Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-634-864/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-05-14
Bylos Nr.: e2A-634-864/2019
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Mikonienė, Rūta Petkuvienė, Renata Volodko
Ieškovas: V. Z.
Atsakovas: E. S. T., J. Z. Š., R. V.

VILNIAUS APYGRDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Petkuvienės ir Renatos Volodko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. Z. ieškinį atsakovėms E. S. T., J. Z. Š. ir R. V. dėl žalos atlyginimo,

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. Z. prašo iš atsakovių solidariai priteisti 33 306,30 Eur nuostolių, 8326,58 Eur palūkanų bei 5 procentų dydžio procesinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje teigia, kad jos sutuoktinis kartu su savo pusseserėmis, atsakovėmis E. S. T., J. Z. Š.bei E. Ž. ir K. G. kartu turėjo bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypus, esančius adresu (duomenys neskelbtini). E. A. Z. nuosavybės teise priklausė 1/3 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1/3 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

2. Ieškovė nurodo, kad 2006 m. pradžioje pusseserės susisiekė su E. A. Z. ir informavo, kad rado pirkėją UAB „Upės slėnis“ abiem žemės sklypams ir pasiūlė jam kartu su pusseserėmis jį parduoti. Numatyta žemės sklypų pardavimo data pas notarą buvo 2006 m. sausio 30 d. Ieškovė nurodė, kad dar prieš vykstant pas notarą, ji su sutuoktiniu buvo informuoti, kad vieno aro pardavimo kaina sutarta su pirkėju buvo 1250 litų, tai už parduotas abiejų žemės sklypų dalis E. Z. tektų 115 000 litų. 2006 m. sausio 30 d. E. A. Z. dalyvaujant žmonai, pasirašė dėl jo turimų žemės sklypų dalies už sutartą 115 000 litų (33 306,30 Eur) kainą. Po to tą pačią dieną atskirai buvo pasirašyta antra pirkimo-pardavimo sutartis tarp pirkėjo ir pusseserių dėl jų turimų žemės sklypo dalių pardavimo, tačiau jau nedalyvaujant E.A. Z. ar jo žmonai.

3. Ieškovė nurodo, kad 2013 m. gegužės 14 d. jos sutuoktinis mirė po sunkios ligos. Visą jo palikimą priėmė ieškovė, nes tiek jų bendri vaikai R. ir A., tiek ir duktė iš pirmosios santuokos - R. V., savo palikimo dalių atsisakė. Ieškovės teigimu 2016 m. balandžio mėnesį su ja susisiekė telefonu Eduardo A. Z. pusseserė E. Ž. ir papasakojo, kad su pirkėju buvo sutarta ne 1250 Lt, o 2500 Lt kaina už vieną arą, taigi jos sutuoktiniui už parduotą žemę turėjo būti sumokėta dvigubai didesnė suma, t. y. 230 000 litų (66 612,60 Eur). Kaip papasakojo E. Ž., tokia apgaulė buvo sugalvota siekiant pusę E. A. Z. priklausančios sumos (115 000 Lt) atiduoti jo dukrai iš pirmos santuokos R. V., apie tai nežinant nei pačiam E. A. Z., nei jo sutuoktinei, nei jų vaikams A. ir R.. Teigia, kad buvo suderinta su notaru dėl dviejų pirkimo pardavimo sutarčių sudarymo, o taip pat su pirkėju dėl sumų paskirstymo siekiant paslėpti tikrąją E. A. Z. žemės sklypų pardavimo kainą nuo jo žmonos ir bendrų vaikų. Ieškovė nurodo, kad pusseserėms buvo sumokėta už parduotą žemę 115 000 Lt daugiau, t. y. 575 000 Lt, o ne 460 000 Lt. E. Ž. žiniomis netrukus po pirkimo pardavimo sutarties sudarymo E. S. T. ir J. Z. Š. perdavė sutartą sumą (115 000 Lt) R. V., ir patvirtino, kad E. A. Z. iki pat savo mirties ir nesužinojo apie apgaulę, kurią įvykdė jo dukra ir kitos atsakovės. Pažymėjo, kad atsakovių neteisėti veiksmai pasireiškė bendrais veiksmais sugalvojant planą, kaip perduoti pinigus R. V. tai nuslepiant nuo teisėto turto savininko. Ieškinys yra reiškiamas dėl netiesioginių nuostolių, t. y. negautų pajamų, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų atsakovių neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų. Taip pat ieškovė reikalauja 5 procentų metinių palūkanų, paskaičiuotų už 5 metų laikotarpį, priteisimo ir tai sudaro 8 326,58 Eur. Teigia, kad tarp atsakovių neteisėto elgesio ir E. A. Z. patirtų nuostolių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Ieškovė nurodo, kad civilinė atsakomybė šiuo atveju yra kildinama iš delikto, todėl bendrai padarę žalą nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Reikalavimams priteisti nuostolius yra nustatytas 3 metų senaties terminas. Ieškovė nurodo, kad E. A. Z. iki pat jo mirties apie jo atžvilgiu įvykdytą apgaulę nesužinojo, o ji pati apie teisę reikalauti žalos atlyginimo sužinojusi tik 2016 m. balandžio mėnesį, todėl ieškinio senaties terminas nėra suėjęs. Ieškovė nurodo, kad ji paveldėjo visas mirusio sutuoktinio turtines teises, įskaitant teisę reikalauti atlyginti jam atsakovių neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

