Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-290-360/2017

Teisėjas O. Briedis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-54057-2016-3

2017 m. spalio 13 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; remiantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL tai yra 376,60 Eur įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

J. M. buvo kaltinamas ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, tačiau išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, tyrimo metu nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens, neteisėtai įsigijo bei laikė vieną pramoninės gamybos 16-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinį šovinį, skirtą „C“ kategorijos šaunamiesiems ginklams šaudyti, dvidešimt pramoninės gamybos 6 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinių (243 Winchester), skirtų „C“ ir „B“ kategorijų šaunamiesiems ginklams šaudyti, šiuos šovinius laikė (duomenys neskelbtini) jam priklausančio gyvenamojo namo seife iki 2016 m. lapkričio 29 d. 14 val. 10 min. kol juos kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

J. M. buvo kaltinamas, tačiau išteisintas dėl to, kad 2016 m. spalio mėnesį, tikslesnė data ir laikas nenustatyti, V. J. priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, V. J. pasakė, kad nušaus C., nes jis nori iš jo namą atimti, šitaip per kitą asmenį grasino nužudyti A. C., dėl ko pastarajam buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, nors tyrėja L. G. apklausiama teismo posėdžio metu pripažino, kad jai atliekant tokio pobūdžio kratą trūko specialių žinių, o kiti kratoje dalyvavę policijos pareigūnai parodė, jog nekreipė dėmesio į apyraše nurodytus daiktus, nes skaičiavo tik jų kiekį, tačiau kratos metu, galimai sąmoningai, turint tikslą vėliau sukeisti gyvenamajame name rastus ir paimtus daiktus, jie nebuvo nei filmuojami, nei fotografuojami. Šis veiksmas neabejotinai leistų nustatyti, kokie daiktai buvo rasti ir paimti. Minėto ikiteisminio tyrimo veiksmo (kratos filmavimo ar fotografavimo) metu surinkti faktiniai duomenys bylą nagrinėjančiam teismui leistų objektyviau, visapusiškiau vertinti ir kitus bylos įrodymus, nesant byloje minėtos vaizdinės medžiagos, ne tik teismui, bet ir gynybai tokia galimybė susiaurinta. Šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės kelia pagrįstų abejonių ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje atlikusių teisėsaugos pareigūnų sąžiningumu bei nešališkumu. Kadangi tiek daiktų apžiūros protokole, tiek kvite B nurodyti bei specialistui pateikti tirti daiktai, kratos metu gyvenamojoje vietoje rasti nebuvo, t. y. 16 kalibro šovinys bei 243 Win kalibro 20 vienetų šovinių, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesuabejojo ir laikė įrodymu specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes, kad tirti pateiktas vienas šovinys, paimtas iš J. M., yra pramoninės gamybos, 16 kalibro centrinio įskėlimo šovinys, kuris šaudyti iš tirti pateikto šautuvo netinkamas, tirti pateikti 20 šovinių (243 Winchester), paimti iš J. M., iš tirti pateikto šautuvo šaudyti netinkami. Visų pirma, specialisto išvadoje išvardinti daiktai - 16 kalibro šovinys bei 243 Winchester šoviniai per kratą nebuvo paimti, ką patvirtina kratos protokolas ir apyrašas, o taip pat tyrimui kratos metu paimti daiktai nebuvo fotografuojami ar filmuojami bei nebuvo supakuoti ir užantspauduoti pagal BPK 149 straipsnio 7 dalyje nustatytus reikalavimus. Minėti specialisto išvadoje daiktai, atsirado dėl nesąžiningų arba aplaidžių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų. Nors specialisto išvada Nr. 30-(Gl-15)-(duomenys neskelbtini) laikytina leistinu įrodymu Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme, tačiau šioje specialisto išvadoje esantys faktiniai duomenys nepašalina abejonių dėl daiktų, kurie buvo rasti ir paimti atliekant kratą. Įvertinus byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnio l dalyje padarymo nepasitvirtino, nebuvo surinkta neginčytinų, neabejotinų kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, visos abejonės, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismo apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos išvados nepagrįstos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu – ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės. Teisėjas, į nuosprendį perkėlęs kaltinamojo akto turinį, neįvertino įrodymų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, kadangi nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti visi inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl nuosprendyje nurodytos galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nepagrįstai pripažintos įrodytomis. Toks pažeidimas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byla buvo klastojama ir nagrinėjama grubiai pažeidžiant BPK 6 straipsnio 2 punkte, 149 straipsnio reikalavimus, taip pat buvo netinkamai taikytos baudžiamojo proceso normos.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria J. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad neturėdamas leidimo, nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo ir laikė vieną pramoninės gamybos 16-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinį šovinį, skirtą „C“ kategorijos šaunamiesiems ginklams šaudyti bei dvidešimt pramoninės gamybos 6 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinių (243 Winchester), skirtų „C“ ir „B“ kategorijų šaunamiesiems ginklams šaudyti, šiuos šovinius laikė savo gyvenamojo namo seife. Apeliantas mano, jog pripažįstant jį kaltu dėl neteisėto šovinių įgijimo ir laikymo buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, kaltė grindžiama prielaidomis, išvados neatitinka faktinių aplinkybių, nei 16 kalibro šovinys, nei 20 vnt. 6 mm kalibro šovinių (243 Win) per kratą pas jį nebuvo rasta, o pats ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymais tik nustatęs, kad: 1) tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų (reikalavimai rinkti duomenis įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, surinktus duomenis patikrinti) arba 2) duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių (duomenys neatitinka liečiamumo reikalavimo). Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Tačiau pažymėtina, kad BPK nustatytos duomenų rinkimo tvarkos pažeidimai savaime nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina vertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, esminiai jo argumentai yra susiję su krata, atlikta 2016 m. lapkričio 29 d. J. M. gyvenamojoje vietoje, bei jos metu rastais ir paimtais daiktais, tarp kurių tie, už kurių įgijimą ir laikymą jis nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Apeliantas teigia, jog krata buvo atlikta iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Apygardos teismas išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį dalyje dėl J. M. pripažinimo kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, vis dėlto pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, o vertindamas įrodymus, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas.

BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas argumentuotai pripažino, kad duomenys, gauti atlikus kratą, kurios teisėtumą ginčija apeliantas, yra įrodymai, jie buvo patikrinti ir kitais BPK numatytais veiksmais, esantys neaiškumai dėl daiktinių įrodymų buvo ištirti ir pašalinti. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išsamiai išdėstytais įrodymų vertinimo argumentais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad krata atlikta 2016 m. lapkričio 29 d. J. M. gyvenamojoje vietoje, jos metu pats apeliantas, kratą atlikusiems pareigūnams pateikė šautuvą, ginklo pažymėjimą, leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, šovinius bei kulkas. Krata buvo daroma po to, kai 2016 m. lapkričio 29 d. motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi, tenkinant prokuroro prašymą, leista atlikti kratą J. M. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), siekiant surasti ir paimti šautuvus bei šaudmenis. Taigi krata atlikta esant pagrindui, t. y. ji buvo sankcionuota nustačius BPK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, suteikiančias pagrindą manyti, jog patalpoje yra daiktų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, įtariamas asmuo (šiuo atveju – J. M.) gali jų turėti, ir, kaip reikalauja BPK 145 straipsnio 3 dalies nuostatos, krata buvo daroma esant motyvuotai ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčiai, kurioje, be kita ko, buvo nurodyta, kokių objektų bus ieškoma. Nagrinėjamu atveju darant kratą, dalyvavo pats J. M., kaip to reikalaujama BPK 15 straipsnio 4 dalyje. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, kad aptarto ikiteisminio tyrimo veiksmo – kratos – atlikimo pagrindai ir tvarka, nustatyti BPK 145 straipsnyje, nepažeisti.

