- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-15
- Bylos Nr.
- e2A-6-544/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- V. B., M. T., J. T.
- Ieškovas
- E. V.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-6-544/2021
teisėja Roma Rimkienė Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00119-2020-3
2021 m. sausio 15 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. B., M. T., M. T., J. T. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1858-335/2020 pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovams V. B., M. T., M. T., J. T., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Molėtų rajono savivaldybės administracijai dėl servituto nustatymo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas E. V. prašė nustatyti atlygintinį kelio servitutą, t. y. teisę neterminuotai naudotis 85 kv. m. ploto keliu, matininkės A. Š. parengtame sklypo plane, pažymėtu indeksu “S” žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame atsakovams, suteikiant teisę patekti į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), keliu važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti gyvulius. Be to prašė priteisti bylinėjiosi išlaidas.
2. Nurodė, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,8437 ha žemės sklypas. Besiribojantis su jo sklypu 1,0122 ha žemės sklypas priklauso atsakovams: 1/3 dalis - V. B., 1/6 dalis – M. T., 1/6 dalis – M. T., 1/3 dalis - J. T. Žemės sklypai turėjo būti formuojami su privažiuojamais keliais (bendro naudojimo vietinės reikšmės ir (arba) servitutiniais), tačiau jo (ieškovo) žemės sklypas suprojektuotas be patekimo nuo rajoninių kelių, nuovažų, o galimybės įrengti naujas nėra. Į savo žemės sklypą jis gali patekti tik kirsdamas atsakovų žemės sklypo dalį. Apie būtinybę nustatyti servitutą jis ne kartą informavo besiribojančio žemės sklypo savininkus, siuntė jiems pasiūlymus. Buvo gautas tik J. T. pasiūlymas pirkti atsakovams priklausantį sklypą, tačiau dėl servituto, galimos kompensacijos už jį pasiūlymų negauta, aktualaus klausimo sprendimas buvo vilkinamas. Negavęs iš atsakovų duomenų apie turtinius praradimus nustačius servitutą, ieškiniu pasiūlė, atsižvelgiant į 0,085 ha sklypo dalies vidutinę rinkos vertę, iš jo atsakovams priteisti vienkartinę kompensaciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Nustatė atlygintinį kelio servitutą – teisę neterminuotai naudotis 85 kv. m. ploto keliu, matininkės A. Š. 2020 m. vasario 4 d. parengtame plane, pažymėtu indeksu „S“, žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame J. T., M. T., M. T. ir V. B., suteikiant teisę patekti į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir juo važiuoti transporto priemonėmis, eiti pėstiesiems, varyti gyvulius. Priteisė iš E. V. 350 Eur už servitutą atsakovams: po 116 Eur J. T. ir V. B. bei po 59 Eur M. T. ir M. T.
4. Teismas nustatė, kad tarp šalių iki ieškinio pateikimo egzistavo aiškus nesutarimas dėl kelio servituto. Jo būtinumą pagrindžia aplinkybė, jog nuovažas nuo rajoninių kelių galima įrengti ne arčiau kaip kas 100 metrų. Ieškovui siekiant nuovažą įrengti dėl būtino privažiavimo į savo sklypą, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija) nesutiko, kad ji būtų pertvarkyta nuo rajoninio kelio (duomenys neskelbtini), bei pažymėjo, jog tam nėra nei teisinių, nei techninių galimybių dėl pavojaus eismo saugumui, todėl ieškovui pasiūlė dėl patekimo į sklypą tartis su žemės sklypų savininkais nustatant kelio servitutą, kur jau yra valstybės lėšomis teisėtai įrengta nuovaža.
5. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas ir jo atstovė 2019 m. spalio 24 d., 2020 m. sausio 7 d. ir 2020 m. vasario 12 d. kreipėsi į atsakovus, siuntė matininkės parengtą siūlomo servituto planą su Direkcijos pastabomis, siūlė tartis dėl kompensacijos išmokėjimo, išsakė nepasitenkinimą dėl delsimo beveik du mėnesius geranoriškai spręsti aktualų klausimą ir lūkestį suderinti šalių interesus per vasario mėnesį bei aiškų ketinimą kreiptis į teismą. Todėl iš šalių susirašinėjimo teismas sprendė, kad atsakovai iš tikrųjų delsė, atidėliojo ir vilkino geranoriškai suteikti ieškovo prašomą atlygintinį servitutą bendru sutarimu, dėl ko jis 2020 m. kovo 6 d. teismui pateikė ieškinį, kurio atsakovai pirminiais atsiliepimais nepripažino.
Atsiliepimas
6. Teismas pažymėjo, kad M. T. ir M. T. (jų buvęs atstovas) atsiliepime į ieškinį buvo nurodę, jog jie nesutinka taikiai spręsti klausimo dėl servituto nustatymo. Teismo posėdyje M. T. patvirtino, kad 2020 m. rugpjūčio 14 d. susitikus poliklinikoje ieškovo atstovę jis buvo kalbinamas dėl taikių susitarimų šiame ginče, o jis jai paaiškino, kad jie, atsakovai, jau turi pasisamdę kitą advokatą. Dėl to teismas atmetė J. T. atstovės argumentus dėl ieškovo nebendradarbiavimo, nepagrįsto kreipimosi į teismą su ieškiniu „iš karto“ nesant ginčo dėl servituto nustatymo, jo nesąžiningo elgesio atsakovų atžvilgiu, piktnaudžiavimo, nuostolių bylinėjimosi išlaidų prasme padarymo atsakovams. Konstatavo, kad šalys taikos sutarties nepasiekė iš esmės tik dėl to, kad atsakovai, iš anksto nesuderinę su ieškovu, norėjo, kad ieškovas jiems atlygintų visus 1 368 Eur atstovavimo išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas sprendė, jog, šalims nepasiekus taikaus susitarimo, yra pagrindas teismo sprendimu nustatyti atlygintinį kelio servitutą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.129 straipsnis) ir priteisti atsakovams proporcingai jų turimai nuosavybės daliai 350 Eur vienkartinę kompensaciją.
Šalies argumentai
8. Teismas nurodė, kad ieškovo bylinėjimosi išlaidas sudaro 75 Eur žyminis mokestis ir 600 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsižvelgęs į tai, kad ieškiniu atsakovams buvo pasiūlyta tik simbolinio dydžio kompensacija už prašomą nustatyti servitutą, o sprendimu už jį priteisiama adekvati 350 Eur kompensacija, teismas laikė, kad ieškinio reikalavimas tenkinamas iš dalies, todėl ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sumažino trečdaliu (225 Eur) ir lygiomis dalimis jam iš keturių atsakovų priteisė 450 Eur. Pažymėjo, jog J. T. atstovė prašė jai už atstovavimą iš ieškovo priteisti 1 691,50 Eur (iš jų 423,50 Eur už dalyvavimą teismo posėdyje), M. T. – 100 Eur. Teismo vertinimu, J. T. procesinis elgesys nesudėtingoje byloje pasisamdyti du advokatus buvo rizikingas ir neracionalus perteklinio atstovavimo išlaidų prasme, todėl nėra pagrindo visų išlaidų priteisti iš ieškovo, kurio naudai priimamas sprendimas. Įvertinęs tai, kad su ieškiniu buvo kreiptasi anksčiau, nei atsakovė siūlė ieškovui susitikimą dėl ginčo aptarimo (2020 m. balandžio 10 d. (duomenys neskelbtini), t. y. ten, kur pati gyvena, nors dauguma – ir ieškovas, ir kiti trys atsakovai – (duomenys neskelbtini)), teismas tik trečdalį J. T. ir M. T. atstovavimo išlaidų pripažino pagrįstomis – atitinkamai 564 Eur (1691,50:3) ir 33 Eur (100:3). Atlikęs įskaitymą, teismas iš M. T. ieškovui priteisė 79,50 Eur, o iš ieškovo J. T. – 451,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą: iš ieškovo E. V. priteisti atsakovės J. T. bei atsakovo M. T. naudai visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose pagal byloje esančius dokumentus; valstybei visas procesinių dokumentų įteikimo išlaidas priteisti iš ieškovo.
