Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Remiantis bylos proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose pateiktais paaiškinimais ir bylos rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad VSDFV Panevėžio skyriaus direktorius, vadovaudamasis Socialinio draudimo įstatymo 20 straipsniu ir 40 straipsnio 3 dalimi, 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. VRE_SP2_184893 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą iš G. J., kaip savarankiškai besidraudžiančio asmens, įmokų skolą, kuri 2019 m. balandžio 24 d. sudarė 1 352,82 Eur (b. l. 58).

Pareiškėja 2020 m. birželio 30 d. kreipėsi į VFSDF Panevėžio skyrių prašymu pateikti jai sprendimus, kuriais remiantis, 2019 m. balandžio mėn. buvo nuskaitytos piniginės lėšos, buvusios banko sąskaitose, o sąskaitos yra blokuojamos ( b. l. 55).

VSDFV Panevėžio skyrius 2020 m. liepos 13 d. parengė raštą Nr. DV_S-15371 „Dėl G. J. privalomojo sveikatos draudimo įmokų“ ir pareiškėjai pateikė informaciją, kad, vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 11 dalimi (iki 2017 m. gruodžio 31 d. – 17 straipsnio 9 dalimi), pareiškėja laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d., kai nebuvo draudžiama kaip dirbantis asmuo, nevykdė jokios kitos ekonominės veiklos ir nebuvo draudžiama privalomuoju sveikatos draudimo valstybės lėšomis, todėl privalėjo savarankiškai mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas; kadangi pareiškėja šių įmokų nemokėjo, todėl, vadovaujantis Socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 18 punktu, per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą dėl priskaičiuoto įsiskolinimo buvo pateiktas mokėjimo nurodymas kredito įstaigai ( b. l. 56-57).

Pareiškėja 2020 m. liepos 30 d. pateikė Fondo valdybai skundą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo ir prašė, be kita ko, pripažinti, kad ši sprendimas pažeidžia jos teises ir yra neteisėtas, bei grąžinti pinigines lėšas, kompensuoti materialinius nuostolius bei atlyginti moralinę žalą (b. l. 74-77).

Fondo valdyba priėmė 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. (9.8) I-5913 „Dėl Fondo valdybos Panevėžio skyriaus veiksmų“, kuriame konstatavo, kad VSDFV Panevėžio skyrius privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimą ir jų išieškojimą vykdė teisėtai ir pagrįstai (b. l. 71–73). Fondo valdyba šiame sprendime pakartojo VSDFV Panevėžio skyriaus 2020 m. liepos 13 d. rašte Nr. (7.7) DV_S-15371 nurodytą teisinį reglamentavimą ir teigė, kad VSDFV Panevėžio skyrius už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. pareiškėjai pagrįstai skaičiavo privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kadangi visi Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o aplinkybė, kad pareiškėja negavo sveikatos priežiūros paslaugų, neturi įtakos prievolei sumokėti šių įmokų skolą.

Byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo išieškoti privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolą priverstine tvarka ir Fondo valdybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei ir iš administracinio sprendimo kildinamos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje.

Nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalis, o nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. – to paties straipsnio 11 dalis nustatė, kad asmenys, nepriskiriami šio straipsnio 2–10 dalyse ir šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje išvardytiems asmenims, kas mėnesį moka už save 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Nuo 2019 m. sausio 1 d. Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 11 dalis nustato, kad asmenys, nepriskiriami šio straipsnio 2–10 dalyse ir šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje išvardytiems asmenims, kas mėnesį moka už save 6,98 procento minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 2–10 dalyse, 6 straipsnio 4 dalyje yra išvardinti asmenys, gaunantys pajamas pagal darbo, autorines, sporto, atlikėjo sutartis, vykdantys individualią veiklą, pensininkai, bedarbiai, asmenys, auginantys mažamečius vaikus, ir kiti asmenys. To paties įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 9 punkte pateiktame sąraše išvardinti šie asmenys: vienas iš tėvų (įtėvių), globėjas ar rūpintojas, slaugantis namuose asmenį, kuriam nustatytas neįgalumo lygis (vaiką invalidą), arba asmenį, pripažintą nedarbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – I grupės invalidu) iki 24 metų, arba asmenį, pripažintą nedarbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – I grupės invalidu) iki 26 metų dėl ligų, atsiradusių iki 24 metų, arba asmenį, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (iki 2005 m. liepos 1 d. – visiška negalia).