Atsiliepimas

4. Atsakovas R. V. atsiliepime nurodė, kad 115 000 Lt sumos jai perdavimas atitiko ieškovės sutuoktinio ir jos tėvo valią. Šios sumos perdavimo atsakovei forma, pasirašant dvi pirkimo-pardavimo sutartis, buvo sugalvota tam, kad apie jai teiktą paramą nesužinotų ieškovė, kuri nebuvo linkusi remti atsakovės. Teigia, kad nuo 2006 metų iki pat savo mirties 2013 metais jos tėvas E. A. Z. nė karto nereiškė pretenzijų dėl šios sumos grąžinimo ar kitokia forma nereiškė nepasitenkinimo, kad dalis kainos atiteko jo dukrai R. V.. Pažymi, kad jos sutikimas priimti tėvo pasiūlytą pinigų sumą nėra ir negali būti traktuojamas kaip neteisėtas veiksmas. Ji apskritai neatliko aktyvių veiksmų, todėl toks elgesys negali būti laikomas neteisėtu. Be to, jos tėvas, būdamas minėtų lėšų savininku, turėjo išimtinę teisę savo nuožiūra disponuoti turtu ir pasinaudojimas šia teise nesukėlė žalos. Be to, žala nebuvo padaryta ir pačiai ieškovei, nes ji nėra tinkama ieškovė šioje byloje. Ji nepaveldėjo ir negalėjo paveldėti nesamos teisės, neturi teisės savo nuožiūra interpretuoti palikėjo valios. Ieškovės sutuoktinis nelaikė, kad buvo pažeistos jo teisės, nesikreipė į teismą dėl savo teisių gynimo. Kadangi ieškovės sutuoktinis žinojo visas sutarčių sudarymo aplinkybes, todėl senaties eiga prasidėjo 2006 m. sausio 30 d. ir baigėsi 2016 m. sausio 30 d. Atsakovė prašo taikyti ieškininę senatį. Atsakovės nėra ieškovės skolininkės, neturėjo pareigos vykdyti kokią nors prievolę, todėl reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra nepagrįstas.