10. Nurodo, kad teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir paskirstymo yra neteisinga, neteisėta ir nepagrįsta, ją sąlygojo neatsižvelgimas į faktines aplinkybes, netinkamas ir neobjektyvus, šališkas byloje pateiktų įrodymų vertinimas, klaidingas bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reguliuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas.
11. Teigia, jog teismas neteisingai sprendė, kad ieškovui buvo pagrindas kreiptis į teismą su ieškiniu dėl kelio servituto nustatymo. Ieškovas 2019 m. spalio 24 d. prašymu kreipėsi tik į vieną iš atsakovų J. T., o kitiems atsakovams apie prašymą leisti ieškovui važiuoti per atsakovų žemės sklypą šiuo raštu nepranešta. Tik 2020 m. vasario 7 d. ieškovo atstovė su pasiūlymu kreipėsi į visus žemės sklypo bendraturčius. Atsakovai 2020 m. vasario 17 d. pateikė atsakymą į ieškovo pasiūlymą dėl servituto nustatymo, patvirtindami visų savininkų sutikimą tartis dėl priimtinų sąlygų. Susitikimui dėl sandorio aptarimo atsakovai siūlė 2020 m. balandžio 10 d. Be to, atsakovai 2020 m. vasario 21 d. atsakymu vėl kreipėsi į ieškovo atstovę siūlydami tartis dėl šalims priimtinų sąlygų, adekvataus atlygio nustatant kelio servitutą. Šiuo pranešimu siūloma ta pati data – balandžio 10 d. susitikimo data kitoje vietoje. Ieškovo atstovei nurodžius, jog neva delsiama dėl susitarimo ir nenurodoma priežasčių, atsakovė J. T. 2020 m. vasario 21 d. laišku nusiuntė informaciją, kuri pagrindžia, kad anksčiau atsakovai negali susitikti: yra keturi žemės sklypo bendraturčiai, kurie turi priimti bendrą sprendimą dėl servituto ir kompensacijos, jie dirba, turi įsipareigojimų. Dėl to atsakovų pasiūlyta susitikimo data nebuvo per ilgas laiko tarpas, vilkinantis klausimo sprendimą. Šiuo atveju ieškovas dėl visiškai neaiškių priežasčių, netgi nesiūlydamas kitos susitikimo datos ir vietos, nepranešdamas atsakovams, jog netinka atsakovų pasiūlytas derybų terminas, 2020 m. kovo 6 d. ieškiniu kreipėsi į teismą. Teismas visiškai neatsižvelgė į minėtus atsakovų pranešimus ir juose išdėstytas aplinkybes, siūlymus pirmiausiai susitikti žemės sklype, kuriame nustatytinas kelio servitutas.
12. Tvirtina, jog teismas, teigdamas, kad atsakovai bylos pradžioje nesutiko su ieškiniu, neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovai negalėjo su juo sutikti, nes nurodytas kompensacijos dydis buvo neadekvatus, neteisingas, sukeliantis neteisingumo ir priešiškumo jausmą. Nepaisant to, jau pirmame atsiliepime atsakovai buvo nurodę, kad sutiktų klausimą spręsti taikiai ir už servitutą gauti kompensaciją. Kompensacijos dydžio klausimas yra derybų objektas, tačiau derybos dar iki ieškinio pateikimo teismui neįvyko išimtinai dėl ieškovo kaltės. Teismas šias svarbias aplinkybes ignoravo, neatsižvelgė į tai, kad 2020 m. liepos 14 d. vykusio posėdžio metu atsakovė J. T. nurodė, jog visada buvo siekiama taikiai spręsti kelio servituto nustatymo klausimą, buvo rašyti pranešimai, du kartus kalbėta telefonu. Patikslintame atsiliepime patvirtinta, kad atsakovai sutinka su kelio servitutu. Visos išdėstytos aplinkybės įrodo, jog nebuvo materialinio ginčo dėl kelio servituto nustatymo, todėl ieškovas be pagrindo kreipėsi į teismą, dėl ko buvo patirtos bylinėjimosi išlaidos.
