Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-48-190/2015

Teisėja Valdas Bugelevičius Teisminio proceso Nr.1-68-3-00005-2014-0

2015 m. vasario 3 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko, teisėjų Angelės Ikasalienės, Reginos Pocienės, sekretoriaujant Giedrei Gudaitytei, Linai Žalaitei, dalyvaujant privačiam kaltintojui V. Ū., išteisintajam R. Š., gynėjui advokatui A. Palamarčuk, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo V. Ū. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

- R. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 155 str. 1 d. (dėl socialinio tinklapio „Facebook“ grupėje „(duomenys neskelbtini)“ nuotraukos su įžeidžiančiu užrašu patalpinimo 2013 m. balandžio 10 d.) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant numatytą nusikalstamą veiką;

- R. Š. pagal LR BK 155 str. 1 d. (dėl 2013 m. balandžio 10 d. komentaro patalpinimo socialinio tinklapio „Facebook“ grupėje „(duomenys neskelbtini)“) išteisintas, nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. Ū. pareikštas 4000 (keturių tūkstančių) litų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo dalyje dėl įžeidžiančio užrašo patalpinimo atmestas, o dalyje dėl komentaro patalpinimo – paliktas nenagrinėtas.

V. Ū. prašymas priteisti iš R. Š. bylinėjimosi išlaidas atmestas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi privataus kaltinimo baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis raštu socialiniame tinklapyje „Facebook“ užgauliai pažemino V. Ū., pateikdamas apie jį vertinimus ir komentarus, kurie akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms ir bendražmogiškiems moralės reikalavimams, tokiu būdu šiurkščiai pažeisdamas V. Ū. garbę ir orumą, tai yra kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 1 d., padarymu.

Motyvuojamoji dalis

Privataus kaltintojo V. Ū. apeliacinis skundas atmestinas.

Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai bei nuosekliai vertino visus byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą bei skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, sprendžia, kad žemesnysis teismas detaliai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir priėmė pagrįstą sprendimą, kad byloje nėra surinkta patikimų, objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad būtent R. Š. socialinio tinklapio „Facebook“ grupėje „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. balandžio 10 d. patalpino nuotrauką su V. Ū. atvaizdu ir įžeidžiantį užrašą po ja.

Lietuvos Respublikos Konstitucija gina asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (25 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus įtvirtinta Konvencijoje, kuri, kaip ir ją aiškinanti bei detalizuojanti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika yra sudėtinė Lietuvos teisės dalis. Minėtos teisės turinį pagal Konvencijos 10 straipsnio 1 dalį sudaro teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Teisė skleisti ir gauti informaciją - vienas svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų, kurio neužtikrinus, neįmanoma nei demokratinė visuomenė, nei laisvas kiekvieno individo egzistavimas. Teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir tikrovę atitinkančią informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas tarnauja pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų formavimui, be kurių demokratinė visuomenė neįmanoma. Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise skleisti informaciją (EŽTT 1976 gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę) bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą - hiperbolizavimą (EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Lingens prieš Austriją), neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų. Minėtos ribos yra nustatytos Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje: tai viešas interesas (būtinybė užtikrinti nacionalinį saugumą, teritorijos vientisumą, visuomenės saugumą, kelio nusikaltimams užkirtimą, sveikatos ir moralės apsaugą); kitų asmenų teisės ir laisvės (būtinybė užtikrinti kitų asmenų teisių ir orumo apsaugą, informacijos apie privatų gyvenimą konfidencialumą); teisminės valdžios nešališkumas ir autoritetas. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatos patvirtina, kad informacijos laisvė nėra absoliuti ir visaapimanti. Jos apribojimus lemia santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Vadinasi, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika patvirtina, kad Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos teisės gali būti ribojamos tik laikantis protingumo kriterijaus (2000 m. birželio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Tai reiškia, kad asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, tame tarpe ir teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, turi neperžengti jų įgyvendinimo ribų, antraip bus pažeistos kito asmens teisės ir laisvės, ginamos įstatymo, ir kils atsakomybės klausimas. Apie galimybę valstybinei valdžiai, kaip visuomenės tvarkos garantui, imtis priemonių, taip pat ir baudžiamojo poveikio, nukreiptų į tai, kad adekvačiai be nereikalingų ekscesų būtų reaguojama į nepagrįstus ir nesąžiningus žeminančio pobūdžio kaltinimus, buvo pasisakyta EŽTT 1992 m. balandžio 23 d. sprendime, priimtame byloje Castells prieš Ispaniją. Lietuvos valstybė įstatymais saugo žmogaus garbę ir orumą, garantuodama jam teisę į garbės ir orumo gynimą, įskaitant ir baudžiamąja tvarka, Baudžiamajame kodekse numatydama atsakomybę asmeniui, kuris įgyvendindamas saviraiškos laisvę peržengė jos realizavimo ribas ir pažeidė kito asmens teisę į garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. nutartis b. b. Nr. 2K-7-645/2005).

Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas įžeidimas yra tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Šmeižimas nuo įžeidimo (BK 154 straipsnis) yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Šios veikos skiriasi tuo, kad šmeižimo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Taigi visais atvejais, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi būti nustatyta konkreti nusikalstama veika, atitinkanti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-4/2011). Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti, nukentėjusysis suvokia, kad yra žeminamas. Įžeidimu yra kėsinamasi į kito asmens, nagrinėjamu atveju, nukentėjusiojo orumą ir garbę.

Be to, teismas pažymi, kad siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn yra būtina nustatyti visus nusikalstamos veikos požymius. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai visuma baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą. Jei veikoje nėra bent vieno iš tokių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių. Žemesnysis teismas skundžiamajame nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog tam, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už šio įžeidžiančio užrašo su nuotrauka patalpinimą 2013 m. balandžio 10 d. socialinio tinklapio „Facebook“ grupėje „(duomenys neskelbtini)“, turi būti konkrečiai nustatytas asmuo, kuris patalpino šią nuotrauką ir užrašą. Taipogi sutiktina su pirmos instancijos teismo teiginiu, jog nuotrauką ir tekstą patalpino grupės „(duomenys neskelbtini)“ administratorius.

Išanalizavus teismui pateiktą medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nepakanka objektyvių duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių aplinkybę, kad būtent R. Š. yra grupės „(duomenys neskelbtini)“ administratorius. R. Š. teismo posėdžio pirmos instancijos metu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos kaltu neprisipažino ir nurodė, kad jis neadministravo socialinio tinklapio „Facebook“ grupės „(duomenys neskelbtini)“, todėl nuotraukų ir užrašų po jomis apie nukentėjusįjį nekėlė ir nerašė. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nėra objektyvių duomenų, paneigiančių išteisintojo nurodytas aplinkybes. Vien V. Ū. subjektyvi nuomonė, kad grupės „(duomenys neskelbtini)“ administratorius yra būtent R. Š., nesant kitų patikimų objektyvių duomenų negali būti pripažinta išteisintojo kaltę patvirtinančiu įrodymu.

Pažymėtina, kad liudytojai, apklausti pirmos instancijos teisme negalėjo tiksliai nurodyti, kad būtent R. Š. yra grupės „(duomenys neskelbtini)“ administratorius. Nors liudytojas M. K. parodė, kad socialinio tinklapio „Facebook“ grupę „(duomenys neskelbtini)“ sukūrė R. Š. ir buvo vienvaldis administratorius, tačiau pripažino nematęs, kaip R. Š., būdamas grupės administratoriumi, įvedinėjo slaptažodžius.

Liudytoja A. K. teismo posėdžio metu parodė, kad žinojo, jog šio dienoraščio administratorius yra R. Š., tvirtino mačiusi, kaip išteisintasis prisijungdavo prie dienoraščio, tačiau tuo pat metu nurodė ir tai, kad gali būti ir keli administratoriai, teigė nežinanti, kaip juos atskirti. Taipogi nurodanti, kad buvo dar administratorė L. Š..

Liudytojas S. M. teismo posėdžio metu parodė, kad socialinio tinklapio „Facebook“ grupę „(duomenys neskelbtini)“ valdė R. Š., matė, kaip jis prisijungdavo prie šios grupės su slaptažodžiais.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad aptarti liudytojų parodymai negali būti pripažinti tiksliais ir informatyviais, kadangi tik vienas iš liudytojų nurodė, kad būtent R. Š. prie grupės prisijungdavo panaudodamas slaptažodžius, kiti negalėjo to vienareikšmiškai patvirtinti. Be to, pažymėtina, kad visi liudytojai buvo kviečiami į teismo posėdį bei apklausiami privataus kaltintojo V. Ū. iniciatyva, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad jie galėjo būti suinteresuoti duoti nukentėjusiajam palankius parodymus. Be to, pastebėtina, jog pats V. Ū., duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, jog gali būti, kad R. Š. gyrėsi visiems, jog jis yra administratorius, t. y. net pats privatus kaltintojas neatmeta galimybės, jog R. Š. galimai tik gyrėsi, kad yra nagrinėjamo tinklalapio administratoriumi.

Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Kolegijos vertinimu, bylos medžiagoje nėra surinkta patikimų įrodymų, iš kurių analizės turi logiškai išplaukti išteisintojo kaltė. Yra tik nukentėjusiojo prielaidos, kad išteisintasis parašė užrašą po nuotrauką bei komentarą.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nustatyta objektyvių įrodymų, kad išteisintajam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos 155 str. 1 d., padarė būtent R. Š..

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu R. Š. išteisintas pagrįstai. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės jau buvo įvertintos apylinkės teismo ir jos nesuteikia pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti privataus kaltintojo V. Ū. apeliacinį skundą.