Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Valdo Petro Meidaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Ž. gynėjo advokato Valentino Giriūno apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, T. Ž. paskirta galutinė 1 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Nukentėjusios V. V. ieškinys patenkintas ir priteista V. V. iš T. Ž. 4000 (keturis tūkstančius) eurų neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. Ž. nuteistas už tai, kad 2023 m. vasario 16 d., apie 19.45 val., pro langą įsibrovė į namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl apsvaigimo alkoholiu, išžagino V. V..

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundo prašoma pakeisti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. kovo 20 d. nuosprendį dalyje dėl paskirtos bausmės, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltės ir padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo neginčija. Pilnai pripažįsta padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi ir padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui nustatyti objektyvią tiesą byloje. Nuo pirmos apklausos, nevengdamas atsakomybės, paaiškino visas įvykio aplinkybes, davė nuoseklius ir teisingus parodymus.

2.2. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, T. Ž. asmenybę, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir į kitus bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje. Tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes prieš teismą T. Ž. su nukentėjusiąją sudarė raštišką susitarimą dėl 4000 eurų neturtinės žalos atlyginimo dalimis, kurias moka.

2.3. Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino tai, kad T. Ž. nors praeityje ir teistas, tačiau teistumas yra išnykęs.

2.4. Cituodamas Lietuvos Respublikos Konstituciją, BK nuostatas, teismų praktiką nurodo, kad teismui paskyrus laisvės atėmimo bausmę tikėtina, kad tai neigiamai paveiks T. Ž. resocializaciją bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. T. Ž. yra dirbantis asmuo (dirba ir šiuo metu), pilnai sutiko su civiliniu ieškiniu, jau prieš teismą pradėjo dengti jį. Mano, kad šios aplinkybės iš dalies sumažina nuteistojo T. Ž. asmenybės pavojingumą. Sprendžiant bausmės klausimą už panašaus pobūdžio nusikaltimus, svarbi ir nukentėjusio asmens nuomonė. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji V. V. neprašė griežtos bausmės. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu T. Ž. nukentėjusiosios atsiprašė ir ši jam atleido (1 t., b. l. 162-165). Tai apeliantas pakartojo ir teismo posėdžio metu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas motyvuodamas T. Ž. paskirtą bausmę dėl šių aplinkybių pasisakė labai trumpai ir tikėtina, kad jų nevertino.

2.5. Apelianto manymu, visuma aptartų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad net mažesnės, nei yra numatytas BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmės paskyrimas T. Ž. yra neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir jo asmenybei, prieštarauja teisingumo principui ir gali turėti prieštaringą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties, t. y. dėl laisvės atėmimo bausmės nutrūks T. Ž. darbo sutartis, civilinio ieškinio dengimas, turės neigiamos įtakos pačio T. Ž. resocializacijai.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijamas nusikalstamos veikos kvalifikavimas, tačiau nesutinkama su paskirta bausme ir jos dydžiu, prašo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir paskirti švelnesnę bausmę.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo

6. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014). Žalos atlyginimo būdai gali būti įvairūs: kaltininkas grąžina pagrobtą turtą, pinigais atlygina pagrobto turto vertę, sutaiso sugadintą daiktą ir pan. Žalos atlyginimo motyvai taip pat gali būti įvairūs, tačiau svarbiausia, kad kaltininkas šiuos veiksmus padaro savo noru. Pažymėtina ir tai, kad kuo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina nusikalstama veika nukentėjusiajam padarytą žalą, tuo didesnę reikšmę tai turi skiriant jam bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-534/2013, 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-28/2014, 2K-362-942/2015, 2K-326-303/2019). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013, 2K-326-303/2019).

7. Iš T. Ž. ir nukentėjusiosios V. V. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad T. Ž. su nukentėjusiąją susitarė dėl žalos atlyginimo ir mokėjimo dalimis bei minėti asmenys patvirtino, kad T. Ž. sumokėjo 400 eurus. Kadangi T. Ž. tik iš dalies atlygino nukentėjusiajai padaryta žalą, nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina ir tai, kad vadovautis BK 59 straipsnio 2 dalimi – pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalyje nenumatytą aplinkybę – dalinį žalos atlyginimą savo noru – nėra teisinio pagrindo, nes iš nuteistojo T. Ž. nukentėjusiajai atlyginta žalos dalis nėra pakankamai didelė (atlyginta tik dešimtadalis žalos). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti nei BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nei BK 59 straipsnio 2 dalį.

Dėl skirtos bausmės

8. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, jog skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

9. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo ribose, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, dėl ko T. Ž. paskirta teisinga bausmė. T. Ž. padarė sunkų nusikaltimą, nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia. Nusikaltimas padarytas prieš žmogaus seksualinio apsisprendimo laisve. Nusikaltimas smurtinis. Nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė tai, kad prisipažino padaręs nusikaltimą bei atsakomybė sunkinanti aplinkybė, kad nusikalto neblaivus. Kartu įvertino ir tai, kad iki šios nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas, teisnumas išnykęs, metų bėgyje administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai. Atsižvelgė ir į tai, kad pradėjo atlyginti nukentėjusiajai neturtinę žalą bei, kad nukentėjusioji neprašo griežtai bausti. Įvertinus minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytas artimas sankcijoje numatytam minimaliam dydžiui, taip pat T. Ž. atžvilgiu taikytas BK 64¹ straipsnis ir bausmė sumažinta vienu trečdaliu, dal labiau švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo.

11. Apibendrinant tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimtas Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. kovo 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo T. Ž. advokato gynėjo Valentino Giriūno argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. Ž. gynėjo advokato Valentino Giriūno apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.