Šalies argumentai

5. Atsakovas E. S. T. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad žemės sklypai buvo parduoti 2006 m. sausio 30 d dviejų notarinių pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. Vieną sandorį sudarė ieškovės miręs sutuoktinis E. A. Z. ir pirkėjas UAB „Upės slėnis“, kitą – atsakovės ir pirkėjas UAB „Upės slėnis“. Teigia, kad tarp šalių buvo sutarta ne vieno aro kaina, o žemės sklypų kaina, t. y. bendra suma už parduodamas žemės sklypų dalis. A. E. S. T. teigimu, E.A. Z. žinojo, kad jo pusseserės gaus didesnę pinigų sumą, iš kurios vėliau 115 000 litų perduos atsakovei R. V.. Atsakovė nurodo, kad pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovės sutuoktinio ir pirkėjo UAB „Upės slėnis“, atitiko tikrąją E. A. Z. valią, žinojo, kokią sumą gaus pats ir jo dukra, atsakovė. Nesutinka, kad jis buvo apgautas dėl tikrosios vieno aro pardavimo kainos. Pažymėjo, kad turtas, kurį pardavė E. A. Z. ir jo pusseserės – atsakovės, buvo paveldėtas iš tėvų. Asmuo, valdantis turtą asmeninės nuosavybės teise, gali šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra. Visas sumanymas E. A. Z. buvo žinomas, pats nusprendė, kaip panaudos gautas pinigines lėšas. Siekdamas išvengti konfliktų, jis kartu su atsakovėmis tokį sumanymą slėpė ir ieškovės apie tai neinformavo. E. S. T. nurodo, kad šios aplinkybės paneigia ieškovės teiginį, kad atsakovės atliko neteisėtus veiksmus bei įgijo joms nepriklausantį turtą. Tokiu būdu nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų - neteisėtų veiksmų. Atsakovės negali būti kaltos dėl to, kad E. A. Z. pageidavo dalį gautų piniginių lėšų perduoti savo dukteriai R. V., todėl jis nepatyrė žalos, pasireiškiančios pajamų negavimu. Atsakovės teigimu, nėra ir kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų: žalos ir priežastinio ryšio. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ji su vaikais nežinojo apie tai, kad 115 000 litų atiteko atsakovei R. V., nepatvirtina, kad to nežinojo turto savininkas E. A. Z.. Atsiliepime pažymėjo, kad iki pat savo mirties (2013 m.) jis nereiškė jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl sudarytų sutarčių sąlygų. Be to, nurodo, kad V. Z. nėra tinkama ieškovė. Sandoris, iš kurio ieškovė kildina atsiradusią žalą, buvo visiškai įvykdytas, gautos lėšos panaudotos tikėtina šeimos poreikiams, todėl šiuo atveju neliko paveldėjimo dalyko. Ieškovė negalėjo paveldėti daugiau velionio teisių, negu jis pats turėjo. Atsakovės teigia, kad V. Z. neperėmė procesinių E. A. Z. teisių ir nepaveldėjo turtinės teisės reikšti ieškinį. Sandoris buvo sudarytas 2006 metais, todėl yra praleistas įstatymo nustatytas 3 metų senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo sutarties sudarymo dienos. Ieškinį prašo atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismo posėdžio metu ieškovė reikalavimus palaikė pilnai.

Šalies argumentai

7. Ieškovės atstovas A. Z. papildomai nurodė, kad visiems vaikams tėtis pervedė po 10 000 Lt. Patvirtino, kad apie apgaulę sužinojo iš E. Ž. 2016 metų pavasarį. Bandė aiškintis ir su E. Ž. ir su R. V.. Pastaroji sandorį kategoriškai neigė.

8. Ieškovės atstovė palaikė ieškinį, papildomai nurodė, kad nėra ginčo dėl to, kad yra sutartyse nurodyta skirtinga kaina, tačiau ginčas kilo dėl motyvo, ar E. A. Z. žinojo apie tą sandorį ar ne. E. A. Z. turtas buvo tvarkomas be jo sutikimo. Ieškovė, kaip turto paveldėtoja, turi teisę ginti mirusio asmens turtines teises bei spręsti visus klausimus susijusius su jo turtu. Ieškinio senatį skaičiuoja nuo 2016 metų pavasario, nes ieškovės teigimu E. A. Z. apie tai nežinojo.

