Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo Ž. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2125-944/2015 pagal ieškovės UAB „Gintaro baldai“ ieškinį atsakovui Ž. A. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

1. Nors teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą pirmiausiai areštuoti atsakovo pinigines lėšas CPK 178 straipsnio pagrindu, tačiau apelianto nuomone, laikinosios apsaugos priemonės šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pritaikytos nesant pagrindo, nes nepagrįstai konstatuota grėsmė galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui, atsižvelgiant į reikalavimo sumą. Apeliantas nurodo, kad jam nuosavybės teise priklauso dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė sudaro apie 31858,20 Eur sumą, todėl nepaisant to, jog butui yra pritaikyta hipoteka, tačiau ir be arešto taikymo nagrinėjamoje byloje šis turtas be kreditorių žinios negalėtų būti nei parduotas ir/ar kitaip kaip nors apsunkintas ar perleistas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas šioje byloje yra perteklinis.

3. Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, vien ieškovės deklaratyvus teiginys, kad ieškinio suma yra didelė, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje.

3. Apeliantas atskirajame skunde dėsto Lietuvos Apeliacinio teismo suformuotą praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste bei iš esmės su ja sutinka. Todėl akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė tinkamai ir pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Teismas, remdamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Įsitikinęs, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuluota nuostata, kad teismo sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas turtinių ginčų atvejais, kai ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės pinigų sumos (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2311/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014; 2014 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1465/2014; kt.).

Nagrinėjamu atveju, nutardamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi būtent didelės ieškinio sumos prezumpcija. Tačiau ieškinio suma yra ne vienintelis, bet vienas iš pagrindinių kriterijų, kuris gali patvirtinti ar paneigti grėsmę, jog teismo sprendimas, jeigu jis bus palankus ieškovui, gali likti neįvykdytas arba jo vykdymas gali pasunkėti. Ieškinio dydis vertinamas ne absoliučiu skaičiumi, o subjektyviai, todėl reikia vertinti, ar konkrečiam subjektui ieškinio suma yra didelė. Taigi, didelės ieškinio sumos prezumpcija yra nuginčijama prezumpcija. Atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimu nustatytas tam tikro dydžio pinigines prievoles. Nors pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.), bet paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d.). Geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali ją įrodyti skolininkas, šiuo atveju - atsakovas. Nagrinėjamoje byloje apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį ir siekdamas eliminuoti abejones dėl jo galimybių įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju, nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė sudaro apie 31858,20 Eur sumą, todėl nepaisant to, jog butui yra pritaikyta hipoteka, laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas šioje byloje yra perteklinis.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio užtikrinimas turi būti realus, t. y. taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi garantuoti, kad ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimas realiai galėtų būti įvykdytas. Iš Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro išrašo nustatyta, kad vykdant Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo areštuota ½ dalis, iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės priklausanti atsakovui Ž. A., buto, esančio (duomenys neskelbtini). Faktas, jog teismo nutartimi areštuotas atsakovo turimas nekilnojamas turtas yra apsunkintas hipoteka, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo konstatuotą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pardavus įkeistą turtą, hipotekos kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko kreditorius į visišką jam priklausančios sumos atlyginimą (CK 4.192 str. 1 d.). Tik patenkinus hipotekos kreditoriaus reikalavimą, likusia suma gali būti tenkinami kitų kreditorių, tarp jų ir šios bylos ieškovės, jei ieškinys būtų patenkintas, reikalavimai. Atsakovas pats pripažįsta, kad turtas, kurį teismas areštavo, yra įkeistas. Todėl areštavus tik tokį įkeistą turtą, kurio vertė būtų lygi arba artima pareikštojo ieškinio kainai, nebūtų realiai užtikrintas šioje byloje pareikštas ieškinys, nes bet kuriuo atveju į sumą, gautą priverstinai realizavus tokį turtą, pirmumo teisę turėtų hipotekos kreditorius. Šiuo atveju atsakovas nenurodė, ar yra kokio nors kito jam nuosavybės teise priklausančio turto, kurio vertė būtų lygi arba artima pareikštojo ieškinio kainai ir kuris nebūtų apsunkintas hipotekos ar kitų kreditorių reikalavimais. Būtina pažymėti ir tai, kad priverstinio turto realizavimo atveju suma, gauta pardavus turtą, gali būti žymiai mažesnė negu apskaičiuotoji jo rinkos kaina. Todėl hipoteka apsunkinto turto areštas yra galimas ieškinio užtikrinimo būdas ir aplinkybė, kad areštuoto tokio turto bendra vertė yra žymiai didesnė nei ieškinio suma, nereiškia, kad pažeidžiami teisingumo, ekonomiškumo ar proporcingumo principai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina ieškovės bei atsakovo teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą, o apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia teismo sprendimo neįvykdymo riziką (CPK 178, 185 str.).

Kiti apelianto nurodomi argumentai pereina į ginčo tarp šalių nagrinėjimą ir naujų aplinkybių, kurios galėtų būti nustatinėjamos nagrinėjant ginčą iš esmės, įrodinėjimą. Apelianto atskirajame skunde dėstoma nuomonė dėl ieškinio nepagrįstumo, dėl konkrečių ieškovės pateiktų įrodymų vertinimo taip pat sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką. Kaip minėta, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas turi tik preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismui pakanka įsitikinti, kad pareikštas ieškinys galėtų būti tenkinamas. Ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o taikant laikinąsias apsaugos priemones neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu.

Pažymėtina, kad jeigu apelianto nuomone šiuo atveju taikomos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai suvaržo jo teises, atsakovas turi teisę prašyti pakeisti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 str. 1 d.). Be to, atsakovas, jei jo finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera ir prašoma priteisti suma jam nėra didelė, gali pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą ir taip išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 148 str. 2 d.) .

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylai aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 185 str., 337 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.