Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-1039/2011

Teisėja Laima Leipuvienė Teisminio proceso Nr. 1-57-2-00067-2008-8

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. spalio 25 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant šiuo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju G. M..

Nukentėjusiojo G. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš K. B. 250,51 Lt turtinei bei 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo G. M. 4800 Lt išlaidos dalyvavusio byloje advokato pagalbai apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš K. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent:

jis 2008 m. gegužės 11 d., apie 13 val. (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)” bendro naudojimo kelyje, prieš sklypą Nr. 126, tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė G. M. kumščiu vieną kartą į galvą, pargriovė nugara ant žemės ir spyrė ne mažiau vieno karto į dešinę šlaunį, tuo padarydamas dvi smulkias kraujosruvas su odos įdrėskimu dešinės akies apatiniame voke, kraujosruvą kairės akies srityje, du odos įdrėskimus kaklo dešinėje pusėje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą ir masyvią minkštųjų audinių kraujosruvą dešinėje šlaunyje, t. y. nesunkiai sutrikdė sveikatą.

Teismas netinkamai interpretavo liudytojos K. B. parodymus, skundžiamajame nuosprendyje nurodydamas, kad išgirdusi pagalbos šauksmą, nubėgo prie kelio ir pamatė abu „besiraičiojančius” ant žemės. Pastaroji teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad jis (apeliantas) šaukė pagalbos, o atėjusi pamatė, kad G. M. jam smūgiuoja rankomis į įvairias jo kūno vietas, matė suplėšytus jo baltinius, nubrozdintas ausis ir nosį, o kaimynas sunkiai kvėpavo, buvo sutrikęs. Toks netinkamas įrodymų vertinimas, apelianto įsitikinimu, nulėmė neteisingo ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Kaip nustatyta teisminio nagrinėjimo metu, kad tarp jo (apelianto) ir kaltinamojo yra susiklostę civiliniai ginčo santykiai dėl žemės ribų ir konfliktas kilo dėl privataus kaltinimui būdingų aplinkybių, tačiau teismas tokios aplinkybės nevertino, nors nustatyta, kad jis buvo sužalotas, suplėšyti baltiniai ir kt. Apelianto įsitikinimu, akivaizdu, kad jam teko gintis nuo įtūžusio kaimyno, todėl teismas privalėjo vertinti jo veiksmus kaip būtinąją gintį ir būtiną reikalingumą, kaip pasekmė privataus kaltinimo procesas, numatytas BPK XXX skyriuje. Privatų kaltinimą rodo ir priede pridedami jo skundai bei atsakymai į juos, kuriuos prokuroras nepagrįstai pašalino iš bylos medžiagos, perduodamas teismui bylą su kaltinamuoju aktu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip aukščiau jau minėta, iš dalies apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina ir jo paties parodymai. K. B. apklausų metu patvirtino, jog tarp jo ir nukentėjusiojo įvykio dieną kilo konfliktas dėl jo automobilio pastatymo vietos. Jis buvo nukentėjusįjį sugriežęs už apykaklės, o nukentėjusiajam norint jam įspirti, pačiupo už kojos, ją kilstelėjo ir paėmęs už liemens parvertė jį ant žemės. Apelianto teigimu, nukentėjusysis krito ant žemės nugara, o jis rankos dilbiu prispaudė jį prie žemės. Nukentėjusysis muistėsi, suplėšė jam baltinius, tačiau jis laikė jį dilbiu prispaudęs jo galvą akių srityje prie žemės. Priėjusi apelianto žmona liepė liautis, tada jis pakėlė nukentėjusįjį už marškinių ir pastūmė, nuo ko galėjo atsirasti įbrėžimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytų įrodymų kontekste pagrįstai, kaip užimtą gynybinę poziciją, pirmosios instancijos teismas vertino apelianto parodymus apie tai, kad jis nukentėjusiajam nesudavė kumščiu į galvą, taip pat nespardė jo ir kojomis, ant kojos mėlynė galėjo atsirasti pastarajam 14 dieną nukritus dirbant sode nuo kopėčių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šios apelianto nurodytos įvykio aplinkybės yra paneigtos aukščiau išdėstytų įrodymų visuma. Nors apeliantas nurodo, jog plati kraujosruva dešinėje nukentėjusiojo šlaunyje galėjo atsirasti pastarajam 14 nurodyto mėnesio dieną nukritus dirbant sode nuo kopėčių, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog Vilniaus VšĮ Karoliniškių poliklinikos gydytoja M. L. dešinės šlaunies sumušimą nukentėjusiajam diagnozavo jau 2008-05-12. Be to, kaip jau minėta, ekspertizės aktu konstatuota, jog masyvi kraujosruva dešinėje šlaunyje galėjo atsirasti nuo stipraus spyrio (spyrių) koja.

Nepagrįsti yra apelianto skundo argumentai, jog jam teko gintis nuo įtūžusio kaimyno, pirmosios instancijos teismas jo veiksmus privalėjo vertinti kaip būtinąją gintį ir būtinąjį reikalingumą.

