- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-16
- Bylos Nr.
- 2-1276-541/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24329-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Vėgelienė
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Atsakovas
- G. V.
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui G. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Dalyvaujančių byloje asmenų reikalavimų, atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka
1. Ieškovas pateikė teismui ieškinį, prašydamas šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sandorį dėl graižtvinio šautuvo M-14 Nr. 1194474 pirkimo-pardavimo pripažinti negaliojančiu ir pritaikyti restituciją. Ieškinys bei dublikas iš esmės grindžiami šiomis aplinkybėmis ir argumentais (b. l. 1-3, 84-85):
1.1. 2015 m. sausio 28 d. ieškovas atsakovui už 347,54 Eur kainą pardavė graižtvinį šautuvą M-14 Nr. 1194474, kaip nereikalingą naudotis;
1.2. 2015 m. liepos 9 d. į ieškovą kreipėsi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, prašydama grąžinti dalį 2014 m. sausio 28 d. iš VSD perimtos ginkluotės, įskaitant ir ginčo sandorio šautuvą, kadangi jis negalėjo būti parduotas fiziniams ir juridiniams asmenims, nes šis ginklas buvo dovanotas Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau - JAV) Vyriausybės Lietuvos Respublikos (toliau - LR) Vyriausybei 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimo Nr. 162/2001 pagrindu, kuriuo LR Vyriausybė imperatyviai įsipareigojo JAV Vyriausybei neperduoti jokios JAV ginkluotės trečiosioms šalims, todėl ieškovas, remiantis Vidaus reikalų ministerijos Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyriaus 2015 m. spalio 23 d. išvada, įpareigotas susigrąžinti parduotus pusiau automatinius šautuvus M-14;
1.3. Paprašius atsakovą grąžinti šautuvą, jis sutiko grąžinti ginklą už 3 000,00 Eur sumą, o toks pasiūlymas ieškovui yra nepriimtinas, todėl ieškovas reiškia ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, t. y. kaip prieštaraujantį 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimui Nr. 162/2001 neperduoti jokios JAV ginkluotės trečiosioms šalims;
1.4. Ieškovo teigimu, 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimas taikomas visai ginkluotei, kuri buvo ar bus perduota, dovanojama, kadangi JAV ambasados 2001 m. rugsėjo 11 d. notoje nurodyti JAV teisės aktų bendrieji reikalavimai, t. y. kad ginkluotė, kuri perduodama, dovanojama kitai valstybei negali pereiti į civilinę apyvartą, todėl prieš perduodant šią ginkluotę, iš valstybės, kuriai dovanojama, perduodama ginkluotė, turi būti gautos garantijos, kad ji šios ginkluotės neperleis tretiesiems asmenims į civilinę rinką; be to, ginčo sandoris buvo sudarytas jau galiojant 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimui.
Atsiliepimas
2. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį bei tripliką, kuriuose nurodė, jog su ieškiniu ir jame išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Savo poziciją iš esmės grindė šiomis aplinkybėmis ir argumentais (b. l. 68-71, 90-91):
2.1. JAV Vyriausybė ginčo ginklą LR Vyriausybei perdavė 1999 metais, t. y. anksčiau, nei pasirašytas atskiras susitarimas; 2001 m. rugsėjo 11 d. JAV ambasada pateikė LR Užsienio reikalų ministerijai notą, kuri buvo patvirtinta priimant notoje nurodytą pasiūlymą 2002 m. lapkričio 4 d.; JAV notoje siūloma sutikti su notos a-c punktuose nurodytomis garantijomis, taip siekiant paspartinti JAV Vyriausybei priklausančių ginklų perdavimą LR Vyriausybei;
2.2. Atsakovo teigimu, 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimu, kuris nustatytas atsižvelgiant į jį sudarančių JAV ir LR notų turinį, buvo siekiama supaprastinti ginklų perdavimą LR, o ne nustatyti iš JAV praeityje gautų ginklų naudojimo sąlygų, be to, 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimas ir jo sąlygos gali būti nustatomos tik po susitarimo įsigaliojimo perduodamai ginkluotei;
