Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onrama“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-370/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onrama“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onrama“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

II.

Teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Saulėtekio policijos nuovados policijos pareigūnai K. M., O. G., B. G., D. V. ir L. I. tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek nagrinėjant bylą teisme nurodė, kad 2012 m. vasario 14 d. nuo 14.00 val. iki 24.00 val. dirbo pagal priemonių planą „Dėl nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų, daromų viešosiose vietose, prevencijos“. Apie 22.50 val. tyrėjas D. V. kartu su specialiste K. M. užėjo į (duomenys neskelbtini), esantį barą ir atsistojo už pastarosios . Mergina paprašė pardavėjos parduoti 3 vnt. Kalnapilio „Export“, 1,5 litro talpos alaus. Pardavėja merginai alkoholinius gėrimus pardavė, prieš tai įspėdama, kad gėrimų talpų kamšteliai bus prasukti. Pirkėja paprašė maišelio alkoholiniams gėrimams susidėti, pardavėja maišelį pirkėjai pardavė ir kartu paėmė pinigus už prekes, tačiau, atnešusi pirkėjai grąžą, kasos kvito nepadavė. Pirkėja alkoholio vietoje negėrė. Pardavėja pirkėjos neperspėjo, kad negalima neštis gėrimų į lauką ir jį vartoti tik vietoje. Pirkėja, vieną butelį įsidėjusi į rankinę, kitus du – į plastikinį maišelį, matant pardavėjai, išėjo pro duris į lauką. Kiti policijos pareigūnai: O. G. kartu su specialistėmis B. G. ir L. I., būdami uniformuoti, laukė prie baro prieigų. Išėjusi iš baro mergina buvo sustabdyta policijos pareigūnų, parodė, ką neša plastikiniame maišelyje ir patvirtino, kad gėrimus pirko (duomenys neskelbtini), esančiame bare, dirbančiame visą parą. Paprašius parodyti pirkimo kvitą nurodė, kad pardavėja jo nedavė. Teismo posėdžio metu alkoholinio gėrimo pirkėja E. V. patvirtino policijos pareigūnų nurodomas aplinkybes.

Teismas, įvertinęs aptartus rašytinius įrodymus ir liudytojų duotus parodymus teismo posėdžio metu, padarė išvadą, jog alkoholis 2012 m. vasario 14 d. buvo parduotas E. V. atsuktais kamšteliais ir alaus butelius pirkėja išsinešė iš kavinės patalpų. Pardavėja prasuko, t. y. pradėjo atsukinėti kamštelius, tačiau jų nenuėmė ir matė, kad pirkėja užsuko kamštelius, susidėjo alaus butelius į pardavėjos parduotą maišelį ir išsinešė. Pardavėja negalėjo paaiškinti, kodėl reikėjo perspėti pirkėją apie tai, kad prasuks kamštelius, jeigu pardavė alų gerti vietoje – bare, negalėjo motyvuotai paaiškinti, kodėl pardavė maišelį pirkėjai alui susidėti. Pardavėja teigė perspėjusi pirkėją apie tai, kad neparduoda alaus išsinešimui, tačiau liudytojai –tai paneigė. Visos nurodytos aplinkybės leido daryti išvadą, jog pardavėja suprato, kad alus parduodamas išsinešimui ir tai darė. Todėl sankcija taikyta pagrįstai.

