Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I3-1398-983/2024

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-02-05
Bylos Nr.: I3-1398-983/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04391-2023-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Asta Adamonytė-Šipkauskienė
Pareiškėjas: N. D., D. D.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I3-1398-983/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04391-2023-7Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.10.3; 55.1.3

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. vasario 5 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė,dalyvaujant atsakovės atstovei S. P.,

žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjų N. D. ir D. D. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai N. D. ir D. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 68-99 (toliau – ir VMI 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimas), kuriuo patvirtintas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2022 m. liepos 8 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0682-163 dalis; pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. S-2023/29 (7-2023/4) (toliau – ir Komisijos 2023 m. kovo 6 d. sprendimas); 2) pakeisti VMI 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 68-98 (toliau – ir VMI 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimas), kuriuo patvirtinta Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2022 m. liepos 8 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0682-162 dalis; pakeisti Komisijos 2023 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. S-2023/30 (7-2023/5) (toliau – ir Komisijos 2023 m. kovo 6 d. sprendimas).

Nurodo, kad pagal 2011 m. gruodžio 5 d. paskolos sutartį pareiškėjui N. D. D. K. suteikė 30 000 Lt paskolą. Inspekcija šios sutarties nevertino dėl to, kad D. K. (paskolos davėjas) nurodė skirtingas aplinkybes bei, kad pastarasis neva neturėjo piniginių lėšų, kurias galėjo skolinti pareiškėjui. Visgi, pakvitavimo dokumentas patvirtina, kad pareiškėjas yra atidavęs D. K. paskolą. Be to, D. K. savo paaiškinimus davė apie 5-6 metų senumo įvykius, kurių tiksliai neprisimena, todėl jo parodymai negali būti tikslūs. Nurodo, kad D. K. yra kreipęsis į kompaniją, kurios laive dirbo, dėl kontrakto išrašo gavimo, iš kurio bus matyti, kad jis yra gavęs ne mažiau kaip 10 000 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių grynais pinigais pagal jūrininko sutartį. Šie duomenys bus pateikti į bylą.

Taip pat nurodo, kad pagal 2011 m. vasario 15 d. paskolos sutartį sudarytą tarp pareiškėjo ir K. M., N. D. buvo suteikta 29 500 Lt paskola. Inspekcija šios sutarties nevertino dėl to, kad K. M. nurodė skirtingas aplinkybes bei, kad pastarasis neva neturėjo piniginių lėšų, kuria galėtų skolinti pareiškėjui. Vėlgi, pareiškėjas teikia teismui pakvitavimo dokumentą, iš kurio matyti, kada ir kokią sumą yra atidavęs K. M..

Nurodo, kad P. B., kuris taip pat suteikė paskolą pareiškėjams, yra ūkininkas, kurio apskaitos principai yra visai kitokie. Inspekcija nevertino jo užauginamos produkcijos ir gaunamų pajamų balanso, todėl negalėjo kvestionuoti pastarojo galimybių turėti skolintų piniginių lėšų sumas. Pareiškėjai nurodo, kad į bylą pateiks išsamius šio asmens paaiškinimus.

Pažymi, jog pagal 2010 m. sausio 20 d. paskolos sutartį. pareiškėjui A. K. suteikė 29 700 Lt paskolą. Pareiškėjai į bylą pateiks pakvitavimą, kuris patvirtina, kad pinigai paskolos davėjui buvo grąžinti, o tai patvirtina, kad jie ir buvo suteikti. Paaiškina, kad šios paskolos atveju buvo žodžiu tariamasi dėl mokamų palūkanų, todėl jokių rašytinių susitarimų nėra. Tačiau tai, kad buvo žodžiu susitarta dėl palūkanų, paneigia, kad paskolos sutartys buvo neatlygintinos.

Teigia, kad pagal 2005 m. rugsėjo 5 d. ir 2009 m. spalio 23 d. paskolos sutartis, Vida E. Ž. suteikė savo dukrai pareiškėjai D. D. 29 700 Lt ir 29 800 Lt paskolas. Kadangi tai įvyko prieš 12-16 metų, natūralu, kad paskolos davėja tam tikrų detalių neprisimena, tačiau Inspekcija tai traktuoja pareiškėjų nenaudai. Suprantama, kad tarp šeimos narių vykstantys sandoriai nėra formalizuojami raštu, todėl rašytinių įrodymų dėl paskolų suteikimo nėra, tačiau pateikti į bylą pakvitavimai įrodo, kad paskolos buvo grąžintos.

Nurodo, jog pagal 2011 m. lapkričio 30 d. ir 2012 m. kovo 9 d. paskolos sutartis L. P. ir I. P. suteikė pareiškėjui N. D. du kartus po 30 000 Lt. Inspekcija šių asmenų suteiktų paskolų nevertina tik dėl to, kad pastarieji netiksliai nurodė aplinkybes, tačiau visiems suprantama, kad asmeniui duodant parodymus 2020 metais apie 8–9 metų senumo įvykius ikiteisminio tyrimo institucijoje, gali būti nurodomos tam tikros smulkmenos vienaip, o po metų (2021 m.) duodant paaiškinimus Institucijai, gali būti nurodoma kitaip. Inspekcija vertina, kad paskolos sutartyje nurodyta sudarymo vieta „Klaipėda“ suponuoja netikslumą, nes P. gyvena ne Klaipėdoje, todėl tai lemia neigiamą vertinimą.

Pamini, kad pagal 2011 m. lapkričio 11 d. ir 2012 m. gegužės 15 d. paskolos sutartis R. Š. suteikė pareiškėjui N. D. du kartus po 30 000 Lt paskolos. Pareiškėjai nurodo, kad teiks į bylą pakvitavimus, patvirtinančius paskolų grąžinimą, bei nurodo, kad R. Š. šiuo metu renka duomenis apie uždirbtas pinigines lėšas Jungtinėje Karalystėje, kurie bus pateikti į bylą.

Taigi, pareiškėjai teigia, jog 2005-2011 m. paskolos sutartimis pareiškėjams suteikta bendra 486 700 Lt dydžio paskola. Pareiškėjai nurodo, kad į bylą pateiks pakvitavimus, kurie patvirtins, kad pinigai paskolos davėjams buvo grąžinti, o tai paneigs Inspekcijos vertinimą, kad nėra įrodymų apie faktinį pinigų perdavimą.

Tvirtina, jog Komisijos 2023 m. kovo 6 d. sprendimuose iš dalies buvo įvertintos aplinkybės dėl baudos dydžio sumažinimo ir jos buvo sumažintos iki 30 proc. papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) dydžio baudos. Šiuo atveju pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kas buvo neįvertinta nei vienos prieš tai skundus nagrinėjusios institucijos. Pagal Inspekcijai žinomus duomenis, pareiškėjas N. D. buvo pripažintas kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Taigi, Inspekcijos vykdytas mokestinis patikrinimas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. apėmė ir baudžiamosios bylos laikotarpį, už kurį pareiškėjas N. D. yra pripažintas kaltu. Ši aplinkybė reiškia, kad pareiškėjas N. D. laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. jau buvo nubaustas, jam pritaikius baudžiamąją atsakomybę. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjų atžvilgiu buvo pažeistas non bis in idem principas, nes pareiškėjas pakartotinai baudžiamas, skiriant jam delspinigius ir baudas. Atitinkamai pareiškėjai prašo sumažinti tiek apskaičiuotus delspinigius, tiek ir paskirtų baudų dydžius.

Šalies argumentai

Pareiškėjai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta įstatymo nustatyta tvarka. Pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad iki teismo posėdžio nepavyko rasti advokato netenkintas, įvertinus tai, kad teismo posėdis prieš tai jau buvo atidėtas du kartus, pareiškėjas pats patvirtina, jog teismas jam pasiūlė pasinaudoti advokato paslaugomis dar 2023 m. spalio 9 d., todėl teismo vertinimu iki 2024 m. sausio 11 d. teismo posėdžio (per trijų mėnesių laikotarpį), pareiškėjai turėjo pakankamai laiko advokatui susirasti.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui N. D. papildomai apskaičiuota 8 438,26 Eur GPM, nustačius, kad pareiškėjas 2012-2015 m. gavo atlygį/palūkanas iš vykdytos piniginių lėšų skolinimo veiklos. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Klaipėdos apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyrius atliko ikiteisminį tyrimą, kuriame pareiškėjas buvo kaltinamas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas vertimasis ūkine finansine veikla) ir 189 (1) straipsnio 1 dalis (neteisėtas praturtėjimas). Klaipėdos apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2021 m. sausio 25 d. nuosprendžiu konstatavo, kad pareiškėjas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiklą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, t. y. jis tyčia sistemingai, versliškai vertėsi neteisėta draudžiama individualia daugkartinio pinigų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims finansine veikla, gavo iš šios veiklos pastovias pajamas, kurių nedeklaravo ir tokiu būdu išvengė mokesčių.

Pažymi, jog mokestinio patikrinimo metu įvertinus Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 25 d. nuosprendį, specialisto 2019 m. liepos 11 d. išvadą Nr. (28.16)-KD7-13 ir specialisto 2019 m. lapkričio 6 d. paaiškinimų protokolą, buvo nustatyta, kad pareiškėjas N. D. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. suteikė 56 paskolas (2012 m. paskolų nesuteikė, 2013 m. – 3 paskolas, 2014 m. – 25 paskolas, 2015 m. – 28 paskolas) 857 879 Eur sumai: 2013 m. – 86 017 Eur (297 000 Lt), 2014 m. – 492 064 Eur (1698999,28 Lt), 2015 m. – 278 798 Eur. Įvertinus paskolų gavėjų-liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus buvo nustatyta, kad pareiškėjas už suteiktas paskolas 2012–2015 m. gavo atlygį/palūkanas 57 562 Eur: 2012 m. – 3 600 Lt (1 043 Eur), 2013 m. – 11 75 Lt (340 Eur), 2014 m. – 65 522 Lt (18 976 Eur), 2015 m. – 37 203 Eur, kurių dalis, t. y. 4 500 Lt (1 304 Eur, iš jų: 2012 m. – 3 600 Lt (1 043 Eur) ir 2013 m. - 900 Lt (261 Eur), vadovaujantis iki 2014 m. galiojusiomis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatomis, priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, o likusi dalis, t. y. 56 259 Eur, apmokestinamosioms pajamoms, iš jų: 2013 m. – 275 Lt (79,65 Eur), 2014 m. – 65 522,16 Lt (18 976,53 Eur), 2015 m. – 37203 Eur, kurių pareiškėjas nedeklaravo Metinėse pajamų deklaracijose už 2013–2015 m. ir nuo kurių neapskaičiavo GPM. Taigi, įvertinęs šias aplinkybes, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas šiais savo veiksmais pažeidė Patikrinimo akto 4-5 psl. detaliai pacituotas GPMĮ nuostatas ir, pritaikęs GPMĮ 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 15 proc. pajamų mokesčio tarifą, apskaičiavo, kad pareiškėjas GPMĮ nustatytu terminu neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą 8 438,26 Eur GPM.

