Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Kursevičiaus, Egidijaus Mockevičiaus ir kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Imeka“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Administratoriai LT“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6108-901/2013 pagal ieškovo BUAB „Imeka“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Administratoriai LT“, ieškinį atsakovui R. J., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, V. V. individualiai įmonei, UAB „Baltic united group“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš buvusio bankrutuojančios bendrovės direktoriaus žalos atlyginimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstai ieškovo reikalavimo netenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą nėra pagrindo.

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad, 2013-02-19 Šiaulių apygardos teismas 2013-02-19 nutartimi pagal VSDFV Šiaulių skyriaus ieškinį iškėlė bankroto bylą UAB „Imeka“, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Administratoriai LT“; šiai bendrovei taikytas supaprastintas bankroto procesas, 2013-05-22 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir nutarta likviduoti šią įmonę dėl bankroto, bylos Nr. B2-627-357/2013 (I t. 6-7, 10-11, 23-25, 117, 126-128 b.l.). Atsakovas R. J. UAB „Imeka“ direktoriumi buvo laikotarpiu nuo 2010-02-17 iki 2012-12-31 (I t. 86-89, 143-146 b.l.; II t. 56-58 b.l.). Atsakovas teismui pateikė UAB „Imeka“ 2010-03-01 ir 2010-07-23 konsignacijos - bendradarbiavimo sutartis su pagrindiniu prekių (laikrodžių) tiekėju UAB „Baltic united group“, UAB „Imeka“ tarpininkavo mažmenine prekyba V. V. IĮ prekiaujant šiomis prekėmis. Pagal sutartis prekės priklausė UAB „Baltic united group“ iki galutinio atsiskaitymo už prekes (57-61 b.l. I t.). Pagal šias sutartis konsignantas įsipareigojo perduoti prekes konsignatoriui, o konsignatorius įsipareigojo priimti prekes, jas realizuoti ir už jas sumokėti sutartą sumą sutartyse numatyta tvarka ir sąlygomis; prekių perdavimas įforminamas konsignanto išrašytu krovinio gabenimo važtaraščiu, kuriame nurodoma parduodamų prekių pavadinimas, prekių identifikavimo numeris, kiekis, kaina, suma. Pagal sutartis perduotos konsignatoriui prekės yra konsignanto nuosavybė iki pilno atsiskaitymo už jas. Prekės, kurių nerealizuodavo UAB „Imeka“, buvo grąžinamos jų savininkui (94-111 b.l. I t.). Bylos duomenimis UAB „Imeka“ 2012-02-27 sudarė konsignacijos - bendradarbiavimo sutartį su V. V. IĮ, pagal kurios 4.4 p. jei nenustatyta kitaip ir krovinio gabenimo važtaraštyje nenurodyta jokių papildomų sąlygų, už atliekamą paslaugą konsignatorius gauna 40 procentų. (62-64 b.l. I t.). 2012-04-01 UAB „Imeka“ ir V. V. IĮ, sudarė susitarimą dėl reklaminės akcijos PC Akropolis, kuriam pateikus bendrovėms PVM sąskaitą-faktūrą, ši turėjo būti apmokama lygiomis dalimis (56 b.l.1 t. ). Pateikti duomenys apie septynis sandorius dėl atsiskaitymo pagal 2012-03-30, 2012-05-04, 2012-06-05, 2012-07-16, 2012-08-02, 2012-09-04 ir 2012-10-02 PVM sąskaitas-faktūras už konkrečias prekes (13-19, 130-135 b.l. I t.). Pateikti prekių gabenimo važtaraščiai (I t. 112-116 b.l., II t. 9-47, 66-67, 78-81, 85-88, 90 b.l.).

