- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-12
- Bylos Nr.
- 2A-32-555/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16439-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Pareiškėjas
- A. T.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, sekretoriaujant Ievai Gegieckaitei, dalyvaujant pareiškėjos A. T. įgaliotam atstovui K. A. T., atstovei advokatei N. K., suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais M. S., įgaliotam atstovui A. S., atstovei advokatei A. R., žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-737-848/2015 pagal pareiškėjos A. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir pagal suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais M. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja A. T. pareiškimu kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinius faktus, kad ji yra E. B. J. (R.) pusseserė (tėvo sesers dukra) bei kad ji priėmė palikimą po savo pusseserės E. B. J. (R.), mirusios 2014 m. balandžio 7 d., mirties, faktiškai pradėjusi turtą valdyti. Pareiškėja įrodinėjo, kad jos senelis J. R. turėjo vaikus P. R. ir O. Č. (R.), kuri yra jos mama, o mirusioji E. B. (R.) J. yra pareiškėjos mamos brolio dukra, t. y. pareiškėjos pusseserė. Nurodė, kad dėl įvairiuose dokumentuose įveltų rašybos klaidų, kurias sąlygojo žemas tuometinis raštingumas, vardų bei pavardžių vertimo iš rusų kalbos, ji negali kitaip, kaip teismine tvarka įrodyti jos ir mirusiosios giminystės ryšio ir priimti mirusios pusseserės palikimą. Taip pat nurodė, kad po savo pusseserės E. B. J. mirties ji priėmė palikimą pradėdama faktiškai jį valdyti.
Suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais M. S. (Č.) pareiškimu prašė nustatyti juridinius faktus, kad ji yra E. B. J. (R.) pusseserė (tėvo sesers dukra) bei kad ji priėmė palikimą po savo pusseserės E. B. J., mirusios 2014 m. balandžio 7 d., mirties, faktiškai pradėjusi turtą valdyti. Byloje įrodinėjo, kad mirusioji E. B. J. (R.) yra jos mamos M. Č. (R.) brolio P. R. dukra, t. y. mirusiosios tėvas P. R., pareiškėjos motina O. Č. bei jos mama M. Č. yra seserys ir brolis. Nurodė, kad ji yra šeštos eilės įpėdinė pagal įstatymą, tačiau dėl to, kad atitinkamuose dokumentuose yra padaryta rašybos klaidų, bei dalis dokumentų yra neišlikę, ji negali gauti giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Taip pat nurodė, kad ji aktyviais veiksmais išreiškė norą įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą iš kurių matyti, kad ji perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininke, t. y. faktiškai palikimą priėmė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškimą tenkino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja A. T. (Č.) yra E. B. J. (R.) pusseserė (tėvo sesers dukra) ir, kad A. T. priėmė palikimą po savo pusseserės E. B. J., mirusios 2014 m. balandžio 07 d. mirties, faktiškai pradėjusi turtą valdyti; pareiškimą su savarankiškais reikalavimais tenkino iš dalies, nustatė juridinį faktą, kad M. S. (Č.) yra E. B. J. (R.) pusseserė (tėvo sesers dukra); likusioje dalyje pareiškimą su savarankiškais reikalavimais atmetė.
Teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 7 d. mirė E. B. J.. Įvertinęs, pareiškėjų, jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, jog jie yra nuoseklūs bei patvirtina faktines aplinkybes, kad pareiškėja A. T. (Č.) ir suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais M. S. yra E. B. J. (R.) pusseserės (tėvo seserų dukros). Dėl palikimo priėmimo pradėjus jį faktiškai valdyti, teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad pareiškėja A. T. (Č.) priėmė mirusios E. B. J. palikimą pradėdama jį faktiškai valdyti, o tai patvirtino byloje esantys rašytiniai įrodymai, tuo tarpu suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais M. S. neįrodė, kad po E. B. J. mirties priėmė jos palikimą pradėdama faktiškai jį valdyti, o aplinkybė, kad A. ir V. S., M. S. ar G. T., R. T. užveždavo gyvuliukams retkarčiais maisto nėra pakankama prašomam nustatyti juridiniam faktui. Teismas taip pat pasisakė, kad kiti, nurodytų asmenų parodymai, nebuvo pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo M. S. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimą pakeisti – patenkinti jos prašymą ir paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji priėmė palikimą po savo pusseserės E. B. J. mirties. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino nei jos, nei jos liudytojų pateiktų įrodymų, nepasisakė, kodėl pateikti įrodymai yra netinkami ir kokiais argumentais remiantis yra atmestini, kaip pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo kriterijus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą įrodymų vertinimo taisyklę tirti visus byloje esančius įrodymus. Be to, nepagrįstai nepripažino būtinu pareiškėjos ir jos pačios dalyvavimo teismo posėdyje būtinu.
2) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visus pareiškėjos įgalioto asmens veiksmus įvertino kaip aktyvius veiksmus įstatyminės paveldėtojos vardu siekiant faktiniu valdymu priimti palikimą.
3) Proceso šalys buvo susitariusios, kad palikimą priims lygiomis dalimis, tuo tarpu pareiškėjos vardu pateikęs pareiškimą teismui, jos sūnus K. A. T., turėjo nesąžiningų ketinimų, kadangi nuslėpė, kad yra dar viena įstatyminė įpėdinė – motinos pusseserė M. S. (suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais) ir neįtraukė jos į bylą suinteresuotu asmeniu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu pareiškėja į suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais M. S. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neapsiribojo vien tik pareiškėjos ir jos liudytojų teiktais paaiškinimais, kitų įrodymų analize ir vertinimu, kadangi taip pat vertino ir apeliantės tiek įgalioto asmens, tiek liudytojų paaiškinimus, tačiau nebuvo pagrįsti leistinais įrodymais. Tuo tarpu pareiškėja palikimo priėmimą faktiškai pradėjus valdyti turtą pagrindė tiek nuosekliais liudytojų paaiškinimais, tiek rašytiniais įrodymais. Nors apeliantė nurodo, kad teismas nepripažino būtinu nei apeliantės, nei jos dalyvavimo teismo posėdyje būtinu, tačiau toks reikalavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas. Taip pat nurodo, kad nebuvo jokio susitarimo, kad mirusiosios turtas būtų pradėtas valdyti bendrai. Apeliantė niekada nepretendavo į šį palikimą ir juo visiškai nesirūpino, jokiais savo veiksmais neparodė, kad palikimą nori priimti ar priima jį pradėdama valdyti. Į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad patvirtintų šį faktą, o atsivesti į bylą liudytojai, nuosekliai nepaaiškino kokiu būdu apeliantė priėmė palikimą pradėdama turtą valdyti. Pareiškėja, ieškodama giminystės ryšį patvirtinančių įrodymų, pagrįstai manė, kad į pusseserės palikimą daugiau niekas nepretenduoja, todėl jei vienai reikia susitvarkyti dokumentus. Apeliantei, pareiškus prašymą įtraukti ją į bylą, jokių prieštaravimų dėl to nebuvo pareikšta, turėjo visas galimybes teikti įrodymus, duoti paaiškinimus, įrodinėti, kad priėmė palikimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikinimas (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).
Apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos –suinteresuoto asmens reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad ji priėmė palikimą po savo pusseserės E. B. J., mirusios 2014 m. balandžio 7 d., mirties, faktiškai pradėjusi turtą valdyti, tuo tarpu teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas pareiškėjos A. T. pareiškimas, apeliaciniu skundu nėra skundžiama. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka spręstina tik dėl teismo sprendimo dalies, kuria iš dalies atmestas suinteresuoto asmens pareikšimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, jog teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas.
Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.).
Pagal CK 5.50 straipsnį įpėdinis savo valią priimti palikimą turi išreikšti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Kad palikimą įgytų, įpėdinis turi jį priimti. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą (CK 5.51 str.). Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius ir pan). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą pripažįstami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės; gyvenimas paveldimame name po palikėjo mirties, gyvenamosios patalpos remontas ir kitokia jos priežiūra paprastai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad įpėdinis faktiškai pradėjo valdyti palikimą, taigi ir priėmė jį.
Šioje byloje nustatytos reikšmingos aplinkybės, jų neginčija ir apeliantė, kad po palikėjos mirties siekdama priimti palikimą į notarinę kontorą kreipėsi pareiškėja, kuri, esant kliūtims priimti palikimą minėtu būdu (kreipiantis į notarinę kontorą), taip pat įgaliojo savo sūnų A. K. T. po E. B. J. mirties vesti paveldėjimo bylą, priimti palikimą. Įgaliojimas, priimti apeliantės-M. S. vardu palikimą, byloje nepateiktas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra galimos situacijos, kai atstovas gali priimti įpėdinio vardu palikimą faktiškai pradėdamas valdyti palikėjo turtą, jeigu atstovas atlieka aktyvius veiksmus, kurie patvirtina jo valią veikti įpėdinio interesais ir paveldimą turtą įgyti įpėdinio nuosavybėn.