Žemesnės instancijos teismas

Pastebi, kad pareiškėjas N. D. mokestinio tyrimo, patikrinimo ir ikiteisminio tyrimo metu pateikė 21 rašytinę notaro nepatvirtintą paskolos sutartį, kurios buvo įformintos 2005–2012 m. su 11 fizinių asmenų bendrai 1985000 Lt sumai. Mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjai iš fizinių asmenų 1985000 Lt piniginių lėšų negavo, o paskolų sandoriai buvo formalūs, sudaryti siekiant pagrįsti patirtas nekilnojamojo turto įsigijimo ir paskolų teikimo išlaidas. Mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjai 2008 m. sausio 1 d. galėjo turėti 270 000 Lt piniginių lėšų ne banke likutį, 2012 m. sausio 1 d. galėjo turėti 182 773 Lt (atsižvelgiant į pareiškėjų paaiškinimus ir deklaruotas sumas). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2012–2015 m. pagal pasirašytas paskolų, sutartinių maksimaliosios hipotekos, paskolų ir maksimaliosios hipotekos sutartis 56 kartus (54-is kartus fiziniams ir 2-u kartus (2013 m. ir 2015 m.) juridiniams asmenims) teikė paskolas grynaisiais pinigais. Pareiškėjas 2012 m. susigrąžino 123 200 Lt iki tikrinamojo laikotarpio suteiktų paskolų, 2013–2014 m. fiziniams asmenims suteikė paskolų 1995999 Lt sumai (2013 m. - 297000 Lt, 2014 m. - 1698999 Lt) ir susigrąžino paskolų 772137 Lt sumai (2013 m. - 159005 Lt, 2014 m. - 613132 Lt), t. y. suteikė 1100662 Lt paskolų daugiau nei jam 2013 – 2014 m. grąžino paskolų gavėjai (1995999 Lt - 895337 Lt), 2015 m. suteikė paskolų už 278798 Eur ir susigrąžino paskolų už 130007 Eur.

Nurodo, kad pareiškėja 2014 m. suteikė paskolų 144 986 Lt (41 991 Eur) sumai, kurias fiziniai asmenys grąžino 2015 m. (41 991 Eur) ir 2015 m. suteikė 70 000 Eur paskolą, kuri iki tikrinamojo laikotarpio pabaigos nebuvo grąžinta. Pagal mokesčių administratoriaus surinktą informaciją konstatuota, kad pareiškėjų 2012 m. sandorių sudarymo dienai patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 303 366 Lt (87 860,87 Eur), 2014 m. – 82 0721 Lt (237 697,23 Eur) ir 2015 m. – 106 449 Eur suma, t. y. pareiškėjai 2012 m. disponavo 303366 Lt (87860,87 Eur) piniginėmis lėšomis, kurias panaudojo: 2012 m. sausio 2 d. 67227 Lt paskolos UAB „Bronida“ grąžinimui ir nekilnojamojo turto įsigijimui: 2012 m. balandžio 30 d. – 26 586 Lt, 2012 m. liepos 13 d. – 163 306 Lt, 2012 m. lapkričio 30 d. – 46247 Lt; 2014 m. disponavo 820 721 Lt ir 2015 m. – 106 449 Eur piniginėmis lėšomis, kurias panaudojo paskolų suteikimui fiziniams ir juridiniams asmenims, kurių pajamų šaltinių negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestintomis pajamomis ir kurios nebuvo deklaruotos.

Nurodo, jog mokestinio patikrinimo metu Inspekcija vertino nurodytų asmenų galimybes skolinti bei faktines aplinkybes, tačiau konstatavo, kad paskolų sutartys su giminystės, draugystės ryšiais susijusiais asmenimis buvo sudarytos formaliai, siekiant vienintelio tikslo - sukurti pajamų šaltinį. Inspekcija nustatė, kad visos paskolų sutartys (rašteliai) nebuvo sudarytos įprastinėmis paskolų sandoriams būdingomis sąlygomis, taip pat sąlygomis, kurioms esant paskolų davėjai turėtų galimybę užsitikrinti operatyvų ir sklandų galimai paskolintų lėšų grąžinimą. Paskolų sutartyse nenumatytas palūkanų mokėjimas, paskolų grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis paskolų grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis), paskolų sandoriai nepatvirtinti notariškai, numatyti labai ilgi paskolų grąžinimo terminai (nuo 2 iki 13 m.). Nei vienas iš paskolų davėjų nepateikė objektyvių paaiškinimų, kodėl skolindami dideles pinigines lėšas, nesiėmė jokių paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonių ar nenumatė palūkanų. Nė vienoje iš pateiktų sutarčių nėra įrašo, jog paskolų davėjai lėšas faktiškai perdavė pareiškėjams, visi įforminti paskolų sandoriai buvo tariamai vykdomi grynaisiais pinigais; nė vienas paskolos davėjas (išskyrus L. P. ir A. S. dokumentų pateikimo aplinkybes) kontrolės veiksmų metu, nepateikė nei paskolų sutarčių sudarytų su pareiškėjais, nei piniginių lėšų perdavimo/grąžinimo fakto patvirtinančių dokumentų; kai kurie, tariamai paskolas suteikę asmenys, teikė prieštaringus ir nenuoseklius paaiškinimus ir kt.

Pažymi, kad mokesčių administratorius atsižvelgė į pareiškėjų skunde minimą į biudžetą sumokėtą sumą, kas taipogi reiškia, jog tiek pareiškėjo, tiek pareiškėjos atžvilgiu skaičiuojant delspinigius ir skiriant baudą pareiškėjai nebuvo baudžiami antrą kartą, nes valstybės biudžetui padarytos žalos suma, kuri apėmė dėl nusikalstamos veikos padaryta žalą, ta apimtimi, kiek tai apima atlikto mokestinio patikrinimo laikotarpį ir už tą laikotarpį padarytos žalos dydis atitinkama apimtimi buvo įvertintas apskaičiuojant papildomas GPM sumas. Nuo apskaičiuoto GPM, kai visi reikalingi įskaitymai buvo atlikti, Inspekcija abiejų pareiškėjų atžvilgiu pagrįstai apskaičiavo delspinigius ir skyrė baudas.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė. Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl VMI 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimų bei Komisijos 2023 m. kovo 6 d. sprendimų pareiškėjų N. D. ir D. D. atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2022 m. balandžio 15 d. patikrinimo aktą Nr. (27.13 Mr) FR0680-125 (toliau – ir 2022 m. balandžio 15 d. Patikrinimo aktas) bei surašė 2022 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktą Nr. (27.13 Mr) FR0680-130 (toliau – ir 2022 m. balandžio 22 d. Patikrinimo aktas), kuriais konstatavo, kad pareiškėjas 2012-2015 m. iš vykdytos piniginių lėšų skolinimo veiklos gavo GPM apmokestinamųjų pajamų (atlygį/palūkanas), kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM; pareiškėjai 2012 m., 2014¬2015 m. disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis 432 007,10 Eur pajamomis (kiekvienas sutuoktinis po 216 003,55 Eur), kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM, todėl pareiškėjui N. D. papildomai apskaičiavo mokėtiną 40 965,25 Eur GPM, o pareiškėjai D. D. papildomai apskaičiavo mokėtiną 33 202,31 Eur GPM.

Inspekcija 2022 m. liepos 8 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0682-162 patvirtino pareiškėjo patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą GPM sumą, atleido jį nuo 11 916,11 Eur GPM delspinigių mokėjimo bei skyrė 16 386 Eur GPM baudą. Pareiškėjos atžvilgiu Inspekcija 2022 m. liepos 8 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0682-163 patvirtino patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą GPM sumą, atleido ją nuo 9 998,21 Eur GPM delspinigių mokėjimo bei skyrė 13 281 Eur GPM baudą.

VMI 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 68-98 pakeitė Inspekcijos 2022 m. liepos 8 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0682-162 ir nurodė pareiškėjui sumokėti 32 526,99 Eur GPM, 11 706,18 Eur GPM delspinigius ir 16 386 Eur GPM baudą.

VMI 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 68-99 patvirtino Inspekcijos 2022 m. liepos 8 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0682-163.

Pareiškėjai, nesutikdami su minėtais VMI sprendimais, pateikė skundus Komisijai. Komisija 2023 m. kovo 6 d. sprendimais patvirtino VMI sprendimus, tačiau pareiškėjui sumažino GPM baudą nuo 16 386 Eur iki 12 290 Eur, o pareiškėjai sumažino GPM baudą nuo 13 281 Eur iki 9 961 Eur.

Pareiškėjai, nesutikdami su Inspekcijos ir Komisijos sprendimais kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kilusiam ginčui aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas GPMĮ, MAĮ ir šiuos įstatymus įgyvendinančiuose kituose teisės aktuose.

MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius (MAĮ 70 str. 2 d.). Ši tvarka yra nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016).

Nors MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje expréssis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatyta, kad mokesčiai gali būti paskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, tačiau tokie atvejai patenka į MAĮ 70 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo sritį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1032/2013, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-437-502/2019).

Nagrinėjamu atveju, kadangi pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo jų gautas pajamas ir patirtoms išlaidoms padengti jie panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. pareiškėjai mokestinio patikrinimo metu nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais šių pajamų gavimo šaltinių, tai lėmė, kad mokestinė bazė ir mokestinės prievolės dydis, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių nuostatomis, buvo apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą – taikant Taisyklių 6.3.3 punkte numatytą išlaidų metodą.

Žemesnės instancijos teismas

Atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma yra skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo ir teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių vertinimo kriterijų. Tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-603/2007, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2491/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-45-438/2015).

Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus išvada dėl būtinumo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas yra paremta mokesčių administratoriaus surinktais įrodymais, kurie buvo surinkti mokestinio patikrinimo metu bei išsamiai įvertinti. Mokesčių administratorius tinkamai vykdė savo įrodinėjimo pareigą. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus išvados ir įrodinėjimo naštos paskirstymas mokestinime ginče taikant MAĮ 70 straipsnį atitinka šią normą bei jos aiškinimo ir taikymo minėtą praktiką.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šias MAĮ nuostatas, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017; 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019; 2019 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019). Mokesčių administratoriui įvykdžius MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, paneigti mokesčių administratoriaus vertinimą tenka pačiam mokesčių mokėtojui.

