- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-05
- Bylos Nr.
- e2A-674-790/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02099-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Danguolė Martinavičienė, Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos kredito sprendimai“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos kredito sprendimai“ (teisių perėmėja uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“) dėl reikalaujamų sumų sumažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“ ir Vilniaus miesto 15 notaro biuro notarė D. J..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė sumažinti atsakovės UAB „Baltijos kredito sprendimai“ pagal 2008 m. birželio 27 d. kredito sutartį Nr. 031-03220 iš ieškovės reikalaujamą sumokėti negrąžinto kredito sumą iki 125 268,32 Eur, palūkanas iki 24 225,06 Eur, delspinigius iki 0 Eur, atitinkamai pakeičiant 2017 m. sausio 2 d. išduotus vykdomuosius įrašus (notarinio registro Nr. DJ-8 ir Nr. DJ-10); pripažinti, kad ieškovė visiškai atsiskaitė su atsakove. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nepalaikė reikalavimo pripažinti, kad ieškovė visiškai atsiskaitė su atsakove, taip pat patikslino reikalavimą dėl grąžintinos kredito sumos, nurodydamas, kad negrąžinta kredito suma sudaro 1 016 387 Eur, o ne 2 226 625,31 Eur, kaip buvo nurodyta vykdomuosiuose įrašuose, ar 125 268,32 Eur, kaip buvo nurodyta patikslintame ieškinyje.
2. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. birželio 27 d. ji sudarė kredito sutartį su trečiuoju asmeniu bankrutavusia akcine bendrove (toliau – BAB) banku „Snoras“, pagal kurią BAB bankas „Snoras“ suteikė ieškovei 11 200 000 Lt (3 243 744,21 Eur) kreditą. Siekdama užtikrinti savo įsipareigojimų įvykdymą, ieškovė įkeitė jai priklausančio žemės sklypo nuomos teisę ir jai nuosavybės teise priklausantį prekybos pastatą su vaistine, kavinėmis ir administracinėmis patalpomis. 2015 m. gruodžio 14 d. pranešimu ieškovė buvo informuota, kad jos skola buvo perleista atsakovei, kuri vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir inicijavo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Ieškovė nesutinka su atsakovės atliktu vienašaliu sutarties nutraukimu ir ginčija jį teisme. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2834-599/2018 ieškinį atmetė, tačiau ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuris šio ieškinio pateikimo metu dar nebuvo išnagrinėtas.
3. Ieškovės įsitikinimu, atsakovės reikalaujamos sumos yra per didelės. Ieškovė grąžino beveik visą gautą kreditą, taip pat sumokėjo pagal kredito sutartį priskaičiuotas palūkanas, tačiau notarė, išduodama vykdomuosius įrašus, nevertino, ar kreditorės pareikštų reikalavimų dydžiai atitinka realius ieškovės įsiskolinimus. Atsakovė reikalauja, kad ieškovė sumokėtų jai 2 226 625,31 Eur negrąžinto kredito, nors ieškovė sutarties galiojimo metu yra sumokėjusi 3 118 475,89 Eur įmokų ir iki sutarties nutraukimo dienos nebuvo grąžinusi tik 125 268,32 Eur kredito bei nebuvo sumokėjusi 413 769,63 Eur palūkanų. Be to, atsakovė vykdomojoje byloje yra gavusi dar 389 544,57 Eur, kai buvo paskirstytas varžytynių dalyvio sumokėtas 400 000 Eur mokestis. Taigi, atsakovės reikalaujamos sumos turi būti mažinamos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinio netenkino.