Pagrindinis civilinių teisinių santykių principas – sutarties laisvės principas – leidžia sutarties šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (LR CK 6.156 straipsnis). LR CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi šalims įstatymo galią ir turi būti sąžiningai bei tinkamai vykdoma, laikantis įstatyme nustatytos pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1, 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigė ieškovas įvertinęs minėtas sutartis, atsakovo ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, nustatė, kad konkrečios prekės priklausė UAB „Baltic united group“. Teismas pažymėjo, kad civiliniuose santykiuose sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, neprieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai (LR CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teismas nenustatė, kad UAB „Imeka“ su UAB „Baltic united group“ ir V. V. IĮ sudarytos konsignacijos sutartys būtų negaliojančios, taip pat, kad šios sutartys būtų ekonomiškai nenaudingos ar diskriminacinės UAB „Imeka“ atžvilgiu. Dėl atsiskaitymo pagal 2012-03-30, 2012-05-04, 2012-06-05, 2012-07-16, 2012-08-02, 2012-09-04 ir 2012-10-02 PVM sąskaitas-faktūras už konkrečias prekes, dėl prekių pardavimo su nuolaida, atsižvelgiant į atsakovo ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovo atstovų teiginiais, kad atsakovas, pritaikęs 40 procentų nuolaidą, perleido prekes V. V. IĮ mažesne kaina nei tikroji prekių rinkos vertė. Teismas vertino, kad ieškovo atstovai nenurodė bei nepagrindė rašytiniais įrodymais, kokia PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų prekių rinkos vertė ir kuom jie grindžia tokius savo teiginius (LR CPK 178 straipsnis.). Priešingai, kaip teismas pažymėjo ir bylos duomenys tai patvirtina, R. J. kaip atsakovas ir trečiojo asmens UAB „Baltic united group“ atstovas, taip pat V. V. IĮ savininkas detaliai paaiškino ir pagrindė rašytiniais dokumentais, kas nustato prekės savikainą ir rekomenduojamą pardavimo kainą, kokia yra rinkos kaina bei pateikė įrodymus, kad kainas nustato prekių tiekėjas UAB „Baltic united group“, kuris turi sutartis su gamintojais, iš kurių perka laikrodžius dideliais kiekiais palankiomis kainomis, atsižvelgdamas į gamintojų rekomenduojamas kainas. Aplinkybė, kad buvo pritaikyta minėta nuolaida dar nereiškia, kad laikrodžiai buvo parduoti žemiau rinkos kainos. Nuolaidos taikomos nuo pardavimo kainos, o ne nuo prekės savikainos, taikomos siekiant pritraukti pirkėją. Šiuo atveju ieškovo minimos prekės buvo parduotos gerokai didesne kaina negu jų savikaina, nuolaida taikyta nuo pardavimų kainos, kuri siekia net daugiau kaip tris šimtus procentų antkainį nuo prekės įsigijimo kainos, todėl šie sandoriai buvo ekonomiškai naudingi UAB „Imeka“. Be to tokia nuolaida buvo galima pagal 2010-07-27 konsignacijos -bendradarbiavimo sutarties priedą Nr. 1, kuriuo UAB „Baltic united group“ (konsignantas) leido UAB „Imeka“ (konsignatoriaus) direktoriui dalį konsignantui priklausančių prekių parduoti V. V. IĮ taikant 40 procentų nuolaidą nuo rekomenduojamų kainų (I t. 75 b.l.). Pagal UAB „Imeka“ ir V. V. IĮ, kuri laikrodžiais prekiauja galutiniams pirkėjams, sudarytą konsignacijos sutartį UAB „Imeka“ atliko pardavimo tarpininko vaidmenį ir už parduotas prekes gavo tiesioginį pelną, t.y. už sudarytus sandorius gavo 10 procentų prekių vertės neinvestavusi į jas. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo argumentai, kad trijų įmonių sudarytos konsignacijos - bendradarbiavimo sutartys, pirmosios instancijos teismo nebuvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos, todėl procesinės teisės normos pažeidimas (LR CPK 135 straipsnio 1 dalis) nulėmė ir neteisėto sprendimo priėmimą, nepagrįsti, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Pirmosios instancijos teismas vertindamas ieškovo argumentus bei faktines aplinkybes iš šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimų, liudytojų parodymų, bylos duomenų nustatė, kad UAB „Imeka“ 2012 m. jokio turto neturėjo ir niekam neperleido, o šios bendrovės balanse nurodyti 47920,00 Lt buvo šios įmonės apyvartinės lėšos (20 b.l I t..), kurios 2012 m. buvo panaudotos įvairių įmonės mokesčių mokėjimui - Sodrai, VMI, atlyginimai darbuotojams ir t.t. (143-146, 148 b.l. I t.). UAB „Imeka“ pradėjo ūkinę - komercinę veiklą dar nuo 2005 m., jos pagrindinė veikla buvo prekyba, paslaugos (I t. 68-74 b.l.). UAB „Imeka“ 2012-10-31 vienintelė akcininkė R. Ž. priėmė sprendimą sustabdyti įmonės veiklą penkeriems metams iki 2017-10-31, atleisti visus samdomus darbuotojus, R. J. buvo įpareigotas paruošti reikiamus dokumentus bendrovės uždarymui (I t. 54 b.l.). Teismas nustatė, kad R. J. kaip atsakingas įmonės direktorius atliko visus reikiamus veiksmus - kreipėsi į VMI, rūpinosi, kad būtų sustabdyta įmonės veikla ir nedidėtų įmonės kreditoriniai įsipareigojimai. Bylos duomenimis 2012-10-30 VMI sprendimu UAB „Imeka“ išregistruota iš PVM registro nuo 2012-10-31, 2012-11-20 VMI priėmė sprendimą pripažinti netekusiu galios jos sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti grynųjų pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, nes ši nepriemoka buvo padengta, įmonei nebuvo reiškiama jokių pretenzijų, įmonė laikinai buvo atleista nuo mokesčių deklaracijų teikimo (52, 53, 76 b.l I t., 52, 69, 95-97 b.l. 2 t.). Teismas nenustatė, kad atsakovas R. J. 2012 m. būtų atlikęs kažkokius neteisėtus veiksmus, sudaręs kažkokius kitokius nei įprastai UAB „Imeka“ sudarydavo sandorius, lėmusius šios bendrovės turto, kurio nebuvo, ar apyvartinių lėšų sumažėjimą, taip pat privedusius UAB „Imeka“ prie bankroto (LR CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad priešingai nei nurodė ieškovas, atsakovas vykdė vadovo pareigas veikti sąžiningai ir protingai, buvo lojalus UAB „Imeka“. Net ir UAB „Imeka“ neturint jokio nekilnojamo ar kilnojamo turto bendrovė veikė pelningai, susimokėdavo mokesčius. Teismas pažymėjo, kad UAB „Imeka“ iškėlus bankroto bylą šios bendrovės buvęs vadovas R. J. vykdė LR ĮBĮ numatytas pareigas ir perdavė bankroto administratoriui būtinus dokumentus, informaciją, tai patvirtina byloje pateikti duomenys (5, 48-50, 94 b.l. 2 t.).

