- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-10-02
- Bylos Nr.
- 1-1328-1058/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Giedrė Telksnienė
- Kaltinamasis
- Š. J.
- Nukentėjusysis
- D. K.
- Civilinis atsakovas
- UAB „Ergo Insurance“ SE
- Advokatai
- Nerijus Plėdys, Anatolijus Novikovas, Sergejus Milovas
sekretoriaujant Linai Žiupsnienei, Ievai Janulevičiūtei, Virginijai Miliauskienei ir Renatai Vanagienei,
kaltinamiesiems Š. J. ir jo gynėjui advokatui Nerijui Plėdžiui, K. P. ir jo gynėjui advokatui Anatolijui Novikovui,
civilinio atsakovo UAB „Ergo Insurance“ SE, veikiančio per Lietuvos filialą atstovui advokatui D. B.,
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
Š. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, neteistas, dirbantis (duomenys neskelbtini), deklaruojantis gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini),
kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalyje,
K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, neteistas, dirbantis (duomenys neskelbtini), deklaruojantis gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini),
kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Š. J. vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai ir nežymiai sutrikdyta kitų žmonių sveikata, o būtent: jis, 2015 m. sausio 17 d., apie 21.20 val., Vilniuje, vairuojamu jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „Saab 9-3“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) reguliuojamoje Švitrigailos – Panerių gatvių sankryžoje sukdamas į kairę pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 157 punkto reikalavimus, numatančius, kad sukdamas į kairę, vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai, tai yra, neįsitikinęs, kad sankryžoje bus saugu atlikti kairįjį posūkį, jis vairuojamu automobiliu Švitrigailos gatve nuo Kauno gatvės pusės degant žaliam šviesoforo signalui įvažiavo į sankryžą su Panerių gatve ir sukdamas į kairę, į Panerių gatvę, nedavė kelio Švitrigailos gatvės priešingos krypties eismo puse degant žaliam šviesoforo signalui per sankryžą tiesiai važiavusiam automobiliui „Toyota Carina“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam K. P., kuris, pažeisdamas KET 127 ir 129 punktų reikalavimus, viršydamas gyvenvietėse nustatytą maksimalų leidžiamą 50 km/h greitį, dėl kurio neteko techninės galimybės laiku sustabdyti vairuojamą automobilį prieš kliūtį, dėl ko, susidūrus transporto priemonėms automobilio „Toyota Carina“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) keleivei D. K. dėl patirtų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o šio automobilio keleiviui M. C. (M. C.) nežymiai sutrikdyta sveikata, o taip pat buvo sugadinti K. P. priklausantis automobilis „Toyota Carina“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Susisiekimo ministerijos priklausantys metaliniai kelio atitvarai.
Žemesnės instancijos teismas
Š. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje kaltinime nurodytas faktines aplinkybes pripažino, tačiau ar vien dėl jo kaltės įvyko įvykis ir kilo pasekmės prašė spręsti teismui. Teismo posėdyje parodė, kad 2015 m. sausio 17 d. vakare, po 21 val., važiavo automobiliu. Buvo tamsus paros metas, šlapia danga. Privažiavęs sankryžą luktelėjo ties šviesoforu prie „Stop“ linijos. Priešais jo automobilį dar važiavo kitas – M. J. automobilis, kuris nusuko į kairę ir, iš priekio, degant žaliam šviesoforo signalui jis taip pat nedideliu greičiu (ne daugiau kaip 30 km/h) darė posūkį į kairę. Tarp automobilių buvo kažkoks tarpas ir priekyje važiavęs automobilis vaizdo jam neužstojo. Matomumas buvo labai prastas, buvo tamsu ir šlapia, apšvietimas neryškus, nuo šlapio asfalto atsispindėjo, susiliejo aplinka. Tačiau, nors ir žiūrėjo, jokios kliūties nematė, atvažiuojančių automobilių nebuvo. Jei būtų matęs, nebūtų važiavęs. Į sankryžą įvažiavo nuo perėjos ir važiavo iki susidūrimo vietos. Būdamas viduryje sankryžos išgirdo garsinį signalą, užsiblokavusių ratų stabdymą ir pajuto smūgį į priekinį dešinį kampą. Kito automobilio šviesų nematė, be to, ten, iš kur važiavo K. (P.), yra posūkis ir nuokalnė. Susidūrimo metu M. J. automobilis baiginėjo manevrą, nepilnai buvo išvažiavęs iš sankryžos. Mano, kad tiesiai važiuojančio automobilio vairuotojas viršijo greitį ir važiavo didesniu, nei 72 km/h greičiu. Pažymėjo, kad kai įsuko į sankryžą, nebuvo sustojęs, jo važiavimo trajektorija buvo tokia, kad pataikytų į būsimą kelio juostą, ne stačiu kampu. Jo automobilio šviesos ir posūkio signalas buvo įjungtas. Važiuodamas žiūrėjo į tą pusę, į kurią reikėjo sukti. Kartu su juo automobiliu važiavo I. L., D. K. ir L. K.. Jis ir jo keleiviai saugos diržus buvo prisisegę, žalos nepatyrė. Teigė, kad jei tiesiai važiavęs automobilis nebūtų viršijęs greičio, būtų spėjęs sustabdyti, apvažiuoti jo automobilį, ar jis suspėjęs pravažiuoti sankryžą ir įvykis nebūtų įvykęs. Pripažino, kad turėjo duoti pirmumo teisę. Po įvykio bendravo su K., sakė, kad apgailestauja dėl situacijos, klausė kaip sveikata.
Ikiteisminio tyrimo metu Š. J. davė iš esmės analogiškus parodymus, papildomai buvo nurodęs, kad po smūgio jo vairuojamas automobilis pradėjo suktis prieš laikrodžio rodyklę ir judėti link Švitrigailos gatvės pastato Nr. 42. Po to užvažiavo ant šaligatvio ir priekiniu dešiniu kampu atsitrenkęs į metalinę tvorą sustojo. Į jo automobilį atsitrenkęs automobilis „Toyota Carina“ po susidūrimo sustojo savo pirminės važiavimo krypties eismo pusės pirmoje eismo juostoje, sankirtos pabaigoje, priekine dalimi buvo nukreiptas nuo Kauno gatvės pusės. Teigė, kad jis neturėjo techninės galimybės įvertinti atvažiuojančio automobilio „Toyota Carina“ greičio. Šį automobilį pastebėjo tik paskutiniu momentu. Be to, jei ir anksčiau būtų jį pastebėjęs, negalėtų jo greičio palyginti su kitų ta kryptimi važiuojančių transporto priemonių greičiu, nes tokių transporto priemonių nebuvo (t. 1, b. l. 165-167).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Be kaltinamojo parodymų jo kaltė įrodyta kaltinamojo K. P., nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kitais įrodymais.
Kaltinamasis K. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje savo kaltę neigė. Teismo posėdyje parodė, kad 2015 m. sausio 17 d. jis kartu su kolegomis D. K. bei M. C. važiavo Švitrigailos g. iš darbo. Važiavo su įjungtais žibintais. Privažiavus Švitrigailos ir Panerių gatvių sankryžą, antra eismo juosta leidosi nuo kalno, jam degė žalia šviesa. Matė, kad artėja „Saab“ automobilis, norintis atlikti kairio posūkio manevrą, tačiau tikėjosi, kad nuvažiavęs iki sankryžos vidurio sustos ir jį praleis, manė, kad jį mato. Kai pamatė, jog minėtas automobilis išvažiuoja į jo važiuojamąją dalį, bandė stabdyti, bet ratai užsiblokavo ir įvyko kontaktas. Automobilį „Saab“ pamatė 30-40 m atstumu iki sankryžos. Iki sankryžos likus 10-15 m, šis automobilis pasuko ir įvažiavo į jo eismo juostą. Kai pamatė, kad „Saab“ išvažiavo į sankryžą, jis Švitrigailos g. esančią pėsčiųjų perėją jau buvo kirtęs. Pradėjo stabdyti ir būdamas ties pėsčiųjų perėja tikėjosi, kad „Saab“ sustos sankryžoje, tačiau taip neatsitiko. Patvirtino, kad „Saab“ rodė posūkį, tačiau jis savo automobilio nestabdė, nes tikėjosi, kad važiuojant pagrindiniu keliu, jį praleis. Pradėjus stabdyti stabdžiai suveikė iš karto, tačiau kelio danga buvo šlapia, šlapdriba, bandė pasukti vairą, bet ratai blokavosi ir negalėjo sustabdyti. Jo automobilis 1994 m., jame nėra ABS sistemos. Intensyviai spaudė stabdžius, bet jie užsiblokavo. Nurodė, kad vairuoja jau 7 metus. Važiavo apie 60 km/h, ne daugiau kaip 70 km/h ir ne mažiau 55 km/h greičiu. Tuo momentu manė, kad toks greitis yra saugus. Žino, kad toje vietoje leistinas greitis 50 km/h. Teigė, kad važiuodamas matė ir kitą automobilį, kuris suko į kairę, tarp į kairę sukančių automobilių buvo tarpas. Kai pirmasis automobilis nuvažiavo per sankryžą, prie sankryžos priartėjo „Saab“. Kai pirmą kartą pamatė „Saab“ automobilį, jis dar nebuvo įvažiavęs į sankryžą, stovėjo prie „Stop“ linijos, gal riedėjo, jo padėtis buvo tiesiai, išilgai kelio. Jis pats važiavo prisisegęs, keleiviai gale – ne. D. (K.) sėdėjo už vairuotojo, M. (C.) už keleivio sėdynės gale. Nurodė, kad žino, jog vairuotojas turi užtikrinti keleivių saugumą, tačiau leido keleiviams važiuoti neprisisegus saugos diržais, gal nesužiūrėjo.