5. Teismas nurodė, kad ieškovės byloje išdėstyta pozicija dėl jos prievolės atsakovei dydžio buvo nenuosekli ir keitėsi teisminio nagrinėjimo metu. Ieškinyje ir patikslintame ieškinyje ieškovė teigė, kad atliko vienarūšių reikalavimų įskaitymą, tačiau nagrinėjant bylą teisme jos atstovas šios pozicijos nepalaikė ir išdėstė naujus argumentus dėl atliktų mokėjimų. Ieškovės atstovas nurodė, kad vykdant kredito sutartį buvo sumokėta 1 210 237,79 Eur. Šią aplinkybę jis grindė BAB banko „Snoras“ sąskaitų išrašuose nurodytais mokėjimais pagal kitą kredito sutartį, teigdamas, kad jie turėjo būti užskaityti kaip mokėjimai pagal šioje byloje aktualią sutartį. Nurodydama minėtas aplinkybes ir teisminio nagrinėjimo metu iš dalies keisdama ieškinio faktinį pagrindą, ieškovė nesilaikė civilinį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir apsunkino atsakovei galimybę pasiruošti ir atsikirsti į naujus argumentus, o nepateikdama įrodymų ir teigdama, kad jokių kitų kredito sutarčių nebuvo sudaryta, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovei.
6. Teismas pažymėjo, kad anksčiau vykusiuose teisminiuose procesuose ir pranešime dėl tarpusavio prievolių įskaitymo ieškovė pripažino negrąžintos skolos dydį. Ieškovė ginčijo, kad kredito sutartis buvo nutraukta neteisėtai, tačiau nereiškė prieštaravimų dėl 2016 m. gruodžio 7 d. notaro pranešimo dėl kreditorės kreipimosi dėl priverstinio 2 697 371,84 Eur negrąžintos skolos (su palūkanomis ir netesybomis) išieškojimo, neginčijo Vilniaus miesto 15 notaro biuro notarės 2017 m. sausio 2 d. vykdomojo įrašo, nekvestionavo skolos dydžio. Pranešime dėl tarpusavio prievolių įskaitymo ieškovė nurodė tokį pat, kaip ir 2016 m. gruodžio 7 d. notaro pranešime, skolos dydį ir, apskaičiavusi savo nuostolius, atliko įskaitymą.
7. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2YT-29670-1064/2018, įvertino vykdymo procese atlikto priešpriešinių reikalavimų įskaitymo teisėtumą ir konstatavo, kad jis prieštarauja teisės aktams ir teismų praktikai. Ši nutartis šalims turi res judicata (teismo išspręsta byla) galią.
8. Teismas nurodė, kad ieškovė neginčijo kredito sutarties sąlygų ir neįrodinėjo, jog nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės. Teisminio nagrinėjimo metu patikslinusi grąžinto kredito sumą ieškovė nenurodė, kiek konkrečiai turėtų būti sumažintos palūkanos, o jos atstovas negalėjo įvardinti, nuo kokios kredito sumos ir už kokį laikotarpį jos turėtų būti perskaičiuojamos. Ieškovės teiginį, esą ji nežinojo jai priskaičiuotų palūkanų dydžio, paneigia tai, kad kreditorė siuntė jai pranešimus apie negrąžintą kreditą, apskaičiuotas palūkanas ir delspinigius. Ieškovė neįrodė, kad palūkanos buvo skaičiuotos nepagrįstai.
9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė prašo ne sumažinti netesybas, bet jas panaikinti, nes ji reiškia reikalavimą delspinigius sumažinti iki 0 Eur. Ieškovė nėra įvykdžiusi savo prievolės atsakovei, skola yra išieškoma priverstinai ir sumažinta tik neįvykusiose varžytynėse sumokėta dalyvio mokesčio suma. Ieškovė, grįsdama poreikį panaikinti delspinigius, rėmėsi aplinkybėmis, kad kredito sutartis buvo nepagrįstai nutraukta ir ji tinkamai ją vykdė, tačiau šios aplinkybės yra įvertintos įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2834-599/2018. Ieškovė teigė, kad buvusiai kreditorei BAB bankui „Snoras“ iškėlus bankroto bylą ir Lietuvos bankui paskyrus jos veiklos apribojimą, ieškovė buvo informuota apie tai, kad privalo sustabdyti įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymą iki atskiro pranešimo ir, negavusi tokio pranešimo, negalėjo vykdyti įsipareigojimų dėl ne nuo jos priklausančių priežasčių, tačiau šios aplinkybės negalėjo sąlygoti prievolės neįvykdymo – Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo BAB bankui „Snoras“; 2011 m. gruodžio 7 d. šiai bendrovei buvo iškelta bankroto byla ir paskirtas bankroto administratorius, o ieškovė paskutinius mokėjimus atliko tik 2014 m. liepos 30 d. BAB bankui „Snoras“ ir atsakovei pasirašius reikalavimų teisių perleidimo sutartį, naujoji kreditorė ne kartą siuntė ieškovei raginimus įvykdyti prievolę, nurodydama įsiskolinimo sumą ir sąskaitą, į kurią turi būti pervesti mokėjimai. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė neįvykdė įsipareigojimų dėl atsakovės kaltės, jai nepateikus rašytinio pranešimo apie prievolės vykdymo atnaujinimą.