Kratos metu savanoriškai pateiktų objektų apyraše nurodoma, kad be ginklo, pažymėjimo bei leidimo buvo rasta iš viso 88 vnt. 12 kalibro šovinių, 20 vnt. kulkų dėžutėje „243 Winchester“ bei 138 vnt. kulkų pilkoje plastikinėje dėžutėje. Tiek kratą atlikę ir joje dalyvavę pareigūnai (L. G., A. A., M. S.), tiek pats J. M. kratos protokolą pasirašė, dalyvavusių asmenų pareiškimų nebuvo gauta. Kitą dieną, kratą atlikusi tyrėja L. G., daiktų apžiūros protokole aprašydama kratos metu paimtus daiktus, nurodė, jog tarp jų yra vienas 16 kalibro šovinys, be to, nufotografavusi dėžutę, nurodė, jog tai dėžutės su šoviniais vaizdais, nors aprašydama šį objektą vartojo „kulkos“ sąvoką, o vėliau atlikto specialaus tyrimo metu buvo duota išvada, jog dėžutėje yra ne 20 vnt. kulkų, o šovinių. Kaip matyti iš proceso pirmosios instancijos teisme, skundžiamo nuosprendžio, J. M. gynyba jau tada rėmėsi tuo, kad kratos metu pateiktų objektų apyraše nefiksuota, jog paimtas vienas 16 kalibro šovinys ir 20 vnt. šovinių dėžutėje „243 Winchester“. Ši pozicija teigiama ir apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas šią J. M. gynybinę versiją atsakingai patikrino bei apklausė visus tris pareigūnus, dalyvavusius atliekant kratą pas J. M., aiškinosi, dėl kokių priežasčių atsirado neatitikimai tarp minėtame apyraše išvardintų bei vėlesniuose tyrimo veiksmuose nurodomų daiktų, už kurių įgijimą ir laikymą J. M. patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, į teisiamąjį posėdį buvo pristatyti ir kratos metu paimti daiktai. Nors apeliaciniame skunde užsimenama, kad nebuvo 16 kalibro šovinio, tačiau specialisto išvadoje aptarta, kiek ir kokių šovinių buvo panaudota tyrimo metu. Taigi apylinkės teismas atliko plačios apimties įrodymų tyrimą, tikrino jų atitikimą tarpusavyje, loginę duomenų rinkimo seką, aiškinosi iškilusių prieštaravimų priežastis. Įrodymų tyrimo metu liudytojais apklausti pareigūnai nurodė, kad apyraše kratos metu paimti daiktai įvardinti netiksliai dėl suklydimo, kurio niekas nepastebėjo, kol kitą dieną tyrėja nepradėjo detaliai apžiūrinėti, matuoti paimtų daiktų. Skundžiamame nuosprendyje itin argumentuotai aptariama, kodėl pripažįstama, kad būtent kratos metu pas J. M. metu buvo rasti 16 kalibro šovinys ir 20 vnt. šovinių dėžutėje „243 Winchester“, kuriuos jis įgijo ir laikė neturėdamas leidimo. Kolegija neturi pagrindo šioms išvadoms nepritarti. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuosprendžio dalis dėl J. M. inkriminuoto BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, aiškiai motyvuota, įrodymai išsamiai aptarti, sugretinti tarpusavyje.

BPK 149 straipsnyje detalizuojama kratos tvarka. Kaip matyti iš bylos duomenų, nėra pagrindo vertinti, jog ši tvarka taip pat galėjo būti pažeista. Tiesa, pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai leidžia teigti, jog apyrašas prie kratos protokolo yra surašytas nepakankamai dėmesingai, nedetalizuotas daiktų supakavimas, į ką atkreiptas dėmesys ir apeliaciniame skunde. Iš tikrųjų BPK 149 straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad paimti daiktai kratos vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad ši nuostata nėra imperatyvi (kasacinė byla Nr. 2K-382/2014). Taigi šio reikalavimo nesilaikymas ar galimybių nebuvimas vietoje supakuoti ir užantspauduoti paimamus daiktus pats savaime nereiškia, kad paimti daiktai negali būti laikomi įrodymais. Duomenų kratos apyraše patikimumas apylinkės teismo buvo patikrintas kitais BPK numatytais veiksmais, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnis. Byloje surinkti įrodymai tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, dalyvaujant kaltinamajam, jo gynėjai. Aiškinantis kratos aplinkybes bei vėliau sekusius susijusius tyrimo veiksmus (apžiūrą, specialų tyrimą ir kt.), apklausiant pareigūnus, gynyba turėjo galimybes užduoti klausimus ir tuo aktyviai naudojosi, į teisiamąjį posėdį pristatyti daiktiniai įrodymai (tarp kurių ir šoviniai), todėl kaltinamojo teisės nebuvo suvaržytos.

