Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. ir jo gynėjo advokato S. Milovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 7 mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, lankymusi gydymo įstaigose, ir atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Nukentėjusiojo K. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – nukentėjusiajam K. Š. iš M. G. priteista 2 630 Eur turtinei ir 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Iš M. G. valstybės naudai priteista 396,26 Eur bylinėjimosi išlaidų už valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajam K. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. G. nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo K. Š. sveikatą, o būtent – 2021 m. liepos 25 d., apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo laiptinėje, penktame aukšte, prie butų Nr. 35 ir Nr. 36, kilusio konflikto metu tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį K. Š. į veidą, taip padarydamas K. Š. odos nubrozdinimą viršutinės lūpos gleivinėje su pirmo ir antro dantų vainiko lūžiais – tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo K. Š. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. G. ir jo gynėjas advokatas S. Milovas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu (turėtų būti 7 punktu), baudžiamąją bylą M. G. atžvilgiu nutraukti, esant jo baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, numatytai BK 28 straipsnio 2 dalyje; nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti.

2.1. Apeliantų nuomone, skundžiamas nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimui priimti. Apeliantų vertinimu, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais teismas grindė nuteistojo kaltę, nėra pakankami ir neabejotini tam, kad būtų galima vienareikšmiškai konstatuoti, jog M. G. yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismo padaryti įrodinėjimo taisyklių pažeidimai sukliudė jam tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir kvalifikuoti kaltinamojo veiksmus kaip būtinąją gintį.

2.2. Skunde pažymima, kad įvykio, kuriame buvo sužalotas K. Š., niekas kitas, išskyrus jame dalyvavusius nuteistąjį M. G., nukentėjusįjį K. Š. ir liudytoją V. S., nematė. Jis nebuvo nufilmuotas ar (ir) nufotografuotas. Todėl, pasak apeliantų, teismas turėjo ypatingą dėmesį skirti įvykio dalyvių parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, vertinimui bei analizei, nes tai leistų nustatyti tikrąją įvykio eigą ir teisingai kvalifikuoti kiekvieno iš dalyvių veiksmų teisinę reikšmę, tačiau skundžiamo nuosprendžio turinys leidžia tvirtinti, jog teismas aptariamus įrodymus vertino neišsamiai, jų negretindamas su kitais byloje surinktais įrodymais, neatsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tai nulėmė aiškiai klaidingas teismo išvadas tiek dėl M. G. kaltės, tiek dėl ją tariamai patvirtinančių įrodymų.

2.3. Nuteistojo ir jo gynėjo teigimu, M. G. nuo pat pirmos apklausos davė nuoseklius parodymus, aiškiai nurodė, jog konfliktą pradėjo nukentėjusysis, kuris, būdamas akivaizdžiai neblaivus, pirmiausia užsipuolė jį žodžiu, toliau bandė sugriebti už gerklės ir suduoti. Nustūmęs jo ranką kaltinamasis apsisuko ir norėjo pasišalinti, tačiau K. Š. jį vėl puolė apglėbdamas iš už nugaros. Tam, kad atsilaisvinti, sąmoningai sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į veidą, nuo kurio pastarasis jį paleidęs nukrito ant grindinio. Tuo metu atbėgusi taip pat neblaivi V. S. bandė kaltinamąjį sulaikyti. Ją atstūmė ir V. S., užkliuvusi už K. Š., nukrito. Nukritusi sugriebė jam už kojų ir norėjo įkasti. Apsigindamas sudavė V. S. delnu per veidą. Pastaroji jį paleido ir jis išėjęs iš namo laiptinės, kur viskas vyko, į lauką pats iškvietė policiją. Anot apeliantų, šiuos kaltinamojo parodymus, priešingai nei tvirtinama skundžiamame nuosprendyje, pirmiausia patvirtina policijos pareigūnų (body camera) darytas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, ką policininkui apie ką tik nutikusį įvykį pasakoja M. G.: „išeidinėjau su šunimi pasivaikščioti. Kaimynas (K. Š.) duris buvo truputį atsidaręs ir truputį jas užkabinau. Kaimynas šoko į akis: „Ką tu snarglį“, muštis, teko gintis. Iššoko jo kaimynė (taip pat toje pačioje laiptinėje gyvena, kartu girtauja), puolė už kojų kabintis, į namus neleido, nu tai atsimušinėjau...“. Į policijos pareigūno klausimą, ar jam trenkė, M. G. atsakė: „netrenkė, nes sugebėjau apsiginti, jie neblaivūs yra“. Be to, M. G. parodymai apie tiek nukentėjusiajam, tiek ir liudytojai V. S. suduotų smūgių kiekį ir lokalizaciją visiškai atitinka byloje esančias teismo medicinos specialisto išvadas. K. Š. nustatytas odos nubrozdinimas viršutinės lūpos gleivinėje su pirmo ir antro dantų vainikų lūžiais, kuriam padaryti pakako vieno trauminio poveikio (1 t., b. l. 96–97). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme M. G. nurodė sudavęs nukentėjusiajam iš viso tik vieną smūgį į veidą. V. S. teismo medicinos tyrimo metu buvo nustatytas vienintelis sužalojimas, kuris galėtų būti siejamas su šioje byloje nagrinėjamu įvykiu – poodinė kraujosruva pakaušyje, atsiradusi, anot V. S., jai nukritus ir atsitrenkus į durų staktą (1 t., b. l. 56–57). Kiti sužalojimai (poodinės kraujosruvos dešiniame petyje, krūtinės šonuose, dešiniame klube ir kairėje šlaunyje) buvo padaryti arba po, arba kur kas anksčiau iki įvykio dienos. M. G. davė nuoseklius parodymus apie liudytojai V. S. suduotą vieną smūgį į veidą tuo metu, kada ji ketino įkąsti jam į koją. Tai, jog V. S. veide nebuvo konstatuota jokių sužalojimų, anot apeliantų, visiškai patvirtina M. G. žodžius, jog sudavė delnu ir tik tam, kad paleistų. Akivaizdu, kad nestiprus smūgis delnu galėjo ir nesukelti jokių matomų sužalojimų.