Ikiteisminio tyrimo metu K. P. davė iš esmės analogiškus parodymus, papildomai nurodė, kad kai pirmą kartą pamatė „Saab“ automobilį, tarp jo vairuojamo automobilio ir sankryžos buvo likę apie 60-80 metrų. Kadangi sankryžoje degė žalias šviesoforo signalas, jis tolygiu greičiu tęsė važiavimą nuokalne link sankryžos. Šis automobilis stovėjo vietoje, todėl, manydamas, kad jo vairuotojas mato jo priešinga kryptimi link sankryžos atvažiuojantį automobilį ir leidžia jam sankryžą kirsti tiesiai, jis tęsė važiavimą. Važiuojant per prieš važiuojamųjų dalių sankirtą esančią pėsčiųjų perėją, jis staiga pamatė, kad priešingos krypties trečioje eismo juostoje stovėjęs automobilis pajudėjo iš vietos ir nedideliu greičiu pradėjo važiuoti į važiuojamųjų dalių sankirtą sukdamas į kairę. Vengdamas susidūrimo, pradėjo intensyviai stabdyti savo automobilį, tačiau užsiblokavus stabdžiams, pradėjo slysti ir priekine dalimi atsitrenkė į „Saab“ dešinio šono priekinę dalį. Po transporto priemonių susidūrimo, automobilis „Saab“ apsisuko ir užvažiavęs ant šaligatvio atsitrenkė į apsauginę tvorą. Tuo tarpu jo aplink savo ašį apsisukęs automobilis liko stovėti važiuojamųjų dalių sankirtos pabaigoje, pirminės važiavimo krypties eismo pusėje (t. 3, b. l. 24, 25).
Nukentėjusioji D. K. teismo posėdyje parodė, kad sėdėjo už vairuotojo ir pro langą nežiūrėjo, šviesoforo signalo nestebėjo. Autoįvykio nematė, tuo metu rankinuke ieškojo telefono ir pajuto stiprų smūgį bei didžiulius skausmus. Automobilis daug kartų sukosi. Jos nuomone iki susidūrimo K. P. važiavo normaliai, nors į spidometrą nežiūrėjo, tačiau didelio greičio nebuvo, apytiksliai 60–70 km/h, tačiau ji jautėsi saugiai. Važiuojant kojos rėmėsi į vairuotojo sėdynę. Patvirtino, kad jai yra žinomas Kelių eismo taisyklių reikalavimas važiuojant prisisegti saugos diržus, tačiau ji nebuvo prisisegusi. Nemano, kad tai būtų ką nors keitę, kadangi ji niekur neiškrito, po susidūrimo liko savo vietoje, tuo tarpu M. (C.), kuris taip pat nebuvo prisisegęs, krito į priekį, dėl ko susižeidė galvą. Nurodė, kad po įvykio su draudimo bendrovėmis nekontaktavo. Dėl patirtų sužalojimų ji jautė didelius skausmus, lūžo koja, vėliau kentė ilgą gydymosi laikotarpį, iki šiol išgyvena baisius prisiminimus, vartoja vaistus. Be to, buvo nepataisomai sugadinti jos drabužiai, kurių įsigijimo kvitų nėra išsaugojusi.
Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji davė iš esmės analogiškus parodymus. Papildomai buvo nurodžiusi, kad 2015 m. sausio 17 d., apie 21.15 val., Vilniuje, sėdėdama galinėje kairėje keleivio vietoje važiuodama K. P. vairuojamu automobiliu kelio nestebėjo. Rankinėje beieškodama telefono staiga pajuto padidėjusį greitį ir po akimirkos smūgį į automobilio priekinę dalį. Po to ėmė skaudėti visą kūną. Norėdama išlipti iš automobilio, pajuto didelius skausmus kairės kojos ir dubens srityje, pamatė, kad yra aptaškyta krauju (t. 1, b. l. 57-59, 60).
D. K. medicininių dokumentų apžiūros protokole nustatyta, kad D. K. kūno sužalojimai atitinka sunkaus masto sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 62-63).
Nukentėjusysis M. C. parodė, kad 2015 m. sausio 17 d., apie 21.15 val., Vilniuje, sėdėdamas galinėje dešinės pusės keleivio vietoje, apie 50 km/h greičiu važiavo K. P. vairuojamu automobiliu Švitrigailos gatvės antra eismo juosta nuo Pelesos gatvės pusės link šviesoforu reguliuojamos sankryžos su Panerių gatve. Sankryžoje jų važiavimo kryptimi degė žalias šviesoforo signalas. Likus apie 100 m iki sankryžos, pamatė sankryžoje kairįjį posūkį į Panerių gavę atliekantį ir jų važiavimo krypties eismo pusę kertantį automobilį, o už jo dar vieną stovintį Švitrigailos gatvės priešingos krypties trečioje eismo juostoje. K. P. tuo pačiu greičiu tęsė važiavimą nuokalne. Iki važiuojamųjų dalių sankirtos likus apie 10-15 metrų atstumui, antrasis automobilis įvažiavo į važiuojamųjų dalių sankirtą ir didindamas greitį pradėjo sukti į kairę bei užkirto kelią važiuoti per sankryžą tiesiai. K. P. pradėjo intensyviai stabdyti, užsiblokavo stabdžiai ir automobilis per važiuojamųjų dalių sankirtą slysdamas tiesiai priekinės dalies viduriu atsitrenkė į kelią užkirtusio automobilio dešinio šono priekinę dalį. Įvykio metu buvo sužalota galva, patyrė kūno sumušimus.
M. C. medicininių dokumentų apžiūros protokole užfiksuota, kad M. C. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 72-73).