Šalies argumentai
10. Teismas vertino, kad ieškovė piktnaudžiauja procesine teise kreiptis į teismą. Tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė nekonkrečias, teisiškai nepagrįstas, kitų teismų įvertintas ir pasikartojančias aplinkybes, kurios sudaro pagrindą ieškinį pripažinti akivaizdžiai nepagrįstu. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad visais atvejais, kai ieškovė reiškia reikalavimus, kildinamus iš ginčo kredito sutarties ir susijusius su priverstiniu skolos išieškojimu, ji teikia prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimo veiksmus. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad kreipdamasi į teismą ieškovė nesiekia, kad būtų atkurta teisinė taika ir patenkinti jos materialiniai teisniai reikalavimai, bet siekia, kad būtų sustabdytas priverstinis skolos išieškojimas. Teismas skyrė ieškovei 2 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu pareiškus akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti iš dalies – sumažinti atsakovės pagal 2008 m. birželio 27 d. kredito sutartį iš ieškovės reikalaujamą negrąžinto kredito sumą iki 1 016 387 Eur, palūkanas iki 24 225,06 Eur, panaikinti delspinigius, atitinkamai pakeičiant 2017 m. sausio 2 d. vykdomuosius įrašus (notarinio registro Nr. DJ-8 ir Nr. DJ-10); panaikinti ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirtą baudą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Teismas nepagrįstai teigia, kad ieškovės pozicija nebuvo nuosekli ir kad ji neįrodė, jog prievolė buvo įvykdyta. Pradiniame ir patikslintame ieškiniuose ieškovė iš esmės rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis, kad mokėdama BUAB bankui „Snoras“ ji vykdė ginčo kredito sutartį. Pradiniame ieškinyje grįsdama šį teiginį, ieškovė buvo pateikusi atliktų mokėjimų suvestinę, o teikdama patikslintą ieškinį ieškovė pateikė išrašus iš bankų sąskaitų. Taigi, ieškovė neapsunkino atsakovei galimybės atsikirsti į jos pateiktus argumentus, juo labiau kad atsakovė, kaip pradinės kreditorės teisių perėmėja, turėjo būti gavusi visus su kredito sutarties vykdymu susijusius dokumentus. Ieškovė buvo informavusi teismą, kad jos įrodinėjimo galimybę apsunkina tai, jog kratos metu iš jos be detalaus aprašo buvo paimti dokumentai.
11.2. Prašydama įvertinti savo skolinio įsipareigojimo dydį ieškovė neprivalėjo reikalauti panaikinti vykdomąjį įrašą. Priimdamas vykdomąjį įrašą notaras atlieka formalų kreditoriaus prašyme pateiktų duomenų vertinimą, nustatydamas, ar jie atitinka hipotekos registro duomenis. Notaras nevertina kreditoriaus reikalavimo dydžio, todėl šiuo atveju notarė į vykdomąjį įrašą įrašė atsakovės nurodytas sumas, netikrindama, ar jos yra teisingos. Ieškovės, nesutinkančios su vykdomajame įrašė nurodyta suma, teisė pareikšti ieškinį kyla iš CK 6.194¹ straipsnio ir kasacinio teismo praktikos.