2.4. Apeliantų vertinimu, teismo medicinos specialistų išvadų duomenys yra aktualūs vertinant ir nukentėjusiojo bei liudytojos V. S. parodymų apie įvykio aplinkybes tikrumą. Pasak nuteistojo ir jo gynėjo, sugretinus nukentėjusiojo K. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus ir objektyvius duomenis iš teismo medicinos specialisto išvados, yra akivaizdu, jog didžioji dalis jo nurodomų aplinkybių (smūgių kiekis, lokalizacija ir pan.) yra išgalvotos ir neatitinka tikrovės. Duodamas parodymus nukentėjusysis nesako tiesos, stengiasi apkalbėti kaltinamąjį, o save parodyti švelniu ir draugišku kaimynu, tapusiu užpuolimo auka. Anot apeliantų, nukentėjusiojo K. Š. parodymai taip pat nėra nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jis atkakliai tvirtino, jog konfliktą pradėjo M. G., pirmiausia užpuolęs jį žodžiais, po to trenkė, o teisme nukentėjusysis nurodė, kad tai jis pirmas ėmė rėkti ant kaltinamojo ir švelniai bei draugiškai jam trinktelėjo, tik po to M. G. pradėjo jį kumščiuoti. Nuteistojo ir jo gynėjo teigimu, liudytojos V. S. parodymai taip pat nevertintini kaip patikimi. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme V. S. nurodė, kad įvykio metu M. G. mušė ją kumščiais ir spardė kojomis, sudavė daug smūgių į įvairias kūno vietas, tačiau iš specialisto išvados matyti, jog pagal V. S. kūne rastų sužalojimų atsiradimo laiką, tik vienintelis jų – kraujosruva pakaušyje – galėjo atsirasti per byloje nagrinėjamą įvykį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad vertindamas nukentėjusiojo ir liudytojos V. S. parodymus, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes. Įvykio metu tiek K. Š., tiek ir V. S. buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio (nukentėjusiajam nustatytas 1,20 prom. girtumas, o V. S. dėl girtumo apskritai nesugebėjo įpūsti į alkotesterį). Tiek kaltinamasis, tiek visi kiti byloje apklausti liudytojai – nukentėjusiojo ir V. S. kaimynai vieningai parodė, kad K. Š. ir V. S., būdami girti ir agresyvūs, puola ir kabinėjasi prie žmonių ir ypač prie kaltinamojo. M. G., priešingai, visų liudytojų apibūdinamas kaip ramus, paslaugus, kultūringas, alkoholio nevartojantis kaimynas. Anot apeliantų, šių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ir įvykio konfliktą sukėlė bei agresyviai jo metu elgėsi ne kas kitas, o nukentėjusysis K. Š. ir V. S.. Labiau nei tikėtina, kad kaltinamajam teko nuo jų gintis ir atsimušinėti, ką jis ir nurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams.