Liudytojas D. K. apklaustas teismo posėdyje parodė, kad eismo įvykis įvyko vakare, buvo tamsu, šlapia kelio danga, matomumas nelabai geras. Jis važiavo Š. J. automobiliu, sėdėjo už vairuotojo, labiau link vidurio. Ties šviesoforu reguliuojama sankryža su Panerių gatve jie turėjo sukti į kairę pusę. Šviesoforas buvo be papildomos sekcijos, degė žalias signalas, todėl automobilis, gerokai pristabdytas, artėjo prie sankryžos ir iš lėto į ją įvažiavo. Važiuodami link šviesoforo ir įvažiuodami į sankryžą iki susidūrimo momento jie nebuvo sustoję, tik pristabdę. Matomumas buvo apie 100 m. Automobilyje buvo tylu. Mašinai pradedant suktis kairėn, jis pamatė priešinga eismo juosta atvažiuojančią mašiną. Tuo metu atstumas tarp automobilių buvo 30-50 metrų, dar atrodė pakankamai toli, tačiau labai greitai priartėjo. Jis riktelėjo Š. (J), kad važiuoja mašina, bet nieko nebespėjo padaryti ir akimirksniu įvyko avarija. Nuo kitos mašinos pastebėjimo iki susidūrimo praėjo 2-3 sekundės. Automobilį, su kuriuo susidūrė, pamatė, kai įvažiavo į sankryžą ir truputį pradėjo suktis, tačiau posūkio manevras dar nebuvo daromas. Kokioje tiksliai pozicijoje buvo jų automobilis, kai pamatė kitą automobilį, neprisiminė, tačiau mano, kad dar stovėjo tiesiai. Prieš juos per sankryžą važiavo ir kairį posūkį taip pat darė ir kitas automobilis „Honda“, jie važiavo iš paskos. Mano, kad įvažiavimo į sankryžą metu, „Honda“ automobilis jau buvo iš jos išvažiavęs. Matomumo jis neužstojo, buvo labiau priekyje. Kai pamatė automobilį, į priešingą eismo juostą nebuvo įvažiavę, bet automobilis visą laiką riedėjo, visiškai sustojęs nebuvo. Greitis buvo minimalus, gal 10 km/h. Atvažiuojančios mašinos greičio pasakyti negalėjo. Tačiau kai pirmą kartą ją pamatė, iki sankryžos dar nebuvo atvažiavusi, pastebėjo iš artėjančių žibintų šviesų. Tuomet dar spėjo sušaukti ir įvyko avarija. Stabdymo garso negirdėjo. Matėsi, kad priešpriešais atvažiuojantis automobilis nestabdo, juda pakankamai greitai, tolygiai ir atrodė, kad Š. J. nespės pravažiuoti. Parodė, kad jis taip pat turi vairuotojo pažymėjimą, nepamena ar buvo prisisegęs saugos diržus, tačiau sužalojimų nepatyrė. Mano, kad pats tokioje situacijoje nebūtų važiavęs. Susidūrimas įvyko, kai į sankryžą jų automobilis buvo įsukęs 70 laipsnių kampu.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. K. davė iš esmės analogiškus parodymus. Papildomai nurodė, kad Š. J. į važiuojamųjų dalių sankirtą įvažiavo 5-10 km/h greičiu ir pradėjo daryti posūkį. Pamatęs kitą automobilį liudytojas riktelėjo Š. J., kad saugotųsi, tačiau po sekundės, išgirdo automobilio garsinį signalą, po kurio sekė stiprus smūgis į jų automobilio dešinio šono priekinę dalį (t. 1, b. l. 78, 79).
Liudytoja L. K. teismo posėdyje parodė, kad važiavo Š. J. automobiliu, sėdėjo gale, už keleivio pusės. Kelio nestebėjo ir eismo įvykio nematė, žiūrėjo į savo mobilųjį telefoną. Kai pakėlė galvą, kitas automobilis jau buvo prie pat, per šoninį langą pamatė jo žibintų šviesas ir iš karto pajuto smūgį. Nurodė, kad priekyje jų važiavo jos draugės M. J. vairuojamas automobilis „Honda“, jis taip pat suko į kairę, rodė posūkį, jie važiavo iš paskos.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. K. davė parodymus analogiškus liudytojo D. K. parodymams (t. 1, b. l. 82, 83).
Liudytoja M. J. teismo posėdyje parodė, kad įvykio dieną važiavo Švitrigailos g., už jos važiavo Š. (J.). Persirikiavo į juostą kairiam manevrui, degant žaliam šviesoforo signalui įvažiavo į sankryžą ir sustojo. Matė priešais atvažiuojantį automobilį, tačiau jis buvo pakankamai toli, todėl pradėjo važiuoti. Dar kartą žvilgtelėjusi į tą automobilį suprato, kad jis važiuoja labai greitai, todėl pati padidino greitį, kad kuo greičiau pasitraukti. Jos greitis įvažiavus į sankryžą buvo 0-5 km/h, nes buvo visiškai pristabdžiusi, po to padidino greitį, kad „iššoktų“ iš sankryžos. Tas kitas automobilis, kai jį pamatė, buvo ties juostos pradėti posūkio manevrą pradžia. Jis važiavo greitai (apie 70-80 km/h), žibintai įjungti. Buvo vakaras, nelijo, tačiau kelio danga drėgna. Iš paskos jai sekė Š. automobilis, tačiau kai buvo sankryžoje, jo nematė, nebežiūrėjo. Pravažiavus sankryžą neatkreipė dėmesio, kaip tas kitas automobilis judėjo, tik išgirdo avarijos garsą. Sustojusi šalikėlėje pamatė, kad Š. neatvažiuoja, todėl paskambino draugei (I. J.) ir grįžo į eismo įvykio vietą. Š. automobilis buvo įvažiavęs į stulpą, o kitas automobilis buvo sankryžoje. Kai įvyko avarija, ji jau buvo išvažiavus iš sankryžos, iš karto už perėjos pasukus. Jos vairavimo stažas yra apie 13 metų.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja M. J. davė analogiškus parodymus, papildomai nurodė, kad įvykio metu matomumas buvo vidutinis, gatvė apšviesta dirbtiniu apšvietimu (t. 1, b. l. 89, 90).
Liudytoja I. J. (L.) parodė, kad kartu su L. ir D. važiavo Š. J. vairuojamu automobiliu, ji sėdėjo priekyje, keleivio pusėje. Automobilyje negarsiai grojo muzika, kas ką veikė nepamena. Kelio nestebėjo, nieko nematė. Degant žaliam šviesoforo signalui jie darė kairį posūkį. Prieš juos dar važiavo automobilis „Honda“. Prieš šviesoforą jie buvo sulėtinę greitį ir važiavo lėtai, ar buvo sustoję visiškai, pasakyti negalėjo. Po to ji išgirdo kaip D. K. sušuko „mašina“, pasisuko ir pajautė smūgį į jos pusę priekyje. Automobilio, kuris į juos atsitrenkė, nematė. Susidūrimo metu jie jau atlikinėjo posūkio manevrą ir buvo įvažiavę į priešingą eismo juostą. Automobilis „Honda“ tuo metu jau buvo pravažiavęs sankryžą ir įvažiavęs į kitą gatvę. Š. (J.) siekė išvengti susidūrimo, bandė užsisukti. Kito automobilio stabdymo garsą girdėjo, kiek tai truko, pasakyti negalėjo.
Ikiteisminio tyrimo metu I. J. (L.) nurodė prieš pat eismo įvykį ir jo metu buvusias aplinkybes, iš esmės analogiškas liudytojo D. K. nurodytoms (t. 1, b. l. 86, 87).
Eismo įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad 2015 m. sausio 17 d. eismo įvykis kilo Vilniuje, šviesoforais reguliuojamoje Švitrigailos-Panerių gatvių sankryžoje. Švitrigailos gatvės važiuojamosios dalies eismo pusę, skirtą važiuoti nuo Kauno gatvės pusės (kuria, kaip nustatyta, prieš įvykį link sankryžos važiavo Š. J.) prieš gatvių važiuojamųjų dalių sankirtą (žiūrint minėta eismo kryptimi) sudaro 3 eismo juostos, kurias nuo priešingos krypties eismo pusės (2-jų eismo juostų) skiria prieš sankirtą esanti saugumo salelė. 3-ioji minėtos eismo pusės juosta skirta sankryžoje sukti į kairę. Švitrigailos gatvės priešingos krypties važiuojamosios dalies eismo pusę, skirtą važiuoti Kauno gatvės kryptimi (kuria, kaip nustatyta, prieš įvykį link sankryžos važiavo K. P.) prieš gatvių sankirtą (žiūrint minėta eismo kryptimi) sudaro taip pat 3 eismo juostos. Tiek važiuojant link sankryžos Švitrigailos gatve nuo Kauno gatvės pusės, tiek ir priešinga kryptimi, prieš gatvių važiuojamųjų dalių sankirtą yra reguliuojamos pėsčiųjų perėjos. Po susidūrimo automobilis „Toyota Carina“ stovėjo gatvių važiuojamųjų dalių sankirtoje, jos pabaigoje, kelio pločio atžvilgiu – Švitrigailos gatvės eismo pusėje, skirtoje važiuoti Kauno gatvės kryptimi, ties pirmos eismo juostos dešiniojo krašto išvestine, sankryžoje. Automobilis priekine dalimi nukreiptas nuo Kauno gatvės pusės. Automobilis „Saab 9-3“ kelio ilgio atžvilgiu stovi už gatvių važiuojamųjų dalių sankirtos, apie 5,2 m atstumu už sankirtos, ant Švitrigailos gatvės dešiniojo šaligatvio, apie 0,2 m atstumu nuo važiuojamosios dalies krašto, priekine dalimi pasuktas Kauno gatvės eismo kryptimi, priekiniu dešiniu kampu įsirėmęs į metalinius atitvarus (tvorą), kurie buvo apgadinti. Ant važiuojamosios dalies rasta šukių ir išsiliejusio tepalo dėmių. Apžiūros metu asfaltuota kelio danga buvo šlapia (t. 1, b. l. 15-18; t. 2, b. l. 100-105).