Sutinkamai su BK 28 straipsnio 1 dalimi asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010). Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad K. B. veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų. Teismas nenustatė pavojingo kėsinimosi, kaip vienos iš būtinosios ginties sąlygų. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra įrodymų, jog tarp apelianto ir nukentėjusiojo kilusio konflikto metu apeliantui būtų reikėję nuo ko nors gintis. Nukentėjusysis K. B. tik pateikė pastabą, jog šis savo automobilį statytų prie jam priklausančio sklypo. Tuo tarpu apeliantas ne tik atsakė žodžiu į pateiktą pastabą, bet ir nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, griebė nukentėjusįjį už apykaklės ir jį atstūmė nuo savęs, nukentėjusiajam sudavė smūgį kumščiu į galvą. Po ko būtent nukentėjusysis pradėjo gintis, norėjo K. B. įspirti, tačiau nepataikė.

Baudžiamajame kodekse, įtvirtinančiame būtinojo reikalingumo institutą, nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti (BK 31 straipsnio 1 dalis). Kadangi, kaip aukščiau jau buvo minėta, šiuo atveju nebuvo jokio realaus kėsinimosi, gresiančio pavojaus K. B. ar visuomenės interesams, nėra pagrindo pateisinti ir smurtinius apelianto veiksmus prieš G. M..

Apeliantas skunde nurodo ir tai, jog teismas netinkamai interpretavo liudytojos K. B. parodymus. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog minėta liudytoja teisiamojo posėdžio metu parodė, jog pradžios konflikto ir smūgių sudavimo ji nematė. Ji į įvykio vietą atbėgo tik išgirdusi pagalbos šauksmą, pamatė ant žemės gulinčius vyrus. Liudytoja savo vyro pareikalavo paleisti kaimyną, po ko jie abu atsistojo, jos vyras pastūmė nuo savęs kaimyną, tačiau šis nepargriuvo. Jos vyras nubėgo namo. Priešingai nei nurodoma apelianto skunde, liudytoja nenurodė, jog ji būtų mačiusi, kad G. M. apeliantui rankomis smūgiavo į įvairias kūno vietas. Tokiu būdu, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, liudytojos K. B. parodymai neturi esminės įtakos įrodinėjant apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nepagrįsti taip pat yra skundo argumentai, jog specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) surašyti iš nuotraukų, kurias nukentėjusysis pateikė tyrėjui ne BPK nustatyta tvarka, kurios darytos neaiškaus asmens, neaišku kokiu fotoaparatu ir panašiai, todėl negali būti vertinamos kaip įrodymai pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui surašyti.

Pažymėtina tai, jog pagal BPK 20 str. 4 d. įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.). Teisėjų kolegijai nukentėjusiojo byloje pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti pastarajam padaryti sužalojimai, nekelia abejonių, kadangi analogiški patirti sužalojimai, atlikus gydytojams nukentėjusiojo kūno apžiūrą, yra užfiksuoti ir baudžiamojoje byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, jog specialisto išvada Nr. G (duomenys neskelbtini) buvo pateikta tik atlikus nukentėjusiojo apžiūrą, specialistui fotonuotraukos nebuvo pateiktos, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat buvo pateikta tik vertinant apžiūrų metu nustatytus sužalojimus bei pateiktuose medicininiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis, tuo tarpu ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) išvados pateiktos remiantis pateiktais G. M. medicininiais dokumentais bei atsižvelgiant į baudžiamosios bylos duomenis, t.y. vertinant medicininiuose dokumentuose bei baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumą. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, abejoti specialisto išvadų, ekspertizės akto įrodomąja reikšme šiuo atveju nėra pagrindo.

Apeliantas skunde pažymi, kad buvo pažeista jo teisė pateikti klausimus specialistui bei ekspertui, kadangi teismas tai daryti neleido, o valstybės advokatas nesugebėjo paruošti klausimų ir jų pateikti prokurorui.

Kaip matyti iš byloje esančio Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros pareiškimo dėl teismo medicinos ekspertizės skyrimo, 2010-02-02 Vilniaus rajono apylinkės teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu prokurorui pateikus prašymą grąžinti bylą prokuratūrai ikiteisminiam tyrimui papildyti, atlikti teismo medicininę ekspertizę, tuo pačiu proceso šalims buvo pasiūlyta savaitės laikotarpyje pateikti klausimus teismo medicinos ekspertizei atlikti. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010-02-02 nutartimi perdavė baudžiamąją bylą, kurioje K. B. kaltinamas pagal BK 138 str. 1 d., Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai ikiteisminiam tyrimui papildyti iki 2010-05-02. 2010-02-11 Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra gavo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. M. advokatės I. Panavaitės klausimus teismo medicinos ekspertizei atlikti. Kaltinamasis K. B. ir jo advokatas D. Cikanavičius klausimų teismo medicinos ekspertizei atlikti nepateikė (b.t. 2, b.l. 26). Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes bei į tai, kad apeliantas teisiamojo posėdžio metu taip pat nesugebėjo suformuluoti ekspertams klausimų, tiesiog reiškė pretenzijas susijusias su ekspertizės akte pateiktomis išvadomis, pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė K. B. prašymą skirti kompleksinę teismo medicinos ekspertizę arba kviesti apklausai ekspertus (b.t. 2, b.l. 79). Tokiu būdu, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teigti, jog buvo pažeistos apelianto teisės į gynybą, nėra jokio pagrindo.