LVAT praktikoje pažymima, kad įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą. Tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, kad asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo, ir jomis disponavo (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-476-438/2019). Tokiais atvejais realus lėšų gavimo / negavimo faktas tampa įrodinėjimo dalyku, kuris gali būti įrodinėjamas bei paneigiamas visomis leistinomis priemonėmis (tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, ar asmuo gavo / negavo atitinkamas lėšas, ar jos apmokestinamos GPM, ar ne, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., LVAT 2009 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-438-1097/2009, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015, 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016). Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent asmuo turi įrodyti, kad jis pagal civilinio teisinio pobūdžio sandorius realiai gavo GPM nepamokestinamas lėšas, o mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo negavo šių lėšų pagal jo nurodomus sandorius, kad jų kilmė ir pobūdis yra kitokie ir pan.

Dėl įrodymų vertinimo analogiškos kategorijos bylose (kai, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) LVAT (žr., pvz., 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-437-502/2019) yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas.

Iš ginčijamų Inspekcijos 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimo (pareiškėjo N. D. atžvilgiu) ir Inspekcijos 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimo (pareiškėjos D. D. atžvilgiu) matyti, jog mokesčių administratorius detaliai įvertino visą situaciją. Nustatyta, jog Klaipėdos AVMI 2013 m. liepos 8 d. atliktų pareiškėjų operatyvių patikrinimų metu, pareiškėjai 2013 m. liepos 3 d. pateikė paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą (forma FR0698) už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kuriuose nurodė, kad 2008 m. sausio 1 d. abu sutuoktiniai ne banke turėjo bendrą 270 000 Lt piniginių lėšų sumą bei nurodė šių piniginių lėšų įsigijimo šaltinius – parduotas nekilnojamasis turtas ir santaupos. Mokestinio patikrinimo metu, nenustačius akivaizdžiai protingumo kriterijams prieštaraujančių ar išskirtinių aplinkybių, bei duomenų, leidžiančių neatsižvelgti į pareiškėjo N. D. pateiktus duomenis apie 2008 m. sausio 1 d. turėtą piniginių lėšų likutį ne banke, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai 2008 m. sausio 1 d. galėjo turėti 270 000 Lt piniginių lėšų ne banke likutį. Be to, mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjų laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. kiekvienų metų sausio 1 dienos ir gruodžio 31 dienos piniginių lėšų likučius banke ir ne banke, minėtu laikotarpiu kiekvienais metais atskirai gautas pajamas/ pinigines lėšas ir patirtas išlaidas, mokestinio patikrinimo metu konstatavo, kad sutuoktinių piniginių lėšų ne banke likutis 2012 m. sausio 1 d. galėjo būti ne didesnis kaip 182 773 Lt. Kaip matyti byloje nėra duomenų, kurie paneigtų šias aplinkybes, todėl teismas vertina, jog VMI pateiktos išvados aukščiau minėtais apsektais yra pagrįstos ir teisėtos.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas N. D. 2012 - 2015 m. laikotarpiu pagal pasirašytas paskolų, sutartinių maksimaliosios hipotekos, paskolų ir maksimaliosios hipotekos sutartis 56 kartus (54-is kartus fiziniams ir 2-u kartus (2013 m. ir 2015 m.) juridiniams asmenims) teikė paskolas grynaisiais pinigais. Pareiškėjas 2012 m. susigrąžino 123 200 Lt iki tikrinamojo laikotarpio suteiktų paskolų, 2013 - 2014 m. fiziniams asmenims suteikė paskolų 1 995 999 Lt sumai (2013 m. - 297 000 Lt, 2014 m. - 1 698 999 Lt) ir susigrąžino paskolų 772 137 Lt sumai (2013 m. - 159 005 Lt, 2014 m. - 613 132 Lt), t. y. suteikė 1 100 662 Lt paskolų daugiau nei jam 2013 - 2014 m. grąžino paskolų gavėjai (1 995 999 Lt - 895 337 Lt), 2015 m. suteikė paskolų 278 798 Eur sumai ir susigrąžino paskolų 130 007 Eur sumai. Pareiškėja D. D. 2014 m. suteikė paskolų 144 986 Lt sumai (41 991 Eur), kurias fiziniai asmenys grąžino 2015 m. (41 991 Eur) ir 2015 m. suteikė 70 000 Eur paskolą, kuri iki tikrinamojo laikotarpio pabaigos nebuvo grąžinta. Kaip matyti byloje nėra duomenų, kurie paneigtų šias aplinkybes, todėl teismas vertina, jog VMI pateiktos išvados aukščiau minėtais apsektais yra pagrįstos ir teisėtos.

Iš mokesčių administratoriaus patikrinimo medžiagos taip pat matyti, jog pareiškėjai 2012 m. sausio 2 d. UAB „BRONIDA“ grynais pinigais grąžino 250 000 Lt paskolų bei pagal 2012 m. liepos 12 d. ir 2012 m. lapkričio 30 d. notaro patvirtintas pirkimo - pardavimo sutartis iš UAB „GAMANTA SERVISAS“ pirko dalį viešbučio, adresu (duomenys neskelbtini), iš viso už 732 500 Lt, už kurį per keturis kartus dalimis atsiskaitė per 2012 m. Buvo nustatyta, kad sandorių sudarymo dienai pareiškėjai gavo pajamų ir patyrė išlaidų: laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 2 d. pajamų, kitų piniginių lėšų negavo ir 2012 m. sausio 2 d. patyrė 250 000 Lt paskolų grąžinimo UAB „BRONIDA“ išlaidų; laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. gavo 60 933 Lt pajamų ir kitų piniginių lėšų ir patyrė 87 521 Lt išlaidų; laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. liepos 12 d. gavo 170 268 Lt pajamų ir kitų piniginių lėšų ir patyrė 23 036 Lt išlaidų; 2012 m. liepos 13 d. pajamų bei kitų piniginių lėšų negavo ir patyrė 310 000 Lt išlaidų; laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 14 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. gavo 313 535 Lt pajamų ir kitų piniginių lėšų ir patyrė 359 797 Lt išlaidų; laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. gavo 11 151 Lt pajamų ir kitų piniginių lėšų ir patyrė 10 710 Lt išlaidų. Kaip matyti byloje nėra duomenų, kurie paneigtų šias aplinkybes, todėl teismas vertina, jog VMI pateiktos išvados aukščiau minėtais apsektais yra pagrįstos ir teisėtos.

Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. iš viso gavo 1 668 355 Lt (2013 m. - 826 771 Lt, 2014 m. - 841 584 Lt) ir 2015 m. - 259 882 Eur pajamų ir kitų piniginių lėšų (suapvalinus iki sveikojo skaičiaus). Minėtu laikotarpiu pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. iš viso patyrė 2 480 373 Lt (2013 m. - 568 575 Lt, 2014 m. - 1 911 798 Lt) ir 2015 m. - 369 147 Eur išlaidų (suapvalinus iki sveikojo skaičiaus).

Pagal mokesčių administratoriaus turimą ir surinktą informaciją, įvertinus pareiškėjų 2012 m. sausio 1 d. ir 2012 m. sandorių sudarymo datai, o laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. kiekvienų metų sausio 1 dienos ir gruodžio 31 dienos piniginių lėšų likučius banke ir ne banke, pareiškėjai laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. kiekvienais metais atskirai gautas pajamas ir kitas pinigines lėšas ir patirtas išlaidas, nustatyta, kad pareiškėjų 2012 m. sandorių sudarymo dienai patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir kitas pinigines lėšas 303 366 Lt (87 860,87 Eur), 2014 m. - 820 721 Lt (237 697,23 Eur) ir 2015 m. - 106 449 Eur suma, t. y. pareiškėjai 2012 m. disponavo 303 366 Lt (87 860,87 Eur) piniginėmis lėšomis, kurias panaudojo: 2012 m. sausio 2 d. 67 227 Lt paskolos UAB „BRONIDA“ grąžinimui ir nekilnojamojo turto įsigijimui: 2012 m. balandžio 30 d. - 26 586 Lt, 2012 m. liepos 13 d. - 163 306 Lt, 2012 m. lapkričio 30 d. – 46 247 Lt; 2014 m. disponavo 820 721 Lt ir 2015 m. - 106 449 Eur piniginėmis lėšomis, kurias panaudojo paskolų suteikimui fiziniams ir juridiniams asmenims, kurių pajamų šaltinių negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestintomis pajamomis ir kurios nebuvo deklaruotos. Kaip matyti byloje nėra duomenų, kurie paneigtų šias aplinkybes, todėl teismas vertina, jog VMI pateiktos išvados aukščiau minėtais apsektais yra pagrįstos ir teisėtos.

Teismas pažymi, jog pareiškėjai iš esmės nesutinka su vertinimu dėl paskolos sutartyse nurodytų skolintų lėšų nepripažinimu pareiškėjų pajamų šaltiniais, taip pat nesutinka su delspinigių skaičiavimo pagrįstumu bei apskaičiuotų delspinigių ir skirtos baudos dydžiais.

LVAT praktikoje pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011; 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016).

Pareiškėjai skunde nurodo, jog pagal 2011 m. gruodžio 5 d. paskolos sutartį pareiškėjui N. D. D. K. suteikė 30 000 Lt paskolą. Inspekcija šios sutarties nevertino dėl to, kad D. K. (paskolos davėjas) nurodė skirtingas aplinkybes bei, kad pastarasis neva neturėjo piniginių lėšų, kurias galėjo skolinti pareiškėjui. Visgi, pakvitavimo dokumentas patvirtina, kad pareiškėjas yra atidavęs D. K. paskolą. Be to, D. K. savo paaiškinimus davė apie 5-6 metų senumo įvykius, kurių tiksliai neprisimena, todėl jo parodymai negali būti tikslūs. Nurodo, kad D. K. yra kreipęsis į kompaniją, kurios laive dirbo, dėl kontrakto išrašo gavimo, iš kurio bus matyti, kad jis yra gavęs ne mažiau kaip 10 000 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių grynais pinigais pagal jūrininko sutartį. Šie duomenys bus pateikti į bylą.

Bylos duomenys patvirtina, jog 2011 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas N. D. sudarė paskolos sutartį su D. K., kuria D. K. įsipareigojo N. D. suteikti 30 000 Lt paskolą, kurią pareiškėjas įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 15 d. Pagal sutarties sąlygas, palūkanos už paskolą nenumatytos, paskolos sutartyje nenumatytos pinigų perdavimo aplinkybės ir nėra įrašo apie pareiškėjui N. D. faktiškai perduotą 30 000 Lt sumą.