Teisminio nagrinėjimo metu buvo išsiaiškinta, jog abu policijos pareigūnai bare stovėjo už pirkėjos nugaros ir girdėjo visą jos pokalbį su pardavėja. Pats įėjimo į barą faktas, kurį akcentavo pareiškėjas, reikšmės nagrinėjamu atveju neturėjo. Pardavėjos teiginius, kad išaiškino pirkėjai draudimą išsinešti gėrimus iš baro, teismas vertino kaip gynybinę poziciją, prieštaraujančią faktinėms aplinkybėms ir juos atmetė.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad alkoholinių gėrimų pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus ir jų elgesį po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento, o kartu iš alkoholinių gėrimų pardavėjų negali būti reikalaujama elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje, teismas pažymėjo, jog Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 618) 32 punktas nustato, kad licencijų turėtojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo ir kitų įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, šių taisyklių, kitų teisės aktų, reglamentuojančių prekybos alkoholio produktais tvarką. UAB „Onrama“ kaip licencijos verstis alkoholio verslu turėtoja nustatytos pareigos nevykdė, t. y. nesiėmė visų galimų veiksmų tam, kad užtikrintų įstatyme numatytos imperatyvios pareigos – prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartojimui vietoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas ėmėsi tik tokių priemonių, kad būtų laikomasi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte numatyto reikalavimo, tačiau ši pareiškėjo pasirinkta priemonė buvo nepakankama ir neužtikrino, kad alkoholiniai gėrimai po 22.00 val. būti vartojami vietoje, jų neišsinešant iš viešojo maitinimo įstaigos.

III.

IV.

Pareiškėjas UAB „Onrama“ 2013 m. balandžio 15 d. (spaudas ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-370/2013, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visapusiškai neįvertino ir neišnagrinėjo UAB „Onrama“ apeliacinio skundo argumentų, bei padarė materialinės teisės pažeidimą, nulėmusį neteisėtos nutarties priėmimą. Materialinės teisės pažeidimas šiuo atveju pasireiškė aklu atsakomybės taikymu juridiniam asmeniui. Toks atsakomybės taikymas nėra suderinamas su pamatiniais teisinės valstybės principais ir yra neteisėtas. Pažymi, kad administracinėje byloje yra kilęs sudėtingas materialinės teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, susijęs su administracine juridiniu asmenų atsakomybe ir jos taikymo sąlygomis, kuriuo LVAT išsamiai ir aiškiai nėra pasisakęs. Įvertinant tai, jog neseniai (2012 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012) analogišku klausimu sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams asmenims klausimą pasisakė plenarinė Lietuvos aukščiausiojo teismo sesija ir pakeitė iki šiol galiojusi juridiniu asmenų atsakomybės aiškinimą, pareiškėjo nuomone, analogiškai turėtų pasielgti ir LVAT. Tiksliau išdėstytos aplinkybės suponuoja būtinumą šiuo klausimu pasisakyti LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai ar plenarinei sesijai ir išaiškinti administracinės atsakomybės taikymo juridiniams asmenims sąlygas.

2. Pagal galiojančias materialinės teisės normas juridinio asmens atsakomybė negalėjo būti absoliučiai sutapatinama su fizinio asmens atsakomybe. Atsižvelgiant į tai, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, atsakomybės taikymas juridiniam asmeniui pasižymi tam tikra specifika. Siekiant atsakomybėn patraukti ir nubausti juridinį asmenį, visų pirma, turi būti nustatoma, kad juridinio asmens vardu veikęs fizinis asmuo padarė teisės aktų pažeidimą. Ir tik nustačius, jog atitinkamas fizinis asmuo, veikęs juridinio asmens vardu, yra kaltas už atitinkamo teisės aktų pažeidimo padarymą, turi būti įvertinama, ar tas fizinis asmuo veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose ir jų nepažeidė. Juridiniam asmeniui teisės aktų pažeidimą galima inkriminuoti tik tada, jei jo atstovas veikė intra vires – pagal savo kompetenciją ir laikydamasis juridinio asmens nurodymų. Priešingu atveju, būtų sudaromos galimybės neteisėtai bausti juridinius asmenis net už piktavališkus ir prieš juridinį asmenį nukreiptus darbuotojų veiksmus.