Apeliaciniame skunde, kritikuojant kratos rezultatų įforminimą, kaip vienas iš argumentų nurodoma ir tai, jog nebuvo fotografuota ar filmuota, keliant prielaidą, jog taip galėjo būti daroma sąmoningai, siekiant vėliau sukeisti rastus ir paimtus daiktus. Tačiau tokie apelianto argumentai yra neįtikinantys. BPK neįpareigoja kratos procesinį veiksmą visais atvejais filmuoti ar fotografuoti, todėl vaizdo priemonėmis neužfiksavus kratos, savaime kaltinamo asmens teisės nėra suvaržomos ir tai nėra BPK numatytos kratos tvarkos pažeidimas. Be to, nei bylos duomenys, nei atliktas įrodymų tyrimas neduoda jokio pagrindo abejoti ir kratoje dalyvavusių pareigūnų nešališkumu, suinteresuotumu bylos baigtimi, tokių objektyvių aplinkybių nenurodo ir pats apeliantas. Pareigūnai parodymus teisme davė būdami prisiekę dėl melagingų parodymų davimo. Kaip apylinkės teisme paaiškino tyrėja L. G., kito kalibro šovinį tarp rastųjų ji pastebėjo sekančia dieną detaliau apžiūrėdama kratos metu paimtus daiktus, o šovinius pavadino kulkomis dėl specialių žinių trūkumo. M. S. ir A. A. pripažino, kad dėmesį daugiausia kreipė į rastų objektų skaičių (nemažai rasta tiek šovinių, tiek kulkų), tačiau visi pareigūnai neabejodami patvirtino, jog specialistui tirti buvo perduoti būtent tie daiktai, kurie ir buvo rasti per kratą. Visiškai pritardama skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl to, kaip įrodymų visuma, jų tarpusavio ryšiai leidžia patikimai spręsti, jog pas J. M. tikrai buvo rasti ginčijami šoviniai, kolegija pastebi ir tai, kad realu, jog tarp rastų tikrai panašios išvaizdos 12 kalibro šovinių buvęs vienas 16 kalibro šovinys pačios kratos metu, skaičiuojant rastus objektus, galėjo būti nepastebėtas kaip išsiskiriantis, ir priskaičiuotas prie panašių šovinių, kadangi, kaip matyti iš apžiūros protokolo, o vėliau ir iš specialisto išvados, jo spalva atitiko dalies rastų 12 kalibro šovinių spalvą, ilgis, tūtelės dugnelio skersmuo nedaug skyrėsi nuo kai kurių 12 kalibro šovinių. Be to, kaip matyti iš tyrėjos L. G. rašytų dokumentų (pradedant kratos protokolu, baigiant tarnybiniais pranešimais), „kulkos“ sąvoką kalbėdama apie šovinius, ji vartoja ir po specialisto išvados, kai kratos metu paimtoje popierinėje dėžutėje buvę 20 vnt. objektų jau buvo aiškiai specialisto įvardinti šoviniais (b. l. 35, t. 2). Taigi nekyla abejonių, jog sąvokų netikslumai (vietoje 20 vnt. šovinių tyrėjos nurodytas tas pats kiekis kulkų) atsirado ne dėl apelianto minimų piktavališkų siekių suklastoti bylos duomenis, bet dėl akivaizdaus tyrėjos klydimo ir neatidumo. Specialistui buvo perduoti būtent pas J. M. kratos metu rasti ir paimti objektai, o specialisto išvados leidžia daryti patikimą išvadą, jog dalis pas J. M. rastų šovinių buvo laikomi be leidimo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad J. M. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pareikšti kaltinimai nepasitvirtino, o nuosprendis grįstas prielaidomis. Priešingai, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl J. M. kaltės motyvavo patikrintais ir ištirtais įrodymai, kuriuos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų reikšmingų bylos aplinkybių nustatymu.

Aptartos aplinkybės patvirtina, jog byloje ištirtų įrodymų visuma įrodo J. M. kaltę dėl jam inkriminuoto BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šioje dalyje jis yra nuteistas pagrįstai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantui priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliacinio skundo argumentais įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. M. apeliacinį skundą atmesti.