Švitrigailos gatvės kelio važiuojamosios dalies ties Panerių g. sankryža apžiūros protokole nustatyta, kad dienos metu nuo Švitrigailos g. trečiosios eismo juostos „Stop“ linijos iki gerai matomo kelio važiuojamosios dalies taško yra apie 173 m (t. , b. l. 108-110).
Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole nustatyta, kad po įvykio automobilis „Toyota Carina“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra apgadintas – sulenktos priekinės kairios durys, sudaužytas jų stiklas, sulankstytas kairys priekinis sparnas, sulankstytas kairys veidrodis, iššovusios abi priekinės saugos pagalvės, sulenktas kapotas, sulaužytas priekinis bamperis, sudaužyti visi priekiniai žibintai, sudaužytas priekinis stiklas sulenktas priekinis dešinys lonžeronas, sulankstytas priekinis dešinys sparnas, sulankstytos abejos dešinės durys, išbėgę skysčiai, sulaužytos priekinės grotelės, sugadinta priekinė važiuoklė (t. 1, b. l. 19-20). Automobilis „Toyota Carina“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio metu buvo draustas „BTA Insurance Company“ SE filiale Lietuvoje (t. 1, b. l. 22), techniškai tvarkingas (t. 1, b. l. 23).
Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole nustatyta, kad po įvykio automobilis „Saab 9-3“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas – įbrėžtas galinis bamperis, sulenktas galinis dešinys sparnas, sulenktos dešinios priekinės durys, sulaužyta priekinė dešinė važiuoklė, sulenktas priekinis dešinys sparnas, sulenktas priekinis dešinys lonžeronas, sulenktas variklio dangtis, sulaužytas priekinis bamperis, sudaužytas priekinis dešinys žibintas, sudaužytas priekinis stiklas, iššovusi dešinė šoninė pagalvė, ir priekinės dešinės sėdynės pagalvė (t. 1, b. l. 26-27). Automobilis „Saab 9-3“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio metu buvo draustas UAB „Ergo Lietuva“ (t. 1, 29), techninės apžiūros galiojimas baigėsi 2015 m. sausio 17 d. (t. 1, b. l. 30).
Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos trys eismo įvykio ekspertizės. Lietuvos teismo ekspertizės centro (LTEC) 2015 m. liepos 24 d. specialisto išvadoje Nr. 11-910(15) (specialistas V. Š.) nurodyta, kad automobilio „Saab“ greitis susidūrimo metu buvo apie 20 km/h, įvažiavimo į sankryžą metu – 7,5 km/h (išvados l. 10), automobilis „Toyota Carina“ susidūrimo metu judėjo 83 km/h greičiu (išvados l. 11). Taip pat nustatytas „Toyota“ stabdymo atstumas važiuojant 50 km/h greičiu – 36,6 m ir važiuojant 83 km/h greičiu – 71 m (išvados 8 lapas). Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad automobilio „Toyota“ vairuotojas, važiuodamas tiek nustatytu 83 km/h greičiu, tiek leistinu 50 km/h greičiu ir stabdydamas tuo momentu, kai automobilio „Saab“ vairuotojas pradėjo sukti į kairę, turėjo techninę galimybę stabdyti automobilį ir išvengti atsitrenkimo, o stabdydamas tuo metu, kai automobilis „Saab“ pradėjo užtvėrinėti automobilio „Toyota Carina“ eismo juostą, išvengti susidūrimo galimybės neturėjo (išvados l. 8). Išvadoje teigiama, kad automobilio „Saab 9-3“ vairuotojo veiksmai buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu tuo atveju, jei prieš Švitrigailos – Panerių gatvių sankryžoje pradėdamas posūkį į kairę, jis turėjo objektyvią galimybę nustatyti, kad apie 87,5 m atstumu priešpriešiais link sankryžos artėjusio automobilio „Toyota“ vairuotojas važiuoja ženkliai viršydamas gyvenvietėje leistiną maksimalų 50 km/h greitį (t. 1, b. l. 94-104).
Sutartiniais pagrindais gautoje UAB „Impulsana“ 2016 m. kovo 15 d. specialisto išvadoje Nr. MV 2016-08 (specialistas – dr. V. M.) konstatuota, kad techniniu požiūriu eismo įvykio pagrindine priežastimi buvo automobilio „Saab 9-3“ vairuotojo Š. J. nepriimtini veiksmai, kadangi jis sukant sankryžoje į kairę nesilaikė būtinų saugos priemonių ir sudarė neišvengiamą kliūtį priešpriešiais artėjančio automobilio „Toyota Carina“ vairuotojui (išvados l. 17). Išvadoje nurodyta, kad prieš eismo įvykį K. P., tikėtina, važiavo 62 km/h greičiu (išvados l. 10). Ekspertas taip pat nustatė automobilio „Toyota“ visiško sustabdymo atstumą važiuojant leistinu 50 km/h greičiu – 35,6 m ir važiuojant 62 km/h greičiu – 50 m, nurodė, kad tikėtinas atstumas nuo automobilio „Toyota Carina“ iki susidūrimo vietos šio automobilio vairuotojo sureagavimo momentu buvo 15,4–22,3 m (išvados l. 11-13). Atsižvelgiant į tai, eksperto išvadoje konstatuota, kad automobilio „Toytota“ vairuotojas nei važiuodamas nustatytu, nei maksimaliu leistinu 50 km/h greičiu neturėjo techninės galimybės sustabdyti automobilį iki buvusio susidūrimo vietos, kadangi tikėtinas „Toyota“ automobilio atstumas nuo susidūrimo vietos jo vairuotojo sureagavimo momentu buvo ženkliai mažesnis, nei šio automobilio sustabdymo atstumas (išvados l. 14). t. y. kliūtis buvo neišvengiama (išvados l. 16) (t. 2, b. l. 77-97).
Tikslu pašalinti prieštaravimus tarp anksčiau nurodytų specialistų išvadų buvo atlikta Teismo eismo įvykio ekspertizė (LTEC 2016 m. gruodžio 7 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1307(16), ekspertas V. L.), kurios metu nustatyta, kad tikėtinas automobilio „Saab 9-3“ važiavimo greitis susidūrimo metu buvo 31 km/h, automobilio „Toyota Carina“ – 72 km/h. Kokiais greičiais judėjo abu automobiliai suartėdami iki susidūrimo, nepavyko nustatyti. Minimalus automobilio „Toyota Carina“, važiuojančio nustatytu 72 km/h greičiu, sustabdymo kelias yra apie 56 m, o važiuojančio maksimaliu leistinu 50 km/h greičiu – apie 36,6 m (ekspertizės akto išvados punktai Nr. 3 ir 4). Išvadoje pažymima, kad tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, jog automobilio „Saab 9-3“ vairuotojas prieš pradėdamas kairiojo posūkio manevrą dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių neturėjo galimybės matyti lygiareikšmiu keliu tiesiai artėjančio automobilio „Toyota Carina“ ir įvertinti, kad jis artėja didesniu, nei leistinas, greičiu (t. 2, b. l. 177). Iš atliktų modeliavimų ir skaičiavimo rezultatų ekspertas darė tikėtiną išvadą, jog kai automobilis „Saab 9-3“ įvažiavo į antrosios Švitrigailos g. eismo juostos tęsinį važiuojamųjų dalių sankirtoje, automobilio „Toyota“ vairuotojas stabdydamas neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su kliūtį sudariusiu automobiliu „Saab 9-3“, nes atstumai, kuriais galėjo būti nuo susidūrimo vietos automobilis „Toyota Carina“ buvo mažesni nei minimalus šio automobilio stabdymo kelias tiek jam važiuojant nustatytu 72 km/h greičiu, tiek ir maksimaliu leistinu 50 km/h greičiu (t. 2, b. l. 176). Atsižvelgiant į tai ekspertizės akte techniniu požiūriu pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti įvardijami automobilio „Saab 9-3“ vairuotojo Š. J. veiksmai – tinkamai neįsitikino, kad pradėti ir užbaigti numatytą kairiojo posūkio manevrą bus saugu ir kad nebus sukliudyta priešinga kryptimi tiesiai artėjančiam ir pirmumą turinčio automobilio „Toyota Carina“, vairuojamo K. P., judėjimui (ekspertizės akto išvados punktas Nr. 8). Taip pat, nurodoma, jog techniniu požiūriu tikėtina, kad priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo ir automobilio „Toyota Carina“ vairuotojo K. P. veiksmai, pasireiškę tuo, kad jis viršijo maksimalų nustatytą gyvenvietėse leidžiamą 50 km/h važiavimo greitį, dėl ko, automobiliui „Saab 9-3“ sukant į kairę ir sudarius kliūtį artėjančiam jo automobiliui „Toyota Carina“, jis dėl per didelio važiavimo greičio neteko techninės galimybės pavojingoje situacijoje sustabdyti savo vairuojamo automobilio ar, automobiliui „Saab 9-3“ išvažiavus iš pavojingos zonos, su juo prasilenkti (t. 2, b. l. 166-179).