2.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad netinkamai atliktas byloje surinktų įrodymų tyrimas ir jų vertinimas nulėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių klaidų nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, o tai suponavo netinkamą BK 28 straipsnio normų taikymą. Apeliantai nesutinka su skundžiamo nuosprendžio (20 punktas) išvada, kad iš nukentėjusiojo pusės nebuvo pavojingo, realaus bei akivaizdaus kėsinimosi kaltinamojo atžvilgiu. Pasak nuteistojo ir jo gynėjo, pirmosios instancijos teismas apie nukentėjusiojo veiksmų pavojingumą sprendė analizuodamas tik labai trumpą įvykusio konflikto tarpą prieš pat nukentėjusiajam suduotą smūgį, tačiau iki tol vykę įvykiai leidžia K. Š. veiksmus, užpuolant kaltinamąjį iš už nugaros ir jį apglėbiant abejomis rankomis, vertinti kaip labai pavojingus. Anot apeliantų, konfliktą pradėjo girtas nukentėjusysis, užsipuolęs M. G. agresyviais žodžiais, po kurių iš karto norėjo sugriebti jam už gerklės ir trenkti, kaltinamasis jo rankas nustūmė ir apsisuko, norėdamas pasišalinti. Galbūt tuo viskas ir būtų pasibaigę, tačiau K. Š. ir vėl jį užpuolė iš už nugaros. Apeliantų įsitikinimu, akivaizdu, kad toks puolimas kaltinamajam turėjo būti labai netikėtas ir jo vertintas kaip itin pavojingas, atsižvelgiant į prieš tai buvusius agresyvius ir smurtinius nukentėjusiojo veiksmus. Neabejotina, kad nukentėjusysis netikėtai, iš už nugaros fiziškai puldamas jau besitraukiantį kaltinamąjį, ketino jį sužaloti ir šiuo atveju neturi esminės reikšmės, kad M. G. jokio skausmo dėl paties apkabinimo, kuris truko tik akimirką, nepajuto. Kaltinamasis, reaguodamas į užpuolimą kaip konflikto tęsinį ir nukentėjusiojo siekį toliau jo atžvilgiu naudoti aktyvų fizinį smurtą, iš karto laisva ranka per savo petį sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą. Pasak nuteistojo ir jo gynėjo, kėsinimosi pavojingumui įvertinti taip pat neturi reikšmės aplinkybė, kad M. G. nebandė kitaip išsivaduoti nuo jį sugriebusio nukentėjusiojo, o iš karto jam smūgiavo. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino gynybos priemonių atitikties puolimui klausimo, kuriam išspręsti svarbu įvertinti užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykį, galimos žalos dydį, nuosprendyje dėl to nepasisakė. Anot apeliantų, nukentėjusysis yra aukštesnis ir stambesnis už kaltinamąjį, o konfliktas vyko daugiabučio namo laiptinėje, taigi, M. G. pradėjus galynėtis su K. Š., bandant ištrūkti iš jo glėbio, abu galėjo nusiristi nuo laiptų ir patirti kur kas rimtesnius sužalojimus už tuos, kuriuos puolimo metu patyrė nukentėjusysis. Be to, apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad kaltinamojo suduotas smūgis galėjo nesukelti pasekmių, pasireiškusių dviejų nukentėjusiojo dantų vainiko lūžiais, jei pastarasis nuo 2018 m. birželio 21 d. nesirgtų lėtiniu periodontitu (1 t. 96–97) ir turėtų sveikesnius bei tuo pačiu stipresnius dantis. Apeliantų įsitikinimu, nepagrįsti yra ir skundžiamo nuosprendžio samprotavimai, kuriais teismas byloje nagrinėjamą įvykį prilygina muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios. Pasak nuteistojo ir jo gynėjo, iš anksčiau nagrinėtų aplinkybių akivaizdu, kad puolė tik nukentėjusysis, pirma, norėdamas sugriebti kaltinamajam už gerklės ir suduoti, o pastarajam apsigynus ir norint pasišalinti, apglėbdamas jį rankomis iš už nugaros. Konstatuoti kokius nors puolimo veiksmus iš M. G. pusės nėra jokio faktinio pagrindo. Anot apeliantų, šiame kontekste aktualūs yra nukentėjusiojo teismui duoti parodymai, kuriais jis patvirtino, jog praeityje turėjo daugybę konfliktų su kaltinamuoju, tačiau pastarasis iki nagrinėjamo įvykio nei karto jo atžvilgiu fizinio smurto nevartojo. Ši aplinkybė kartu su prieš tai aptartais liudytojų, kurie apibūdino M. G. kaip ramų ir visiškai nekonfliktišką asmenį, parodymais leidžia pagrįstai tvirtinti, jog kaltinamojo smurtiniai veiksmai įvykio metu turėjo svarbią ir išskirtinę priežastį – aktyvus nukentėjusiojo smurtas, nuo kurio kaltinamajam ir teko gintis. Apibendrinant apeliaciniame skunde konstatuojama, kad bylos įrodymais, juos tinkamai įvertinus, nustatyti visi įstatyme įtvirtinti požymiai M. G. inkriminuotą veiką kvalifikuoti kaip padarytą būtinosios ginties sąlygomis.