13. Nurodo, kad teismas klaidingai sprendė, jog ieškovas bendradarbiavo ir siūlė taikiai spręsti ginčą. Išskyrus du formalius pranešimus (2020 m. vasario 7 d. ir 2020 m. vasario 12 d.), ieškovas iš esmės nesiūlė taikiai spręsti klausimo dėl kelio servituto ir kompensacijos dydžio. Pranešimai buvo formalūs, nes ieškovas visiškai nereagavo į atsakovų pasiūlymą susitikti ir aptarti servituto nustatymo klausimus ir kompensaciją (ieškovas nesiūlė kitos susitikimo datos, laiko, vietos), nepateikė taikaus sprendimo varianto.
14. Mano, jog teismas netinkamai taikė teisės normas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nepagrįstai nepriteisė visų atsakovės J. T. patirtų išlaidų. Ši atsakovė neturi teisinio išsilavinimo, todėl negalėjo įvertinti, ar byla sudėtinga. Teisės aktai numato, kad asmuo turi teisę turėti atstovą. Ieškovui nesutikus 2020 m. balandžio 10 d. ginčą spręsti taikiai ir nepasiūlius kitos susitikimo datos, laiko ir vietos, bet pateikus ieškinį teismui, atsakovė buvo priversta ginti savo teises ir kreiptis teisinės pagalbos. Jeigu ieškovas būtų sutikęs taikiai spręsti ginčą, o ne nuskubėjęs į teismą su ieškiniu, bylinėjimosi išlaidų nebūtų patirta. Tai itin reikšminga aplinkybė vertinant išlaidų susidarymo priežastis ir sprendžiant jų paskirstymą. Be to, teismo išvada, kad atsakovė J. T. vienu metu turėjo ne vieną, o du atstovus, yra neteisinga. Sudarius sutartį su advokate D. A., buvo nutraukta sutartis su advokatu K. R. Atsakovų 2020 m. vasario 21 d. pasiūlyme, kuriame buvo nurodyta susitikimo vieta Vilniuje, buvo nurodyta, jog, jei data ar susitikimo vieta nėra tinkama, prašoma pateikti pasiūlymą dėl kitos datos bei vietos susitikimui iki 2020 m. vasario 27 d. Į šias aplinkybes teismas visiškai neatsižvelgė. Ginčo objektas arba ginčo suma neturi jokios reikšmės sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
15. Pažymi, jog atsakovės J. T. patirtos bylinėjimosi išlaidos yra netgi mažesnės nei nustatytos Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio priteisimo. Nustačius, kad ieškinys pareikštas visiškai nepagrįstai, nesant materialinio ginčo dėl kelio servituto nustatymo, valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidos turi būti priteistos iš ieškovo E. V.
Atsiliepimas
16. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas E. V. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
17. Nurodo, kad jis tik išnaudojęs ikiteisminį ginčo sprendimo būdą kreipėsi į teismą dėl servituto nustatymo. Teismas pagrįstai nustatė, jog tarp šalių egzistavo aiškus nesutarimas dėl kelio servituto. Atsakovų taikos sutarties projekto rengimas, vienašališkai primetant sąlygas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, laikytinas betiksliu. Atsakovai pareiškė teismui, kad pakeitė atsiliepime išreikštą poziciją tik teismo posėdyje. Priešingai nei teigia apeliantai, teismas teisingai įvertino bylinėjimosi išlaidų priežastingumą, šalių apdairumą ir rūpestingumą, atliekant procesinius veiksmus, teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Apeliacinis skundas atmetamas.