2.3. Ieškovas, kuris yra už ginklų civilinę apyvartą Lietuvoje atsakingas specialusis subjektas, prieš parduodamas ginčo ginklą atsakovui, priėmė visus su tokio ginklo pardavimu susijusius ir tam reikalingus sprendimus, remiantis Vidaus reikalų ministerijos Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyriaus 2015 m. spalio 23 d. išvada matyti, jog jau galiojant susitarimui LR institucijos laikė, jog iki susitarimo įsigaliojimo perduotiems ginklams susitarimo nuostatos netaikomos, pagal minėtą išvadą reikėjo papildomų dokumentų disponavimo ribojimams nustatyti, taigi, jeigu būtų ginčo ginklui taikomas 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimas, šių dokumentų nebūtų reikėję tam, kad ieškovas galėtų identifikuoti disponavimo apribojimus;
2.4. Pačiame 2002 m. lapkričio 4 d. susitarime nėra nustatytos ir aiškiai išreikštos susitarimo šalių valios dėl susitarimo sąlygų taikymo ginklų, kurie buvo perduoti iki susitarimo įsigaliojimo, atžvilgiu, taigi, susitarimas taikytinas tik tiems teisiniams santykiams, kurie pateko į susitarimo reguliavimo sritį, ir kurie atsirado po akto įsigaliojimo;
2.5. Plečiamasis susitarimo aiškinimas teisiškai nepagrįstas, o ieškovas pats laisva valia ginklą pardavė atsakovui; ginčo ginklo perdavimas LR reiškė ginklo nuosavybės teisės perdavimą, todėl LR turėjo teisę nevaržomai disponuoti ginklu, tame tarpe ir be jokių apribojimų perleisti ginčo ginklą bet kuriam asmeniui, kuris atitinka teisės aktų reikalavimus, taigi, ginčo sandoris nepažeidė nei susitarimo, nei jokių JAV ir LR Vyriausybių susitarimų;
2.5. Atsakovas laiko nepagrįsta ieškovo nuomonę, jog susitarime yra perkelti JAV teisės aktų reikalavimai, tvirtina, jog ginčo ginklas buvo perduotas 1999 m. atskiru susitarimu, todėl ginčo ginklui negali būti taikomas 2002 m. spalio 10 d. susitarimas Nr. 1613 dėl LR Vyriausybės ir JAV Vyriausybės susitarimo dėl ginkluotės neperdavimo trečiosioms šalims sudarymo.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai palaikė ieškinį procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti, laikydamiesi pozicijos, jog 2002 m. lapkričio 4 d. susitarime aiškiai numanoma, kad jis taikomas ir iki susitarimo pasirašymo dienos JAV perduotiems ginklams, o ginčo sandoris buvo sudarytas, kadangi ieškovui apie tokį susitarimą nebuvo žinoma (b. l. 111-112).
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nesutiko su ieškiniu procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais, prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Papildomai nurodė, jog sprendžiant dėl ginčo ginklo perdavimo reikia vadovautis 1999 m. susitarimu, kaip specialiomis teisės normomis dėl būtent ginklo ginčo perdavimo, kadangi 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimas yra bendrojo pobūdžio ir gali galioti tik į ateitį. Pažymėjo, jog nepasikeitė jokios aplinkybės, buvusios ginčijamo sandorio sudarymo metu, ir esančios dabar, nesudaryti jokie nauji tarpvalstybiniai susitarimai, o jeigu JAV būtų siekusi, kad susitarimas būtų taikomas iki jo perduotiems ginklams, būtų taip įrašiusi 2002 m. lapkričio 4 d. susitarime (b. l. 111-112).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
II. Ginčo esmė
5. Ginčas tarp šalių kilo dėl 2015 m. sausio 28 d. pirkimo-pardavimo sandorio dėl graižtvinio šautuvo M-14 Nr. 1194474 teisėtumo. Ieškovas įrodinėja, jog šis sandoris negalioja nuo jo sudarymo momento pagal CK 1.80 straipsnį, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, t. y. 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimui Nr. 162/2001. Atsakovas laikosi pozicijos, jog sandoris buvo sudarytas teisėtai, nepažeidžiant jokių įstatymo ar susitarimo nuostatų.
III. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados
6.1. 2014 m. vasario 14 d. tarpžinybinė Ginklų techninės būklės ir vertės komisija konstatavo, jog graižtvinis šautuvas M-14 Nr. 1194474 yra tinkamas naudoti bei nustatė ginklo vertę (b. l. 4-7). Ginklų fondo direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3A-37 „Dėl ginkluotės kainų nustatymo“ papildomai įvertinus ginklo paruošimo pardavimui išlaidas buvo nustatyta pardavimo kaina – 1 200,00 Lt, t. y. 347,54 Eur (b. l. 9-10). 2015 m. sausio 28 d. ieškovas atsakovui už 347,54 Eur kainą pardavė graižtvinį šautuvą M-14 Nr. 1194474 (b. l. 8, 12).