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismo posėdžio metu atsakovė R. V. papildomai nurodė, kad 2006 metais jai paskambino E. Ž., pranešė, kad parduoda žemę, ir yra nutarę dalį pinigų pervesti jai. Pripažino, kad gavusi visą 115 000 Lt sumą, kurios dalis jos prašymu buvo pervesta dukrai. Tvirtino, kad tėtis žinojo apie sandorį. Palikimo atsisakė, nes manė turto dalį jau gavusi.

10. Teismo posėdžio metu atsakovė E. S. T. papildomai paaiškino, kad 2006 metų pradžioje buvo susitikusi su E. A. Z. ir E. Ž., sutarė žemę parduoti ir aptarė, kad dalis pinigų atiteks R.. Sutarė, kad susitarimas liks tarp jų. Dar kartą vyko susitikimas, kuriame jau dalyvavo ir R. V., kurio metu sutarė, kad per ją bus perduoti pinigai R.. Teigė, kad toks buvo E.A. Z. noras. Visus žemės sklypų pardavimo reikalus tvarkė E. Ž., ji ir sugalvojo tokiu būdu nuslėpti. Nurodė, kad apie šiuos sandorius žinojo ir jos sutuoktinis, kuris 2016 metais mirė. Kadangi neliko paskutinio liudytojo, todėl E. Ž. tik po dešimties metų atskleidė šį susitarimą ieškovei. Ji pati jokios naudos neturėjo, nes sutartą sumą pinigų perdavė R. V.. Nurodė, kad E. Ž. dalį savo pinigų prirašė prie jos sumos, siekdama išvengti mokesčių. Tą dalį E. Ž. ji grąžino per banką. Patvirtino, kad 90 000 Lt pervedė R. V. ir jos dukrai, o 7 750 Lt pervedė J. Z. Š.. Apie pervestas sumas pranešė E. A. Z..

11. Liudytoja E. Ž. patvirtino, kad organizavo žemės sklypų pardavimą, derėjosi dėl žemės sklypų kainos, teigė, kad pusseserėms pasiskundus, kad R. reikia pagelbėti finansiškai, ji pati pasiūliusi sudaryti dvi sutartis ir kad būtų abiem šeimoms po lygiai – gautų 115 000 Lt ir R. V. ir tiek pat E. A. Z.. Su pusbroliu E. A. Z. bendravo retai, susitikdavo per laidotuves.

12. Atsakovas J. Z. Š. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Apie teismo posėdį jai pranešta tinkamai, byla nagrinėtina atsakovei nedalyvaujant.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.

14. Teismas nustatė, kad 2006 m. sausio 30 d. notariškai patvirtinta pirkimo pardavimo sutartimi E.A. Z. pardavė UAB „Upės slėnis“ jam priklausančią 46/138 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir visą jam priklausančią 4600/13800 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną E. Ž., K. G., J. Z. Š. ir E. S. T. sudarė pirkimo pardavimo sutartį su tuo pačiu pirkėju UAB „Upės slėnis“ dėl joms nuosavybės teise priklausančių tų pačių žemės sklypų dalių pardavimo. 2013 m. gegužės 14 d. E. A. Z. mirė. Mirusiojo vaikams A. Z., R. Z. ir R. V. nuo palikimo atsisakius, jį priėmė palikėjo sutuoktinė V. Z..

15. Teismas vertino, jog ieškovė V. Z. yra tinkama ieškovė, kadangi ieškinį reiškė kaip savo mirusio sutuoktinio teisių paveldėtoja (Civilinio kodekso 5.1 straipsnis). Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė savo mirusio sutuoktinio teisių pažeidimą sieja su 2006 m. sausio 30 d. įvykusiais sandoriais, tačiau subjektyvusis kriterijus, t. y. vidinis teisės pažeidimo suvokimas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas yra glaudžiai susijęs su pačiu asmeniu. Ieškovė teigia, kad jos sutuoktinis E. A. Z. iki pat savo mirties apie antrojo sandorio, sudaryto tą pačią dieną (2006 m. sausio 30 d.) sudarymo aplinkybes nesužinojo, o faktinės aplinkybės patvirtina, kad teisminės gynybos jis nesikreipė. Teismas vertino, kad atsižvelgiant į tai, jog nuo sandorių sudarymo 2006 metais iki pat savo mirties, t. y. per beveik aštuonerius metus, palikėjas dėl galimai pažeistų teisių nesikreipė, laikytina, kad per nurodytą laiko tarpą kiekvienas pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, manydamas, kad toks buvo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas taikė ieškinio senaties terminą (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

