Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3650-431/2016 pagal ieškovo A. B. ieškinį Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas A. B. ieškiniu prašė pripažinti, kad atsakovai teisėja R. J., Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas vykdė neteisėtą veiklą civilinės bylos Nr. 2-3383-302/2013 nagrinėjimo metu bei priteisti 2 059 269 Lt patirtos žalos atlyginimą.Ieškovas nurodė, jog pateikė skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1007-392/2009. Vilniaus apygardos teismas į ieškovo užklausas apie minimą skundą atsakydavo, kad toks skundas teisme nėra gautas. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 25 d. raštu patvirtino, kad jam perduotoje nagrinėti byloje, nuo kurios nusišalino kitas bylą nagrinėjantis teisėjas, buvo rastas į šią civilinę bylą įsiūtas 2009 m. gruodžio 7 d. teisme gautas ieškovo atskirasis skundas. Ieškovas prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo, tačiau tyrimas nebuvo pradėtas. Pateikus civilinį ieškinį dėl minėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo ieškinys buvo perduotas nagrinėti to paties teismo teisėjai R. J., kuri neteisėtai nenusišalino ir nebuvo nušalinta nuo bylos nagrinėjimo pažeidžiant teisę į nešališką teismą. Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašė ieškinį atmesti ir nurodė, jog ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų reikalingų atsakomybei kilti. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas byloje nurodė civilinių bylų Nr. 2-3383-302/2013, Nr. 2-4074-392/2010 ir Nr. 2-3658-392/2013 eigą ir medžiagą, tačiau konkrečių įrodymų nenurodė, o tik teigia, jog nepalankūs teismų sprendimai minėtose bylose yra pagrindas žalos atlyginimui.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu ieškovo A. B. ieškinį atmetė.Vertindamas teisėjos R. J. veiksmus nenusišalinant nuo civilinės bylos Nr. 2-3383-302/2013 nagrinėjimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog teisėjas gali nusišalinti arba būti nušalinamas nuo civilinės bylos nagrinėjimo tik kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo šališkumo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ieškinyje nurodydamas teisėją arba teismą atsakovu ar trečiuoju asmeniu gali siekti dirbtinai sudaryti pagrindą jų nusišalinimui ar nušalinimui, tokiu būdu piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ieškinio, kuriame atsakovu ar trečiuoju asmeniu yra nurodomas teisėjas ir / ar teismas, padavimas savaime negali būti pripažintas pagrindu konstatuoti šio teisėjo ar viso teismo teisėjų šališkumą kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvaujančiu byloje asmeniu yra ieškinį pareiškęs asmuo. Kai ieškinyje atsakovu ar trečiuoju asmeniu yra nurodomas teisėjas, teisėjų nušalinimo klausimas negali būti sprendžiamas formaliai, nes pirmiausia teismas turi imtis procesinių veiksmų, kad užtikrintų, jog imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie šiuo atveju negali būti atsakovais ar trečiaisiais asmenimis, procese neužimtų atsakovų ar trečiųjų asmenų procesinės padėties. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, sprendė, jog žala gali būti atlyginama, jeigu ji atsirado dėl tyčinių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teisėjų veiksmų. Vadinasi, ieškovas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas A. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti kitos apygardos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas pažeidė Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.242 ir 6.245 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus ir teisę pareikšti nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai L. G.. Civilinė byla negalėjo būti išnagrinėta, nes 2016 m. kovo 8 d. teismo posėdyje pateiktas nušalinimo pareiškimas nebuvo išnagrinėtas pagal kompetenciją, todėl sprendimas yra naikintinas. Byla išnagrinėta šališko teismo, todėl pažeisti Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 21 straipsnio, Konvencijos 6 straipsnio ir Konstitucijos 109 straipsnio reikalavimai, nes niekas negali būti teisėju savo paties byloje. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes yra absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai: ieškinio reikalavimai neišnagrinėti iš esmės, nėra motyvų, kuriais būtų atmetami pateikti įrodymai dėl būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat netinkamai aiškinamas ir taikomas CK 6.272 straipsnis, reikalaujantis įrodyti kaltę.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo ieškovo A. B.apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas argumentu, jog apeliaciniame skunde dėstoma subjektyvi ir niekuo nepagrįsta nuomonė, įžeidžiantys argumentai, kurie nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo A. B. ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi apeliacinio skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

CPK 321 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y., jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliantas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pirmosios instancijos teismas buvo nusprendęs, jog ieškovo dalyvavimas yra būtinas, tačiau išnagrinėjo bylą jam nedalyvaujant.Apeliacinio proceso esmė yra pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Paties pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu priimtos procesinės nutartys dėl teismo posėdžio formos, bylos šalių dalyvavimo teismo posėdžiuose nėra privalomos apeliacinės instancijos teismui, kurio paskirtis – patikrinti, ar tokio pobūdžio procesiniai sprendimai galėjo turėti įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas turėjo galimybę teikti žodinius paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, tačiau į teismo posėdžius, įskaitant ir tą, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, jis neatvyko, taigi šios savo teisės nutarė nerealizuoti. Atsižvelgiant į tai, faktas, jog byla buvo išnagrinėta iš esmės ieškovui nedalyvaujant, nėra pakankamas pagrindas jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nenustatyta būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų

Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal apeliacinio / atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnis).Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neišnagrinėjo ieškinio reikalavimų iš esmės ir nepateikė motyvų, kuriais atmetė įrodymus pateiktus dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, pagal minėto straipsnio 2 dalies 7 punktą absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu taip pat laikomas byloje pareikštų reikalavimų neišsprendimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad išsamių motyvų pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvimas, nors ir laikytinas trūkumu, tačiau pats savaime nelaikytinas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, nes turi būti vertinamas viso teismo sprendimo kontekstas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai neišsamūs, ypač tais atvejais, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą, nes teismo sprendimą naikinti formaliais pagrindais draudžiama įstatymu (CPK 328 straipsnis).Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90, par. 61).Ieškovas pateiktame ieškinyje prašė pripažinti neteisėtus teisėjos R. J., Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo veiksmus, t. y. aplinkybę, kad teisėjai R. J. nenusišalinus, o Vilniaus apygardos teismui ir Lietuvos apeliaciniam teismui teisėjos nenušalinus, civilinė byla Nr. 2-3383-302/2013 buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo ir tai sukėlė žalą ieškovui. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, bylą nagrinėjęs teismas pasisakė dėl ieškinio argumentų, susijusių su valstybės neteisėtų veiksmų pagrindimu, kaltės nustatymu. Bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad valstybės neteisėti veiksmai byloje neįrodyti, nes nenustatyti teisėjos R. J. nušalinimo (nusišalinimo) pagrindai. Kadangi civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, įtvirtintas Civiliniame kodekse: žalą, atsakovės neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai), tai konstatavus, jog vienos iš šių būtinų sąlygų nėra – civilinės atsakomybės taikymas yra negalimas ir atitinkamai ieškinys nepagrįstas. Apeliantas taip pat pažymi, kad skundžiamas teismo sprendimas negalėjo būti priimtas, nes nebuvo išnagrinėtas ieškovo 2016 m. kovo 8 d. nušalinimo pareiškimas. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2016 m. kovo 8 d. ieškovas elektroniniu paštu pirmosios instancijos teismui pateikė nušalinimo pareiškimą, kurį tos pačios dienos bylą nagrinėjusio teismo pirmininko nutartimi buvo atsisakyta priimti (t. 1, b. l. 174-175). Vadinasi, apelianto argumentai, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, taip pat atmestini kaip nepagrįsti.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai nenustatyti.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo

Apeliantas A. B. ieškinį Lietuvos Respublikos valstybei reiškia CK 6.272 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, numatančiu civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtus veiksmus. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.Tam, kad būtų konstatuota atsakovo prievolė atlyginti žalą, pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles turi būti nustatytos visos šios sąlygos: neteisėta veika (veiksmai, neveikimas), žalos padarymo faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai).Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nenustatė vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – egzistavimo, todėl sprendė, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas. Ieškovas kaip neteisėtus atsakovės veiksmus nurodo aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-3383-302/2013 nagrinėjusi teisėja R. J. nepagrįstai nenusišalino, o Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai nenušalino jos nuo nurodytos bylos nagrinėjimo. Apelianto įsitikinimu, neteisėti veiksmai sukėlė 1 559 239 Lt (451 586,82 Eur) turtinę ir 500 000 Lt (144 810,01 Eur) neturtinę žalą. Turtinę žalą, pasak apelianto, patvirtina 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3383-302/2013 bei „pagrindžia kaip netiesiogiai gautas pajamas civilinių bylų Nr. 2-3383-302/2013; Nr. 2-4074-392/2010; Nr. 2-3658-392/2013 eigos ir medžiagos, o neturtinę žalą patvirtina baudžiamųjų bylų Nr. I-105/2005; Nr. I-64/1999; Nr. I-15-831/2009; Nr. I-5-840/2013, civilinių bylų Nr. 2-2469-221/2009; Nr. 2-1226-603/2013; Nr. 2-12-714/2014 eigos ir medžiagos.Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3383-302/2013 buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-804/2014 paliktas nepakeistas, t. y. nebuvo nustatyti jokie proceso teisės pažeidimai, susiję su bylą nagrinėjusio teismo sudėtimi. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas šioje nutartyje apeliantui išaiškino, kad vadovaujantis teismų praktika aplinkybė, jog apeliantas ieškinyje trečiaisiais asmenimis buvo įvardijęs Vilniaus apygardos teismą bei šio teismo teisėjus, nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiamą sprendimą priėmė šališkas teismas ir kad dėl to buvo pažeistos apelianto A. B. konstitucinės teisės bei CPK 6, 7, 21, 35, 45 straipsnių, Teismų įstatymo 34 straipsnio, Konvencijos 6 straipsnio nuostatos. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas neįvertino ieškovo pridėtų įrodymų, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, tačiau kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl ieškovo nurodytų atsakovės neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis suformuota teismų praktika, kuri apeliantui ne kartą buvo išaiškinta (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2KT-5-943/2016), teisingai ir pagrįstai sprendė, kad ieškinio, kuriame atsakovu ar trečiuoju asmeniu yra nurodomas teisėjas arba teismas, padavimas savaime negali būti pripažintas pagrindu konstatuoti viso šio teismo teisėjų šališkumą, nes tokio pobūdžio bylose pagal CK 6.273 straipsnį valstybei atstovauja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Skundžiamame sprendime pagrįstai nurodoma, kad ieškovas jau buvo pasinaudojęs teisėjų ir teismo nušalinimo teise, taip pat buvo nustatyta, jog pagrindų teisėjai (teisėjams) nusišalinti ieškovo nurodytoje civilinėje byloje nebuvo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nenustačius vienos iš būtinų civilinės atsakomybės taikymui sąlygų laikytina, jog ieškinys yra nepagrįstas.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.