Ginčas tarp šalių nekyla, jog dėl sodybos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) valdymo sprendimus po palikėjos mirties priėminėjo pareiškėjos sūnus A. K. T., kuris ne tik tvarkė aplinką, bet ir rūpinosi ten esančio namo, naminių gyvūnų išlaikymu: naudojosi visais namų ūkio ir namų apyvokos daiktais, esančiais tuose namuose, mokėjo mokesčius, sprendė klausimus dėl palikėjos sudarytų sutarčių vykdymo, turint tikslą išlaikyti namo būklę pasamdė asmenį, kuris apsigyveno palikėjos name ir jį prižiūrėjo. Kad iškart po palikėjos mirties buvo rūpinamasi ir kitu palikėjos turtu – žemės sklypais, patvirtina šių žemės sklypų nuomininkai. Minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė įvertinęs pareiškėjos atstovo, suinteresuoto asmens atstovo, liudytojų V. S., J. S. S., G. G., G. T., S. K. P. paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus. Pareiškėjų atstovų paaiškinimai, liudytojų parodymai neprieštarauja vieni kitiems. Aplinkybių, leidžiančių abejoti apklaustų liudytojų parodymų teisingumu, nėra. Jų ir rašytinių įrodymų apie mokėtus mokesčius, palikėjos sudarytų sutarčių vykdymą neginčija ir apeliantė.
Priimdamas palikimą faktiniu valdymu, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad apeliantė byloje nepateikė jokių įrodymų, kad ji išreiškė subjektyvią valią priimti palikimą faktiškai pradedant turtą valdyti. Apeliantės įvardinti veiksmai kuriuos atliko jos sūnus V. S. iki palikėjos mirties (palikėjos priežiūra), nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, o epizodinis medžių genėjimas ir palikėjos sodyboje esančių gyvūnų šėrimas nesudaro pagrindo spręsti, kad ji (apeliantė) aktyviais veiksmais priėmė palikimą. Po palikėjos mirties gyvenamuoju namu ar jo priežiūra, išlaikymu tiek apeliantė, tiek jos sūnus nesirūpino, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad po palikėjos mirties negalėjo naudotis likusiu nekilnojamuoju turtu, nesirūpino tiekiamų namui paslaugų apmokėjimu.
Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas (ar kaip nagrinėjamos bylos atveju vienkartinis veiksmo atlikimas) reiškia palikimo priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Z. K. v. B. L., T. K., bylos Nr. 3K-3-247/2006). Palikėjo daiktą įpėdinis gali paimti kitiems įpėdiniams sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą ir toks daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį. Paveldėjimo teisėje konkretaus daikto paėmimas, ar epizodinių veiksmų, kaip nagrinėjamos bylos atveju, atlikimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesaugojo turto, nesirūpino juo ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo. Nagrinėjamos bylos atveju kelių veiksmų atlikimo negalima pripažinti aktyviais apeliantės ar jos atstovo veiksmais, patvirtinančiais jos interesą įgyti visas teises į palikimą ir įrodančiais faktinį palikimo priėmimą (CK 5.50 str. 3 d.). Todėl tai, jog apeliantės sūnus keletą kartų atvežė pašaro palikėjos sodyboje buvusiems naminiams gyvūnams, ar keletą kartų genėjo sode esančius medžius, neduoda pagrindo išvadai, kad apeliantė tokiu būdu priėmė palikimą, pradėjo paveldimą turtą valdyti ir juo rūpintis kaip savo turtu.
Apeliantės teiginius, kad pareiškėjos sūnus tai atliko pagal asmenų, siekiančių paveldėti, susitarimus, paneigia byloje nustatytos aplinkybes. Pokalbis tarp apeliantės ir pareiškėjos apie tai, kad pareiškėjos sūnus spręs palikimo priėmimo klausimus, išlaikys turtą, o vėliau už patirtas išlaidas pasidalijus palikimą bus atlyginta, nepateikus konkretaus susitarimo ar kitokių aktyvių veiksmų, nepatvirtina, kad suinteresuotas asmuo, kaip įpėdinis atliko kažkokius konkrečius palikimo priėmimo veiksmus ir su paveldimu turtu elgėsi kaip savininkas, todėl negalima sutikti su apeliante, kad ji įgyvendino paveldėjimo teises CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatytu būdu.
Esant nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, t. y. pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 176, 185 str.), sprendimas ginčijamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimo keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 5,20 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 2 ir 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantės.
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 5,20 Eur (penkis eurus dvidešimt euro centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).