6.2. Byloje taip pat nustatyta, jog 2015 m. liepos 9 d. į ieškovą kreipėsi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, prašydama grąžinti dalį 2014 m. sausio 28 d. iš VSD perimtos ginkluotės, įskaitant ir ginčo sandorio šautuvą (b. l. 11). Dėl Ginklų fondo prie VRM darbuotojų veiksmų realizuojant pusiau automatinius šautuvus M14, Vidaus reikalų ministerijos Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyrius 2015 m. spalio 23 d. priėmė išvada Nr. 56VL-26, kurioje ieškovas įpareigotas susigrąžinti parduotus pusiau automatinius šautuvus M-14 (b. l. 13-15). 2002 m. lapkričio 4 d. tarp JAV ir LR Vyriausybių buvo pasirašytas susitarimas Nr. 162/2001 dėl ginkluotės neperdavimo trečiosioms šalims (b. l. 46-47). Iš 2016 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Kariuomenės materialinių resursų departamento rašto Nr. S-604 dėl pusiau automatinių ginklų M-14 perdavimo, nustatyta, jog ginčo ginklas gautas paramos būdu iš JAV 1999 metais (b. l. 73-81).
7. CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (1 dalis). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog sandorio pripažinimas niekiniu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms CK 1.80 str. 1 dalies pagrindu iš esmės reiškia konstatavimą, kad jis de jure neegzistuoja (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju sprendžiama dėl restitucijos taikymo (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Pagal bendrąją taisyklę niekiniai sandoriai negalioja ab initio (nuo jų sudarymo momento), tačiau tai savaime nereiškia, kad įvykę juridiniai faktai nesukėlė jokių pasekmių. Iš esmės ir niekiniai sandoriai sukelia tam tikrus materialius (faktinius) padarinius, nes ir niekiniai sandoriai jau galėjo būti įvykdyti – jų pagrindu galėjo būti perleistas turtas, suteiktos paslaugos ir pan.
8. Atsakovas tvirtina, jog aplinkybė, kad pusiau automatiniai šautuvai M14, tame tarpe ir ginčo šautuvas, buvo gauti paramos būdu iš JAV dar 1999 metais (b. l. 73-81), t. y. iki 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimo sudarymo, suponuoja ginčo sandorio teisėtumą. Teismas su tokia atsakovo pozicija nesutinka. Kaip teisingai nurodo atsakovas, 1999 m. balandžio 5 d. susitarimas yra specialaus, o 2002 m. lapkričio 4 d. – bendro pobūdžio, tačiau, teismo vertinimu, šie susitarimai ne prieštarauja vienas kitam, o papildo vienas kitą, t. y. 1999 m. balandžio 5 d. susitarimu yra perduodama konkreti ginkluotė, o 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimu nustatomos jos saugumo garantijos. Iš 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimo teksto matyti, jog šio susitarimo objektas yra Jungtinių Amerikos Valstijų kilmės gynybos priemonės (i) papunktis), taigi, ir ginčo ginklas - graižtvinis šautuvas M-14 Nr. 1194474. Tokia sutarties nuostata leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, jog JAV ir LR Vyriausybės susitarė, kad 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimas taikomas visiems, t. y. ir iki susitarimo gautoms, ir ateityje gaunamoms gynybos priemonėms. Taigi, nepagrįsti atsakovo argumentai, kad šis susitarimas orientuotas tik į ateitį, kadangi Vyriausybės į susitarimo objektą įtraukė visas Jungtinių Amerikos Valstijų kilmės gynybos priemones, neatsižvelgiant į jų gavimo momentą. Teismas taip pat nesutinka su atsakovo pozicija, jog 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimas buvo sudarytas tik siekiant paspartinti JAV Vyriausybei priklausančių ginklų perdavimą LR, kadangi jau vien iš susitarimo pavadinimo aiškiai matyti, jog jis yra sudarytas dėl ginkluotės neperdavimo trečiosioms šalims, t. y. jo esminis tikslas yra nustatyti JAV kilmės ginklų naudojimo sąlygas. Be kita ko, teismo vertinimu, esminę reikšmę šioje byloje turi ir ta aplinkybė, kad ginčijamas sandoris sudarytas 2015 metais, t. y. jau galiojant 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimui. Teismo nuomone, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kada būtent ginčo ginklas buvo gautas Lietuvos Respublikoje, kadangi neatsižvelgiant į tai, jis sandorio sudarymo dieną negalėjo būti perleistas. Svarbu pažymėti ir tai, jog vien ta aplinkybė, kad ginčo sandoris buvo sudarytas, esant priimtiems atitinkamų LR institucijų sprendimams dėl ginklo perleidimo (b. l. 4-7, 9-10), savaime nelemia ginčijamo sandorio teisėtumo. Kaip nurodė ieškovo atstovai, ginčijamo sandorio ydingumas paaiškėjo po sandorio sudarymo, todėl aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu nebuvo nustatyta kliūčių jo sudarymui, įvertinus tai, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai yra niekiniai, negali būti pagrindu pripažinti sandorį galiojančiu. Be to, po sandorio sudarymo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija 2015 m. liepos 9 d. raštu Nr. 12-01-1357 kreipėsi į ieškovą, prašydama grąžinti dalį 2014 m. sausio 28 d. perdavimo aktu perduotos ginkluotės, įskaitant ir graižtvinį šautuvą M-14, Nr. 1194474 (b. l. 11). Byloje esanti 2015 m. spalio 23 d. Vidaus reikalų ministerijos Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyriaus išvada „Dėl ginklų fondo prie VRM darbuotojų veiksmų realizuojant pusiau automatinius šautuvus M-14“ Nr. 56VL-26 patvirtina, jog Ginklų fondo realizuoti 8 vnt. pusiau automatinių ginklų M-14 turi būti grąžinti valstybės nuosavybėn, siekiant užtikrinti Susitarimo nuostatų laikymąsi. VRM Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyrius savo išvadoje nustatė, kad Ginklų fondo sprendimas realizuoti nurodytus šautuvus prieštaravo 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimui tarp LR Vyriausybės ir JAV Vyriausybės dėl ginkluotės neperdavimo trečiosioms šalims. (b. l. 13-15).