2.6. Dėl civilinio ieškinio skunde pažymima, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas žalos nukentėjusiojo sveikatai padarymo faktas (sulaužyti ir pašalinti du dantys), tačiau jokių išlaidų, susijusių su sveikatos grąžinimu – netektų dantų protezavimu – nukentėjusysis neturėjo. Nepaisant to, kad K. Š. dantys lūžo per 2021 m. liepos 25 d. įvykį, o pašalinti buvo po kelių dienų (2021 m. liepos 27 d.) klinikoje, K. Š. iki bylos nagrinėjimo teisme pabaigos, tai yra daugiau nei metus laiko, dėl jų atstatymo niekur nesikreipė. Nesikreipė jis ir į kliniką „Just Smile“, kurios paslaugų įkainius civiliniame ieškinyje nurodė kaip patirtos žalos dydžio apskaičiavimo pagrindą. Pasak apeliantų, duomenis apie klinikoje „Just Smile“ atliekamos dantų implantacijos kainą į bylą pateikė nukentėjusiojo atstovas, juos paėmęs iš interneto. Tačiau į bylą nei nukentėjusysis, nei jo atstovas nepateikė jokių medicininių dokumentų, patvirtinančių, kad toks gydymas, kokį siūlo klinika „Just Smile“, K. Š. gali būti taikomas, atsižvelgiant į jo turimą lėtinį susirgimą (periodontitą). Nėra duomenų, kad nukentėjusysis konsultavosi pas odontologą, jam buvo atlikti reikalingi tyrimai, sudarytas gydymo planas ar bent pateiktos rekomendacijos dėl planuojamo gydymo. Anot apeliantų, nurodytas aplinkybes sustiprina aplinkybė, kad teismo medicinos specialisto tyrimo išvados duomenimis, įvykio dienai K. Š. jau neturėjo net 7 dantų, tačiau jų įstatymu dėl kažkokių priežasčių nesirūpino. Todėl, apeliantų vertinimu, nėra jokio pagrindo manyti, kad teismo nukentėjusiajam priteista turtinės žalos pinigų suma (2 630 Eur) bus panaudota tokiai žalai pašalinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nurodyti argumentai teikia pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju netaikydamas BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias išimtiniais atvejais teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, netinkamai išsprendė K. Š. civilinį ieškinį.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti ir nutraukti M. G. bylą konstatavus, kad M. G. įvykio metu buvo būtinosios ginties padėtyje. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. G. ir jo gynėjo advokato S. Milovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

5. Nagrinėjamoje byloje pateiktu apeliaciniu skundu nuteistasis M. G. iš esmės neginčija nuosprendyje nustatytų faktinių aplinkybių, tai yra, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje kilusio konflikto metu kumščiu sudavė vieną smūgį K. Š. į veidą ir tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą. Tačiau apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nes mano, kad jo veiksmai buvo atlikti veikiant būtinosios ginties sąlygomis, todėl jam turėjo būti taikomos BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, su apeliantų teiginiais dėl M. G. veikimo būtinosios ginties situacijoje nesutinka ir vertina juos kaip nepagrįstus.