3. Ekonominės sankcijos už Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) pažeidimus yra siejamos su administracine atsakomybe ir pagal savo prigimtį prilygintinos nuobaudoms už administracinius teisės pažeidimus. Remiantis LVAT praktika, administracinių teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių pagrindinių principų, kurių laikomasi baudžiamajame procese. Todėl ir juridinių asmenų atsakomybės klausimas administracinėse bylose turi būti sprendžiamas vadovaujantis tais pačiais pamatiniais principais, kurie galioja ir baudžiamajame procese. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau ir – LAT) praktikoje, sprendžiant juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimus, yra pripažinta, kad vadovaujantis materialine teise turi būti nustatyta ne tik tai, jog fizinio asmens nusikalstamos veikos buvo padarytos juridinio asmens naudai ar interesais, bet ir juridinio asmens kaltė. Šios pozicijos yra laikomasi ir administracinės teisės doktrinoje, kurioje teigiama, kad juridiniam asmeniui gali būti perkeliami tik to fizinio asmens veiksmai ir atsakomybė, kuris veikė juridinio asmens vardu, neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų. Todėl UAB „Onrama“ AKĮ pažeidimas teisėtai galėjo būti inkriminuotas tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog barmenė, padariusi pažeidimą, veikė intra vires – pagal savo kompetenciją ir laikydamasi juridinio asmens nurodymų ir egzistuoja subjektyvi UAB „Onrama“ kaltė dėl tokių barmenės veiksmų. Kadangi LVAT Nutartyje juridinio asmens atsakomybė yra absoliučiai sutapatinta su fizinio asmens atsakomybe, laikytina, kad priimant Nutartį buvo padarytas esminis materialinės teisės pažeidimas ir tai sudaro pagrindą proceso atnaujinimui bei Nutarties pakeitimui.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taikydamas atsakomybę UAB „Onrama“ nenagrinėjo nei pareiškėjo kaltės, nei to, ar barmenė veikė intra vires. Taip pat nebuvo nagrinėti ir UAB „Onrama“ veiksmai, kuriais buvo nustatyta elgesio tvarka barmenei. Byloje esantys įrodymai ir pareiškėjo argumentai patvirtino, kad barmenė veikė ultra vires ir prieš UAB „Onrama“ interesus. Vien tai sudarė pagrindą Nutarimą panaikinti ir pripažinti, kad nėra jokio teisėto pagrindo taikyti atsakomybę pareiškėjui.

5. Alkoholio kontrolės įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, kad taikant atsakomybę už AKĮ pažeidimus privaloma pateikti kaltės įrodymus. Tai yra aptarta ir nurodytoje LAT praktikoje bei administracinės teisės doktrinoje. Todėl tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek LVAT, priimdamas Nutartį, privalėjo nustatyti pareiškėjo kaltę, tačiau procesiniuose sprendimuose nėra nurodyta jokių UAB „Onrama“ kaltės įrodymų. Priešingai, pareiškėjas veikė aktyviai ir dėjo pastangas, kad darbuotojai tinkamai vykdytų alkoholinių gėrimų prekybą ir nepažeistų AKĮ reikalavimų. UAB „Onrama“ veiksmuose nėra jokių nerūpestingumo požymių. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjas savo darbuotojus gali kontroliuoti tik teisinėmis, bet ne fizinėmis elgesio kontrolės priemonėmis. Nagrinėjamu atveju, visos galimos tokios darbuotojų elgesio kontrolės teisinės priemonės buvo panaudotos nustatant aiškias taisykles ir įpareigojant darbuotojus jų laikytis, taip pat organizuojat darbuotojų susirinkimus ir t. t. Byloje visiškai nebuvo atsižvelgta ir į tai, jog visos abejonės ir visi neaiškumai turi būti aiškinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai arba turi būti šalinami tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas iš esmės motyvuoja tuo, jog teismų sprendime ir nutartyje juridinio asmens atsakomybė yra visiškai sutapatinta su fizinio asmens atsakomybe, teismai nenustatė pareiškėjo kaltės ir nevertino veiksmų, kurių pareiškėjas ėmėsi, siekdamas užtikrinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų laikymąsi.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjo nurodytų materialinės teisės normų pažeidimą. Pareiškėjo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nepateikus svarių argumentų dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n utaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje A444-370/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onrama“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onrama“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.