Klaipėdos AVMI atliko D. K. operatyvų patikrinimą (2021 m. liepos 22 d. operatyvaus patikrinimo pavedimas Nr. (27.13 Mr) 1FR1043-2425) dėl finansinių galimybių ir faktinių patikrinimo nustatymo pagal 2011 m. gruodžio 5 d. paskolos sutartį Nr. 12/5, kuria N. D. paskolinti 30 000 Lt. D. K., jo operatyvaus patikrinimo metu, Klaipėdos AVMI 2021 m. rugpjūčio 12 d. pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, kad su N. D. yra draugai, dėl paskolos suteikimo į jį kreipėsi N. D., jis nesidomėjo kokiam tikslui N. D. buvo reikalingos piniginės lėšos. D. K. teigė, kad sudarant paskolos sutartį dalyvavo tik jis ir N. D., paskolą suteikė grynais pinigais, 2011 m. gruodžio 5 d. pinigines lėšas perdavė asmeniškai N. D. jo namuose. D. K. nurodė, kad paskolintas pinigines lėšas iki paskolos suteikimo laikė namuose, paskolintų piniginių lėšų pajamų šaltinis – uždirbtos lėšos. Operatyvaus patikrinimo metu buvo surinkti ir įvertinti duomenys apie D. K. gautas pajamas ir patirtas išlaidas už laikotarpį nuo 1994 m. rugpjūčio mėn. iki 2011 m. gruodžio 5 d. (paskolos sutarties sudarymo data). Kaip matyti, Klaipėdos AVMI D. K. operatyvaus patikrinimo metu vertino D. K. nuo darbinio stažo pradžios iki 2011 m. gruodžio 5 d. (paskolos sutartyje nurodytos paskolos suteikimo datos) gautas pajamas ir pinigines lėšas bei patirtas išlaidas bei nustatė, kad D. K. gaunamų pajamų pakako tik jo asmeninėms išlaidoms dengti ir bankiniams indėliams kaupti. D. K. gebėjo ekonomiškai naudingu būdu valdyti savo pinigines lėšas, nes visas gautas ir įstatymų nustatyta tvarka apmokestintas pajamas laikydavo bankiniuose indėliuose, t. y. tikslu ekonominei naudai (palūkanoms) gauti, o sukauptas nuo darbinio stažo pradžios pinigines lėšas panaudojo nekilnojamojo turto įsigijimui. Klaipėdos AVMI nustatė, jog pagal pateiktus SEB bankas sąskaitos išrašus D. K. 2011 m. gruodžio 31 d. turėtas 129 845 Lt ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 7 d. sukauptas pinigines lėšas banke panaudojo buto, adresu (duomenys neskelbtini) įsigijimui, t. y. pagal 2014 m. kovo 7 d. pirkimo - pardavimo sutarties sąlygas 2014 m. kovo 7 d. banko pavedimu pervedė 150 000 Lt pardavėjo K. J. kredito grąžinimui. Be to, pagal pateiktus SEB bankas sąskaitos išrašus Klaipėdos AVMI nustatė, kad D. K. 2012 m. gruodžio 3 d. įnešė į banko sąskaitą grynais 13 000 Lt, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 7 d. kitų sąskaitos papildymų grynais pinigais neatliko, nors D. K. teigimu N. D. visą pasiskolintą 30 000 Lt sumą jam grąžino 2014 m. vasario 15 d. Be kita ko, iš Patikrinimo akto turinio matyti, jog Klaipėdos AVMI teiktame paaiškinime D. K. teigė, kad N. D. visa pasiskolintą sumą gražino 2014 m. vasario 15 d. jo namuose, nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), paskolos gražinimui buvo surašytas pakvitavimas, kurio jis neišsaugojo, o susigražintą paskolą panaudojo savo reikmėms, tačiau D. K. FNTT 2020 m. gegužės 7 d. atliktos liudytojo apklausos metu nurodė, kad pakvitavimo ar kito skolos gražinimo rašto, kad pareiškėjas N. D. jam gražino skolą, nerašė, nes nemanė, kad tai yra būtina, nes skolą gražino, pareiškėjui jokių pretenzijų neturėjo. Šiuo aspektu taip pat paminėtina, jog pareiškėjai skunde nurodo, kad pateikė pakvitavimo dokumentą, iš kurio matyti, kada ir kokią sumą yra atidavę D. K., tačiau tokių duomenų byloje nėra. Taigi, teismas vertina, jog D. K. teikė prieštaringus paaiškinimus apie 30 000 Lt paskolos grąžinimo aplinkybes, todėl tokie pasakojimo pokyčiai ir modifikacijos, nesudaro pagrindo vertinti šių įrodymų kaip patikimų, be kita ko, D. K. nurodytos 30 000 Lt paskolos negalėjo pareiškėjams suteikti, nes, kaip nustatė mokesčių administratorius operatyvaus patikrinimo metu, jis tam neturėjo finansinių galimybių. Papildomai paminėtina, jog pareiškėjai skunde nurodo, kad pateiks pakvitavimus, kuriais patvirtinami įvykę pinigų grąžinimai D. K., tačiau tokių duomenų byloje nėra. Nepateikta į bylą ir duomenų, kad D. K. yra dirbęs pagal kontraktą laive ir yra gavęs ne mažiau kaip 10 000 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių grynais pinigais pagal jūrininko sutartį, kas galėtų patvirtinti D. K. finansines galimybes teikti paskolą pareiškėjui. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų skundo argumentai dėl paskolos gavimo iš D. K. atmetami kaip nepagrįsti įrodymais.

Pareiškėjai skunde nurodo, jog pagal 2011 m. vasario 15 d. paskolos sutartį sudarytą tarp pareiškėjo ir K. M., N. D. buvo suteikta 29 500 Lt paskola. Inspekcija šios sutarties nevertino dėl to, kad K. M. nurodė skirtingas aplinkybes bei, kad pastarasis neva neturėjo piniginių lėšų, kuria galėtų skolinti pareiškėjui. Vėlgi, pareiškėjas nurodo, kad teikia teismui pakvitavimo dokumentą, iš kurio matyti, kada ir kokią sumą yra atidavęs K. M..

Bylos duomenys patvirtina, jog pagal K. M. su pareiškėju N. D. 2011 m. vasario 15 d. sudarytą rašytinę paskolos sutartį Nr. 02/15, K. M. įsipareigojo suteikti N. D. 29 500 Lt paskolą, kurią N. D. įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip iki 2019 m. gruodžio 31 d. Pagal Paskolos sutarties sąlygas palūkanos už paskolą nenumatytos, o už kiekvieną paskolos grąžinimo termino praleidimo dieną pareiškėjas N. D. įsipareigojo mokėti 0,02 procentų dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos. Paskolos sutartyje nurodyta, kad paskolos sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento, bet ne ankščiau kaip paskolos suma perduodama pareiškėjui N. D. ir, kad paskolos dalis laikoma grąžinta, palūkanos, netesybos laikomos sumokėtomis nuo atitinkamos sumos įskaitymo į nurodytą paskolos davėjo sąskaitą.

Klaipėdos AVMI atliko K. M. ir M. M. operatyvius patikrinimus (2021 m. rugpjūčio 30 d. operatyvių patikrinimų pavedimai Nr. (27.13 Mr) 1FR1043-2769 ir Nr. (27.13 Mr) 1FR1043-2770) dėl finansinių galimybių ir faktinių aplinkybių nustatymo pagal 2011 m. vasario 15 d. paskolos sutartį Nr.02/15 paskolinti N. D. 29 500 Lt. Klaipėdos AVMI nustatė, kad po paskolos suteikimo N. D., K. M. 2012 m. liepos 26 d. pats skolinosi pinigines lėšas iš Tomo T. D., t. y. K. M. į Swedbank, AB banko sąskaitą T. D. 2012 m. liepos 26 d. pervedė 31 000 Lt, pavedimo paskirtis - „Paskola pagal sutartį 20120726”. Jau kitą dieną (2012 m. liepos 27 d.) K. M. bankiniu pavedimu pervedė 30 000 Lt sumą (pavedime nurodyta „už automobilį“). Be to, K. M. operatyvaus patikrinimo metu paskolos sutarties ir 29 500 Lt piniginių lėšų N. D. perdavimo faktą patvirtinančių dokumentų nepateikė. K. M. piniginių lėšų, pagal 2011 m. vasario 15 d. įformintą paskolos sutartį, perdavimą N. D. grindžia tik pačia paskolos sutartimi. Svarbu paminėti, jog iš Patikrinimo akto turinio matyti, kad K. M. FNTT apklausos metu ir operatyvaus patikrinimo metu teikė prieštaringus paaiškinimus tiek dėl N. D. tariamai paskolintų piniginių lėšų grąžinimo/negrąžinimo, tiek dėl paskolos sutarties sudarymo ir piniginių lėšų N. D. perdavimo vietos aplinkybių. Todėl esant tokiai situacijai, kuomet mokesčių mokėtojas teikia prieštaringus paaiškinimus, kyla pagrįsta abejonė dėl tokio mokesčių mokėtojo sąžiningumo ir jo teiktuose paaiškinimuose nurodytų teiginių teisingumo. Be to, mokesčių administratorius nustatė, kad K. M. už 2010 ir 2011 metus pateiktų Metinių gyventojo (šeimos) turto deklaracijų (forma FR0001) priede FR0001L kiekvienų metų pradžioje ir pabaigoje deklaravo tą patį 150 000 Lt turimų asmeninių piniginių lėšų ne banke likutį, o įvertinus K. M. 2011 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatė, kad K. M. iš oficialių pajamų šaltinių per 2011 m. grynaisiais pinigais galėjo sukaupti ne daugiau nei 10 745 Lt (ši suma nustatyta už 2011 m. nevertinant išlaidų vykdomoms pastato – gyvenamojo namo su jam priklausančiu garažu statyboms) likutį, todėl K. M. neturėjo finansinių galimybių N. D. suteikti 29 500 Lt paskolą grynaisiais pinigais. Taigi, teismas vertina, jog K. M. teikė prieštaringus paaiškinimus apie paskolos grąžinimo aplinkybes, todėl tokie pasakojimo pokyčiai ir modifikacijos, nesudaro pagrindo vertinti šių įrodymų kaip patikimų, be kita ko, K. M. nurodytos 29 500 Lt paskolos negalėjo pareiškėjams suteikti, nes, kaip nustatė mokesčių administratorius operatyvaus patikrinimo metu, jis tam neturėjo finansinių galimybių. Taip pat K. M. piniginių lėšų pagal 2011 m. vasario 15 d. paskolos sutartį perdavimą N. D. grindžia tik pačia paskolos sutartimi. 2011 m. vasario 15 d. paskolos sutartyje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių K. M. realų piniginių lėšų perdavimą N. D.. Papildomai paminėtina, jog pareiškėjai skunde nurodo, kad pateikė pakvitavimus, kuriais patvirtinami įvykę pinigų grąžinimai K. M., tačiau tokių duomenų byloje nėra.