9. 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimo nuostatų analizė leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad nurodyti ginklai galėjo būti naudojami tik valstybės reikmėms ir juos galėjo naudoti tik valstybės pareigūnai, o ne privatūs fiziniais asmenys. Pažymėtina, jog 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimas uždraudė Lietuvos Respublikai iš JAV gautus ginklus išleisti į civilinę apyvartą, nes aiškiai apibrėžė, jog LR Vyriausybė naudos šios gynybos priemones ar gynybos paslaugas tik vidaus saugumo, teisėtos savigynos užtikrinimo tikslais ir dalyvavimui regioniniuose ar kolektyviniuose susitarimuose ar priemonėse pagal Jungtinių Tautų Chartiją. 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimo ii) papunktyje impertayvia forma suformuluota, jog LR Vyriausybė, neturėdama išankstinio rašytinio Jungtinių Valstijų Vyriausybės sutikimo neperduoda ir neleidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės pareigūnui, darbuotojui ar atstovui perduoti šių gynybos priemonių, mokytis jomis naudotis ar teikti kitas gynybos paslaugas dovanojimo, pardavimo ar kitokiu kitu būdu (b. l. 46).
10. Taigi, išanalizavus ir įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, jog ieškovas Ginklų fondas realizavo pusiau automatinius ginklus M-14 nesilaikydamas susitarimo, kuris vertintinas kaip tarptautinė sutartis, imperatyvių reikalavimų, todėl ginčo sandoris pripažintinas niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
11. Teismui pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taikytina restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 d.). Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki pažeidimo, t. y. viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalies nuostatą restitucijos taikymas siejamas su perduoto (įgyto) turto grąžinimu. Kadangi pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas perleido pirkėjui ginklą jo dispozicijon, tai, pripažinus sandorį negaliojančiu, pirkėjas privalo grąžinti pardavėjui ginklą, o pardavėjas pastarojo sumokėtą sumą. Pažymėtina, jog nagrinėjamojoje byloje restitucija privalo būti taikoma ir sumokėta suma už ginklą grąžinama, nes pirkėjas neteisėto sandorio pagrindu įgijo iš pardavėjo ginklą. Pažymėtina, jog iš neteisės teisė neatsiranda. Juolab, kad ginčijamas pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas jau esant galiojančiam tarptautiniam susitarimui. Taigi, šioje byloje taikytina restitucija - atsakovas G. V. įpareigotinas grąžinti ieškovui Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ginklą (graižtvinį šautuvą M-14 Nr. 1194474), o ieškovas pastarojo sumokėtą pinigų sumą (347,54 Eur).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
12. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Patenkinus ieškinį, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
13. Ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Už ieškovo ieškinio reikalavimus turėjo būti sumokėtas minimalus 20,00 Eur žyminis mokestis (347,54 Eur * 3 proc.). Valstybė patyrė 13,97 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Patenkinus ieškinį visiškai, iš atsakovo valstybės naudai iš viso priteistina 33,97 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 82 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 140 straipsniu, 293-294, 259, 263-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti.
Pripažinti tarp ieškovo Lietuvos Respublikos Ginklų fondo, j. a. k. 191769098, ir atsakovo G. V., a. k. (duomenys neskelbtini), 2015 m. sausio 28 d. pirkimo-pardavimo sandorį dėl graižtvinio šautuvo M-14, Nr. 1194474 negaliojančiu ab initio (nuo jos sudarymo momento).
Taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą G. V., a. k. (duomenys neskelbtini), grąžinti ieškovui Lietuvos Respublikos Ginklų fondui, j. a. k. 191769098, graižtvinį šautuvą M-14 Nr. 1194474, o ieškovą įpareigoti grąžinti atsakovui jo sumokėtus 347,54 Eur (tris šimtus keturiasdešimt septynis eurus 54 ct).
Valstybės naudai iš atsakovo G. V., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 33,97 Eur (trisdešimt tris eurus 97 ct) bylinėjimosi išlaidų, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB „Swedbank”, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.