16. Apeliaciniu skundu apeliantė V. Z. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 1 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas, prijungti papildomus rašytinius įrodymus.

17. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė, kad tik pats E. A. Z. galėtų nurodyti, kad jis sužinojo apie galimai pažeistas savo teises, ir tik jis pats galėtų prašyti praleistą terminą atnaujinti. Pažymi, kad teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog E. A. Z. teisminės gynybos nesikreipė iki pat savo mirties. Ši aplinkybė kartu su kitomis, kurių teismas apskritai netyrė, tik patvirtina kad E. A. Z. nežinojo apie jam priklausančios kainos dalies pasisavinimą. Mano, kad teismas, padarydamas išvadą, kad E. A. Z. turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, neįvertino teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumo bei atsakovių veiksmų, t. y. neveikimo įtakos E. A. Z. susiklosčiusios situacijos vertinimui. Atsakovės visuomet nuo E. A. Z. slėpė tiek tai, kad buvo susitarta dėl didesnės žemės sklypų pardavimo kainos, tiek tai, kad jam priklausiusią kainos dalį pasisavino ir perdavė jo dukrai R. V.. Teigia, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi E. A. Z. tais pačiais metais, kai buvo sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys, sunkiai susirgo liga, kuri stipriai paveikė jo sąmoningumą bei orientaciją. Pažymi, kad teismas nepagrįstai suabsoliutino reikalavimą atsižvelgti į atsakovų interesus, taikant ieškinio senaties termino klausimą, ir taip neproporcingai suvaržė ieškovės teisę kreiptis pažeistų teisių teisinės gynybos bei reikalavimą neleisti kaltiems asmenims išvengti atsakomybės ir žalos atlyginimo. Mano, kad teismas nepagrįstai priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas.

18. Teigia, kad E. A. Z. nežinojo apie tai, kad jam priklausančios kainos dalis, 115 000 Lt, bus atiduota jo dukrai R. V. ir kad vėliau taip faktiškai buvo padaryta, yra esminė. Ji yra pagrindas tiek išvadai, kad atsakovėms kyla civilinė atsakomybė už Eduardui A. Z. padarytą žalą, tiek ir išvadai, kad nėra praleistas ieškinio senaties terminas, kadangi E. A. Z. apie savo pažeistas teises nežinojo. Aplinkybė, kad E. A. Z. nesikreipė dėl pažeistų teisių gynybos, pati savaime negali nei patvirtinti, nei paneigti fakto, kad E. A. Z. žinojo apie pinigų pasisavinimą.

19. Teigia, kad tiesioginiai įrodymai, t. y. mokėjimo pavedimai po 10 000 Lt visiems vaikams, patvirtina, kad E. A. Z. nežinojo, kad vienas vaikų – atsakovė R. V. – dar papildomai gaus 115 000 Lt.

20. Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu buvo vienareikšmiškai patvirtinta aplinkybė, kad atsakovės R. V. santykiai tiek su E. A. Z., tiek su jo sutuoktine, tiek ir visos šeimos santykiai tarpusavyje (o šeima būtent ir buvo suvokiama kaip apimanti ne tik bendrus E. A. Z. vaikus, bet ir jo dukrą iš pirmosios santuokos R. V. ir jos šeimą) buvo labai geri ir šilti. Jau vien ši aplinkybė patvirtina, kad mažai tikėtina, kad E. A. Z. būtų slėpęs tokios jam reikšmingos pinigų sumos perdavimą vienam iš savo vaikų ir apskritai, kad būtų galėjęs sukurti ir įgyvendinti tokią neteisėtų sandorių schemą, o apie ją sužinojęs – nesiimti jokių veiksmų.