Pareiškėjai nurodo, jog 2005-2011 m. paskolos sutartimis iš P. B. jiems suteikta bendra 486 700 Lt dydžio paskola. Pareiškėjai nurodo, kad teikia pakvitavimus, kuriais patvirtinami įvykę pinigų grąžinimai. Pažymi, kad P. B. yra ūkininkas, kurio apskaitos principai yra visai kitokie. Inspekcija nevertino jo užauginamos produkcijos ir gaunamų pajamų balanso, todėl negalėjo kvestionuoti pastarojo galimybių turėti skolintų piniginių lėšų sumas. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad į bylą pateiks išsamius šio asmens paaiškinimus.

Bylos duomenys patvirtina, jog P. B. pagal 2005-2011 m. įformintas rašytines paskolų sutartis įsipareigojo suteikti pareiškėjai D. D. 286 700 Lt paskolų, iš jų: pagal 2005 m. sausio 20 d. paskolos sutartį Nr. 01/20 - 95 500 Lt, pagal 2006 m. vasario 17 d. paskolos sutartį Nr. 02/17 - 95 700 Lt ir pagal 2007 m. kovo 12 d. paskolos sutartį Nr. 03/12 - 95 500 Lt . Pareiškėja D. D., ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d., įsipareigojo P. B. grąžinti 286 700 Lt. t. y. visas pasiskolintas lėšas pagal įformintas rašytines paskolų sutartis. VMI turimais duomenimis P. B. taip pat pagal 2005-2011 m. įformintas rašytines paskolų sutartis įsipareigojo suteikti pareiškėjui N. D. 200 000 Lt paskolų, iš jų: pagal 2010 m. sausio 8 d. paskolos sutartį Nr. 01/08 - 100 000 Lt ir pagal 2011 m. sausio 7 d. paskolos sutartį Nr.01/07 - 100 000 Lt. N. D., ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 21 d. įsipareigojo P. B. grąžinti 200 000 Lt, t. y. visas pasiskolintas lėšas pagal įformintas rašytines paskolų sutartis.

Klaipėdos AVMI atliko P. B. ir L. B. operatyvius patikrinimus (2021 m. rugsėjo 15 d. operatyvių patikrinimų pavedimai Nr. (27.13 Mr) 1FR10- 2940 ir (27.13 Mr) 1FR1043-2939) dėl finansinių galimybių ir faktinių aplinkybių nustatymo pareiškėjams grynaisiais pinigais paskolinti 486 700 Lt pagal 5-ias rašytines (notaro nepatvirtintas) 2005 - 2011 m. įformintas paskolų sutartis. Kaip matyti, P. B. Klaipėdos AVMI teikdamas paaiškinimus nurodė, jog pareiškėjai paskolas jam grąžino, tačiau nenurodė paskolų grąžinimo aplinkybių (kada, kur ir kokiomis sumomis, kokia valiuta paskolos buvo grąžintos, ar buvo surašomi paskolų grąžinimo dokumentai ir kt.). P. B. operatyvaus patikrinimo metu paskolų sutarčių ir 486 700 Lt piniginių lėšų pareiškėjams perdavimo faktą patvirtinančių dokumentų nepateikė. P. B. piniginių lėšų, pagal 2005-2013 m. įformintas paskolų sutartis, perdavimą pareiškėjams grindžia tik pačiomis paskolų sutartimis. P. B. nepateikė neginčijamų įrodymų, kad pagal paskolų sutartis jis realiai perleido pareiškėjams 486 700 Lt. Be to, P. B. operatyvaus patikrinimo metu, Klaipėdos AVMI nustatė, kad P. B. laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (paskolos D. ir N. D. teiktos 2005 - 2011 m.) pačiam nuolatos trūko piniginių lėšų, kurias jis skolinosi ne tik iš kreditus teikiančių institucijų, bet ir iš kitų juridinių asmenų (gautų paskolų terminai nuo 3 iki 40 m., o paimtų paskolų palūkanos svyruoja 5,57-10 proc. metinių palūkanų intervale). Visi paskolų sandoriai sudaryti su nekilnojamojo turto arba perkamos technikos/ įrangos įkeitimu arba fizinių asmenų laidavimu. Šiuo aspektu paminėtina, jog nors pareiškėjai skunde nurodo, kad Inspekcija nevertino P. B. užauginamos žemės ūkio produkcijos ir gaunamų pajamų balanso, pastarojo galimybių turėti skolintų piniginių lėšų sumas, tačiau kaip matyti Klaipėdos AVMI nustatė, jog P. B. dėl nevykdomų finansinių įsipareigojimų, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2009 m. rugpjūčio 12 d. įregistruotas vienas, o laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 19 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. įregistruoti 65 pranešimai apie nekilnojamojo turto arešto įregistravimą su apribota turto disponavimo teise, kas rodo, kad P. B. nepakako iš žemės ūkio gautų pajamų, todėl dėl neįvykdytų finansinių įsipareigojimų buvo areštuotas jo nekilnojamasis turtas, inicijuotas skolų išieškojimas. Taigi, teismas vertina, jog P. B. teikė abstrakčius paaiškinimus apie 486 700 Lt paskolos grąžinimo aplinkybes, todėl toks pasakojimas nesudaro pagrindo vertinti šių įrodymų kaip patikimų, be kita ko, P. B. nurodytos 486 700 Lt paskolos niekaip negalėjo pareiškėjams suteikti, nes, kaip nustatė mokesčių administratorius operatyvaus patikrinimo metu, jis tam neturėjo finansinių galimybių. Papildomai paminėtina, jog pareiškėjai skunde nurodo, kad pateiks pakvitavimus, kuriais patvirtinami įvykę pinigų grąžinimai, išsamius paties P. B. paaiškinimus dėl aplinkybių, tačiau tokių duomenų į bylą nėra pateikta. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų skundo argumentai dėl paskolos gavimo iš P. B. atmetami kaip nepagrįsti įrodymais.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog pagal 2010 m. sausio 20 d. paskolos sutartį. pareiškėjui A. K. suteikė 29 700 Lt paskolą. Pareiškėjai į bylą pateiks pakvitavimą, kuris patvirtina, kad pinigai paskolos davėjui buvo grąžinti, o tai patvirtina, kad jie ir buvo suteikti. Paaiškina, kad šios paskolos atveju buvo žodžiu tariamasi dėl mokamų palūkanų, todėl jokių rašytinių susitarimų nėra. Tačiau tai, kad buvo žodžiu susitarta dėl palūkanų, paneigia, kad paskolos sutartys buvo neatlygintinos.

Bylos duomenys patvirtina, kad A. K. su pareiškėju N. D. 2010 m. sausio 20 d. sudarė rašytinę (notaro nepatvirtintą) paskolos sutartį Nr. 01/20, kurioje nurodyta, kad A. K. įsipareigojo suteikti N. D. 29 700 Lt paskolą, kurią N. D. įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d. Pagal sutarties sąlygas, palūkanos už paskolą nenumatytos, o už kiekvieną paskolos grąžinimo termino praleidimo dieną N. D. įsipareigojo mokėti 0,02 procentų dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos. Sutartyje nurodyta, kad paskolos sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento, bet ne ankščiau kaip paskolos suma perduodama N. D..

Klaipėdos AVMI atliko A. K. ir N. K. operatyvius patikrinimus (2021 m. rugpjūčio 5 d. operatyvių patikrinimų pavedimai Nr. (27.13 Mr) 1FR1043- 2565 ir Nr. (27.13 Mr) 1FR1043-2566) dėl finansinių galimybių ir faktinių aplinkybių nustatymo pagal 2010 m. sausio 20 d. paskolos sutartį Nr. 01/20 paskolinti N. D. grynaisiais pinigais 29 700 Lt. Klaipėdos AVMI mokestinio patikrinimo metu nustatė, jog A. K., operatyvaus patikrinimo metu pateikė duomenis apie 2010 m. sausio 20 d. paskolos suteikimo aplinkybes ir piniginių lėšų susidarymo pajamų šaltinius šiai paskolai suteikti. A. K. Klaipėdos AVMI 2021-08-27 pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, kad su N. D. yra seni pažįstami, pinigus pagal 2010 m. sausio 20 d. paskolos sutartį paskolino grynais pinigais, kuriuos laikė namuose, o jų kilmės šaltinis - darbo užmokestis ir pajamos gautos už metalo pardavimą. Taip pat nurodė, kad paskolą N. D. grąžino 2018 m. pabaigoje eurais. Klaipėdos AVMI nustatė, jog nors pagal sutuoktinių A. ir N. K. pateiktus duomenis bei mokesčių administratoriaus turimą ir operatyvaus patikrinimo metu surinktą informaciją, įvertinus A. K. ir N. K. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 20 d. gautas pajamas ir patirtas išlaidas, sutuoktiniai galėjo 2010 m. sausio 20 d. disponuoti paskolos sutartyje nurodyta 29 700 Lt suma, tačiau sprendė, kad A. K. pagal 2010 m. sausio 20 d. paskolos sutartį N. D. 29 700 Lt paskolos nesuteikė, kadangi A. K. operatyvaus patikrinimo metu 2010 m. sausio 20 d. paskolos sutarties ir 29 700 Lt piniginių lėšų N. D. perdavimo faktą patvirtinančių dokumentų nepateikė. A. K. piniginių lėšų pagal 2010 m. sausio 20 d. paskolos sutartį perdavimą N. D. grindžia tik pačia paskolos sutartimi. 2010 m. sausio 20 d. paskolos sutartyje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių A. K. realų piniginių lėšų perdavimą pareiškėjui N. D.. Teismas atsižvelgdamas į prieš tai nurodytas aplinkybes vertina, jog nors A. K. galėjo 2010 m. sausio 20 d. (paskolos sutartyje nurodyta paskolos suteikimo data) disponuoti paskolos sutartyje nurodyta 29 700 Lt grynųjų pinigų suma, tačiau nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kad jis pagal 2010 m. sausio 20 d. paskolos sutartį Nr. 01/20 N. D. realiai perdavė 29 700 Lt piniginių lėšų sumą. Be to, nors pareiškėjai skunde nurodo, kad pateiks pakvitavimą, kuriuo patvirtinamas paskolos grąžinimas, tačiau tokių duomenų į bylą nepateikė. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų skundo argumentai dėl paskolos gavimo iš A. K. atmetami kaip nepagrįsti įrodymais.