11.3. Kartu su patikslintu ieškiniu ieškovė pateikė lentelę, kurioje nurodė, kaip turėjo būti skaičiuojamos palūkanos ir paskirstomos įmokos, be to, ieškinyje ji buvo nurodžiusi, kaip turi būti sumažintos reikalaujamos sumokėti palūkanos. Nors teismo posėdyje ieškovės atstovas patikslino ieškovės reikalavimus dėl negrąžinto kredito, tačiau reikalavimai dėl palūkanų nebuvo pakeisti. Ieškovė procesiniuose dokumentuose neteigė, kad palūkanų suma buvo per didelė, ieškovė teigė, kad ji yra sumokėjusi priskaičiuotas palūkanas.
11.4. Ieškovė neįrodinėjo, kad kredito sutartyje nustatyta delspinigių norma buvo per didelė, tačiau įrodinėjo, kad ji juos sumokėjo. Ieškovės vertinimu, atsakovė turėjo teisę skaičiuoti delspinigius tik nuo negrąžintos kredito dalies, o ieškovės įsipareigojimai atsakovei yra įvykdyti panaudojant iš varžytynių gautą 400 000 Eur dalyvio mokestį.
11.5. Pateikdama ieškinį ieškovė siekė apginti savo teises, todėl teismas nepagrįstai skyrė jai baudą. Jeigu ieškovė, inicijuodama šią bylą, būtų siekusi sustabdyti priverstinio vykdymo veiksmus, ji būtų atsisakiusi ieškinio teismui netenkinus jos prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
11.6. Ieškovė prašė sustabdyti šią bylą iki tol, kol bus išnagrinėta kita civilinė byla Nr. e2-2718-614/2019, kurioje ji prašė teismo pripažinti negaliojančia kredito sutartį, sutartinį įkeitimą ir sutartinę hipoteką, vykdomuosius įrašus. Šių reikalavimų išsprendimas turėjo esminės reikšmės nagrinėjamai bylai, tačiau teismas netenkino ieškovės prašymo.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
12.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės pozicija dėl prievolės įvykdymo buvo nenuosekli. Ieškovė net kelis kartus keitė ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, nepateikdama savo poziciją pagrindžiančių įrodymų. Ieškovė sąmoningai klaidino teismą, nurodydama, kad ji yra permokėjusi pagal kredito sutartį, kaip mokėjimus pagal šią sutartį nurodydama mokėjimus, atliktus pagal kitą sutartį.
Šalies argumentai
12.2. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo sumažinti negrąžinto kredito sumą iki 1 016 387 Eur, tačiau ji nepateikė jokių skaičiavimų ar dokumentų, pagrindžiančių, kad tokia yra negrąžinto kredito suma. Nagrinėjant bylą teisme ieškovė taip pat neteikė jokių įrodymų dėl įsiskolinimo sumos.
12.3. Inicijuodama šią bylą ieškovė siekė sustabdyti išieškojimą iš jos turto. Ši byla buvo iškelta tik po to, kai buvo panaikintos kitose ieškovės inicijuotose bylose pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo sustabdyti vykdymo veiksmai. Po teismo sprendimo šioje byloje priėmimo ieškovė inicijavo naują bylą, kurioje, remdamasi iš esmės taip pačiais, kaip ir nagrinėjamoje byloje, įrodymais, pateikė kitokį reikalavimą dėl vykdomojo įrašo modifikavimo.
12.4. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė pranešime dėl tarpusavio prievolių įskaitymo pripažino negrąžintos skolos dydį. Taip pat teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovė niekada neginčijo notarės išduotų vykdomųjų įrašų ir nesinaudojo galimybe pateikti skundą dėl notarės veiksmų. Ieškovė yra praleidusi terminą reikšti reikalavimus dėl vykdomųjų įrašų panaikinimo.