Nepagrįsti yra ir skundo argumentai, jog skundžiamas nuosprendis buvo priimtas teisėjai sergant. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, 2011-05-30 13.30 val. vykusio posėdžio pabaigoje teismas informavo proceso dalyvius, jog nuosprendis byloje bus skelbiamas 2011-06-28 14 val. 2011-06-28 14 val. teismo posėdžių sekretorė informavo proceso dalyvius, kad teisėja serga, o nuosprendžio paskelbimas yra perkeliamas į 2011-07-08 13.30 val. 2011-07-08 13.30 val. teisėja paskelbė nuosprendį, išaiškino proceso dalyviams jo apskundimo tvarką ir terminus, bausmės vykdymo ypatumus. Taip, byloje esančiame apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta 2011-06-28 data, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismas šį rašumo apsirikimo klaidą ištaisė 2011-07-08 nutartimi, nurodydamas, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis priimtas 2011 m. liepos 8 dieną.

Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus išsprendė nukentėjusiojo G. M. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis patikslintu civiliniu ieškiniu prašė priteisti 250,51 Lt turtinei žalai atlyginti, kurią sudaro 52 Lt už dviejų teismo medicinos ekspertizių atlikimą, 10 Lt už sveikatos patikrinimą ir 188,51 Lt už vaistus (b.t. 1, b.l. 119-120). Pateikė turėtas išlaidas patvirtinančius dokumentus (b.t. 2, b.l. 121-124).

Pažymėtina, jog iš aukščiau nukentėjusiojo nurodytų turtinę žalą sudarančių išlaidų, išlaidos vaistams bei sveikatos patikrinimui yra priskirtinos prie nusikalstama veika padarytos turtinės žalos. Tuo tarpu nukentėjusiojo turėtos išlaidos (52 Lt), sumokant Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos institutui už atliktus tyrimus bei pateiktas specialisto išvadas, priskirtinos proceso išlaidoms (BPK 103 str. 1 d. 3 p.). Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo turėtas proceso išlaidas priteisė pastarajam kaip nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Pagal LR BPK 105 str. 1 d., 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti proceso išlaidas, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš apelianto priteisdamas nukentėjusiajam turėtas 4800 Lt proceso išlaidas (pinigų priėmimo kvitai, b.t. 1, b.l. 125, b.t. 2, b.l. 11, 76) aukščiau nurodytų Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad adv. I. Panavaitė nukentėjusįjį atstovavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, įstojus į bylą atstovei, baudžiamasis procesas užsitęsė daugiau kaip pusantrų metų (ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme),atstovė susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga, teikė prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, surašė nukentėjusiojo vardu patikslintą civilinį ieškinį, konsultavo nukentėjusįjį dėl dokumentų pateikimo teismui civiliniam ieškiniui pagrįsti, atstovavo nukentėjusįjį trijuose teismo posėdžiuose, Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai pateikė raštu suformuluotus klausimus teismo medicinos ekspertizei. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu priteistos proceso išlaidos yra proporcingos suteiktoms atstovavimo paslaugos ir nėra aiškiai per didelės. Tuo pačiu pažymėtina tai, jog apelianto skunde nurodomos LR Teisingumo ministro patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio yra taikomos sprendžiant proceso išlaidų priteisimą civilinėse bylose. Be to, minėtos rekomendacijos yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra privalomos teismams, priimant procesinius sprendimus dėl proceso išlaidų atlyginimo.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, reglamentuojančios proceso išlaidų priteisimą, galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės bylos Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-452/2009, 2K-271/2010). Nukentėjusysis bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme taip pat prašė priteisti turėtas atstovavimo išlaidas (726 Lt), pateikė šias išlaidas patvirtinantį pinigų priėmimo kvitą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinį skundą baudžiamojoje byloje buvo pateikęs tik nuteistasis, nukentėjusysis atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, jį apeliacinės instancijos teismo posėdyje atstovavo ta pati atstovė, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl atstovė su visa baudžiamosios bylos medžiaga jau buvo susipažinusi, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, buvo apsiribota baigiamosiomis kalbomis. Taigi, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, nukentėjusiojo prašomos priteisti turėtos proceso išlaidos turi būti sumažintos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendį.

Priteisti nukentėjusiajam G. M. (G. M.) iš K. B. 198,51 Lt (vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis litus 51 centą) turtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš K. B. nukentėjusiajam G. M. 52 Lt (penkiasdešimt du litus) proceso išlaidų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš K. B. nukentėjusiajam G. M. 400 Lt (keturis šimtus) litų už suteiktą advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.