Pareiškėjai skunde nurodo, jog pagal 2005 m. rugsėjo 5 d. ir 2009 m. spalio 23 d. paskolos sutartis, Vida E. Ž. suteikė savo dukrai pareiškėjai D. D. 29 700 Lt ir 29 800 Lt paskolas. Kadangi tai įvyko prieš 12-16 metų, natūralu, kad paskolos davėja tam tikrų detalių neprisimena, tačiau Inspekcija tai traktuoja pareiškėjų nenaudai. Suprantama, kad tarp šeimos narių vykstantys sandoriai nėra formalizuojami raštu, todėl rašytinių įrodymų dėl paskolų suteikimo nėra, tačiau pateikti į bylą pakvitavimai įrodo, kad paskolos buvo grąžintos.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja D. D. su mama Vida E. Ž. įformino dvi notaro nepatvirtintas paskolos sutartis: 2005 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartį Nr. 09/05, kurioje nurodyta, kad V. E. Ž. (paskolos davėja) įsipareigoja suteikti D. D. (paskolos gavėja) 29 700 Lt paskolą, kurią paskolos gavėja įsipareigoja grąžinti ne vėliau kaip iki 2013 m. gruodžio 1 d.; 2009 m. spalio 23 d. paskolos sutartį Nr. 10/23, kurioje nurodyta, kad V. E. Ž. (paskolos davėja) įsipareigoja suteikti D. D. (paskolos gavėja) 29 800 Lt paskolą, kurią paskolos gavėja įsipareigoja grąžinti ne vėliau kaip iki 2013 m. gruodžio 1 d. Abiejose paskolų sutartyse nurodyta, kad paskolos gavėja už naudojimąsi paskola paskolos davėjai palūkanų nemoka.

Klaipėdos AVMI atliko V. E. Ž. ir M. Ž. operatyvius patikrinimus (2021 m. rugsėjo 29 d. operatyvių patikrinimų pavedimai (27.13Mr) 1FR1043-3136 ir (27.13Mr) 1FR1043-3135) dėl finansinių galimybių ir faktinių aplinkybių nustatymo dukrai D. D. grynaisiais pinigais paskolinti 2005 m. - 29 700 Lt ir 2009 m. - 29 800 Lt, įforminant 2005 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartį Nr. 09/05 ir 2009 m. spalio 23 d. paskolos sutartį Nr. 10/23. Šiuo atveju Klaipėdos AVMI nustatė, jog V. E. Ž. teikė prieštaringus paaiškinimus dėl paskolų suteikimui bei savo šeimos 2007 m. įsigyto nekilnojamojo turto pirkimui panaudotų pajamų šaltinių: 2019 m. sausio 29 d. liudytojos apklausos metu ir 2021 m. spalio 13 d. pateiktame rašytiniame paaiškinime V. E. Ž. nurodė, kad dukrai paskolintų piniginių lėšų vienas iš pajamų šaltinių (be darbo užmokesčio pajamų) - iš mamos E. I. gautos 50 000 Lt lėšos, tuo tarpu 2021 m. spalio 14 d. atsakydama į klausimą, iš kokių pajamų šaltinių ji su sutuoktiniu 2007 m. įsigijo nekilnojamąjį turtą, V. E. Ž. nurodė tą patį pajamų šaltinį - 50 000 Lt iš mamos 2003 m. gautas lėšas. Paminėtina, jog nors V. E. Ž. ir M. Ž. nurodė, kad paskolintas lėšas (t. y. 59 500 Lt) dukra jiems grąžino vienu kartu 2013 m. gruodžio pabaigoje, tačiau negalėjo atsiminti kaip buvo grąžintos lėšos - grynaisiais ar pavedimu. Visgi, pagal V. E. Ž. ir M. Ž. bankų sąskaitų išrašus Klaipėdos AVMI nenustatė, kad 2013-2014 m. laikotarpiu pareiškėja D. D. tėvams pavedimu būtų grąžinusi pinigines lėšas, taip pat nenustatė, kad minėtu laikotarpiu sutuoktiniai būtų į savo sąskaitas įsinešę grynųjų pinigų, t. y. tariamai paskolintų lėšų grąžinimo faktas taip pat nėra užfiksuotas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose. Pinigų perdavimas grynaisiais šiais atvejais nebuvo paaiškintas jokiomis aplinkybėmis, kurios atitiktų gyvenimo ar ekonominę logiką. Nors pareiškėjai skunde nurodo, jog nagrinėjamos aplinkybės įvykusios tarp dukros ir mamos (pareiškėjos ir V.E. Ž.), turėtų suponuoti suprantamas aplinkybes, kad tarp šeimos narių vykstantys sandoriai dažniausiai nėra formalizuojami raštu, tačiau teismo vertinimu, vien tik aplinkybė, jog sutartys buvo sudaromos tarp artimų asmenų, savaime nepašalina mokesčių mokėtojo pareigos pagrįsti gautas pajamas, t. y. imtis pakankamų priemonių, leisiančių ateityje pagrįsti piniginių lėšų perleidimo / gavimo faktą, ypač atsižvelgiant į jau minėtą aplinkybę, kad grynųjų pinigų gavimo įrodinėjimo pareiga ir su tuo susijusi rizika vėliau tenka pačiam mokesčių mokėtojui (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2002-968/2018). Teismo įsitikinimu, byloje esantys fizinių asmenų paaiškinimai dėl šių asmenų giminiškų ir ilgalaikių draugiškų santykių su pareiškėjais, negali būti laikomi objektyviais ir pakankamais priešingai išvadai daryti. Taigi, teismas vertina, jog V. E. Ž., jos operatyvaus patikrinimo metu, be pateiktų abstrakčių paaiškinimų, iš kurių neaišku, nei kada, nei kur buvo perduoti pinigai pareiškėjai D. D., jokių kitu objektyvių įrodymų, kad lėšos realiai buvo perduotos nepateikė. Nepateikus į bylą jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti ir paskolų grąžinimo faktą, pareiškėjų skundo argumentai dėl paskolos gavimo iš V. E. Ž. atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad pagal 2011 m. lapkričio 30 d. ir 2012 m. kovo 9 d. paskolos sutartis L. P. ir I. P. suteikė pareiškėjui N. D. du kartus po 30 000 Lt. Inspekcija šių asmenų suteiktų paskolų nevertina tik dėl to, kad pastarieji netiksliai nurodė aplinkybes, tačiau visiems suprantama, kad asmeniui duodant parodymus 2020 metais apie 8–9 metų senumo įvykius ikiteisminio tyrimo institucijoje, gali būti nurodomos tam tikros smulkmenos vienaip, o po metų (2021 m.) duodant paaiškinimus Institucijai, gali būti nurodoma kitaip. Inspekcija vertina, kad paskolos sutartyje nurodyta sudarymo vieta „Klaipėda“ suponuoja netikslumą, nes P. gyvena ne Klaipėdoje, todėl tai lemia neigiamą vertinimą.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas N. D. su L. P. ir I. P. įformino du paskolų sandorius. 2011 m. lapkričio 30 d. notaro nepatvirtintą paskolos sutartį Nr. 11/30, kurioje nurodyta kad I. P. ir L. P. įsipareigoja suteikti N. D. 30 000 Lt paskolą, kurią N. D. įsipareigoja grąžinti ne vėliau kaip iki 2014 m. lapkričio 2 d., 2012 m. kovo 9 d. notaro nepatvirtintą paskolos sutartį Nr. 03/09, pagal kurią I. P. ir L. P. įsipareigoja N. D. suteikti 30 000 Lt paskolą, kurią, N. D. įsipareigoja grąžinti ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 12 d. Abiejose sutartyje nurodyta, kad sutartys yra neatlygintinos ir palūkanos už paskolas nenumatytos.

Klaipėdos AVMI atliko L. P. ir I. P. operatyvius patikrinimus (2021 m. birželio 23 d. operatyvių patikrinimų pavedimai Nr. (28.1) 1FR1043-2081 ir Nr. (28.1) 1FR1043-2082) dėl finansinių galimybių ir faktinių aplinkybių nustatymo laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2012 m. kovo 9 d. N. D. grynaisiais pinigais paskolinti 60 000 Lt, įforminant 2011 m. lapkričio 30 d. paskolos sutartį Nr. 11/30 (30 000 Lt) ir 2012 m. kovo 9 d. paskolos sutartį Nr. 03/09 (30 000 Lt). Nustatyta, jog L. ir I. P., jų operatyvaus patikinimų metu, Klaipėdos AVMI 2021 m. liepos 21 d. pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, kad N. D. yra geras jų pažįstamas (sūnaus draugas), todėl N. D. užsiminus, kad jam reikalinga paskola, jie pasiūlė jam paskolinti pinigų, taip pat pažymėjo, kad piniginių lėšų perdavime dalyvavo tik N. D. ir patys sutuoktiniai, o pinigai iki paskolos suteikimo buvo saugomi bei N. D. perduoti jų namuose (nurodytu adresu (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, kad sutuoktiniai 2021 m. liepos 21 d. pateiktame paaiškinime įvardintą nekilnojamąjį turtą, kuriame tariamai buvo sudarytos paskolų sutartys ir pareiškėjui N. D. perduoti grynieji pinigai, įsigijo tik po paskolų sutarčių įforminimo datos. Tuo tarpu, iš Patikrinimo akto turinio matyti, kad L. P. FNTT liudytojų apklausos metu 2020 m. gegužės 14 d. duotuose parodymuose nurodė, kad N. D. atvyko į Plungę į aikštelę prie bažnyčios su paruošta pinigų skolinimo sutartimi. Jam L. P. padavė 30 000 Lt grynais pinigais. Tą pačią sutarties pasirašymo ir pinigų perdavimo vietą sutuoktiniai L. ir I. P. nurodė ir kalbėdami apie 2012 m. kovo 9 d. sandorį. Tačiau mokesčių administratorius nustatė, kad ant 2011 m. lapkričio 30 d. ir 2012 m. kovo 9 d. paskolos sutarčių nurodyta, kad sutartys sudarytos Klaipėdoje. Taip pat mokesčių administratorius nustatė, kad sutuoktiniai L. ir I. P. nurodė, kad paskolintų piniginių lėšų pajamų šaltinis – darbo užmokesčio, senatvės pensijos, socialinių išmokų už pavojingas darbo sąlygas laivuose, invalidumo išmokų santaupos, turto pardavimo pajamos. Įvardindami konkretų turtą, iš kurio pardavimo pajamų buvo tariamai suteiktos N. D. 60 000 Lt paskolos, sutuoktiniai minėtame paaiškinime nurodė nekilnojamojo turto sandorius, kurie buvo sudaryti po 2011 m. lapkričio 30 d. bei 2012 m. kovo 9 d. paskolų suteikimo datų, t. y. sutuoktiniai L. ir I. P. teikė tikrovės neatitinkančius paaiškinimus. Pabrėžtina, kad tokia situacija, kuomet mokesčių mokėtojas kontrolės veiksmų metu teikia tikrovės neatitinkančius paaiškinimus arba paaiškėjus naujoms aplinkybėms keičia savo paaiškinimus, LVAT praktikoje vertinama kritiškai, nes, nors tai nėra draudžiama, tačiau užkerta galimybę tikėti mokesčių mokėtojo sąžiningumu (LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007, 2009 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-695/2009). Taigi, teismas vertina, jog L. P. ir I. P. teikė prieštaringus paaiškinimus apie paskolos suteikimo-grąžinimo aplinkybes, todėl tokie pasakojimo neatitikimai, nesudaro pagrindo vertinti šių įrodymų kaip patikimų, be kita ko, taip pat buvo nustatyta, kad L. ir I. P. nurodytos 60 000 Lt paskolos negalėjo pareiškėjams suteikti, nes kaip nustatė mokesčių administratorius operatyvaus patikrinimo metu, jie tam neturėjo finansinių galimybių, t. y. paskolų teikimo metu patys L. ir I. P. turėjo iš kredito įstaigų pasiėmęs paskolų, už kurias bankams mokėjo palūkanas. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas pareiškėjų skundo argumentus dėl paskolos gavimo iš L. P. ir I. P. atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad pagal 2011 m. lapkričio 11 d. ir 2012 m. gegužės 15 d. paskolos sutartis R. Š. suteikė pareiškėjui N. D. du kartus po 30 000 Lt paskolos. Pareiškėjai nurodo, kad teiks į bylą pakvitavimus, patvirtinančius paskolų grąžinimą, bei nurodo, kad R. Š. šiuo metu renka duomenis apie uždirbtas pinigines lėšas Jungtinėje Karalystėje, kurie bus pateikti į bylą.