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
20. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymo, kuria pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovų V. B. ir M. T. po 112,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui E. V., atlikęs įskaitymą, priteisė iš atsakovo M. T. ieškovui 79,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat, atlikęs įskaitymą, priteisė iš ieškovo 451,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei J. T., bei priteisė iš visų atsakovų lygiomis dalimis 13,68 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
21. Apeliantų teigimu, ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą be pagrindo, nesant ginčo dėl kelio servituto, nesulaukęs atsakovų pasiūlytos susitikimo datos, nepasiūlęs kitos datos, vietos ar laiko, todėl tik dėl ieškovo kaltės atsakovai patyrė bylinėjimosi išlaidas. Teismas, spręsdamas išlaidų paskirstymo klausimą, visiškai neatsižvelgė į šių išlaidų susidarymo priežastis, taip pat nevertino, kad išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų priteistinų dydžių. Teismas paskirstymo klausimą sprendė motyvuodamas sklypo verte, atsakovės J. T. pasiūlyta susitikimo vieta, kas visiškai neatitinka nei teisinio reglamentavimo, pagal kurį turi būti paskirstytos išlaidos, nei teismų praktikos. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo esmę, šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė šios išlaidos, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą iš esmės išsprendė teisingai ir nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos šiuo klausimu nenukrypo.
22. CPK 93 straipsnio 1 – 3 dalių nuostatose įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą. CPK 93 straipsnio 1 – 3 dalyse nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, gali nukrypti nuo šio straipsnio 1 – 3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis iš bendrosios taisyklės yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis.
23. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1 – 3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018).
24. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog ieškovui buvo pagrindas kreiptis į teismą su ieškiniu dėl kelio servituto nustatymo. Kaip matyti, ieškovas dar 2019 spalio 24 d., 2020 vasario 7 d. bei 2020 vasario 12 d. kreipėsi į atsakovus su pasiūlymais dėl servituto nustatymo, siuntė matininkės A. Š. parengtą siūlomo servituto planą, Direkcijos pastabas, informaciją apie rengiama Kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos kūrimui ieškovo žemės sklype. Atsakovė J. T. visų bendraturčių vardu davė atsakymus (2020 m. vasario 17 d. ir 21 d.) į pasiūlymus dėl servituto nustatymo. Nors apeliantai nurodo, kad susitikimui dėl susitarimo aptarimo atsakovai siūlė 2020 m. balandžio 10 d., tačiau šiuo atveju svarbi ta aplinkybė, kad pasiūlymuose dėl servituto nustatymo ieškovas akcentavo svarbų jam interesą susitarti dėl servituto per vasario mėnesį (pirmuoju atveju lauks atsakymo iki 2020 m. vasario 17 d., antruoju – iki 2020 m. vasario 22 d.), priešingu atveju žadėjo kreiptis į teismą. Akivaizdu, jog kito privažiavimo į savo sklypą ieškovas neturėjo, o pagal matininkės A. Š. 2020 vasario 4 d. parengtą servitutinio kelio planą nuo valstybinės nuovažos patekimui į jo žemės sklypą reikalingas tik 85 kv. m. kelio servitutas.