12.5. Nors ieškovė teigia, kad teismas nepagrįstai skyrė jai baudą, ji nepateikė jokių savo poziciją pagrindžiančių įrodymų. Todėl nėra pagrindo abejoti teismo išvada, kad ieškovė pateikė ieškinį, siekdama piktnaudžiauti procesu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
14. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir trečiasis asmuo BAB bankas „Snoras“ 2008 m. birželio 27 d. sudarė kredito sutartį, kurios pagrindu BAB bankas „Snoras“ suteikė ieškovei 11 200 000 Lt (3 243 744,21 Eur) kreditą, o ieškovė įsipareigojo jį grąžinti sutartyje nustatyta tvarka ir sumokėti sutartas palūkanas. Šio įsipareigojimo įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka (t. 1, b. l. 10–21). Tarp atsakovės UAB „Baltijos kredito sprendimai“ ir trečiojo asmens BAB banko „Snoras“ 2015 m. liepos 31 d. buvo sudaryta reikalavimų perleidimo sutartis, pagal kurią trečiasis asmuo perleido atsakovei reikalavimus savo skolininkams, tarp jų ir ieškovei (t. 1, b. l. 149–153). 2015 m. gruodžio 14 d. ieškovė buvo informuota apie reikalavimų perleidimo sutartį (t. 1, b. l. 44–45). Ieškovei 2016 m. liepos 22 d. buvo išsiųstas pranešimas dėl netinkamai vykdomų prievolių ir galimo vienašališko kredito sutarties nutraukimo (t. 1, b. l. 154–155), 2016 m. spalio 24 d. išsiųstas pakartotinis pranešimas dėl netinkamo sutarties vykdymo (t. 1, b. l. 156–157). Vilniaus miesto 15 notaro biuro notarė 2017 m. sausio 2 d. išdavė atsakovei vykdomuosius įrašus dėl netinkamai vykdytos kredito sutarties, kurie perduoti vykdyti antstoliui.
15. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama sumažinti reikalaujamą kredito sumą, palūkanas ir delspinigius. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovės reikalavimus atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškovės pozicija bylos nagrinėjimo metu buvo nenuosekli, ieškovė nepateikė jos poziciją pagrindžiančių įrodymų, jog egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindai mažinti atsakovei iš ieškovės išieškomas sumas.
16. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde ieškovė neginčija savo prievolės atsiskaityti su atsakove, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų, pagrindžiančių negrąžinto kredito likutį bei negrąžintos palūkanų bei delspinigių sumos dydį, vertinimu.
17. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011). Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
18. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ieškovės atsakovei negrąžinto kredito likučio bei palūkanų ir netesybų dydžio, analizavo ir vertino byloje esančių įrodymų visumą bei kituose teisminiuose procesuose teismų jau įvertintas aplinkybes.
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2834-599/2018 ieškovė, prašydama pripažinti 2016 m. lapkričio 24 d. vienašališką kredito sutarties (kurios pagrindu išieškomas sumas prašoma sumažinti šioje byloje) nutraukimą negaliojančiu, atkurti sutarties vykdymą, skolos dydžio ir aplinkybių, kad nemokėjo įmokų nuo 2014 m. liepos 30 d. iki vienašališko sutarties nutraukimo, neginčijo. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovė nereiškė prieštaravimų dėl 2016 m. gruodžio 7 d. notaro pranešimo dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuriame buvo nurodyta 2 697 371,84 Eur negrąžintos skolos suma ir tai, iš ko ji susideda (t. y. 2 226 625,31 Eur – negrąžintas kreditas, 216 820,07 Eur – palūkanos, 253 926,46 Eur – netesybos), taip pat neginčijo 2017 m. sausio 2 d. Vilniaus miesto 15 notaro biuro notarės išduotų vykdomųjų įrašų (CPK 511 straipsnis).
20. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad ieškovė, teikdama 2018 m. liepos 20 d. pranešimą dėl tarpusavio prievolių įskaitymo, atsakovės išieškomų sumų dydžio neginčijo. Ieškovės poziciją dėl reikalaujamų sumų sumažinimo, grindžiamą 2018 m. liepos 20 d. pranešimu dėl tarpusavio prievolių įskaitymo, kaip teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, paneigia įsiteisėjusioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje padaryta išvada, kad šis įskaitymas yra neteisėtas, nes prieštarauja teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2716-803/2018 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartis palikta nepakeista). Res judicata principas, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje, reiškia draudimą proceso šalims, kitiems byloje dalyvavusiems asmenims ir jų teisių perėmėjams pareikšti reikalavimą, kuris yra tapatus reikalavimui, jau išspręstam įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, taip pat kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) nustatytus faktus bei teisinius santykius. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje kitoks ieškovės pateikto 2018 m. liepos 20 d. įskaitymo pranešimo vertinimas, nei tai buvo padaryta minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje, būtų negalimas ir prieštarautų minėtam res judicata principui.