Bylos duomenys patvirtina, kad N. D. su R. Š. įformino dvi notaro nepatvirtintas paskolos sutartis: 2011 m. lapkričio 21 d. paskolos sutartį Nr. 11/21, kurioje nurodyta, kad R. Š. įsipareigoja suteikti N. D. 30 000 Lt paskolą, kurią N. D. įsipareigoja grąžinti ne vėliau kaip iki 2014 m. lapkričio 21 d. ir 2012 m. gegužės 15 d. paskolos sutartį Nr. 05/15, kurioje nurodyta, kad R. Š. įsipareigoja suteikti N. D. 30 000 Lt paskolą, kurią N. D. įsipareigoja paskolą grąžinti ne vėliau kaip iki 2017 m. gegužės 15 d. Sutartyse nurodyta, kad sutartys yra neatlygintinos ir palūkanos už paskolintas sumas nenumatomos.

Klaipėdos AVMI atliko R. Š. operatyvų patikrinimą (2021 m. rugpjūčio 2 d. operatyvaus patikrinimo pavedimas Nr. (27.13) 1FR1043-2533) dėl finansinių galimybių ir faktinių aplinkybių nustatymo, dėl N. D. grynaisiais pinigais paskolintų 60 000 Lt, įformintų pagal 2011 m. lapkričio 21 d. paskolos sutartį Nr. 11/21 (30 000 Lt) ir 2012 m. gegužės 15 d. paskolos sutartį Nr. 05/15 (30 000 Lt). R. Š., jo operatyvaus patikrinimo metu, buvo prašoma pateikti duomenis bei tai patvirtinančius dokumentus, susijusius su 2011 m. lapkričio 21 d. ir 2012 m. gegužės 15 d. tarp R. Š. ir N. D. įformintomis paskolų sutartimis bei paaiškinti minėtų sutarčių sudarymo ir piniginių lėšų perdavimo aplinkybes ir pagrįsti paskolintų piniginių lėšų pajamų šaltinius. R. Š. 2021 m. rugpjūčio 25 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė kad, N. D. jis paskolino 60 000 Eur, visgi tame pačiame paaiškinime R. Š. kiek vėliau jau nurodė, kad skolino litais (pažymėtina, kad paskolos sutartys įformintos bendrai 60 000 Lt sumai), kada skolino tiksliai neatsimena. R. Š. mokesčių administratoriui nurodė, kad N. D. yra jo pusbrolis, o paskolos suteikimui panaudotų piniginių lėšų pajamų šaltinis – darbo užmokestis, kurį jis gavo užsienyje. Skolos grąžinimą patvirtinančių dokumentų, R. Š. teigė neturintis, nes yra praėję daugiau nei 5 metai ir jokių dokumentų, pasak jo, žmogus neprivalo turėti, susijusių su mokesčiais. Pažymėtina, jog mokesčių administratorius atlikdamas R. Š. mokestinį patikrinimą taip pat nustatė, jog R. Š. paskolų su N. D. įforminimo dienomis, t. y. 2011 m. lapkričio 21 d. ir 2012 m. gegužės 15 d., pats turėjo neįvykdytų įsipareigojimų kredito institucijoms, kurių kreditorinių reikalavimų vykdymui buvo areštuotas jo disponuojamas turtas. Be to, mokesčių administratorius nustatė, kad R. Š., po tariamai atgautų piniginių lėšų iš N. D., ir toliau nevykdė skolinių įsipareigojimų kreditus teikiančioms institucijoms, kurios dėl įsipareigojimų nevykdymo inicijavo naujas išieškojimo procedūras, kas taip pat kelia abejonių dėl 2011-2012 m. įformintų paskolų sandorių. Papildomai paminėtina, jog pareiškėjai skunde nurodo, kad pateiks pakvitavimus, kuriais patvirtinami įvykę pinigų grąžinimai, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Nėra į bylą pateikta ir duomenų, patvirtinančių paskolos suteikimui panaudotų piniginių lėšų pajamų šaltinį – R. Š. darbo užmokestį, kurį jis gavo užsienyje. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjų skundo argumentus dėl paskolų gavimo iš R. Š. atmeta kaip nepagrįstus.

Nors pareiškėjai skunde argumentų dėl kitų asmenų suteiktų paskolų netinkamo vertinimo nenurodė, tačiau teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai įvertinti kilusį mokestinį ginčą, pasisakys ir dėl kitų asmenų su pareiškėjais sudarytų paskolų sutarčių vertinimo.

Dėl N. D. su V. K. ir I. K. sudaryto paskolos sandorio, teismas pažymi, jog N. D. su V. K. 2010 m. vasario 10 d. įformino notaro nepatvirtintą paskolos sutartį Nr. 02/10, kurioje nurodyta, kad V. K. įsipareigojo suteikti N. D. 29 800 Lt paskolą, kurią N. D. įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip iki 2019 m. gruodžio 31 d. Sutartyje nurodyta, kad palūkanos už paskolą nenumatomos. Paskolos sutartyje nėra įrašo apie N. D. faktiškai perduotus 29 800 Lt, t. y. nenumatytos grynųjų pinigų perdavimo aplinkybės.

Klaipėdos AVMI atliko V. K. ir I. K. operatyvius patikrinimus (2021 m. rugpjūčio 31 d. operatyvių patikrinimų pavedimai Nr. (27.13 Mr) 1FR10Z 2800 ir Nr. (27.13 Mr) 1FR1043-2801) dėl finansinių galimybių ir faktinių aplinkybių nustatymo pagal 2010 m. vasario 10 d. paskolos sutartį Nr. 02/10 paskolinti N. D. grynaisiais pinigais 29 800 Lt. Mokesčių administratorius nustatė, jog V. K., jo operatyvaus patikrinimo metu, 2021 m. rugsėjo 15 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2010 m. vasario 10 d. N. D. paskolintų piniginių lėšų kilmė - santaupos iš gauto darbo užmokesčio. Paskolintos piniginės lėšos, V. K. teigimu, buvo laikomos namuose grynais pinigais, tačiau kur juos N. D. perdavė ir kas surašė paskolos sutartį, V. K. neprisiminė. V. K. buvo prašoma pateikti duomenis apie piniginių lėšų likučius, turėtus ne banke 2010 m. vasario 10 d. datai bei pajamų šaltinius šioms lėšoms sukaupti pagrindžiančius dokumentus, tačiau V. K. minėtų duomenų ir dokumentų nepateikė. Be to, buvo nustatyta, kad V. K. paskolos su N. D. įforminimo metu pats turėjo iš kredito įstaigų pasiėmęs paskolų, už kurias bankams mokėjo palūkanas ir delspinigius, o dėl kreditorių įsipareigojimų nevykdymo buvo areštuotas jo disponuojamas turtas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, bei N. D. ir V. K. nepateikus pakankamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad N. D. realiai iš V. K. gavo 29 800 Lt paskolą grynais pinigais, teismas pritaria mokesčių administratoriaus išvadai, kad V. K. paskolos pagal 2010 m. vasario 20 d. paskolos sutartį Nr. 02/20 N. D. nesuteikė, t. y. N. D. šių lėšų negavo.

Dėl N. D. su S. Š. sudarytų paskolų sandorių, teismas pažymi, jog N. D. su S. Š. įformino 3 rašytines paskolos sutartis: 2005 m. kovo 22 d. paskolos sutartį Nr. 03/22, 2006 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį Nr. 04/28, 2008 m. vasario 19 d. paskolos sutartį Nr. 02/19, kuriose nurodyta, kad S. Š. įsipareigoja suteikti N. D. atitinkamai - 30 000 Lt, 29 800 Lt ir 30 000 Lt paskolas, kurias N. D. įsipareigoja grąžinti ne vėliau kaip iki 2018 m. lapkričio 30 d. Pagal sutarčių sąlygas, palūkanos už paskolas nenumatytos, o už kiekvieną paskolų grąžinimo termino praleidimo dieną N. D. įsipareigoja mokėti 0,02 procentų dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos. Sutartyse nurodyta, kad paskolų sutartys įsigalioja nuo jų pasirašymo momento, bet ne ankščiau kaip paskolos suma perduodama N. D.. Pažymėtina, kad nei vienoje paskolos sutartyje nėra įrašo apie N. D. faktiškai perduotus 89 800 Lt (30 000+29 800+30 000) grynuosius pinigus.

