Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-01-17 · Civilinė byla Nr. e2-54-186/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-17
Bylos Nr.
e2-54-186/2019
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01957-2018-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Žironas
Ieškovas
I. M.
Trečiasis asmuo
K. P., D. K.
Civilinė byla Nr. e2-54-186/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01957-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 17 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-5007-565/2018 pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovams antstolei B. P., O. Z., I. P. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys K. P., D. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams antstolei B. P., O. Z., I. P., prašydama: 1) pripažinti 52,32 kv. m butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovės ir atsakovo I. P. bendrąja daline nuosavybe; 2) pripažinti negaliojančiu 2018 m. rugsėjo 25 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-225818 ir taikyti restituciją. Ieškovė ieškinyje taip pat prašė byloje pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant O. Z. šį butą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, be kita ko, uždraudžiant bet kokį areštuoto buto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą, taip pat bet kokiu būdu apsunkinti areštuojamą butą. Prašymo pagrįstumą įrodinėjo tuo, kad pareikštas ieškinys yra preliminariai pagrįstas ir kad neareštavus ginčo buto gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nes turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu butą nusipirkusi pirkėja turėtų galimybę laisvai disponuoti įsigytu turtu, jį perleisti tretiesiems asmenis, o tokiu atveju būtų iškeldinta ieškovė ir jos nepilnametis sūnus iš vienintelio jų turimo būsto.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 23 d. nutartimi atmetė ieškovės I. M. prašymą taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones.

3. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės ieškinį preliminariai pagrįstu. Teismas vertino, kad ieškovės prie ieškinio pateikta socialinio draudimo pažymėjimo kopija nėra pakanka preliminariai patvirtinti ieškovės ieškinyje nurodytą faktinį pagrindą, t. y. ieškovės ir atsakovo I. P. bendro ūkio vedimą, pajamų, pakankamų dalies buto pirkimo kainai apmokėti, gavimo faktą (teismo nuomone, ieškovės gautos su darbo santykiais susijusios pajamos yra beveik minimalios, ieškovė nenurodė nei buto pirkimo kainos, nei savo įnašo buto pirkimo kainai apmokėti dydžio), šių lėšų panaudojimo dalies buto pirkimo kainai sumokėti faktą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

4. Ieškovė I. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti jos prašymą taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

4.1. Nepagrįstai teismas konstatavo, kad apeliantės ieškinys yra preliminariai nepagrįstas. Ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize. Todėl šioje stadijoje teismas negalėjo ir neturėjo pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ir sąsajumo ieškovės nurodytiems argumentams patvirtinti. Teismas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Šiuo atveju apeliantė pateikė teismui ne tik socialinio draudimo pažymėjimo kopiją, bet ir kitus įrodymus savo reikalavimų pagrįstumui įrodyti, tačiau teismas jų nevertino.

4.2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju yra būtinas reikalavimo dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu įvykdymui užtikrinti, nes nuosavybės teisė į butą yra jau perėjusi naujai pirkėjai atsakovei O. Z., todėl ji turi galimybę laisvai disponuoti šiuo butu, jį perleisti tretiesiems asmenims.

Atsiliepimas

5. Atsakovė antstolė B. P. atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą prašo šį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašo iš apeliantės priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais atsikirtimais:

5.1. Priešingai nei nurodo apeliantė, skundžiamoje nutartyje nėra kategoriško įrodymų vertinimo, o tik pažymėta, kad šioje stadijoje nėra pagrindo pripažinti ieškinį preliminariai pagrįstu. Ar ieškovės reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Kadangi proceso metu apeliantė turės teisę teikti papildomus įrodymus, tokiu atveju ji galės pakartotinai teikti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atsiliepimas

5.2. Ieškovė, siekdama pagrįsti sprendimo vykdymo pasunkėjimą, apsiriboja tik abstrakčiu ir įrodymais nepagrįstu teiginiu, kad atsakovė butą gali perleisti tretiesiems asmenims.

5.3. Ieškovė nutyli, kad butas, vykdant išieškojimą B. P. naudai, yra areštuotas dar nuo 2005 m. spalio 10 d., o 2006 m. birželio 27 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1489-726/2006 butui buvo nustatytas priverstinis įkeitimas, tačiau daugiau nei 10 metų nesiėmė jokių veiksmų savo teisėms ginti, todėl kyla abejonių dėl ieškovės sąžiningumo.

5.4. Iš apeliantės atskirojo skundo argumentų matyti, kad ji grėsmę teismo sprendimo vykdymui įžvelgia atsakovės O. Z. teisėje disponuoti butu, tačiau ji prašo šiai atsakovei uždrausti ne tik disponuoti, bet ir valdyti bei naudotis butu, todėl prašomos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja proporcingumo principui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

7. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

8. Atsakovė antstolė B. P. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2005 m. spalio 10 d. turto arešto aktą ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1489-726/2006. Apeliacinis teismas sprendžia, jog šie duomenys neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo, t. y. jie neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 180 straipsnis), todėl atsisako juos priimti ir prijungti prie bylos.

