- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2016-09-29
- Bylos Nr.
- 2A-1838-638/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-22857-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Mindaugas Šimonis, Arūnas Rudzinskas, Diana Labokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Autona“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Metga“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Rudzinsko ir Mindaugo Šimonio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autona“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-407-191/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autona“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Metga“ dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nepagrįsto praturtėjimo institutą, aiškinimo ir taikymo ( CK 6.242 straipsnis).
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 12 248,19 Eur nepagrįstai gautų lėšų, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2005 m. išsinuomojo negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini). Patalpos nuosavybės teise priklausė A. M.. Žemės sklypas 1,4741 ha, adresu (duoemnys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė valstybei ir buvo išnuomotas patalpų savininkui A. M. ir atsakovei UAB „Metga“. Nuo 2006 metų atsakovė UAB „Metga“ pastatė užtvarą į 1,4741 ha teritoriją (duomenys neskelbtini) ir rinko įvažiavimo mokestį. Ieškovė mano, kad atsakovė užtvarą pastatė ir įvažiavimo mokestį rinko neteisėtai. Ši aplinkybė yra nustatyta kitoje civilinėje byloje Kauno apylinkės teisme Nr. 2-2342-199/2014, kurioje dalyvavo A. M. ir atsakovė UAB „Metga“. Per laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. ieškovė atsakovei yra sumokėjusi 12 248,19 Eur. Kadangi ši suma yra sumokėta nepagrįstai, tai atsakovė turi ją grąžinti.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas dėl ieškovės mokėtinų sumų atsakovei pagal pateiktas sąskaitas - faktūras. Ieškovė nuo 2005 metų pateikiamas sąskaitas apmokėdavo ir jokių pretenzijų nereikšdavo. Atsakovė rūpinosi teritorija prie jai priklausančių pastatų, sudarė sutartį su UAB „Kauno vandenys“ dėl lietaus nuotekų tinklų naudojimo, teritoriją yra aptvėrusi tvora nuo 1994 metų, tvora įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Atsakovė atlieka teritorijos valymo, kanalizacijos tvarkymo ir asfalto dangos remonto darbus, todėl reikalinga kaupti lėšas šiems darbams. Atsakovė nustatė transporto priemonių judėjimo teritorijoje tvarką, su kuria ieškovė buvo supažindinta 2005-07-05. Ieškovė su nustatyta tvarka sutiko, 2005-10-17 pareiškė prašymą išduoti leidimus ir suteikti parkavimo vietas automobiliams teritorijoje. Atsakovė 2011-07-04 sudarė teritorijos stebėjimo ir reagavimo sutartį su apsaugos bendrove, su kuo ieškovė taip pat buvo supažindinta ir neprieštaravo. Atsakovė atliko kapitalinius darbus, tvarkydama teritoriją: įdiegė vartų ir vartelių bei visos teritorijos apsaugos sistemą, perasfaltavo teritorijos dangą, įskaitant ir įvažiavimą. Sprendimas ir nutartis kitoje civilinėje byloje negali būti laikomi turinčiais precedentinę reikšmę šiai bylai, nes ieškovė kitoje civilinėje byloje nebuvo dalyvaujančiu asmeniu. Be to, ieškovė yra praleidusi bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, nes apie savo pažeistą teisę žinojo nuo 2005 m. sausio mėnesio, o grąžinti lėšas pirmą kartą pareikalavo 2015 m. kovo 3 d.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad atsakovė 2004 m. rugpjūčio 2 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi išsinuomojo 11774 kv.m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Atsakovei priklauso šiame sklype esantys pastatai. Vienas iš sklype esančių pastatų nuosavybės teise priklausė A. M., kuris pastatą panaudos sutartimi buvo perleidęs ieškovei iki 2013 m. sausio 31 d.
Teismas nustatė, kad atsakovė buvo sudariusi lietaus nuotekų tinklų naudojimo sutartį su UAB „Kauno vandenys“ dėl lietaus nuotekų iš ginčo teritorijos surinkimo, stebėjimo ir greitojo reagavimo sutartį su saugos bendrove „Grifs AG“ dėl ginčo teritorijos apsaugos. Atsakovė įrengė kelio užtvarą į ginčo teritoriją, vaizdo stebėjimo kameras. Ieškovė prie šių išlaidų neprisidėjo. Atsakovė pateikdavo ieškovei sąskaitas apmokėti už leidimus įvažiuoti į teritoriją, kurias ieškovė apmokėdavo, pretenzijų nereikšdavo. Ieškovė iš viso yra sumokėjusi atsakovei 12248,19 Eur.
Teismas sprendė, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl leidimo naudotis atsakovės valdoma teritorija, ieškovės sutikimas buvo aiškus ir besąlygiškas, abi šalys laisva valia vykdė savo įsipareigojimus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė be teisinio pagrindo rinko mokestį iš ieškovės.
Teismas nurodė, kad Kauno apygardos nutartis, priimta kitoje civilinėje byloje, kurioje ieškovė nedalyvavo, negali sukelti teisinių padarinių byloje nedalyvavusiems asmenims.
Dėl ieškinio senaties termino teismas sprendė, kad nėra pagrindo dėl jo pasisakyti, nes ieškinys atmestas nesant pažeistos teisės.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovė (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2016 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti remdamasi šiais argumentais:
11.1 Teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus. Atsakovė buvo išsinuomojusi ne visą ginčo teritoriją, o tik jos dalį. Teismas turėjo įvertinti, kad vienintelis galimas privažiavimas prie ieškovės naudojamo pastato buvo per atsakovės teritoriją. Atsakovė buvo uždėjusi užtvarą ant vienintelio įvažiavimo, todėl ieškovei nebuvo kitos išeities kaip tik sumokėti prašomas sumas. Jokio susitarimo nei tarp šalių, nei tarp atsakovės ir kitų asmenų dėl mokesčių už teritorijos naudojimą nebuvo.
11.2. Nebuvo nustatyta naudojimosi tvarka žemės sklypu, todėl nepagrįsta yra teismo išvada, kad ieškovė naudojosi atsakovės žemės sklypo dalimi.
11.3. Mokesčiai už elektros energiją, šiukšlių išvežimą buvo apmokami pagal atskiras sąskaitas.
11.4. Ieškovė tik 2013 metais iš Nacionalinės žemės tarnybos išaiškinimo sužinojo, kad atsakovė neturi teisės rinkti įvažiavimo mokestį.
11.5. Teismas nepagrįstai atsakovės veiksmus įvertino kitaip, negu kad jau buvo įvertinta kitoje Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-466/221/2015, kur pasisakyta, kad ieškovui priteistina suma kaip renkamas neįteisintas pravažiavimo mokestis.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Metga“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą remdamasi šiais argumentais:
Atsakovė yra sudariusi valstybinės žemės nuomos sutartį, pagal kurią valdo visą sklypo (duomenys neskelbtini), teritoriją. Ieškovės naudojamo pastato savininkas nuomojo žemės sklypą tik po jam nuosavybės teise priklausančiu statiniu. Siekdama tinkamai valdyti jai išnuomotą teritoriją atsakovė įrengė kelio užtvarą, įdiegė vaizdo stebėjimo kameras, nes siekė tinkamai valdyti ir tvarkyti teritoriją. Ieškovės akcininkas A. M. žemės nuomos sutartį po jam priklausančiu pastatu sudarė tik 2011 m. rugpjūčio 22 d.
Atsakovė 2005 m. liepos 5 d. nustatė automobilių judėjimo ir parkavimo tvarką, informavo apie tai ieškovę. Ieškovė 2005 m. spalio 17 d. prašė išduoti leidimus ir suteikti parkavimo vietas, kas patvirtina tarp šalių sudarytą susitarimą dėl automobilių judėjimo ir parkavimo tvarkos. Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Ieškovės veiksmai buvo aiškūs ir nedviprasmiški ir galėjo reikšti tik pasiūlytos sutarties akceptą.
Nacionalinė žemės tarnyba savo rašte nurodė, kad atsakovė negali rinkti iš kitų bendraturčių žemės mokesčio. Tačiau kiti susitarimai, kuriais siekiama padengti išlaidas už teritorijos tvarkymą, yra galimi.
Nutartimi, priimta kitoje byloje Nr.2A-466-221/2015, nėra pagrindo remtis, nes ieškovė toje byloje nedalyvavo. Minėtoje byloje ginčas vyko tarp fizinio asmens ir atsakovės, tuo tarpu šioje byloje ginčas vyksta tarp juridinių asmenų, profesionalių verslininkų, kurie laisva valia nusistatė tarpusavio teises bei pareigas ir įsipareigojo jų laikytis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl šalių santykių teisinio kvalifikavimo
Ieškovė savo ieškinį grindė Civilinio kodekso 6.242 straipsniu, teigdama, kad atsakovė nepagrįstai gavo iš ieškovės 12 248,19 Eur, kuriuos turi grąžinti.
Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad asmeniui prašant teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas yra atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai, koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).
Byloje nustatyta, kad ieškovė pagal 2005 m. vasario 1 d. panaudos sutartį, sudarytą su A. M., naudojo ir valdė 219,27 kv.m. ploto negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Sutartis nutraukta 2013 m. sausio 31 d. ( t.1, b.l.22-32).
A. M. ir atsakovė buvo valstybei priklausančio žemės sklypo, 1,4741 ha, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkai ( prijungta civilinė byla 2-2342-199/2014, b.l. 21-23). Atsakovė pagal 2004 m. rugpjūčio 2 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N19/2004-0213) nuomojo 11774 kv.m. sklypo ploto dalį, išnuomojamo sklypo paskirtis- komercinės paskirties ir smulkaus verslo teritorija, prekybos, smulkios gamybos įmonėms statyti, įrengti ir eksploatuoti, teisę subnuomoti sklypą turi tik gavusi nuomotojo rašytinį sutikimą ( t.2, b.l.36-37). A. M. nuo 2011 m. rugpjūčio 12 d. pagal valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 8SŽN-173 nuomojo 240 kv. m. sklypo dalį, sklypo naudojimo būdas - komercinės paskirties objektų teritorija ( t.2, b.l. 70). Darytina išvada, kad iki 2011 m. rugpjūčio 12 d. nuomos sutarties sudarymo ieškovė neturėjo teisinio pagrindo naudotis žemės sklypu (duomenys neskelbtini), o nuo 2011-08-12 A. M. ir atsakovė buvo lygiateisiai 1,4741 ha valstybinės žemės sklypo nuomininkai, tarp kurių naudojimosi žemės sklypu tvarka nebuvo nustatyta.
Kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės naudoto, A. M. nuosavybės teise priklausančio pastato- sandėlio, plane žymimo 8F1bp, bendras plotas yra 219,27 kv.m. ( t.1, b.l.13), vadinasi A. M. iš valstybės išsinuomota sklypo dalis sudaro tik žemę po pastatu ir papildomus 20,73 kv.m. žemės. Todėl nesutiktina su apelianto teiginiu, kad ieškovė, įvažiuodama į teritoriją vienu ar keliais automobiliais, nesinaudojo atsakovės nuomojama žemės sklypo dalimi, nes 20,73 kv.m. teritorijos nepakanka net ir vienam lengvajam automobiliui parkuoti (Statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933, 113 punktas, 31 lentelė). Vadinasi, ieškovė, įvažiuodama prie naudojamo pastato, neišvengiamai turėjo naudotis ir ta teritorijos dalimi, kurią nuomojo atsakovė.
Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovė 2007 m. rugpjūčio 22 d. sudarė lietaus nuotekų tinklo naudojimo sutartį su UAB „Kauno vandenys“ dėl 1,451 ha sklypo dalies (duomenys neskelbtini), t.y. dėl didesnės negu atsakovės nuomojama sklypo dalis teritorijos ( 2 t., b.l. 39-40). Atsakovė 2011 m. birželio 30 d. nupirko iš UAB „Ryterna“ kelio užtvarą, už kurį sumokėjo 3925,64 Lt ( t.2, b.l.45). Atsakovė 2011-07-04 sudarė stebėjimo ( įskaitant vaizdo) ir reagavimo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Grifs AG“, pagal kurios 1.1 punktą vykdytojas ( UAB „Grifs AG“ įsipareigojo nuolat nepertraukiamai stebėti sutarties priede nurodytas patalpas, o gavęs aliarmo signalą, reaguoti pasiunčiant į vietą apsaugos darbuotojus ( t.2, b.l.48). Sutarties priede nurodytame sąraše yra įtraukti vartai ir sargo kambarys, tačiau pačios teritorijos stebėjimas ir saugojimas nėra įtrauktas ( t.2, b.l.54).
Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad (duomenys neskelbtini) yra užfiksuoti kitų statinių (inžinerinių) - kiemo statinių - tvoros, kiemo aikštelės, priešgaisrinio siurblio, tepalų rezervuaro kadastro duomenys, tačiau nuosavybės teisė į šiuos įrenginius nėra įregistruota ( t.1, b.l. 10-19). Atsakovė atsiliepime į ieškinį teigė, kad šie inžineriniai statiniai priklauso nuosavybės teise atsakovei ( t.2, b.l. 30), tačiau nekilnojamojo turto registro duomenys šių teiginių nepatvirtina. Kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovės nuosavybės teisę į kiemo aikštelę ir tvorą, byloje nepateikta.
Atsakovė atsiliepime į ieškinį ( t.2, b.l.30) ir atsiliepime į apeliacinį skundą ( t. 2, b.l. 148) nurodė, kad ginčo teritorijoje atliko teritorijos valymo, kanalizacijos tvarkymo, asfalto dangos remonto ir perasfaltavimo darbus, apmokėjo už sunaudotą elektros energiją, tačiau pažymėtina, kad šioms išlaidoms pagrįsti atsakovė jokių įrodymų byloje nėra pateikusi. Tačiau tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė sudarė lietaus nuotekų tinklo aptarnavimo sutartį ginčo kiemo teritorijai, nupirko ir pastatė kelio užtvarą bei išlaikė sargo postą įvažiuojant į teritoriją bei samdė sargą, kas matyti iš atsakovės rašto ieškovei ir iš nutarimo atsisakyti pradėti administracinę teiseną (t.2, b.l.42 ir 121).
Atsakovė 2005 m. liepos 5 d. nustatė automobilių judėjimo ir parkavimo tvarką ginčo teritorijoje, su kuria supažindino ieškovę 2005 m. spalio 2 d. ( t.2, b.l. 41-42). Ieškovė 2005 m. spalio 17 d. raštu prašė atsakovės suteikti parkavimo vietas ir išduoti leidimus trims automobiliams ( t.2, b.l.43). Nuo 2006 m. sausio 31 d. atsakovė teikdavo ieškovei sąskaitas apmokėti už „kvitus“ ir leidimus įvažiuoti į teritoriją. Kai kurios sąskaitos yra pažymėtos ieškovės direktoriaus A. M. parašu ir prierašu, kad priima. Tarp šalių nėra ginčo, kad pateikiamos sąskaitos buvo ieškovės apmokėtos.
Atsakovė skirtingai nurodė šalių teisinių santykių pobūdį, pvz., atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė sutiko mokėti už transporto priemonių parkavimą, arba kad šalys susitarė dėl teritorijos aptarnavimo mokesčio, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad šalys sudarė susitarimą dėl automobilių judėjimo ir parkavimo tvarkos ( t.2, b.l.146). Iš ieškovės pateiktų atsakovės išrašytų sąskaitų matyti, kad buvo reikalaujama apmokėti už „leidimą į teritoriją“, skambučius į vartus, vienkartinius kvitus, automobilio laikymą teritorijoje ( t.1, b.l. 43-132).
Pirmosios instancijos teismas sprendimu šalių santykius kvalifikavo ir kaip susitarimą dėl leidimo naudotis atsakovės valdoma teritorija ir kaip susitarimą dėl teritorijos priežiūros. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šalių sudarytos sutarties pavadinimas neturi esminės reikšmės. Reikšminga yra tai, kad šalys buvo sudarę susitarimą ir kad iš šalių santykių turinio matyti, kad atsakovė atliko veiksmus kiemo teritorijai tvarkyti, o ieškovė to tvarkymo rezultatais naudojosi ir už juos apmokėjo. Aptariami veiksmai vyko suderinta šalių valia, todėl bendra prasme toks santykis kvalifikuotinas kaip sandoris (CK 1.63 str. 1 d.), netgi jeigu toks sandoris ir nėra tiesiogiai numatytas įstatyme.
Sutarties laisvės principas (Civilinio kodekso 6.156 straipsnis) leidžia šalims laisvai susitarti, kokią sutartį jos pageidauja sudaryti, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tarp šalių buvo sudaryta sutartis dėl automobilių parkavimo teritorijoje ir kad ieškovė, sutikdama su atsakovės pasiūlymu apmokėti už automobilių parkavimą, aiškiai ir nedviprasmiškai akceptavo pasiūlymą pateikdama prašymą skirti jos nurodomiems automobiliams nuolatines parkavimo vietas (žr. 21 pastraipą). Šalių apsikeitimas dokumentais yra pakankamas, kad sutartis būtų laikoma sudaryta rašytine forma ( Civilinio kodekso 1.73 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo šalių sudarytą susitarimą pripažinti negaliojančiu, nes jis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei ( CK 1.80 ir 1.81 straipsniai). Šalys nenurodė jokių kitų pagrindų minėtą susitarimą pripažinti negaliojančiu.
Pripažinus tarp šalių sudarytą susitarimą, kuris buvo sudarytas ir vykdomas, nėra pagrindo taikyti nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančių teisės normų, nes šis turto išreikalavimo institutas taikomas tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237str. 1 d.); pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK6.237str. 2 d.), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242str. 1 d.) ( Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-314-180/2016).
Apeliantės argumentas, kad atsakovės rinkto mokesčio neteisėtumą yra nustačiusi Nacionalinė žemės tarnybą, atmestinas kaip nepagrįstas, nes Nacionalinė žemės tarnyba 2015-04-09 raštu Nr. 8SD-1917-(14.8.7) tik konstatavo, kad atsakovė neturi teisės rinkti žemės mokesčio iš pastatų ( patalpų) bendraturčių ( t.2, b.l.92-93). Tačiau kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, su kuo sutinka ir kolegija, žemės mokestis iš ieškovės ir nebuvo renkamas.
Dėl precedento reikšmę turinčio teismo sprendimo
Apeliantė nurodė, kad sprendžiant šią bylą pirmosios instancijos teismui buvo būtina vadovautis Kauno apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr.2A-466-221/2015 suformuota praktika, nes paminėtoje byloje analogiški atsakovės veiksmai renkant mokestį už įvažiavimą į kiemo (duomenys neskelbtini), teritoriją buvo įvertinti kaip neteisėti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatavo, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
Apeliantės nurodomoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-466-221/2015 buvo sprendžiamas ginčas tarp fizinio asmens A. M. ir atsakovės UAB „Metga“ dėl sumokėto mokesčio už įvažiavimą į teritoriją (duomenys neskelbtini), grąžinimo. Byloje buvo nustatyta, kad ieškovas A. M. apmokėjo jam priklausančių patalpų nuomininko, trečiojo asmens S. Š., nesumokėtus mokesčius už įvažiavimą į teritoriją. Taip pat buvo nustatyta, kad S. Š. niekada neišreiškė sutikimo, kad atsakovė rinktų mokestį už įvažiavimą ir tokio mokesčio nemokėjo. Tuo tarpu šioje byloje yra nustatyta, kad ieškovė sutiko su reikalavimu mokėti už įvažiavimą ( žr. 21 ir 25 pastraipas) ir apie dešimt metų vykdė susitarimą apmokėdama sąskaitas. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad paminėta byla Nr. 2A-466-221/2015 turi precedento reikšmę šiai bylai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, teisingai išsprendė bylą, todėl apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės atsakovei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Iš teismui pateikto pinigų priėmimo kvito sprendžiama, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 484 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurių dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimą į skundą. Šios išlaidos priteisiamos iš ieškovės atsakovei.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei UAB „Metga“, įm.k. 133773952, iš ieškovės UAB „Autona“, įm.k. 300077220, 484 Eur ( keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.