Išanalizavus skundo turinį, daroma išvada, jog G. J. nekėlė ginčo dėl atsakovų atsiliepimuose (b. l. 49, 69), VSDFV Panevėžio skyriaus 2020 m. liepos 13 d. rašte Nr. DV_S-15371 (b. l. 56) ir Fondo valdybos 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendime (b. l. 71) nurodytų aplinkybių, kad ji nuo 2016 m. sausio 1 d. nebuvo draudžiama kaip dirbantis asmuo, nevykdė jokios kitos ekonominės veiklos, nebuvo draudžiama privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, ir dėl aplinkybės, kad pareiškėja nuo 2016 m. savarankiškai nemokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Be to, sprendžiama, kad byloje nėra nustatyta duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog nuo 2016 m. sausio 1 d. pareiškėją buvo galima priskirti kuriai nors iš Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 2–10 dalyse, 6 straipsnio 4 dalyje išvardintų asmenų, kurie neprivalo mokėti už save privalomojo sveikatos draudimo įmokų, kategorijų.

Pareiškėja, pagrįsdama savo neveikimą, t. y. nesumokėjimą už save privalomojo sveikatos draudimo įmokų, teigė, kad ji negavo nemokamos medicinos pagalbos paslaugų, jomis negalėjo naudotis ir nesinaudojo, kad ji nesiruošia susirasti atsitiktinio darbo, o jos pripažįstami etikos principai neleidžia jai registruotis Užimtumo tarnybos (originale – darbo biržoje) vien tik dėl to, kad galėtų naudotis medicinos pagalba nemokant privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, kad ji negauna jokių pajamų (b. l. 17–18).

Be to, pareiškėja skunde nurodė, kad jai dažnai tenka lankyti ir praleisti daug laiko su 83 metų amžiaus motina, kuriai neseniai daryta onkologinė ir kardiologinė operacija, ir kuri priklauso bent keturioms rizikos grupėms (b. l. 19). Sprendžiant dėl pastarojo pareiškėjos skundo teiginio, daroma išvada, jog byloje nėra pateikta jokių duomenų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėja VSDFV Panevėžio skyriui, kurio kompetencijai prisiskirta spręsti dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolos išieškojimo priverstine tvarka, ar Fondo valdybai, būtų teikusi duomenų apie jos atitiktį Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 9 punkte nurodytoms sąlygoms, dėl ko ji neprivalėjo mokėti už save socialinio draudimo įmokų. Pareiškėja teismui nepateikė nustatytų duomenų, patvirtinančių, kad ji slaugo namuose savo motiną, teismui pateikto medicinos dokumentų išrašo-siuntimo duomenys patvirtina, kad pareiškėjos motina A. J., gim. (duomenys neskelbtini), 2017 m. buvo operuota, po operacijos taikytas spindulinis gydymas (b. l. 82–84).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 26 punkte nurodyta, kad socialinio draudimo įmokos mokamos į Fondo biudžetą. Pagal šių taisyklių 52 punktą, asmenų, nurodytų Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 11 dalyje, privalomojo sveikatos draudimo įmokos turi būti mokamos kartą per mėnesį, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 689 straipsnio 3 dalį, kitų institucijų ar pareigūnų (išskyrus antstolį), turinčių teisę areštuoti ar duoti nurodymus priverstinai nurašyti skolininko pinigines lėšas arba nutraukti lėšų išmokėjimą iš skolininko sąskaitos (sąskaitų), pateikiamuose nurodymuose turi būti nurodytas disponavimo piniginėmis lėšomis ribojimo arba priverstinio lėšų nurašymo pagrindas ir piniginių lėšų, kuriomis disponavimas yra ribojamas ar kurios priverstinai nurašomos, suma. Jei ši suma nenurodyta, apribojamas disponavimas visomis skolininko sąskaitoje (sąskaitose) esančiomis piniginėmis lėšomis. Socialinio draudimo įstatymo 40 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priverstine tvarka išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas, užtikrinti skolos išieškojimą šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytais būdais. Socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka, duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, sąskaitos. Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 18 punktas nustato, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius praėjus 5 darbo dienoms nuo skolos, didesnės negu trys eurai, atsiradimo momento per aštuonias darbo dienas privalo priimti sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka ir per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą pateikti vykdyti mokėjimo nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai.