Sutartiniais pagrindais gautoje UAB „Impulsana“ 2017 m. kovo 22 d. eksperto išvadoje Nr. MV 2017-25 (t. 3, b. l. 83-100) konstatuota, kad negalima pagrįsti eismo įvykio mechanizmo, nustatyto surašant Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. gruodžio 7 d. specialisto išvadą Nr. 11-1307 (16), o todėl taipogi negalima pagrįsti šioje Specialisto išvadoje nustatytos automobilių „Toyota“ ir „Saab“ judėjimo prieš susidūrimą eigos bei šių automobilių vairuotojų veiksmų priežastinio ryšio su buvusio eismo įvykio kilimo vertinimo. Surašant Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. gruodžio 7 d. specialisto išvadą nepagrįstai priimama, kad grėsmė eismo saugumui (automobilio „Toyota“ vairuotojo atžvilgiu) kilo, kai automobilis „Saab“ pradėjo judėti kairio posūkio trajektorija, nes nėra pagrindo teigti, kad šiuo momentu automobilio „Toyota“ vairuotojas galėjo atpažinti, kad automobilio „Saab“ vairuotojas nesustodamas važiuos per sankryžą, sudarydamas jam kliūtį. Eksperto nuomone, susidariusioje kelio situacijoje grėsmė eismo saugumui (automobilio „Toyota“ vairuotojo atžvilgu) kilo, kai automobilio „Saab“ priekinė kairė dalis buvo ties eismo juostos, kuria judėjo prieš eismo įvykį automobilis „Toyota“, kairiu kraštu.
Sutartiniais pagrindais gautoje UAB „Unge“ konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0078/17 (t. 3, b. l. 78-82) nustatyta, kad pagal patirtų sužalojimų mastą ir pobūdį D. K. ir M. C. eismo įvykio metu buvo neprisisegę saugos diržo. Priešingu atveju jų sužalojimai ir sveikatos sutrikdymas eismo įvykio metu, labiausiai tikėtina, būtų mažesnio mąsto. Galimai D. K. sužalojimai atitiktų vairuotojo, nes sėdėjo už jo ir autoįvykio metu kūnai buvo bloškiami panašiausiai. K. P. eismo įvykio metu, labiausiai tikėtina, buvo prisisegęs saugos diržą, nes nepatyrė būdingų sužalojimų vairuotojui esant frontaliniam smūgiui. Jo patirti daugybiniai kūno sumušimai - klinikinis vertinimas, galimai remtasi tik nusiskundimais, nesant objektyvių traumavimo požymių sveikatos sutrikdymu nevertinti.
Taigi, siekiant nustatyti tesimo įvykio mechanizmą, automobilių judėjimo greitį ir kitas aplinkybes, byloje buvo atlikti net keturi ekspertiniai tyrimai, kurių išvados dėl eismo įvykio kaltininko techniniu požiūriu yra prieštaringos. Nežiūrint į tai, šios ekspertų išvados teismo nesaisto, kadangi asmens veikos ir jos padarinių vertinimas, t. y. priežastinio ryšio teisiniu požiūriu nustatymas, yra išimtinai teismo kompetencija, tuo tarpu eismo įvykio ekspertizės aktų išvados yra tik prielaida teisinei išvadai (kasacinės nutartys Nr. 2K-187/2005, 2K-368/2012).
Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina konstatuoti KET pažeidimą bei dėl jo kilusius padarinius, o taip pat priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir autoavarijos bei kito asmens sveikatos sutrikdymų. Pažymėtina, kad eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, su autoavarija priežastiniu ryšiu sietina tik tada, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis KET reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs.
Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnis). Nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 straipsnio 3 dalis) konstatuojamas tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Atsižvelgiant į tai, byloje siekiama nustatyti, ar nagrinėjamu atveju kaltinamieji turėjo ir galėjo numatyti, kad jų veiksmai sukels eismo įvykį, dėl kurio kilo BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyti padariniai.
Dėl Š. J. veiksmų.
KET 157 punkte nustatyta, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti, – ir lenkiančioms transporto priemonėms. Duoti kelią – reikalavimas eismo dalyviui sustoti ar nepradėti važiuoti, nedaryti jokio manevro, kuris priverstų kitus eismo dalyvius keisti judėjimo kryptį arba greitį (KET 3.2. punktas).
Nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Š. J. sukdamas į kairę nepraleido lygiareikšmiu keliu priešpriešais atvažiuojančio K. P. vairuojamo automobilio, t. y. pažeidė KET 157 punkto reikalavimus. Š. J. teismo posėdyje tvirtino, jog nematė K. P. automobilio, todėl yra aktualu, ar nagrinėjamoje situacijoje, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, Š. J. galėjo ir turėjo jį pamatyti bei išvengti eismo įvykio. Įvykio metu Š. J. buvo blaivus (t. 1, b. l. 136), kartu su juo važiavę liudytojai patvirtino, jog automobilyje buvo ramu, tyliai grojo muzika, t. y. vairuotojo dėmesio mašinos salone niekas nebuvo nukreipęs. Ekspertų išvadose konstatuota, kad Š. J. įvažiavimo į K. P. važiuojamąją eismo juostą metu, K. P. automobilis buvo 13-15 m atstumu nuo susidūrimo vietos. Panašiu atstumu jį matė ir M. J. važiuodama per sankryžą. Ji teigė, kad aiškiai matė K. P. automobilį, kuris buvo ties posūkio į kairę eismo juostos pradžia, ir, įvertinusi nuo jo likusį atstumą (buvo ties juostos pradėti posūkio manevrą pradžia), net padidino važiavimo greitį, kad spėtų pravažiuoti sankryžą. Eismo įvykio dalyvių parodymai taip pat patvirtina, kad nors buvo tamsus paros metas, tačiau K. P. važiavo su įjungtais žibintais, sankryža buvo apšviesta, matomumas vidutinis. Kitų automobilių, išskyrus priešais Š. J. važiavusį M. J. vairuojamą automobilį „Honda“, nebuvo. Kaltinamieji, D. K. ir M. J. patvirtino, kad tarp pastarosios ir Š. J. automobilių buvo tarpas, todėl jos automobilis vaizdo Š. J. neužstojo. Į važiuojamųjų dalių sankirtą Š. J. įvažiavo, kai M. J. iš jos jau buvo išvažiavusi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Š. J. matomumui kliūčių nebuvo, tai patvirtina ir liudytojo D. K. parodymai, kur jis nurodė, kad pastebėjo „Toyota“ automobilį ir pats tokioje situacijoje į sankryžą nebūtų įvažiavęs, bei 2016 m. gruodžio 7 d. eismo įvykio ekspertizės aktas, kuriame ekspertas pagal tyrimui pateiktą medžiagą negalėjo daryti išvados, jog automobilio „Saab“ vairuotojas, prieš pradėdamas kairio posūkio manevrą dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių neturėjo galimybės matyti lygiareikšmiu keliu tiesiai artėjančio automobilio „Toyota“ (t. 2, b. l. 177). Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paskui M. J. važiavęs Š. J., būdamas atidus ir rūpestingas eismo dalyvis, pagal eismo įvykio metu buvusias sąlygas turėjo bei galėjo pastebėti priešpriešais atvažiuojantį automobilį, tačiau nebuvo pakankamai dėmesingas ir, užuot davęs kelią bei laukęs, kol K. P. automobilis pravažiuos, sukdamas į kairę pažeidė jo pirmumo teisę, įvažiavo į pastarojo automobilio važiuojamosios kelio dalies juostą ir taip padarė KET 157 punkto pažeidimą, kuris ir lėmė autoįvykio kilimą. Jeigu Š. J. sukdamas į kairę nebūtų pažeidęs KET 157 punkto reikalavimų ir praleidęs pagrindiniu lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiuojantį K. P. vairuojamą automobilį, eismo įvykio, be abejo, nebūtų. Todėl kaltinamojo Š. J. padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji BK 281 straipsnyje numatytų įvykio bei padarinių kilimo sąlyga. Atsižvelgiant į tai, Š. J. veika pagal BK 281 straipsnio 3 dalį kvalifikuota teisingai.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
Teismo posėdžio metu buvo pateiktas Kaltinamojo Š. J. motinos A. J. prašymas perduoti Š. J. jos atsakomybei pagal laidavimą (t. 3, b. l. 167).
BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog tik esant išvardintų sąlygų visumai yra galimybė svarstyti asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Š. J. yra teisiamas pirmą kartą (b. l. ). Jo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie neatsargių. Dėl eismo įvykio kaltinamaisiais buvo patraukti du asmenys, kas galimai lėmė Š. J. abejones dėl savo kaltės, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje Š. J. davė teisingus parodymus, nevengė atsakomybės ir besąlygiškai pripažino visas faktines aplinkybes, dėl kilusio įvykio bei jo padarinių nuoširdžiai apgailestavo, atsiprašė nukentėjusiosios, teigė, kad nepastebėjo priešpriešais atvažiuojančio kito automobilio, jei būtų jį matęs, nebūtų važiavęs. Teismo vertinimu, tokia kaltinamojo pozicija rodo, kad jis savo kaltę iš esmės pripažino. Tai laikytina ir jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Vilniaus priklausomybės ligų centre į įskaitą neįrašytas, VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre ir VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (t. 3, b. l. 155-157). Š. J. dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (t. 3, b. l. 166, 178, 181). Teismo posėdžio metu Š. J. pateikė rašytinį įsipareigojimą dėl padarytos žalos atlyginimo (t. 3, b. l. 165). Byloje esantys duomenys apie jo gaunamas pajamas patvirtina, kad jis būtų pajėgus atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą (t. 3, b. l. 179-180). Galiojančių administracinių nuobaudų kaltinamasis neturi, paskutinį kartą administracinį nusižengimą padarė 2008 m. (t. 3, b. l. 13-14), neteistas, nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nė karto nebuvo pažeidęs kardomosios priemonės sąlygų. Tai rodo, kad Š. J. nėra būdingas priešingas teisei elgesys, jis sugeba laikytis nustatytų draudimų ir įpareigojimų, todėl spręstina, kad ateityje laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Nagrinėjamu atveju Š. J. prašoma perduoti jo motinos A. J. (t. 3, b. l. 168-169) atsakomybei, todėl darytina išvada, kad tiek kaltinamasis Š. J., tiek laiduotoja A. J. formaliai atitinka BK 40 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas.
Iš bylos duomenų matyti, kad A. J. jau 30 metų dirba pedagoginį darbą, yra (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 172), darbovietėje gerbiama ir vertinama, charakterizuojama itin teigiamai (t. 3, b. l. 173-174), neturi jokių priklausomybių (t. 3, b. l. 171), pati vairuoja jau 17 metų, teigė, kad niekada nėra sukėlusi jokio eismo įvykio. Tai patvirtina ir byloje esantys duomenys iš Administracinių nusižengimų registro (t. 3, b. l. 175). Nors Š. J. gyvena atskirai, A. J. patvirtino, kad jie yra labai artimi, sūnus visada atsiklausia jos nuomonės, patarimo, kasdien skambina, todėl mano, kad jam daro labai didelę įtaką. Apie eismo įvykį su Š. J. ne kartą yra kalbėjusi, jis labai dėl to išgyveno ir dabar dar atsakingiau į viską žiūri. Teismas, įvertinęs nurodytas A. J. kaip laiduotoją charakterizuojančią medžiagą, jos artimus santykius su sūnumi, asmenines savybes, pedagoginio darbo praktiką bei vairavimo stažą, sprendžia, kad A. J. yra patikimas ir tinkamas laiduotojas, turintis autoritetą savo sūnui ir galintis daryti jam teigiamą įtaką, todėl yra pagrindas atleisti Š. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant jį A. J. atsakomybei. Nustatydamas laidavimo terminą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, padarinius, Š. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, jo asmenybę, laiduotojos A. J. veiklos pobūdį bei asmenybę, paties baudžiamojo proceso kaltinamajam padarytą įtaką ir daro išvadą, jog laidavimas 1 metų ir 4 mėnesių terminui bus pakankama poveikio priemonė kaltininkui.
Atleidus kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės jam taikytina baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68 straipsnio 2 dalies 6 punkte t. y. įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teismo įsitikinimu, skiriama baudžiamojo poveikio priemonė sudarys kaltinamajam galimybę dar kartą įvertinti savo veiksmų pasekmes ir motyvuos ateityje elgtis atidžiai bei rūpestingai. Pagal BK 71 straipsnį teismas gali paskirti nuo 5 iki 25 MGL dydžio įmoką. Nustatydamas skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės dydį, teismas įvertina Š. J. nusikalstamų veiksmų pobūdį bei pavojingumą (padarytas vienas neatsargus nusikaltimas), aukščiau nurodytas jo asmenybę apibūdinančius duomenis, gaunamas pajamas, tai, kad civilinę žalą už kaltinamąjį atlygins draudimo bendrovė ir sprendžia, kad Š. J. skirtinas mažesnis, nei BK 71 straipsnyje nurodytas įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą vidurkis – 11 MGL (414,26 EUR), įmokos dydis, nustatant, kad šią įmoką kaltinamasis privalo sumokėti per 4 mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Dėl nusikalstama veika padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo.
Vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį. Tais atvejais, kai byloje yra keli kaltinamieji, dispozityvumo principas ieškovui (šiuo atveju nukentėjusiajai) leidžia pasirinkti atsakovą, t. y. asmenį, kuriam jis reiškia tam tikrus civilinius teisinius reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji D. K. civilinį ieškinį pareiškė tik kaltinamojo Š. J. atžvilgiu, todėl solidarioji atsakomybė abiejų kaltinamųjų atžvilgiu, kaip teisingai teismo posėdyje nurodė advokatas N. Plėdys, šiuo atveju nėra galima.
Paprastai už padarytą žalą atsako pats ją padaręs asmuo, tačiau pagal BPK 111 straipsnio 1 dalį, Civilinio kodekso 6.254 straipsnį, 6.263 straipsnio 3 dalį, ir 6.987 straipsnį, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą ir Š. J. su „Ergo Insurance“ SE Lietuvos filialu sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (t. 1, b. l. 29, t. 3, b. l. 151), įstatyme nustatyta apimtimi su kaltuoju asmeniu už padarytą žalą atsako ir draudimo bendrovė. Draudimo įmonės pareigos apimtis nustatyta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte, numatančiame, kad dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, atlygintina žalos suma yra 5 000 000 eurų (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos). Pagal CK 6.254 straipsnio 2 dalį jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą.
Civiliniu ieškiniu D. K. prašo priteisti 600 EUR turtinę ir 6 000 EUR neturtinę žalą (t. 3, b. l. 72). Ieškinyje ir teismo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad dėl eismo įvykio jai buvo nepataisomai sugadinta žieminė striukė – 300 EUR vertės, džinsai – 30 EUR, batai – 200 EUR, megztukas ir palaidinė, kuriuos įvertino 70 EUR. Be to, dėl eismo įvykio metu patirtų kūno sužalojimų, jai buvo atliekamas sudėtingas gydymas, ji patyrė didelį stresą, labai išgyveno, iki šiol jaučia skausmus, geria juos slopinančius ir kitus vaistus. Teismo posėdžio metu D. K. patvirtino, kad dėl patirtos žalos atlyginimo į draudimo bendrovę nesikreipė.
Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Iš bylos duomenų matyti, kad eismo įvykio metu D. K. patyrė trauminio pobūdžio sužalojimus, kojos lūžį, ko pasėkoje, jos teigimu, buvo perkirpti batai ir kelnės, visi rūbai aptaškyti krauju. Įvertinęs nukentėjusiosios patirtus sužalojimus, teismas neturi pagrindo netikėti D. K. nurodytu jos daiktų sugadinimo pobūdžiu ir kad dėl sugadinimo jie tapo nenaudojami. Šiuo atveju D. K. negalėjo pateikti teismui turtinę žalą pagrindžiančių įrodymų, kadangi neišsaugojo pirkimo kvitų, tačiau, teismo vertinimu, būtų neprotinga iš asmens reikalauti saugoti visus jo daiktų įsigijimą patvirtinančius įrodymus, tikslu ateityje įrodyti šių daiktų vertę. Juo labiau, kad šiuo atveju turtinė žala kilo ne iš civilinių santykių, kuriuose pareiga būti rūpestingam yra perkeliama pačiam civilinių santykių dalyviui, o dėl nusikalstamos veikos, kurios įvykdymo tikimybė negali būti nuspėjama iš anksto. Nukentėjusiosios nurodytos rūbų ir batų kainos yra protingos, eismo įvykis buvo šaltuoju metų laiku, todėl logiška, kad nukentėjusioji vilkėjo žieminę striukę ir žieminius batus, kurių vertė paprastai yra didesnė. Taigi, teismo įsitikinimu, įvykio metu nukentėjusioji galėjo patirti 600 EUR vertės turtinę žalą.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip sveikata, yra ypač dideli ir asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti į pradinę padėtį, tokia skriauda bent iš dalies gali būti įvertinta ir kompensuota pinigais. Nagrinėjamoje byloje teismui nekyla abejonių, jog dėl paties eismo įvykio ir jo metu patirtų sužalojimų D. K. patyrė neturtinę žalą, kurios dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus: žala nukentėjusiajai buvo padaryta neatsargiu nusikaltimu, dėl patirtų sužalojimų ji patyrė 600 EUR turtinę žalą, išrašai iš medicininių dokumentų (t. 3, b. l. 74-75) patvirtina, jog D. K. 2015 m. sausio 17 d. 21.30 val. autoįvykio metu patyrė kairės gūžduobės lūžį, kairio blauzdikaulio diafizės atvirą lūžį, dešinės plaštakos delnakaulio lūžį, dešinės blauzdos sumušimą, krūtinės sumušimą, daugybinius nubrozdinimus, apatinės lūpos muštinę žaizdą, nosies sumušimą. Patirtų traumų pasėkoje jai buvo atliktos dvi operacijos, skirtas ambulatorinis gydymas, ji turėjo, dalyvauti pakankamai sudėtingame ir varginančiame reabilitacijos procese ir iki šiol geria nuskausminamuosius vaistus. Dėl padarytų sužalojimų buvo smarkiai apribotos nukentėjusiosios judėjimo galimybės, jai buvo sudėtinga užsiimti kasdienine veikla, pasirūpinti savimi. Tai patvirtina ir Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažyma Nr. 0012859, kurioje nurodyta, kad dėl 2015 m. sausio 17 d. nelaimingo atsitikimo laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. kovo 15 d. D. K. buvo netekusi 45 proc. darbingumo (t. 3, b. l. 76). Be to, dėl eismo įvykio ji patyrė didžiulį stresą ir išgąstį, teismo įsitikinimu, nusikaltimo pasekmes nukentėjusioji jaus ir ateityje, kas rodo, kad D. K. dėl eismo įvykio patyrė ir neturtinę žalą.
Sprendžiant patirtos žalos atlyginimo dydžio klausimą, yra aktualūs pačios nukentėjusiosios veiksmai, galimai įtakoję kilusias pasekmes, šiuo atveju patirtus sužalojimus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad D. K. važiavo neprisegusi saugos diržo, t. y. pažeisdama KET 196 punkto reikalavimą, kad važiuodami transporto priemone su įrengtais saugos diržais, vairuotojas ir keleiviai privalo juos užsisegti. Teismo medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0078/17 (t. 3, b. l. 78-82) nurodyta, jog tikėtina, kad jei nukentėjusioji būtų prisegusi saugos diržu, jos sužalojimai ir sveikatos sutrikdymas eismo įvykio metu būtų mažesnio masto. Iš čia darytina išvada, kad nukentėjusiosios neveikimas (saugos diržo neprisisegimas) taip pat priežastiniu ryšiu yra susijęs su jos patirta žala. Atsižvelgiant į tai, mažintinas prašomos priteisti žalos dydis ir nukentėjusiajai iš draudimo bendrovės „Ergo Insurance“ SE Lietuvos filialo priteistina 400 EUR turtinei ir 5 000 EUR neturtinei žalai atlyginti.
Dėl K. P. veiksmų.
K. P. buvo kaltinamas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis, 2015 m. sausio 17 d., apie 21.20 val., Vilniuje, vairuojamu jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „Toyota Carina“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas Švitrigailos gatvės eismo pusės, skirtos važiuoti nuo Pelesos gatvės pusės, antra eismo juosta ir artėdamas prie reguliuojamos sankryžos su Panerių gatve, kurioje jo važiavimo krypties atžvilgiu degė žalias šviesoforo signalas, pažeidė KET 129 punkto reikalavimus, numatančius, kad gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu, 127 punkto reikalavimus, numatančius, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, ir 128 punkto reikalavimus, numatančius, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba visiškai sustabdyti transporto priemonę nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, tai yra, viršydamas gyvenvietėse nustatytą maksimalų leidžiamą 50 km/h greitį važiavo 72 km/h greičiu, dėl ko jo kelyje atsiradus kliūčiai – automobiliui „Saab 9-3“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam Š. J., kuris pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 157 punkto reikalavimus neįsitikinęs savo veiksmų saugumu degant žaliam šviesoforo signalui iš Švitrigailos gatvės priešingos krypties eismo pusės įvažiavo į sankryžą su Panerių gatve ir neduodamas kelio suko į kairę, į Panerių gatvę, jis dėl viršyto leidžiamo greičio netekęs techninės galimybės laiku sustoti prieš kliūtį nesustabdė vairuojamo automobilio ir susidūrė su automobiliu „Saab 9-3“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko automobilio „Toyota Carina“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) keleivei D. K. dėl patirtų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o šio automobilio keleiviui M. C. nežymiai sutrikdyta sveikata, o taip pat buvo sugadinti Š. J. priklausantis automobilis „Saab 9-3“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Susisiekimo ministerijos priklausantys metaliniai kelio atitvarai.
KET 129 punktas numato, kad gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu. Pagal KET 127 punktą vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirenkant važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. KET 128 punktas įpareigoja automobilio vairuotoją atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, (jeigu jis gali tai pastebėti) sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos nuostatos yra siejamos tik su iš anksto numatoma kliūtimi ir su vairuotojo galimybe ją pastebėti.
Nagrinėjamoje byloje atliktos eismo įvykio ekspertizės vienareikšmiškai patvirtina, kad K. P. įvykio metu važiuodamas miesto gatve viršijo leidžiamą maksimalų 50 km/h greitį (t. 1, b. l. 103, t. 2, b. l. 86, 178), todėl darytina išvada, kad jis pažeidė KET 129 ir 127 punktų reikalavimus. Kita vertus, nurodyti KET pažeidimai gali būti pripažinti būtina padarinių kilimo sąlyga tik jei eliminavus Š. J. KET pažeidimą, susidūrimas vis vien būtų įvykęs, ar iškilus grėsmei eismo saugumui, K. P. būtų turėjęs techninę galimybę sustabdyti savo automobilį iki autoįvykio.