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyventi neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi taikant BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažįstant veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.

7. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reguliavimas numato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-7-313/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018). Tuo pačiu svarbu pažymėti ir tai, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui. Būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016).

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinio skundo argumentus, paties M. G. parodymus apie jo subjektyvų situacijos vertinimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, laikėsi nurodytų išaiškinimų dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo ir įvykio faktines aplinkybes nustatė teisingai. Teismo išvados, kuriomis kaip nepasitvirtinusi atmesta nuteistojo versija dėl būtinosios ginties, yra aiškios, logiškos ir motyvuotos.

9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad konfliktas tarp M. G. ir K. Š., kurio metu M. G. sudavė vieną smūgį kumščiu K. Š. į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam sužalojimą, specialisto išvada vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, įvyko namo, kuriame jie abu gyvena, laiptinėje, prie butų Nr. 35 ir 36, kuomet M. G., išeidamas iš savo buto Nr. 35, savo durimis užkliudė (atsitrenkė) nukentėjusiojo K. Š. buto Nr. 36 duris ir K. Š., atidaręs savo buto duris, pradėjo rėkti ant M. G., ką jis daro ir kodėl pastoviai daužo jo duris. Įvykio eiga, sekusi po to, proceso dalyvių, suprantama, buvo aiškinama skirtingai. Nuteistasis M. G. parodė, kad pasakęs „ką čia darai, snarglį“ K. Š. bandė jam stverti už gerklės, tuo metu jis apsisuko, o K. Š. jį apsikabino, tada jis atsisuko, norėdamas pasižiūrėti, kur yra K. Š. veidas, kad suduotų į jį smūgį ir nukentėjusysis jį paleistų. K. Š. buvo gale jo ir rankomis jį apkabino iš nugaros, jis sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į veidą – ties nosimi, į burnos sritį, po ko nukentėjusysis nukrito (atsisėdo), bet sąmonės neprarado, tada jis atsitraukė nuo nukentėjusiojo, po kelių sekundžių atbėgo V. S.. Iš esmės tokias pačias aplinkybes M. G. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis. Nukentėjusysis K. Š. gi parodė kitokias aplinkybes – po to, kai aprėkė M. G. dėl durų daužymo, jis M. G. švelniai, draugiškai su ranka trinktelėjo į petį, tuomet M. G. atsisuko ir pradėjo jį mušti kumščiais, pirmas smūgis buvo suduotas į veido sritį, kol jis stovėjo, M. G. jam sudavė gal 3-4 smūgius, tuomet jis nukrito ant žemės, bandė keltis, bet M. G. vėl sudavė smūgį į veidą, visi smūgiai buvo į veido sritį, maždaug po minutės atbėgo V. S.. Liudytoja V. S., ką patvirtino tiek ji pati, tiek ir M. G. su K. Š., paties konflikto ir M. G. K. Š. suduoto smūgio nematė, ji išėjo į koridorių, kai nukentėjusysis K. Š. jau gulėjo kruvinas, o M. G. norėjo užeiti į savo butą. Kiti byloje apklausti liudytojai – nukentėjusiojo ir nuteistojo kaimynai – įvykio taip pat nematė ir jame nedalyvavo, jie papasakojo apie aplinkybes, kurias girdėjo iš M. G., K. Š. ir V. S..