21. Teigia, kad jokių tiesioginių įrodymų apie tai, kad E. A. Z. turėjo valią sudaryti apsimestinį sandorį už pusiau mažesnę kainą ir dukrai padovanoti 115 000 Lt per savo pusseseres, nėra. Jau vien šios aplinkybės, apeliantės manymu, patvirtina, kad yra sunkiai tikėtina, jog E. A. Z. būtų turėjęs kokių nors bent minimaliai logiškai paaiškinamų motyvų padovanoti savo dukrai per savo Pusseseres, paslapčia nuo likusių šeimos narių, 115 000 Lt, ir tai atitinkamai patvirtina, kad E. A. Z. apie „pinigų slėpimo / perdavimo schemą“ nieko nežinojo.

22. E. A. Z. , gavęs pinigus pagal pirkimo-pardavimo sutartį1, visiems vaikams, įskaitant ir R. V., pervedė po 10 000 Lt. Mano, kad jeigu ieškovė būtų nusiteikusi prieš pagalbą R. V. ar dėl pagalbos teikimo tarp sutuoktinių būtų kilę kokie nors nesutarimai, tai E. A. Z. būtų arba slėpęs ir tų 10 000 Lt pervedimą arba apskritai būtų jų nepervedęs.

23. Pažymi, kad E. A. Z. dalyvavimas „schemoje“ yra visiškai nelogiškas ir dėl to, kad vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 19 punktu iš tėvų gautos dovanos neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, tuo tarpu iš už tėvų pusseserių gautas lėšas turėjo būti mokamas gyventojų pajamų mokestis. Mano, kad sunkiai tikėtina, jog tėvas, žinodamas, kad iš jam tiesiogiai dovanojant pinigus dukrai, šiai nereikėtų mokėti gyventojų pajamų mokesčio, nesugalvotų jokios kitos „slėpimo schemos“ kaip tik dovanoti šias lėšas per asmenis, iš kurių gautos lėšos jau būtų apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu.

Šalies argumentai

24. Apeliantės teigimu, atsakovių parodymai prieštaringi dėl to vertinti kritiškai. Pažymi, kad tarp šalių apskirtai šioje byloje niekada nebuvo ginčo dėl to, kad E. A. Z. žemės sklypo dalies kaina buvo 230 000 Lt ir kad pusė šios sumos buvo sumokėta pagal pirkimo - pardavimo sutartį2, t. y. ne E. A. Z., o pusseserėms. Tai buvo pripažinta tiek atsiliepimuose į ieškinį, tiek bylos nagrinėjimo iš esmės metu, taip pat E. Ž.. Ginčas byloje yra tik dėl to, ar tai buvo padaryta su E. A. Z. žinia. Pažymi, kad aplinkybė, jog E. Ž. gavo mažą pinigų sumą pagal pirkimo-pardavimo sutartį2 ir niekada pretenzijų nereiškė, yra paneigta tiesiogiai pačios E. S. T., t. y. kad E. Ž. priklausiusią didesnę kainos dalį E. S. T. pervedė E. Ž. po pirkimo-pardavimo sutarties2 sudarymo.

25. E. A. Z. nieko nežinojo apie tai, kad jam priklausanti kainos už žemės sklypą dalis buvo sumokėta pusseserėms pagal pirkimo-pardavimo sutartį2 bei vėliau perduota jo dukrai iš pirmosios santuokos, t. y. kad E. A. Z. buvo apgautas. Pažymi, kad teismas neįvertino to, kad E. A. Z. apgavo jo artimi giminaičiai (pusseserės) bei dukra. E. A. Z. nedalyvavo derybose dėl žemės sklypų pardavimo, viską organizavo jo pusseserės. Jis pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu jau buvo pensininkas, gyveno Kelmėje, taigi Kaune buvusiomis nekilnojamojo turto kainomis jis nesidomėjo ir neturėjo pagrindo domėtis, nes tai buvo vienkartinio pobūdžio sandoris. Kaip ir minėta, E. A. Z. gyveno kukliai, taigi ir 125 000 Lt suma už parduodamą žemės sklypą jam buvo didelė.