Pirmosios instancijos teismas dėl ieškovo argumentų, kad atsakovas laiku nesikreipė dėl bendrovės bankroto, dėl to BUAB „Imeka“ negali atsiskaityti su kreditoriais, be to atsakovas įmonę privedė prie bankroto, pažymėjo, kad ieškovas ieškinyje nesirėmė tomis aplinkybėmis. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į šalių ir jų atstovų paaiškinimus, bylos duomenis dėl 2012 m. BUAB „Imeka“ balanso ir liudytojos R. Ž. (BUAB „Imeka“ vienintelės akcininkės) parodymus dėl šios bendrovės 2012 m. turėto turto (apyvartinių lėšų), net ir išanalizavus nesavalaikiai teismui nurodytus ieškovų teiginius dėl atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo bei privedimo prie įmonės bankroto laikytina, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovas šiuo atveju būtų turėjęs tokią prievolę. Atsakovo tariamas privedimas BUAB „Imeka“ prie bankroto nėra šios bylos dalykas, todėl teismas plačiau dėl to nepasisako.

Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, nurodė, kad ieškovas ieškinyje nurodė, kad vadovo neteisėti veiksmai kyla iš bendrųjų LR CK 2.87 straipsnio numatytų juridinio asmens vadovo pareigų pažeidimo, sąžiningo ir protingo veikimo, lojalumo juridiniam asmeniui, įmonės ir vadovo asmeninių interesų nesupriešinimo pareigos. LR ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įmonės vadovui nustatyta specialioji pareiga - kreiptis į teismą su pareiškimu dėl jo vadovaujamos įmonės bankroto ir LR CK 2.87 straipsnyje numatytos vadovo pareigos yra neatsiejamai susijusios, todėl pripažinus specialios pareigos pažeidimą, konstatuojamas taip pat ir bendrųjų nesilaikymas ir atvirkščiai. Ieškovo vertinimu negalima teigti, kad atsakovas tokių aplinkybių negalėjo tikėtis, nes šiuo atveju žala įmonei buvo padaryta vadovo veiksmų visuma, o ne atskirais pavieniais veiksmais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad bendrovės valdymo organo nario (vykdančiojo vadovo) civilinė atsakomybė atsiranda pagal LR CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (LR CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovai privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (LR CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (LR CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (LR CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Vadovas turi elgesio laisvę apsispręsti, kokį konkrečiai verslo sprendimą priimti ir kokią protingą ūkinę–komercinę riziką prisiimti. Net jei konkretus verslo sprendimas ir atnešė nuostolių, tai dar nereiškia, kad šis sprendimas buvo neteisėtas. Tačiau jei nustatoma, kad bendrovės vadovas akivaizdžiai viršijo protingos ūkinės–komercinės rizikos ribas, buvo nelojalus ar veikė aiškiai aplaidžiai, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, civilinė atsakomybė gali atsirasti. Visi šie pažeidimai kartu ir kiekvienas atskirai gali būti pagrindas vadovo civilinei atsakomybei kilti. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės–komercinės rizikos. dalyvavimas versle yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, skatintų šešėlinį vadovavimą bendrovėms. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės – komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. ( pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Kaip pirmiau nurodyta, vadovo civilinė atsakomybė atsiranda pagal bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, todėl galima tik esant jo kaltei (LR CK 6.248 straipsnis). Apeliacinės instancijos vertinimu pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovas neįrodė atsakovo kaltės pagrįstos.