10. Smulkiau neaptariant parodymų, kas yra netikslinga (nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai yra pakankamai detaliai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje), matyti, jog aiškiai išsiskyrė skirtingų proceso dalyvių parodymai dėl įvykio. Pirmosios instancijos teismas, tiek vertindamas nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, tiek kitas bylos aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad M. G. negrėsė pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis į jo sveikatą ar gyvybę, nuo kurio būtų galima būtinoji gintis. Viena pagrindinių aplinkybių, kuria apeliantai įrodinėja M. G. kilusį pavojų yra ta, kad prieš suduotą M. G. smūgį K. Š. į veidą pastarasis užpuolė M. G. – pirmiausia, norėdamas sugriebti kaltinamajam už gerklės ir suduoti, o M. G. apsigynus ir norint pasišalinti, apglėbdamas jį rankomis iš už nugaros, ir toks puolimas M. G. turėjo būti labai netikėtas ir jo vertintas kaip itin pavojingas. Tačiau nei paties nuteistojo M. G. parodymai, nei kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jokių konkrečių K. Š. agresyvių veiksmų, kuriais jis būtų realiai daręs žalą arba kuriais būtų kėlęs realų ir akivaizdų pavojų M. G. (jo sveikatai ar gyvybei), dėl kurių būtų poreikis K. Š. suduoti smūgį į veidą bei jį sužaloti. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, pats M. G., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad nukentėjusysis K. Š. jam jokių smūgių nesudavė, kai jam apsisukus nukentėjusysis jį apsikabino iš nugaros, jis jokio skausmo nejautė, negalėjo pasakyti, ar nukentėjusysis jį tvirtai laikė, jis kitokiu būdu iš nukentėjusiojo, kuris jį buvo apkabinęs rankomis, ištrūkti nebandė, o iš karto smūgiavo nukentėjusiajam į veidą. Tuo pačiu tikslinga pažymėti, kad K. Š. buvo neblaivus, neturėjo jokio žalojančio daikto ar įrankio, vienas išėjo iš savo buto. Tokia situacija nevertintina kaip grėsminga ir pavojinga. Tai patvirtina ir nuteistojo M. G. nurodyta aplinkybė, jog, kai K. Š. jį apsikabino iš nugaros, jis atsisuko, pasižiūrėjo, kur yra K. Š. veidas, kad suduotų smūgį, jog jis jį paleistų. Tokia paminėta aplinkybė rodo, kad nuteistasis galėjo judėti ir smūgiavo nukentėjusiajam į veidą apgalvotai. Pagal byloje nustatytas aplinkybes laikytina, kad tikslingi M. G. veiksmai suduodant nukentėjusiajam K. Š. smūgį į veidą ir taip nežymiai sutrikdant jam sveikatą, buvo neadekvati ir neproporcinga priemonė nukentėjusiojo jo atžvilgiu atliktiems nepavojingiems veiksmams (apsikabinimui iš už nugaros). Šios išvados nepaneigia ir deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai, kad M. G. daugiabučio namo laiptinėje pradėjus galynėtis su aukštesniu ir stambesniu K. Š., bandant ištrūkti iš jo glėbio, abu galėjo nusiristi nuo laiptų ir patirti kur kas rimtesnius sužalojimus už tuos, kuriuos puolimo metu patyrė nukentėjusysis arba, kad M. G. suduotas smūgis galėjo nesukelti pasekmių, pasireiškusių dviejų nukentėjusiojo dantų vainiko lūžiais, jei pastarasis nuo 2018 m. birželio 21 d. nesirgtų lėtiniu periodontitu ir turėtų sveikesnius bei tuo pačiu stipresnius dantis. Akivaizdu, kad nustatyti, kaip būtų pasibaigęs konfliktas, jeigu M. G. nebūtų sudavęs K. Š. smūgio į veidą, šiuo metu objektyviai neįmanoma. O objektyvių duomenų, kad K. Š. nustatyta periodontito diagnozė būtų kažkaip įtakojusi jam nustatytus sužalojimus, byloje taip pat nėra (specialisto išvada tokių aplinkybių nepatvirtina).

11. Apeliantai taip pat nurodo, kad nukentėjusysis K. Š. su nuteistuoju M. G. praeityje turėjo daugybę konfliktų, tačiau M. G. iki nagrinėjamo įvykio nei karto jo atžvilgiu fizinio smurto nevartojo. Anot apeliantų, ši aplinkybė kartu su liudytojų – nuteistojo, nukentėjusiojo ir V. S. kaimynų, kurie vieningai parodė, kad K. Š. ir V. S., būdami girti ir agresyvūs, puola ir kabinėjasi prie žmonių ir ypač prie kaltinamojo, o M. G., priešingai, yra ramus, paslaugus, kultūringas, alkoholio nevartojantis kaimynas, parodymais, leidžia pagrįstai tvirtinti, jog M. G. smurtiniai veiksmai įvykio metu turėjo svarbią ir išskirtinę priežastį – aktyvus nukentėjusiojo smurtas, nuo kurio nuteistajam ir teko gintis. Vertinant šiuos skundo argumentus pažymėtina, kad nei ankstesni nuteistojo bei nukentėjusiojo konfliktai, nei minėtų liudytojų, kurie, be kita ko, pačiame įvykyje nedalyvavo, nurodytos nuteistąjį bei nukentėjusįjį charakterizuojančios aplinkybės (ką jau pagrįstai konstatavo ir apylinkės teismas) nepatvirtina būtinosios ginties sąlygų buvimo šio konkretaus, šioje byloje nagrinėjimo įvykio metu. Šiame kontekste pastebėtina, kad būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų jo asmeninių savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuotas, tad nėra ir pagrindo pripažinti, kad M. G. veikė būtinosios ginties situacijoje.