26. Pažymi, kad teismas taip pat neįvertino to, kad kai tik ieškovė sužinojo apie tai, kad galimai Eduardui A. Z. priklausanti kainos dalis buvo pasisavinta atsakovių, buvo nedelsiant imtasi priemonių aiškintis situacijai: buvo gauta pirkimo pardavimo sutartis2, buvo prašoma atsakovės R. V., su kuria santykiai iki to momento buvo labai geri ir artimi, paaiškinimo, ir šiai atsisakius bendrauti teismui ieškinys buvo pateiktas vos po 4 mėnesių nuo to, kai buvo gauta pirminė informacija apie galimai padarytą pažeidimą (ieškovei liudytoja E. Ž. papasakojo, kas buvo padaryta, 2016 m. balandžio mėnesį, o ieškinys buvo paduotas 2016 m. rugpjūčio mėnesį).

Žemesnės instancijos teismas

27. Teismui nustačius, kad E. A. Z. turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, atsižvelgdamas į E. A. Z. sunkią ligą bei kitas reikšmingas aplinkybes (atsakovių apgaulę, faktą, kad nuo faktinio sužinojimo apie tai, kad buvo pasisavinti E. A. Z. buvo nedelsiant kreiptasi į teismą ir kt.), teismas turėjo pripažinti, kad senaties terminas, net jei buvo praleistas (su kuo ieškovė nesutinka), praleistas dėl svarbių priežasčių.

28. Nurodo, kad E. A. Z. pusseserės bei dukra R. V. nutylėjo esmines E. A. Z. teises pažeidžiančias aplinkybes, t. y. kad jo sklypo vertė buvo dvigubai didesnė, kad pusę jam priklausančios kainos pasisavins pusseserės ir atiduos R. V..

29. Apeliantė skųsdama sprendimo dalį dėl iš ieškovės V. Z. priteistos 1 815 Eur sumos atsakovės E. S. T. naudai bei 2000 Eur sumos atsakovės R. V. naudai, nurodo, kad iš atsakovių pateiktų ataskaitų matyti, kad atstovavimo išlaidos, vadovaujantis Rekomendacijomis, apskaičiuojamos pagal valandinį įkainį yra priteistos taikant 100 Eur valandinį įkainį. Mano, kad jau vien dėl šios priežasties, priteistas bylinėjimosi išlaidų dydis negali būti laikomas atitinkančiu Rekomendacijoje nustatytus dydžius. Pažymi, kad byloje atsakovėms R. V. bei E. S. T. atstovavo advokatai, dirbantys toje pačioje advokatų kontoroje. Jų pateikti atsiliepimai yra beveik vienodi, itin mažos apimties (atitinkamai 6 ir 7 lapai). Atsakovės neteikė į bylą jokių įrodymų, išskyrus po vieną lapą išrašo iš banko sąskaitos, patvirtinantį, kad E. A. Z. priklausę 115 000 Lt buvo pervesti R. V., atsiliepimuose taip pat nėra didelių laiko sąnaudų reikalaujančios bylos faktinių aplinkybių analizės ar pan. Taigi už tokių atsiliepimų parengimą bei įrodymų rinkimą priteista suma (po 8 valandas), atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, laikytina per didelė.