Dėl ginčo esmės

9. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos dvi sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

10. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatuodamas, kad ieškovės ieškinys nėra preliminariai pagrįstas. Su tokia teismo išvada apeliantė nesutinka, nurodydama, kad atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas gali tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Šiuo gi atveju, jos įsitikinimu, ji pateikė pakankamai įrodymų (ne tik socialinio draudimo pažymėjimo kopiją, kaip tai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje) savo reikalavimų pagrįstumui įrodyti.

11. Kaip teisingai nurodo apeliantė atskirajame skunde, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal prima facie doktriną ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-145-516/2016). Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-311-196/2017).

12. Apeliacinis teismas, įvertinęs ieškovės ieškinio turinį bei prie jo pateiktus rašytinius įrodymus, sprendžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad ieškovės pareikštas ieškinys yra preliminariai nepagrįstas. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovė nurodė ieškinio faktinį pagrindą, taip pat, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio reikalavimams pagrįsti pateikė ne tik socialinio draudimo paymėjimo kopiją, bet ir kitus įrodymus: atsakovo I. P. paaiškinimus; duomenis apie tai, kad buvo pirktos prekės ginčo butui įrengti ir buvo mokami mokesčiai už butui teiktas paslaugas; duomenis apie tai, kad ieškovės gyvenamoji vieta yra deklaruota ginčo bute, kad ji su I. P. turi nepilnametį vaiką; išrašą iš Nekilnojamojo turto registro apie ginčo butą; 2018 m. rugsėjo 3 d. patvarkymą dėl įvykusių turto pardavimo varžytynėse; leidimą dirbti Norvegijoje; tačiau dėl neaiškių priežasčių (apie tai skundžiamoje nutartyje nedetalizuota) pirmosios instancijos teismas išskyrė tik vieną rašytinį įrodymą ir pateikė savo išvadą dėl jo pakankamumo ieškovės nurodytam faktiniam pagrindui pagrįsti, nors tokio įvertinimo jis šioje stadijoje negalėjo atlikti, nes, kaip teisingai nurodo apeliantė atskirajame skunde, pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ar sąsajumo ieškinyje nurodytiems argumentams analizę teismas galės pateikti tik sprendime, išnagrinėjus bylą iš esmės. Kadangi apeliantė ieškinyje nurodė faktinį pagrindą ir pateikė reiškiamų materialinių reikalavimų pagrįstumui pagrįsti rašytinius įrodymus, apeliacinis teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apeliantės pareikšto ieškinio negalima pripažinti akivaizdžiai nepagrįstu, atitinkamai ir preliminariai nepagrįstu, todėl pirmosios instancijos teismo padaryta priešinga išvada vertintina kaip nepagrįsta.

13. Tačiau apeliacinis teismas sprendžia, kad šiuo atveju apeliantė neįrodė antros būtinos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti sąlygos egzsitavimo – t. y. jog egzistuoja grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymui. Šios sąlygos egzistavimą apeliantė ieškinyje įrodinėjo, nurodydama, kad ginčo turto (buto) pardavimo iš varžytynių akto pagrindu butą nusipirkusi pirkėja turėtų galimybę laisvai disponuoti įsigytu turtu, jį perleisti tretiesiems asmenis, o tokiu atveju būtų iškeldinta ieškovė ir jos nepilnametis sūnus iš vienintelio jų turimo būsto.

14. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018). Asmens nesąžiningumas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti turi pareigą asmuo, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12 ir 178 straipsniai). Disponavimo turtu ribojimų nustatymo tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovo) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas būtent siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-350-464/2018). Nagrinėjamu atveju apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neįrodė atsakovės (dabartinės ginčo buto savininkės) O. Z. nesąžiningumo – t. y. nepateikė duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog ši atsakovė ketina imtis kokių nors nesąžiningų priemonių perleisti ginčo butą tretiesiems asmenims. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad apeliantė neįrodė antros būtinos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos sąlygos egzistavimo, todėl nėra pagrindo tenkinti ir jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje. Šiame kontekste apeliacinis teismas taip pat pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti ieškovui palankaus teismo sprendimo konkrečioje byloje įvykdymą – šiuo atveju galimai pritaikytos restitucijos įgyvendinimą. Iš ieškinio ir atskirojo skundo motyvų galima spręsti ir apie tai, kad apeliantė prašomomis pritaikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis taip pat siekia užtikrinti savo ir jos nepilnamečo vaiko gyvenamąją vietą, nors tai nėra susiję su teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu. Todėl apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra pagrindas atmesti ir dėl šios priežasties.

15. Šioje nutartyje nurodytų motyvų pagrindu apeliacinis teismas konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, konstatuodamas ieškovės ieškinio preliminarų nepagrįstumą, tačiau jo priimtą procesinį sprendimą atmesti apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrindas laikyti pagrįstu dėl to, kad nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė antros būtinos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti sąlygos, t. y. galimai jai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, egzsitavimo. Dėl šios priežasties skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16. Atsakovė antstolė B. P. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo priteisti iš apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau tokių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turės būti išspręstas teismo sprendime dėl ginčo esmės, atsižvelgiant į procesinį rezultatą. Kita vertus, atsakovė nepateikė įrodymų šių išlaidų turėjimo faktui pagrįsti.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Egidijus Žironas