Atsakovas nesutikdamas su ieškovo argumentais, nurodė, kad teismas pasielgė teisingai, nevertindamas ieškovo reikalavimų, kurie buvo pareikšti beveik baigus nagrinėti bylą iš esmės, nes tie argumentai buvo pasakyti prieš baigiamąsias kalbas, jau bylą išnagrinėjus iš esmės, tokiu būdu užkertant kelią pasiruošti gynybai. LR CPK 141 straipsnis numato, kad iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik įstatyme numatytais atvejais. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Šiaulių apygardos teisme 2013-11-07 gautas pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, prašymas neišnagrinėtas ( Nr. B2-311-357/2014).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (LR CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (LR CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas privalo išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti ir prašo juos išreikalauti, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti (LR CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 4 dalis, 230 straipsnio 1 dalis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą.

Be to pažymėtina, kad vadovaujantis LR CPK 253 straipsnio 4 dalimi baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje. Atsižvelgiant į bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta pozicija, pritaria pirmosios instancijos argumentams ir išvadoms ir nesutinka su apelianto argumentais. Apelianto argumentai, kad Šiaulių apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla tarp tų pačių šalių dėl UAB „Imeka“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir todėl akivaizdu, kad atsakovas su minėtomis, abiejuose procesuose ieškovo keliamomis, aplinkybėmis buvo susipažinęs, buvo pasiruošęs savo gynybos argumentus, todėl nebuvo pažeistos ir šalių lygiateisiškumo taisyklės, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas nevertindamas ieškovo minėtų papildomai nurodytų aplinkybių pažeidė procesines teisės normas.

Apeliantas nurodė, kad teismas visiškai neįvertino aplinkybių, jog atsakovas buvo tiek UAB „Imeka“, tiek UAB „Baltic united group“ vadovas, jog dėl padarytų nuolaidų įmonė dirbo nuostolingai (nuostolis nebuvo padengtas, nuosavas kapitalas nebuvo atkurtas), o išnaudojus visą metų pradžioje turėtą įmonės turtą (per 47000 Lt) darbuotojai buvo perkelti į UAB „Baltic united group“, be to UAB „Baltic united group“ perėmė ir pagrindinį UAB „Imeka“ klientą - IĮ V. V. įmonę, tiesiogiai su šia įmone buvo sudaryta konsignacijos sutartis tarp šių įmonių. Kilusiam ginčui teismas nepagrįstai netaikė distribuciją reglamentuojančių LR CK normų, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą. Atsakovas prašo teismo atsižvelgti į tai, kad šios aplinkybės vėl yra naujos, apie jas ieškinyje ieškovas nenurodė, negrindė jomis savo reikalavimo, o dabar grindžia apeliacinį skundą.

Dėl naujai keliamų motyvų apeliaciniame skunde pažymėtina, kad LR CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Remiantis LR CPK 306 straipsnio 2 dalimi, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad apeliantas nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, patvirtinančių, kad apeliaciniame skunde naujai nurodytų aplinkybių dėl darbuotojų perkėlimo ir kt. negalėjo nurodyti ir pateikti pirmosios instancijos teismui dėl objektyvių priežasčių, atsisako vertinti apelianto naujai pateiktas aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Remiantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantui neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Atsakovas R. J. teikdamas atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą nurodė, kad patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 500,00 Lt.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų ( 151-152 b.l.2 t. ), daro išvadą, kad išlaidos pagrįstos, todėl atsakovui iš apelianto priteistina 500,00 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo BUAB „Imeka“, įmonės kodas 300147341, 500,00 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, tretiesiems asmenims.