25.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovų nepagrįsto delsimo suteikti ieškovo prašomą atlygintiną servitutą bendru sutarimu. Per keturis mėnesius susitarimo pasiekti nepavykus, logiška, jog ieškovui dar laukti du mėnesius (iki 2020 m. balandžio 10 d.) nebebuvo prasmės, tuo labiau, kad kiti atsakovai asmeniškai atsakymų į pasiūlymus neteikė, o apie tai, kad vienas iš atsakovų M. T. buvo išvykęs darbo reikalais, ieškovui informacija nebuvo suteikta. Nepaneigta, kad informaciją apie atsakovo M. T. komandiruotę 2020 sausio 18 d. – 2020 kovo 8 d. ieškovui tapo žinoma tik kartu su patikslintu atsiliepimu pateikus 2020 rugpjūčio 13 d. pažymą. Išanalizavus atsakovės J. T. visų bendraturčių vardu ieškovui pateiktus atsakymus į pasiūlymą dėl servituto nustatymo matyti, kad, ieškovui pateikus prašomus duomenis, iš esmės konkretūs pasiūlymai nepateikti, realios derybos nevyko. Tokią išvadą patvirtina ir atsakovų M. T. bei M. T. pirminiame atsiliepime ir parengiamajame teismo posėdyje, atstovaujant advokatui K. R., išdėstyti argumentai, kuriais jie ieškinio aiškiai nepripažino, teigė, kad nėra nei vienos aplinkybės, sąlygojančios servituto nustatymo būtinumą, dėl ko prašė ieškinį atmesti. Taip pat ir atsakovė J. T. pirminiame atsiliepime bei parengiamajame teismo posėdyje ieškinio nepripažino, nurodydama, jog aplinkybių, sąlygojančių servituto nustatymo būtinumą, iš viso nėra, kartu nurodydama, kad sutiktų su kelio servituto nustatymu, jeigu ieškovas mokėtų periodinę kasmetinę 300 Eur kompensaciją. Tik patikslintu atsiliepimu į ieškinį atsakovė J. T., atstovaujama kitos atstovės advokatės D. A., sutiko su siūlomu kelio servitutu, prašydama ieškinio reikalavimą tenkinti ir iš ieškovo priteisti solidariai atsakovams 350 Eur vienkartinę kompensaciją arba 5 Eur periodinę kompensaciją kiekvienam atsakovui. Visos šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantai, rodo, jog ieškovas į teismą kreipėsi tik išnaudojęs visas galimybes taikiai susitarti su atsakovais dėl kelio servituto nustatymo ir kad ieškovo kreipimosi į teismą metu bei bylos nagrinėjimo pradžioje tarp šalių buvo ginčas dėl kelio servituto nustatymo, ką pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas.
26. Nepagrįsti apeliantų skundo argumentai, kad ieškovas nebendradarbiavo, kad jo pasiūlymai susitarti buvo formalūs, kad jis nereagavo į pasiūlymą susitikti ir aptarti servituto nustatymo klausimus. Kaip minėta, ieškovas atsakovams siuntė tris pasiūlymus dėl servituto nustatymo, susirašinėjo elektroniniu paštu, kalbėjo telefonu, pateikė prašomą medžiagą apie žemėtvarkos projektą ūkininko sodybai kurti, konkrečiai nurodė, kad tikisi suderinti interesus per vasario mėnesį. Pagal bylos duomenis, atsakovai ieškovui nenurodė priežasčių ir nepagrindė, kodėl jis privalo laukti jų sprendimo dar du mėnesius, įskaitant ir aplinkybę, kad vienas iš bendraturčių yra komandiruotėje. Taigi, esant būtinumui nustatyti kelio servitutą, tačiau klausimo taikiai neišsprendus nuo 2019 m. spalio mėnesio, ieškovas turėjo teisę ginti savo pažeistas teises kreipdamasis į teismą. Iš atsakovės J. T. prie patikslinto atsiliepimo pateikto atstovių susirašinėjimo matyti, kad kai tik atsakovė J. T. 2020 rugpjūčio 14 d. pakeitė poziciją dėl kompensacijos dydžio nuo 300 Eur per metus iki 350 Eur vienkartinės kompensacijos, ieškovo atstovė jau 2020 rugpjūčio 17 d. sutiko su siūlymu sudaryti taikos sutartį dėl kelio servituto ir kompensacijos sumokėjimo. Todėl apeliantai nėra teisūs, teigdami, jog ieškovas su kompensacija dėl servituto sutiko tik tada, kai patikslintu atsiliepimu buvo pateikti išsamūs argumentai dėl kompensacijos. Pastebėtina, kad patikslintas atsakovės J. T. atstovės advokatės D. A. atsiliepimas teisėjos rezoliucija priimtas 2020 rugpjūčio 24 d. Vertinant, ar atsakovai neišvengiamai turėjo patirti išlaidų, svarbu tai, kad, iš esmės pasikeitus atsakovės pozicijai dėl kompensacijos dydžio, apie tai iš karto nebuvo pranešta ieškovui ar jo atstovei, bet buvo parengtas ir pateiktas patikslintas atsiliepimas, ir tik po to kreiptasi su pasiūlymu dėl taikaus ginčo sprendimo. Tuo pačiu sutiktina su ieškovo pozicija, jog tokios taikos sutarties sąlygos, pagal kurias ieškovas, kurio esminiai ieškinio reikalavimai pagal taikos sutartį tenkinami, turi atlyginti visas atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, pagal šios bylos aplinkybes nėra pagrįstas ir teisingas.