12. Kaip nepagrįstos atmetamos apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiojo K. Š. ir liudytojos V. S. parodymų tikrumo ir patikimumo. Visų pirma, pažymėtina, kad, kaip jau minėta, liudytoja V. S. konflikte nuo pradžių nedalyvavo ir K. Š. suduoto smūgio nematė, todėl jos parodymai ir jų tikrumas apie aplinkybes, kurios nėra susijusios su M. G. šioje byloje pareikštu kaltinimu, nėra aktualūs ir detaliau juos nagrinėti bei gretinti su kitais byloje esančiais įrodymais, siekiant nustatyti jų teisingumą, nėra tikslinga. Apeliantų nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusiojo K. Š. parodymai nėra nuoseklūs, nes ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, jog konfliktą pradėjo M. G., pirmiausia užpuolęs jį žodžiais, po to trenkė, o teisme nurodė, kad tai jis pirmas ėmė rėkti ant M. G. ir švelniai bei draugiškai jam trinktelėjo, tik po to M. G. pradėjo jį kumščiuoti, yra teisinga, tačiau tai nereiškia, kad jo parodymai vien dėl to yra neobjektyvūs ir nepatikimi. Pažymėtina, kad tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nukentėjusysis K. Š. nurodė, kad po žodinio konflikto, jam neatlikus jokių smurtinių veiksmų nuteistojo atžvilgiu, M. G. iš karto sudavė jam smūgį į veidą. Be to, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, tai yra dar prieš apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, K. Š. nurodė iš esmės tokias aplinkybes, kokias nurodė ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, tai yra, kad, kai M. G. davė savo durimis į jo duris, jis paklausė M. G., ką jis daro, ir M. G. puolė jį mušti (1 t., b. l. 158–160). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo, kaip ir nuteistojo, parodymai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neprieštarauja ir objektyviems teismo medicinos specialisto išvados duomenims. Kita vertus, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, darydamas apkaltinančias išvadas, apylinkės teismas jas grindė ne tik nukentėjusiojo K. Š. ir V. S. parodymais, tačiau ir specialisto išvados bei kitų objektų (policijos pareigūnų mobilia vaizdo stebėjimo priemone filmuoto vaizdo įrašo) apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, iš dalies nuteistojo M. G. bei kitų liudytojų (kaimynų) parodymais, tai yra rėmėsi nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, įvertino reikšmingas aplinkybes. Visa tai ir nulėmė, jog kaip nepasitvirtinusi buvo atmesta M. G. iškelta versija dėl būtinosios ginties situacijos.

13. Apeliaciniu skundu taip pat ginčijamos teismo išvados dėl nukentėjusiojo K. Š. civilinio ieškinio. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantai nesutinka tik su apylinkės teismo sprendimu priteisti iš M. G. nukentėjusiajam K. Š. 2 630 Eur turtinės žalos atlyginimą. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nesant objektyvių ir patikimų įrodymų dėl padarytos turtinės žalos dydžio, nepagrįstai netaikė BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatų ir K. Š. civilinį ieškinį tenkino iš dalies bei jam iš M. G. priteisė 2 630 Eur turtinei žalai atlyginti.

14. Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam <...> civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis). BPK 115 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

15. Bendroji norma, įtvirtinanti žalos definiciją, yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pažymėtina, kad sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą pagrindinis principas yra tas, kad nukentėjusysis, kiek įmanoma labiau turėtų būti grąžintas į padėtį, buvusią iki pažeidimo padarymo (restitutio in integrum). Tačiau pareiga įrodyti jam atsiradusią turtinę žalą dėl padaryto nusikaltimo taipogi tenka nukentėjusiajam. Šis privalo pateikti dokumentus, įrodančius ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę.