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovės į bylą pateikta atliktų mokėjimų suvestine bei banko sąskaitų išrašais, kadangi šie įrodymai nepagrindžia ieškovės atsiskaitymų būtent pagal 2008 m. birželio 27 d. kredito sutartį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė nepagrindė, kaip ir kokiu pagrindu atliko skaičiavimus dėl likusių atsakovei nesumokėtų sumų būtent pagal 2008 m. birželio 27 d. kredito sutartį. Tuo tarpu iš atsakovės į bylą pateiktos mokėjimų paskirstymo suvestinės matyti, kad ieškovė, nors ir atliko mokėjimus tretiesiems asmenims ir BAB bankui „Snoras“, tačiau šių įmokų neskyrė atsiskaitymui pagal 2008 m. birželio 27 d. kredito sutartį, o didelę jų dalį skyrė įmokų pagal kitą kredito sutartį Nr. 031-03210, sudarytą su BAB banku „Snoras“, dengimui.
22. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino abiejų šalių pateiktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad ieškovė neįrodė, jog negrąžinto kredito, palūkanų ir delspinigių suma turi būti mažesnė nei nurodyta vykdomuosiuose įrašuose. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškinio reikalavimai pagrįstai buvo atmesti.
23. CPK 95 straipsnyje nustatyta, kad dalyvaujančiam byloje asmeniui, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti paskirta iki penkių tūkstančių eurų bauda, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo jai skirta bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kadangi, jos vertinimu, ji tik siekė ginti savo pažeistas teises, o ne išvengti skolos išieškojimo veiksmų.
24. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019, 18 punktas).
25. Nagrinėjamu atveju vertinant ieškovei paskirtos baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pagrįstumą ir teisėtumą, atsižvelgtina į jos procesinį elgesį bylos nagrinėjimo metu – pareikštų reikalavimų nuolatinį tikslinimą (reikalavimus buvo siekiama tikslinti ir paskutinio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nesuteikiant tinkamos galimybės atsakovei atsikirsti), ieškinio reikalavimų grindimą abstrakčiais teiginiais (negalėjimą pagrįsti teiginių dėl išieškomų sumų sumažinimo ar dalinio atsiskaitymo su atsakove) ar kitų teismų jau įvertintomis bei pasikartojančiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, ieškovės sudarytu ir pateiktu tarpusavio prievolių įskaitymo aktu, kurio pagrįstumas ir teisėtumas jau buvo įvertintas kito teisminio proceso metu. Be to, iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų galima spręsti, kad ieškovė nuolat inicijuoja civilines bylas, kuriose reiškia reikalavimus, susijusius su ta pačia kredito sutartimi bei jos teisiniu vertinimu, kartu prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir stabdyti vykdymo veiksmus. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2834-599/2018 ieškovė ginčijo atsakovės 2008 m. birželio 27 d. kredito sutarties vienašalį nutraukimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-29670-1064/2018 pareiškėja ginčijo sumų išieškojimą vykdančio antstolio veiksmų teisėtumą, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2718-614/2019 ieškovė siekė pripažinti negaliojančia 2008 m. birželio 27 d. kredito sutartį. Nurodytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad ieškovės procesinis elgesys pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertintas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, nulėmęs ir atitinkamų teisinių pasekmių atsiradimą.
26. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir pritaikė teisės aktų nuostatas, o ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė UAB „Intrum Lietuva“ (UAB „Baltijos kredito sprendimai“ teisių perėmėja) teismui nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl šis klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.