Reguliuojamoje sankryžoje degant žaliam šviesoforo signalui per sankryžą važiuojančios transporto priemonės vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai, laikysis eismo taisyklių ir jų nepažeis bei savo veiksmais nekels jam, turinčiam pagal KET reikalavimus judėjimo per sankryžą pirmenybę, pavojaus. Šiuo atveju ekspertų išvadose nurodyta, jog techniniu požiūriu kliūtis atsirado ir iškilo grėsmė eismo saugumui, tik tada, kai Š. J. automobilis pradėjo užtvėrinėti K. P. automobilio eismo juostą ir jo priekinis kairys gabaritas kirto priešingos krypties antros eismo juostos kairį kraštą (t. 1, b. l. 101, t. 2, b. l. 87, 176, t. 3, b. l. 88). Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis KET 127 ir 128 punktais, K. P. privalėjo pradėti stabdyti tik Š. J. įvažiuojant į jo automobilio judėjimo krypties važiuojamosios dalies pusę ir į eismo juostą, kuria jis važiavo (šiuo atveju tai yra tas pats, nes K. P. važiavo antra eismo juosta). Kol Š. J. automobilis artėjo prie K. P. automobilio judėjimo eismo juostos, pastarasis, pagal KET turėdamas pirmumo teisę kirsti sankryžą, turėjo pagrindo tikėtis, kad Š. J. laikysis eismo taisyklių reikalavimų ir privažiavęs jo važiavimo eismo juostą sustos, kad jį praleistų. Pagal teismų praktiką nepateisinama būtų vairuotoją įpareigoti mažinti greitį ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, jog yra teorinė tikimybė, kad kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol pavojus eismo saugumui yra tik menamas ir tokį vairuotojo elgesį laikyti kelių eismo taisyklių pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2007, tuo metu galiojęs Kelių eismo taisyklių 14.2 punktas pilnai atitinka 128 punktą). Teismo vertinimu, negalėdamas iš anksto numatyti, jog Š. J., pažeisdamas KET 157 punktą įvažiuos į jo eismo juostą, K. P. neturėjo pareigos mažinti važiavimo greičio ir nuspėti, kad Š. J. nesilaikys KET reikalavimų, o tuo pačiu atlikti veiksmus, siekiant išvengti menamos grėsmės eismo saugumui.
Taigi, nors nagrinėjamu atveju K. P. veiksmai ir neatitiko Kelių eismo taisyklių reikalavimų, pats savaime greičio viršijimas nebūtų sukėlęs kokių nors pasekmių, jeigu šių taisyklių nebūtų pažeidęs Š. J.. Nors ekspertizių išvadose K. P. važiavimo greitis buvo nustatytas skirtingas, tačiau visi sutarė, kad Š. J. įvažiavimo į K. P. važiuojamąją eismo juostą metu (t. y. realios grėsmės iškilimo metu) atstumas tarp automobilių buvo mažesnis, nei K. P. automobilio stabdymo kelias tiek važiuojant nustatytu, tiek maksimaliu leistinu – 50 km/h greičiu (t. 1, 101, t. 2, b. l. 90, 176). Vadinasi, K. P. net ir laikydamasis KET reikalavimų bei važiuodamas 50 km/h greičiu, nebūtų turėjęs jokios galimybės išvengti eismo įvykio bei jo padarinių.
Išdėstytos aplinkybės rodo, kad K. P. padaryti KET pažeidimai nebuvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, nes jei Š. J. sukdamas į kairę nebūtų pažeidęs KET 157 punkto reikalavimų ir praleidęs pagrindiniu lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiuojantį K. P. vairuojamą automobilį, pastarajam net ir ženkliai viršijant leistiną greitį, eismo įvykio nebūtų. Esant nurodytoms aplinkybėms, K. P. išteisintinas, nesant jo veiksmuose BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties (Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nagrinėjamoje byloje teismas nesivadovauja advokatų N. Plėdžio ir D. B. nurodyta teismų praktika (Aukščiausiojo teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-222/2017). Nors advokatų nurodytos bylos ratio decidendi yra panašūs, tačiau nėra visiškai tapatūs. Minėtoje byloje priešprieša eismo juosta važiavęs vairuotojas mažiausiai dvigubai viršijo leistiną maksimalų 50 km/h greitį ir tai buvo siejama su į kairę sukančio eismo dalyvio galimybe laiku jį pastebėti bei išvengti įvykio. Be to, nustatyta, kad techniniu požiūriu tiesiai važiavęs vairuotojas, net ir važiuodamas 100 km/h greičiu antra eismo juosta, stabdydamas galėjo išvengti susidūrimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Š. J. prieš darydamas kairį posūkį objektyviai turėjo galimybę pamatyti atvažiuojantį K. P. vairuojamą automobilį – jį matė liudytojai M. J. ir D. K., be to, ekspertų išvadose konstatuota, jog grėsmės eismo saugumui kilimo momentu K. P. dėl per trumpo likusio stabdymo kelio, nebeturėjo galimybės išvengti susidūrimo.
Š. J. atstovas remiasi 2017 m. balandžio 24 d. teismo medicinos konsultacine išvada Nr. 0078/17, kurioje nurodyta, kad jei D. K. būtų važiavusi prisisegusi saugos diržu, jos sužalojimai būtų mažesnio masto, o tuo pačiu ir nekiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Tačiau, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu, o tuo pačiu ir kilusiais padariniais buvo kaltinamojo Š. J. veiksmai ir jo padarytas KET pažeidimas, nesant pastarojo neapgalvotų veiksmų ir nepažeidus KET 157 punkto reikalavimų, D. K. būtų iš viso išvengusi sužalojimų, todėl aplinkybė, kad ji važiavo neprisisegusi diržo ir dėl to galimai patyrė didesnio masto sužalojimus nesietina su kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimu ir gali būti reikšminga tik sprendžiant priteistinos žalos dydžio klausimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Valstybinė antrinės teisinės pagalbos tarnyba, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi, 2017 m. balandžio 28 d. prašymu kreipėsi į teismą dėl 46,32 EUT valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo. Pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme stadijoje buvo nustatyta, kad tik vienas iš kaltinamųjų – K. P. turi gynėją bei tarp K. P. ir Š. J. yra gynybos interesų prieštaravimų, todėl vadovaujantis BPK 51 straipsnio 4 punktu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi buvo pripažinta, jog yra būtinas kaltinamąjį Š. J. atstovaujančio advokato dalyvavimas (t. 3, b. l. 55-56). To pasėkoje teismas kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl Š. J. gynėjo skyrimo. Kaltinamojo interesus atstovauti buvo parinktas advokatas Sergejus Milovas (t. 3, b. l. 62-63). Taigi, šioje byloje, siekiant įgyvendinti kaltinamojo teisę į gynybą, advokatas buvo kviečiamas nepriklausomai nuo kaltinamojo valios. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nurodytu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos neatlygintinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgiant į tai, prašymas priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas. Be to, į 2017 m. gegužės 3 d. teismo posėdį kaltinamąjį ginti atvyko pagal teisinių paslaugų sutartį jį atstovaujantis advokatas N. Plėdys, todėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas S. Milovas antrinės teisinės pagalbos Š. J. neteikė ir teismo posėdyje nedalyvavo.
Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti – kompaktiniai diskai su įvykio vietos ir kaltinamųjų automobilių vaizdo įrašais (t. 1 bylos viršelis, t. 3, b. l. 120) paliktini saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, 67 straipsnio 2 dalimi, 71 straipsniu,
nusprendžia:
Š. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalyje, perduodant jį A. J. atsakomybei pagal laidavimą 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams be užstato, ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 68 straipsnio 2 dalies 6 punktu, skirti Š. J. baudžiamojo poveikio priemonę – 11 MGL (414,26 EUR) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 4 (keturių) mėnesių sumokėjimo terminą nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Išaiškinti Š. J., kad jeigu laidavimo metu jis padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, sprendimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti panaikintas ir tokiu atveju bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, taip pat išaiškinti, kad jeigu laidavimo metu jis padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Išaiškinti A. J., kad ji, būdama laiduotoja, turi teisę atsisakyti nuo laidavimo. Tokiu atveju, atsižvelgus į laidavimo atsisakymo priežastis, bus sprendžiama dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.
Kaltinamajam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
D. K. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies priteisiant iš „Ergo Insurance“ SE Lietuvos filialo 400 EUR (keturis šimtus eurų) turtinei žalai atlyginti ir 5 000 EUR (penkis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.
K. P. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti – kompaktiniai diskai su vaizdo įrašais paliktini saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmesti.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.