Minimalioji mėnesinė alga nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo 350 Eur (Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1240); nuo 2016 m. liepos 1 d. – 380 Eur (Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimas Nr. 644); nuo 2018 m. sausio 1 d. – 400 Eur (Vyriausybės 2017 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 814), o nuo 2019 m. sausio 1 d. – 555 Eur (Vyriausybės 2018 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 1025).

Atsižvelgus į Vyriausybės nutarimais nustatytus minimaliosios mėnesinės algos dydžius ir remiantis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalies (2013 m. balandžio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu galiojusi redakcija), 17 straipsnio 11 dalies (nuo 2018 m. sausio 1 d. ir nuo 2019 m. sausio 1 d galiojusios redakcijos) nuostatomis, daroma išvada, jog G. J. už 2016–2018 m. ir 2019 m. sausio–kovo mėn. laikotarpius privalėjo sumokėti 1 352,82 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų: už 2016 metus – 394,20 Eur (po 31,50 Eur už sausio–birželio mėnesius ir po 34,20 Eur už liepos–gruodžio mėnesius), už 2017 metus – 410,40 Eur (po 34,20 Eur už kiekvieną mėnesį), už 2018 metus – 432 Eur (po 36 Eur už kiekvieną mėnesį), už 2019 m. sausio–kovo mėnesius – 116,22 Eur (po 38,74 Eur už kiekvieną mėnesį). Tokia suma (1352,82 Eur) ir yra nurodyta VSDFV Panevėžio skyriaus 2019 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. VRE_SP2_184893 (b. l. 58).

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir remiantis taikomu teisiniu reglamentavimu, daroma išvada, kad G. J. privalėjo nuo 2016 m. sausio 1 d. į Fondo biudžetą sumokėti už save privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurių suma 2019 m. balandžio 24 d. sudarė 1 352,82 Eur.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja laisva valia privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjo, todėl VSDFV Panevėžio skyrius teisėtai ir pagrįstai priėmė 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą dėl 1 352,82 Eur skolos išieškojimo priverstine tvarka bei per Piniginių lėšų apribojimo informacinę sistemą 2019 m. balandžio 24 d. pateikė banko įstaigoms nurodymus dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų išieškojimo iš pareiškėjos sąskaitose esančių pinginių lėšų (b. l. 67).

Pareiškėja skunde (b. l. 17, 19) ir VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime (b. l. 50) nurodė, kad priverstinai vykdant ginčijamus sprendimus buvo išieškota 263,90 Eur. VSDFV Panevėžio skyrius paaiškino, kad ši suma užskaityta už 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį ir dalį 2016 m. rugsėjo mėnesio.

CPK 689 straipsnio 8 dalis nustato, kad piniginių lėšų apribojimų informacinės sistemos palaikymo išlaidos apmokamos iš skolininkų piniginių lėšų; tam skolininkai šios sistemos tvarkytojui moka nustatyto dydžio Piniginių lėšų apribojimų informacinės sistemos palaikymo mokestį, kurį be atskiro skolininko nurodymo pagal sistemos tvarkytojo pateiktą nurodymą nurašo kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaiga; mokesčio dydį ir nurašymo, grąžinimo tvarką nustato Piniginių lėšų apribojimų informacinės sistemos valdytojas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 1R-193 patvirtintas Piniginių lėšų apribojimų informacinės sistemos palaikymo mokesčio dydį yra 1,02 Eur.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, daroma išvada, kad VSDFV Panevėžio skyriaus 2019 m. balandžio 24 d. sprendimas „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ bei Fondo valdybos 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas, priimtas išnagrinėjus ginčą išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.