16. Šioje byloje K. Š. civiliniu ieškiniu, be kita ko, reiškė reikalavimą atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą – priteisti iš M. G. jo naudai 3 945 Eur turtinei žalai atlyginti, motyvuodamas tuo, kad dėl M. G. suduoto smūgio prarado tris dantis, dėl ko bus reikalinga atlikti trijų dantų implantaciją, kurios kaina odontologijos klinikoje „Just Smile“ yra 3 945 Eur (po 1 315 Eur už vieną dantį). Tai, kad K. Š. dėl neteisėtų M. G. veiksmų buvo padaryta turtinė žala, abejonių nekyla, tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad civilinis ieškovas nepateikė teismui dokumentų, objektyviai įrodančių, kad dėl M. G. veiksmų K. Š. buvo padaryta būtent tokio dydžio – 3 945 Eur – turtinė žala. Nagrinėjamu atveju turtinė žala susideda iš netektų dantų pakeitimo dantų implantais vertės, kuri nustatoma pateikus K. Š. planuojamą atlikti dantų implantaciją arba išlaidas už jau atliktą dantų implantaciją patvirtinančius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis dėl nagrinėjamo įvykio prarado tris, o ne du dantis (pagal byloje esančią specialisto išvadą, K. Š. nustatytas odos nubrozdinimas viršutinės lūpos gleivinėje su pirmo ir antro dantų vainikų lūžiais, o sieti 44 danties pašalinimo faktą su 2021 m. liepos 25 d. įvykiu, duomenų nepakanka (1 t., b. l. 96–97)), pagrįstai pripažino, kad ieškinio reikalavimas 1 315 Eur (dėl vieno danties) sumai yra nepagrįstas, tačiau, vis tik, netinkamai išsprendė ir likusios civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos, susidedančios iš dviejų dantų implantacijos kainos (2 630 Eur), atlyginimo klausimą. Nukentėjusysis K. Š. kartu su civiliniu ieškiniu pateikė 2 dantų implantacijos kainos paskaičiavimą pagal odontologijos klinikos „Just Smile“ skaičiuoklę, kuri pateikta šios odontologijos klinikos interneto svetainėje (2 t., b. l. 191–192), tačiau šis dokumentas nepatvirtina, kad K. Š. pasinaudojo kokiu nors konkrečiu odontologijos klinikos „Just Smile“ pasiūlymu dėl dantų implantavimo ir patyrė būtent tokio dydžio išlaidas. Šis dokumentas netgi nepatvirtina to, kad pats K. Š. kreipėsi į minėtą odontologijos kliniką, buvo apžiūrėtas ir konsultavosi pas odontologą, jam buvo atlikti reikalingi tyrimai, sudarytas gydymo planas ar bent pateiktos rekomendacijos dėl planuojamo gydymo ir jo kainos. Pats teisiamajame posėdyje apklaustas K. Š. patvirtino, kad jis įstaigos, kurioje darys dantis, dar nepasirinko ir su jokiu odontologu dėl nagrinėjamo įvykio metu netektų dviejų dantų gydymo nesikonsultavo, įstaigą jam iš internete esančių įstaigų, parinko advokatas. Nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje, K. Š. jokių papildomų duomenų, objektyviai patvirtinančių faktiškai turėtas išlaidas ar pagrįstas būsimas dviejų dantų gydymo (dantų implantacijos ar kitokio nukentėjusiajam galimo ir tinkamo gydymo) išlaidas (pvz., individualų pasiūlymą, gydymo planą, kažkokias konkrečias rekomendacijas ar pan.), nepateikė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į abejones dėl nukentėjusiojo K. Š. ieškinio turtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir dydžio, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nesant galimybės tiksliai apskaičiuoti būsimas K. Š. netektų dviejų dantų gydymo išlaidas neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, neteisingai išsprendė civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo klausimą, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Atsižvelgdama į tai, kad civilinis ieškovas turi teisę gauti nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pripažįsta nukentėjusiajam K. Š. teisę į ieškinio dalyje dėl turtinės žalos (dviejų netektų dantų gydymo) atlyginimo patenkinimą ir šio reikalavimo dydžio klausimą perduoda nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kolegijos vertinimu, tokiu būdu nebus pažeisti BPK numatyti tikslai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. G. ir jo gynėjo advokato Sergejaus Milovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo K. Š. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, ir iš M. G. K. Š. priteista 2 630 Eur turtinei žalai atlyginti, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pripažinti civiliniam ieškovui K. Š. teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.