Klaipėdos AVMI atliko S. Š. operatyvų patikrinimą (2021 m. rugsėjo 22 d. operatyvaus patikrinimo pavedimas Nr. (27.13 Mr) 1FR1043-3059) dėl finansinių galimybių ir faktinių aplinkybių nustatymo N. D. grynaisiais pinigais paskolinti 89 800 Lt, įforminant 2005 m. kovo 22 d. paskolos sutartį Nr. 03/22 - 30 000 Lt, pagal 2006 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį Nr. 04/28 - 29 800 Lt ir pagal 2008 m. vasario 19 d. paskolos sutartį Nr. 02/19 - 30 000 Lt. Mokesčių administratorius nustatė, kad S. Š. operatyvaus patikrinimo metu nepateikė pagal paminėtas paskolos sutartis piniginių lėšų N. D. perdavimo faktą patvirtinančių dokumentų. S. Š. piniginių lėšų pagal paskolų sutartis perdavimą N. D. grindžia tik pačiomis paskolų sutartimis. Paskolos sutartyse nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių S. Š. realų piniginių lėšų perdavimą N. D.. Kaip matyti, S. Š. nepateikė neginčijamų įrodymų, kad pagal paskolos sutartis jis realiai perleido N. D. 89 800 Lt. Be to, mokesčių administratorius nustatė, kad S. Š. iš Swedbank, AB 2011 m. balandžio 7 d. buvo paėmęs 20 000 Lt paskolą 5 metų laikotarpiui, 2015 m. birželio 4 d. buvo paėmęs 11 500 Eur paskolą (nekilnojamo turto pirkimui ir ankstesnės paskolos refinansavimui) 5 metų laikotarpiui, mokėjo palūkanas (2020 m. liepos 30 d. paskola perleista Plusplus Baltic OU, į. k. 303012217, dėl ne laiku mokamos paskolos ir palūkanų nuo 2019 m. rugsėjo 9 d. antstolio areštuotas butas adresu (duomenys neskelbtini), 2016 m. birželio 15 d. iš Luminor bank AS Lietuvos skyriaus yra pasiėmęs 15 600 Eur paskolą 24 metų laikotarpiui, buto adresu (duomenys neskelbtini) remontui ir apdailai atlikti, kuris yra įregistruotas hipotekoje kaip užstatas, moka 2,37 proc. metinių palūkanų. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą bei į tai, kad nei N. D. nei S. Š. nepateikė neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad N. D. iš S. Š. gavo 89 800 Lt piniginių lėšų sumą pagal 2005 - 2008 m. įformintas paskolų sutartis (2005 m. kovo 22 d. paskolos sutartis Nr. 03/22 - 30 000 Lt, 2006 m. balandžio 28 d. paskolos sutartis Nr. 04/28 - 29 800 Lt ir 2008 m. vasario 19 d. sutartis — 30 000 Lt), teismas pritaria mokesčių administratoriaus išvadai, kad S. Š. paskolų pagal minėtas sutartis N. D. faktiškai nesuteikė, t. y. N. D. 89 800 Lt piniginių lėšų iš S. Š. negavo, buvo sudaryti formalūs paskolų sandoriai.

Dėl N. D. su A. S. sudaryto paskolos sandorio, teismas pažymi, jog N. D. su Latvijos Respublikos piliečiu A. S. įformino dvi notaro nepatvirtintas paskolos sutartis: 2011 m. sausio 7 d. paskolos sutartį Nr. 01/07, kurioje nurodyta, kad A. S. įsipareigoja N. D. paskolinti grynais arba banko pavedimu 370 000 Lt, sumokant visą sumą iš karto, kuriuos N. D. įsipareigoja grąžinti ne vėliau kaip iki 2017 m. sausio 31 d. 2012 m. sausio 5 d. paskolos sutartį Nr. 01/05, kurioje nurodyta, kad A. S. įsipareigoja N. D. paskolinti grynais arba banko pavedimu 385 000 Lt, sumokant visą sumą iš karto. N. D. įsipareigoja paskolą grąžinti ne vėliau kaip iki 2017 m. gruodžio 31 d. Iš Patikrinimo akto turinio matyti, jog N. D. ir A. S. teikė prieštaringus parodymus dėl paskolų grąžinimo/negrąžinimo aplinkybių bei surašytų paskolų grąžinimo dokumentų. Mokesčių administratorius nustatė, kad N. D. K. AVMI mokesčių administratoriui 2018 m. sausio 10 d. teiktame paaiškinime Nr. (9.6)-FRl047-45 dėl paskolų sandorių, sudarytų su A. S., nurodė, kad paskola dar nėra grąžinta, grąžinti planuojama iš parduoto gyvenamojo būsto ir gaunamų lėšų už patalpų nuomą. Tuo tarpu A. S. 2018 m. gruodžio 4 d. Latvijos Respublikos Saldus apylinkės prokuratūroje liudydamas apie jam žinomas aplinkybes, kurios gali būti reikšmingos byloje, paklaustas apie 2011 m. sausio 7 d. ir 2012 m. sausio 5 d. įformintus sandorius su N. D. nurodė, kad per kokį laikotarpį reikėjo grąžinti pinigus, jis neatsimena, terminas buvo nurodytas sutartyse. Pasak, A. S., N. D. jam atidavė dalį pasiskolintų pinigų, kiek tiksliai, negalėjo pasakyti, reikia patikrinti. Taigi, teismas vertina, jog pareiškėjas N. D. ir paskolos davėjas A. S. teikė prieštaringus paaiškinimus apie paskolos grąžinimo aplinkybes, todėl tokie pasakojimo neatitikimai, nesudaro pagrindo vertinti šių įrodymų kaip patikimų. Atitinkamai ir teismas vertintina, jog A. S. paskolų pagal minėtas sutartis faktiškai nesuteikė, o buvo sudaryti tik formalūs paskolų sandoriai.

Apibendrindamas aukščiau išdėstytas aplinkybes dėl paskolų sutarčių sudarymo realumo, teismas daro išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmę išvadą apie paskolų suteikimą ir šių sandorių pagrindu realiai egzistavusius pareiškėjų pajamų šaltinius. Teismo vertinimu, tai, kad visos pareiškėjų ginčo pajamos yra gautos grynaisiais pinigais, kad šių pajamų šaltinių buvimas yra grindžiamas susijusių asmenų įformintomis notaro nepatvirtintomis paskolų sutartimis, kad paskolų sandoriai sudaryti ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis, kad apie ginčo paskolų sandorius pareiškėjai bei paskolų davėjai teikė prieštaringus paaiškinimus, kad nėra įrodymų, pagrindžiančių paskolų grąžinimą, kad atlikus paskolų davėjų mokestinius patikrinimus nustatyta, jog visi jie (išskyrus paskolos davėją A. K.) neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolas, leidžia teigti, jog šie sandoriai buvo sudaryti formaliai, siekiant sukurti regimybę apie pareiškėjų tariamai gautas pajamas ir tokiu būdu padėti jiems išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui yra nežinomi. Teismas sprendžia, kad mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pajamas bei išlaidas, pagrįstai neatsižvelgė į sudarytus paskolų sandorius, o pajamas, kuriomis pareiškėjai faktiškai disponavo, pripažino pareiškėjų gautomis kitomis pajamomis, kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo bei nesumokėjo į biudžetą GPM.

Pareiškėjai skunde taip pat nurodo, Inspekcijos vykdytas mokestinis patikrinimas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. apima baudžiamosios bylos už kurį pareiškėjas N. D. yra pripažintas kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį laikotarpį. Ši aplinkybė reiškia, kad pareiškėjas N. D. už veikas padarytas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. jau buvo nubaustas jam pritaikius baudžiamąją atsakomybę. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjų atžvilgiu buvo pažeistas non bis in idem principas, nes pareiškėjas pakartotinai baudžiamas, skiriant jam delspinigius ir baudas. Atitinkamai pareiškėjai prašo sumažinti tiek apskaičiuotus delspinigius, tiek ir paskirtų baudų dydžius.

Kaip teisingai pažymėjo mokesčių administratorius, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 31 str. 5 d. įtvirtintas principas „non bis in idem“ (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus), be kita ko, reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas, tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (nutarimo 42.1, 42.2 punktai),

Teismas pažymi, jog baudžiamajame procese sprendžiamas nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas mokesčių mokėtojo apmokestinimo klausimas. Abu šie procesai vykdomi pagal skirtingus teisės aktus, turi skirtingus tikslus, skirtingus subjektus, kas lemia skirtingą šiuose procesuose turimų įrodymų bei nustatytų aplinkybių vertinimą ir gali lemti skirtingą pačių procesų rezultatą, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties. Iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius atsižvelgė į pareiškėjo skunde minimą į biudžetą sumokėtą sumą, kas taipogi reiškia, jog tiek pareiškėjo, tiek pareiškėjos atžvilgiu skaičiuojant delspinigius ir skiriant baudas pareiškėjai nebuvo baudžiami antrą kartą, nes valstybės biudžetui padarytos žalos suma, kuri apėmė dėl nusikalstamos veikos padaryta žalą, tą apimtimi, kiek tai apima atlikto mokestinio patikrinimo laikotarpį ir už tą laikotarpį padarytos žalos dydis atitinkama apimtimi buvo įvertintas apskaičiuojant papildomas GPM sumas. Nuo apskaičiuoto GPM, kai visi reikalingi įskaitymai buvo atlikti, Inspekcija abiejų pareiškėjų atžvilgiu pagrįstai apskaičiavo delspinigius ir skyrė baudas.

Šiuo aspektu taip pat paminėtina, jog Inspekcija atleido pareiškėjus nuo 11 916,11 Eur GPM delspinigių (VMI 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 68-98 pakeitė Inspekcijos sprendimą dalyje dėl priskaičiuotų GPM delspinigių dydžio ir pakeitė į 11 706,18 Eur GPM delspinigių sumą) ir nuo 9 998,21 Eur GPM delspinigių. Be kita ko, Komisija savo sprendimais sumažino pareiškėjui 16 386 Eur GPM baudą iki 12 290 Eur sumos ir sumažino pareiškėjai 13 281 Eur GPM baudą iki 9 961 Eur. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjams mažinti tiek apskaičiuotus delspinigius, tiek ir paskirtų baudų dydžius.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jų teiginius apie ginčo lėšų kilmę ir pobūdį, o tuo pačiu ir neįrodė savo teiginių, jog jie turėjo pakankamai lėšų (neapmokestinamų GPMĮ taikymo prasme) išlaidoms padengti, pagrįstumo. Dėl to mokesčių administratoriaus išvada šias lėšas priskirti apmokestinamų lėšų kategorijai yra atitinkanti įrodymų vertinimo kriterijus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams neįrodžius gautų paskolų ir kitų pajamų realumo, mokesčių administratoriui atsirado teisinės prielaidos taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir GPM mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos ginčijami VMI 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimas Nr. 68-98, VMI 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimas Nr. 68-99 ir Komisijos 2023 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. S-2023/29 (7-2023/4) bei Komisijos 2023 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. S-2023/30 (7-2023/5) priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti nei pareiškėjų nurodomais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo. Komisija išsamiai ir tinkamai įvertino mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų teisėtumą, todėl Komisijos sprendimai paliktini galioti.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų N. D. ir D. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė