- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-05-18
- Bylos Nr.
- e2-650-715/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-00067-2022-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Silva Plungienė
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vikreda“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
2021 m. sausio 19 d. teisme priimtas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinys atsakovei UAB „Vikreda“, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 1830,70 Eur nuostolių atlyginimo, 41,00 Eur žyminio mokesčio bei 165,87 Eur už pateikiamų priedų vertimą į valstybinę kalbą, 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas, remdamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais, paskelbtais su 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo, sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikui biurui jo pareikalautą sumą, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsniu, turi teisę reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Ieškovas kreipėsi į atsakovę reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 1830,70 Eur., tačiau atsakovė ieškovui šios sumos nesumokėjo.
Šalies argumentai
Ieškovas dublike papildomai nurodė, kad atsakovė neįvykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo 2019 m. balandžio 23 d. įvykio dienos apie žalos neapdrausta transporto priemone padarymą raštu pranešti Biurui. Be to, nepaisant to, kad Biuras informavo atsakovą apie Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pradėtą administruoti žalą, pastarasis neteikė savalaikių paaiškinimų bei savo argumentus pagrindžiančių įrodymų Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui, todėl atsakovo prieštaravimai negali būti vertinami regresinio reikalavimo byloje. Ieškinio reikalavimas yra pagrįstas išimtinai kompetentingo subjekto – Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pagal eismo įvykio valstybės teisę surinktais ir pateiktais įrodymais, kurie Vokietijoje yra pakankami nustatant bei atlyginant eismo įvykių metu patirtą žalą. Taigi ieškovas pateikė faktinį savo reikalavimo pagrindą pagrindžiančius įrodymus, kurie paremti Vokietijos teisės aktų nuostatomis. Atsakovė kelia tik nepagrįstas abejones.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Vikreda“, atstovaujama advokato G. B., pateiktame atsiliepime į ieškinį su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. Remdamasis teismų praktika, TPVCAPDĮ, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatomis, teigia, kad minėtuose teisės aktuose nenurodyta, kad atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Transporto priemonių draudikų biuras – sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimais pagrindžiantys padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta. Pažymi, kad Biuras, gavęs Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą sumokėti 1830,00 Eur nevertino to, ar faktiškai buvo sutvarkytas apgadintas stogas, ar žalos administravimo etape buvo kreiptasi dėl stogo tvarkymo darbų pasiūlymų pateikimo, kad būtų išsirinktas optimaliausias remonto darbų vykdytojas, o ne didžiausią kainą pasiūliusi bendrovė, tokiais veiksmais tik visiškai nepagrįstai išdidinant nuostolių sumą. Pažymėjo, kad galimai visiškai nepagrįsta buvo nuspręsta pakeisti apsaugos nuo susidūrimo vamzdį, o tokia išvada darytina įvertinus ieškovo į bylą pateiktas eismo įvykio fotonuotraukas iš kurių matyti, kad minima apsauga nuo susidūrimų yra gerokai apibraižyta ir tikėtina, kad ne tik atsakovo vairuotojas kliudė šią apsaugą, bet ir kitas transportas, o atsakomybė yra taikoma tik atsakovei. Toks besąlygiškas nacionalinio draudiko biuro pateiktos sąmatos atlyginimas net nesigilinant ir nesiaiškinant ar tikrai visi nustatyti apgadinimai kilę dėl įvykusio eismo įvykio pažeidžia atsakovo interesus, todėl, atsižvelgiant į tai, teigtina, kad nustatytas žalos dydis galimai yra neteisingas. Pažymėjo, kad ieškovo reiškiamas regresinis reikalavimas yra visiškai nepagrįstas, byloje nėra nustatytas tikrasis žalos, iš kartu su ieškiniu pateiktų duomenų matyti, jog ieškovas atlygindamas žalą, nevertino to, kad žalos dydis yra nepagrįstas, galimai sąmoningai padidintos išmokėtinos sumos, todėl atlygindamas nurodytą žalą elgėsi visiškai šabloniškai vadovaudamasis išimtine Vokietijos biuro teise spręsti dėl žalos atlyginimo, taip pažeisdamas teisingumo principą ir atsakovo teises ir teisėtus interesus. Mano, jog tokia nacionalinių biurų žalos tarpusavio bendradarbiavimo praktika, vertintina kaip ydinga, sukelianti prielaidas nepagrįstai pasipelnyti trečiųjų asmenų sąskaita bei pažeidžianti trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, kadangi į žalos administravimo procesą žalos valstybėje trečiasis asmuo nėra įtraukiamas.
Triplike papildomai nurodė, kad ieškovas tik deklaratyviais teiginiais grindžia savo poziciją, kad atsakovas pasyviai dalyvavo žalos administravime, neteikė savalaikių paaiškinimų dėl eismo įvykio aplinkybių, todėl jo prieštaravimai negali būti vertintini regresinio ieškinio nagrinėjimo metu. Teigia, kad ieškovas, bandydamas įrodyti, kad atsakovas neva tai buvo informuotas apie Vokietijoje kilusį eismo įvykį, kartu su dubliku pateikė ir neva tai 2019 m. balandžio 24 d. išsiųstus pranešimus dėl eismo įvykio ir aplinkybių nurodymo, tačiau ieškovas nepateikė visiškai jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pridėtas pranešimas dėl informacijos pateikimo iš tikrųjų buvo išsiųstas atsakovui registruotu ar el. paštu. Byloje nėra jokių duomenų, kada šis pranešimas tariamai buvo išsiųstas, todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad ieškovas tikrai buvo informavęs atsakovą apie Vokietijoje kilusį eismo įvykį ir pradėtą žalos administravimo procedūrą, todėl ieškovas visiškai nepagrįstai teigia, jog atsakovo prieštaravimai negali būti vertinami regresinio ieškinio metu, nes atsakovas buvo pasyvus žalos administravimo procese. Nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad objektyviai atsakovas net ir negalėjo reikšti jokių pastebėjimų ar prieštaravimų dėl nustatyto žalos dydžio, kadangi žalos administravimo Vokietijoje metu dalyvauja tik ieškovas ir atsakovas nėra įtraukiamas į žalos administravimo procesą. Atsakovo dalyvavimas žalos administravimo procese apsiriboja tik paaiškinimo dėl įvykusio eismo įvykio pateikimu. Iki pretenzijos pateikimo atsakovui nėra žinoma apie nustatytą žalos dydį, todėl jis neturiu jokių objektyvių galimybių teikti paaiškinimus dėl žalos dydžio ar jo nustatymo, siūlyti užsakyti nepriklausomų ekspertų paslaugas dėl žalos dydžio nustatymo, nes žalos dydis jam tampa žinomas tik po to, kai ieškovas pateikia pretenziją atsakovui, t. y., tik po, kai ieškovas vadovaudamasis Biurų vidaus nuostatais būna atlyginęs žalą Vokietijos biurui. Pažymėjo, kad su pretenzijos pateikimu tampa žinomas tik žalos dydis, bet ne visi su žalos administravimu susiję dokumentai, kurių tarpe ir ekspertizės aktas su visa darbų detalizacija ir kainomis, todėl akivaizdu, kad priešingai nei teigia ieškovas, atsakovas ne tik kad nedalyvavo žalos administravimo procese, bet net ir neturėjo tokios galimybės, kadangi vadovaujantis Biuro vidaus nuostatais, atsakovas nėra įtraukiamas į žalos administravimo procesą ir negali reikšti jokių pretenzijų ir pastabų dėl ekspertizės akte nurodytų skaičiavimų. Be to, teigia, kad atsakovui nebuvo sudarytos ir vadovaujantis Biurų vidaus nuostatais nėra sudaromos sąlygos dalyvauti žalos administravimo procese, darytina pagrįsta išvada, kad atsakovo pateikti prieštaravimai turi būti vertinami regresinio ieškinio byloje. Pažymėjo, jog teismas privalo tirti eismo įvykio aplinkybes iš naujo, įvertinti iš esmės žalos faktą ir dydį patvirtinančius dokumentus, kad būtų nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Nurodo, kad ieškovas nepagrįstai remiasi Vokietijos biuro išimtine teise spręsti dėl žalos dydžio ir regresinio ieškinio pateikimo metu, nes ši teisė vadovaujantis vidaus nuostatais taikoma tik tarp valstybių draudikų biurų. Ieškovas reikšdamas regresinį ieškinį, privalėjo įrodyti visas Atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau to nepadarė ir net neįrodinėjo šių sąlygų viseto, todėl konstatuotina, kad Ieškovo ieškinys yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Be to, teigia, kad turi būti vertinamas ir atlygintinos žalos dydis. Atlyginant žalą negali būti atliekama jokių pagerinimo darbų, žalos atlyginimas negali būti pasipelnymo šaltiniu. Byloje yra keliamas klausimas dėl atlygintinos žalos pagrįstumo, nes nebuvo ieškovas rangovas, kuris pasiūlytų optimaliausią darbų kainą ir atliktų būtiniausius darbus, o ne iš esmės pagerintų pastato būklę. Pažymėjo, kad ieškovas tik deklaratyviai nurodo, jog yra tinkamai įvykdęs pareigą pagrįsti savo reikalavimą ir neva tai pateikęs visus dokumentus įrodančius kilusią žalą, tačiau byloje nėra pateikta visiškai jokių įrodymų, jog realiai buvo atlikti pastato remonto darbai ir kad šie darbai buvo atlikti už tą sumą, kurią atlygino Vokietijos biuras. O tai reiškia, kad byloje nėra dokumentų, kurie patvirtintų, kad ieškovo pareiga pagrįsti savo reikalavimą pilna apimtimi yra įvykdyta, todėl žalos dydis nėra įrodytas. Atsižvelgiant į tai, negali būti vadovaujamasi išskirtinai tik Vokietijos biuro pateiktais duomenimis, o turi būti vertinamas tikrasis žalos dydis.
Ieškovo ir atsakovės atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai, gauti prašymai bylą nagrinėti ieškovui ir atsakovui, jų atstovams, nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Dėl atsakovės atsakomybės už padarytą žalą
Byloje kilo ginčas dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės teisinės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, kai Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės (Vokietijos) transporto priemonių draudikų biurui reikalaujamą sumą, pareiškė regresinį reikalavimą dėl išmokėtos sumos grąžinimo iš neapdrausto ir atsakingo už žalą transporto priemonės valdytojo. (duomenys neskelbtini) d. Vokietijoje dėl V. K., vairavusio transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio kaltininkas automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. V. K.. Dėl to ginčo byloje nėra. Tai patvirtina eismo įvykio deklaracija, liudytojų apklausos anketoje nurodyti duomenys.
Eismo įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Atsakovės valdoma transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir šio fakto atsakovė neginčija.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ, kurio 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota. Be kita ko, TPVCAPDĮ 41 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojai, išvykdami iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios šio įstatymo reikalavimus, sudarymą.
Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 5 dalį, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, kaip yra nustatyta nagrinėjamu atveju. Biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad biuras turi atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens išmokėtos pinigų sumos.
Ieškinys dėl žalos atlyginimo regreso tvarka pareikštas atsakovei UAB „Vikreda“, kaip transporto priemenės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojai. Kadangi atsakovė eismo įvykio metu nebuvo įvykdžiusi pareigos apdrausti jos valdomą transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (TPVCAPDĮ 4 straipsnyje). Taigi atsakovės UAB „Vikreda“ atsakomybė šiuo atveju atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad automobilio valdytojas neįvykdė įstatymo imperatyvo, įpareigojančio jį apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
Atsakovė neginčija, kad jai priklausančia transporto priemone buvo sukeltas eismo įvykis, ir kad jos vairuotojas, yra kaltas dėl eismo įvykio. Taip pat neginčija ir tai, kad transporto priemonė, kuria buvo padaryta žala, nebuvo apdrausta, ir kad ji yra atsakinga už eismo įvykio metu padarytą žalą. Tačiau nesutinka su žalos dydžiu, kuri, anot atsakovo, yra nepagrįsta. Nurodo, jog ieškovas atlygindamas žalą, nevertino to, kad žalos dydis yra nepagrįstas, galimai sąmoningai padidintos išmokėtinos sumos, todėl atlygindamas nurodytą žalą elgėsi visiškai šabloniškai vadovaudamasis išimtine Vokietijos biuro teise spręsti dėl žalos atlyginimo, taip pažeisdamas teisingumo principą ir atsakovo teises ir teisėtus interesus.
Lietuvos Respublika ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės yra žaliosios kortelės sistemos dalyvės. Pagrindinis teisės aktas, kuriuo, sprendžiant eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, atlyginimo bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimus, vadovaujasi žaliosios kortelės valstybių nacionaliniai draudikų biurai yra Biurų tarybos Vidaus nuostatai, paskelbti su 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB). Esant neapdraustai įvykio kaltininko vairuojamai transporto priemonei, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, šiuo atveju Vokietijos, vadovaudamasis minėtais nuostatais, administruoja žalą ir atlygina ją nukentėjusiems, atlyginęs žalą patirtas išlaidas pateikia reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti administravimo išlaidas žalą sukėlusios neapdraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, šiuo atveju ieškovui, kuris atlygina išmokėtą žalą.
Žalos atlyginimą nukentėjusiam asmeniui administravo Vokietijos biuras „DEUTSCHES BÜRO GRÜNE KARTE E.V.“ Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis), todėl minėtas Vokietijos automobilių draudikų biuras žalą administravo savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais.
Ieškovas, remdamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kurioje nustatyta, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus. Žalos administravimą šiuo atveju atliko Vokietijos nacionalinio draudikų biuras, o ieškovo ją atlygino. Ieškovas iš Vokietijos nacionalinio draudikų biuro gavo reikiamą informaciją apie žalos administravimo procesą, iš kurių aiškiai matyti, kas kaltas dėl eismo įvykio ir kokia žala buvo padaryta nukentėjusiam asmeniui, todėl remdamasis šiais duomenimis, ieškovas ir prašo priteisti žalą regreso tvarka iš atsakovės.
Iš Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktų duomenų nustatyta, kad Vokietijos biuras 2019 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui pateikė reikalavimą atlyginti žalą, kuri siekia 1 830,70 Eur, iš kurių: 952,50 Eur išmoka už sugadintą metalinę stogo konstrukciją; 538,00 Eur išmoka už lietaus vamzdį; 116,62 Eur išmoka už išorės paslaugas, t. y. už žalos vertinimus; 223,58 Eur žalos administravimo mokestis.
Ieškovas, gavęs minėtą reikalavimą bei informaciją apie įvykusio eismo įvykio aplinkybes, duomenis apie dėl įvykusio eismo įvykio apskaičiuotą žalos dydį, 2020 m. sausio 23 d. atlygino Vokietijos transporto priemonių draudikų biurui patirtą 1830,70 Eur dydžio žalą ir kreipėsi raštu į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą, tačiau atsakovė negrąžino ieškovui reikalaujamos sumos.
Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad ieškovas, priešingai nei nurodo atsakovė, pateikė eismo įvykio faktą ir eismo įvykio metu padarytos žalos dydį pagrindžiančius dokumentus. Atsakovės deklaratyvūs nurodymai dėl nesutikimo su žalos dydžiu, nepateikiant jokių jos argumentus pagrindžiančių įrodymų, nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą. Atsakovė nepateikė jokių objektyvių ir tinkamų įrodymų, pagrindžiančių jos nurodytą aplinkybę, kad paskaičiuota netinkama stogo remonto darbų kaina. Deklaratyvus atsakovės nurodymas, kad nesutinka su žalos dydžiu, neteikiant jokių kitų įrodymų, nesudaro pagrindo savaime abejoti dėl žalos dydžio tinkamo nustatymo. Taigi atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad nagrinėjamu atveju žalos dydis yra aiškiai per didelis, neatitinkantis tikrovės.
Pažymėtina, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, kad bylose, kuriose Lietuvos Biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas paneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018).
Dėl atsakovės argumentų dėl žalos dydžio vertinimo regreso byloje
Dėl atsakovės argumento, kad jai nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti procese, todėl pateikti prieštaravimai dėl žalos dydžio turi būti vertinami regreso byloje, nurodytina, kad šiuo atveju pagal nustatytas faktines aplinkybes, atsakovės argumentai dėl žalos dydžio neturi būti vertinami šioje byloje.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2019 m. balandžio 24 d. ieškovas išsiuntė atsakovei pranešimą Nr. S-8894-19-(5.10.) apie tai, kad ji neįvykdė pareigos per 3 dienas nuo eismo įvykio padarymo pranešti Lietuvos Respublikos transporto draudikų biurui. 2020 m. vasario 5 d. ieškovas atsakovei išsiuntė pretenziją dėl 1830,70 Eur grąžinimo. Taigi atsakovė nebuvo įvykdžiusi TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos neapdrausta transporto priemone padarymą pranešti Biurui, o tai o tai leidžia žalos administravimo klausimą spręsti šiam asmeniui nedalyvaujant (TPVCAPD 12 straipsnio 3 dalimis).
Atsakovė tvirtina, kad jos dalyvavimas administravimo procese apsiriboja tik paaiškinimo dėl įvykusio eismo įvykio pateikimu ir iki pretenzijos pateikimo atsakovui nėra žinoma apie nustatytą žalos dydį, todėl jis neturiu jokių objektyvių galimybių teikti paaiškinimus dėl žalos dydžio ar jo nustatymo. Tačiau nustatyta, kad minėtame ieškovo atsakovei siųstame pranešime buvo nurodyta, jog atsakovė UAB „Vikreda“ nurodytų įstatyme nustatytos pareigos neįvykdymo priežastis, užpildyti pranešimo apie eismo įvykį formą. Atsakovė taip pat šiuo pranešimu buvo informuota, kad eismo įvykio metu padarytą žalą administruoja Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ir nurodė, kad jei nėra atsakinga už sukeltą žalą, informuoti Vokietijos nacionalinį draudikų biurą (pateikė jo visus kontaktinius duomenis) ir aktyviai dalyvauti žalos administravimo procese. Taip pat pažymėta, kad priešingu atveju, jų elgesys bus vertinamas kaip pasyvus ir galintis turėti neigiamos įtakos tik galimo regresinio ieškinio bylos nagrinėjimo metu patiektiems prieštaravimams vertinti. Atsakovė šios savo pareigos neįvykdė, apie minėtą žalą per 3 dienas nuo įvykio padarymo ieškovės neinformavo ir žalos administravimo procese nedalyvavo. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad kreipėsi į Vokietijos nacionalinį automobilių draudikų biurą ir prašė pateikti detalesnę informaciją apie įvykio metu jos darbuotojo padarytą žalą. Minėta, kad atsakovei buvo žinoma apie žalos administravimo procesą ir ji turėjo galimybę dalyvauti administravimo procese, tačiau šia savo galimybe atsakovė iš esmės nepasinaudojo. Gavusi informaciją iš ieškovo, nesusisiekė su Vokietijos nacionaliniu draudikų biuru ir nesiekė gauti jokios informacijos apie vykstantį žalos administravimo procesą, t. y. nesidomėjo, kas ir kokį žalos dydį nustatė, t. y. nesidomėjo žalos administravimo eiga. Tai rodo, kad atsakovė nesiėmė jokių veiksmų, kad sužinoti apie žalos administravimo procesą iš Vokietijos institucijų. Tokia atsakovės pozicija negali būti laikoma tinkamu savo interesų gynimu.
Teismo vertinimu, ieškovo pateiktų duomenų pakanka daryti išvadai, kad dėl minėto įvykio, kurį sukėlė atsakovės darbuotojas, patyrė būtent 1830,70 Eur žalą. Atsakovė savo ruožtu teismui nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šį žalos dydį (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakovė, vertinant byloje pateiktus duomenis bei atsakovės išdėstytą poziciją procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį ir triplike), konstatuoja, kad atsakovė nesinaudojo savo teisėmis ir galimybėmis tiek iki teismo, tiek ir teismo proceso metu.
Esant išdėstytiems argumentams, darytina išvada, kad atsakovė valdė ir leido vairuoti transporto priemonę savo darbuotojui, dėl kurio kaltės įvyko minėtas įvykis, žinodama, jog transporto priemonė nėra apdrausta privalomuoju draudimu, pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą transporto priemonės valdytojui nesinaudoti ir neleisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės, todėl privalo atsakyti už eismo įvykio metu sukeltą žalą, kuri yra 1830,70 Eur, todėl ieškinys tenkintinas visiškai.
Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatomis, iš atsakovės taip pat priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovo bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas 41,00 Eur žyminis mokestis ir 165,87 Eur už pateikiamų priedų vertimą į valstybinę kalbą, pagal pateiktą sąskaitą – faktūrą Nr. 2021-33, išrašytą 2021 m. gruodžio 23 d., todėl šios išlaidos priteistinos ieškovui iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-268, 270, 282 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovės UAB „Vikreda“, juridinio asmens kodas 302318339, ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, naudai:
- 1830,70 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt eurų 70 ct) nuostolių;
- 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1830,70 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2022 m. sausio 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
- 206,87 Eur (du šimtus šešis eurus 87 ct) bylinėjimosi išlaidų (41 Eur žyminio mokesčio, 165,87 Eur – vertimo išlaidos).
Teismo sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.