27. Pažymėtina, jog kriterijai, pagal kuriuos nustatomas išlaidų, patirtų už advokato pagalbą, dydis, išvardyti Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija): bylos sudėtingumas; teisinių paslaugų kompleksiškumas, specialių žinių reikalingumas; ankstesnis (pakartotinis) dalyvavimas toje byloje; būtinybė išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydis; teisinių paslaugų teikimo pastovumas ir pobūdis; sprendžiamų teisinių klausimų naujumas; šalių elgesys proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudos bei kitos svarbios aplinkybės (Rekomendacijų 2 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).
28. Atsižvelgdama į nutarties 22 – 23, 27 punktuose nurodytus kriterijus dėl bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymo, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovų teiginius, jog pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu netinkamai taikė teisės normas, dėl ko nepagrįstai nepriteisė visų atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad atsakovės J. T. procesinis elgesys nesudėtingoje byloje, atstovavimui pasisamdžius du advokatus, buvo rizikingas ir neracionalus perteklinio atstovavimo išlaidų prasme. Pažymėtina, kad sutartis su atsakovų atstovu K. R. buvo nutraukta 2020 rugpjūčio 24 d., kai iš esmės buvo likęs tik ginčas dėl bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydį sumažino ne tik atsakovams, bet ir ieškovui, nes įvertino, jog jis atsakovams siūlė nerealaus dydžio kompensaciją, o su ieškiniu kreipėsi anksčiau, nei atsakovai buvo pasiūlę susitikti kilusiam ginčui aptarti.
29. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su skundo argumentu, kad, jeigu ieškovas būtų sutikęs ginčą spręsti taikiai, o ne skubėjęs į teismą su ieškiniu, bylinėjimosi išlaidų nebūtų patirta. Kaip minėta, šalims susitarti nepavyko ilgiau nei keturis mėnesius, atsakovai nepripažino servituto būtinumo, pirminiais atsiliepimais prašė atmesti ieškinį, atsakovai M. T. ir M. T. atsiliepime į ieškinį aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad jie nesutinka spręsti servituto klausimo taikiai. Priešingai nei teigia apeliantai, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino tiek bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, tiek šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio pateikimo aplinkybes, todėl teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
30. Atmetus apeliacinio skundo reikalavimus dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims priteisimo, nėra pagrindo tenkinti ir apeliantų reikalavimo dėl valstybei visų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų priteisimo iš ieškovo E. V.
31. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
32. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo ir paskirstymo tarp šalių yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai pritaikius procesines teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, todėl jos naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 185, 263 straipsnio 1 dalis).
33. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą ieškovas E. V. turėjo 200 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos ieškovui priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), M. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), M. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), J. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 50,00 Eur (penkiasdešimt eurų) ieškovo E. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.