30. Atkreipė dėmesį kad kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje kelis kartus buvo sprendžiamas atsakovių prašymas dėl bylos perdavimo pagal teismingumą. Vilniaus miesto apylinkės teismas galiausiai priėmė nutartį dėl bylos perdavimo kitam teismui (nors prieš tai kelis kartus buvo sprendęs, kad byla teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui), tačiau tokia nutartis buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo, o teisėja, priėmusi tokią nutartį, ieškovės prašymu Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos nutartimi buvo nušalinta nuo bylos. Esant tokiai situacijai, atsakovių patirtų išlaidų, susijusių su teismingumo klausimo sprendimu, kuris buvo daromas atsakovių iniciatyva, priteisimas iš ieškovės, yra nesąžiningas, nes šios išlaidos susidarė dėl teismo ir pačių atsakovių veiksmų (į R. V. bylinėjimosi išlaidas įtrauktos atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimo sąnaudos – 3 val., nors šio atsiliepimo tekstinė dalis užima vos vieną lapą; į E. S. T. bylinėjimosi išlaidas įtrauktas pareiškimas dėl teismingumo).

31. A. E. S. T. ir R. V. prašo apeliacinį skundą atmestini. Nurodo, kad kyla klausimas kaip nustatyti ieškinio senaties termino eigos pradžią, kai tiesioginis teisinių santykių dalyvis nežino apie savo teisių pažeidimą arba tam tikrų aplinkybių nelaiko savo teisių pažeidimu, ir miršta neatlikęs jokių teisinių veiksmų, kuriuos pradeda jo teisių perėmėjai.

32. Šiuo atveju teisių pažeidimo aspektu yra svarbi E. A. Z. (o ne ieškovės) pozicija, kada jis sužinojo ar turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Ta aplinkybė, su kuria ieškovė sieja ieškinio senaties termino eigos pradžią, kad apie įvykusį „pinigų pasisavinimą“, ieškovė sužinojo iš giminaitės E. Ž. pasakojimo, 2016 m., šiai bylai jokios teisinės reikšmės neturi, jeigu nustatoma, kad ieškinio senaties terminas suėjo dar iki teisių perėmimo (E. A. Z. mirties) arba jeigu teisių pažeidimo fakto apskritai nebuvo.

33. Pažymi, kad atsiradus paveldėjimui ir įvykus teisių parėmimui, kai visas E. A. Z. teises perėmė jo sutuoktinė (ieškovė), ji daugiau teisių, nei turėjo E. A. Z., neįgijo, vadinasi, ji neįgijo teisės kreiptis į teismą ir reikalauti savo pažeistų teisių gynimo. Šiuo atveju, ieškovei ir tik ieškovei atrodė, kad E. A. Z. teisės buvo pažeistos, ir ieškovė sužinojimą apie teisių pažeidimą, t. y. ieškinio senaties termino pradžią, siejo su aplinkybe, kada ji, o ne E. A. Z. sužinojo, kad galimai E. A. Z. teisės pažeistos. Tačiau kaip matyti, iš situacijos sąlygų, E. A. Z. nelaikytų aplinkybių atskleidimo savo teisių pažeidimu, tai reiškia, kad ieškovės teisė pagrįstai nebuvo ginama, kadangi ji net nebuvo pažeista. Šiuo atveju nėra teisės pažeidimo (objektyviojo momento), todėl nesant objektyviojo momento, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Tariamo teisės pažeidimo padarymo diena laikytina diena, kai buvo sudaryti sandoriai, t. y. 2006 m. sausio 30 d. Sandorių sudarymo dieną paaiškėjo tariamas teisės pažeidimas E. A. Z. atžvilgiu, kadangi vietoje sandoryje nurodytos 115 000 Lt kainos, kurią faktiškai gavo, E.A. Z. tariamai turėjęs gauti 230 000 Lt. Taigi, ieškinio senaties termino objektyvusis momentas – tai 2006 m. sausio 30 d., kada E. A. Z. turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, ir tai padarė, kadangi objektyvių duomenų apie tai, kada E. A. Z. sužinojo apie savo teisių pažeidimą byloje nėra, o šalys šias aplinkybes įrodinėjo skirtingai, teismas pagrįstai nustatė, kad E. A. Z. apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti praėjus protingam laiko tarpui nuo sandorių sudarymo, tačiau ne vėliau kaip iki mirties datos.

34. Pažymi, kad ieškovas apeliaciniame skunde iškelia naujas aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos ir vertintos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, su tokia ieškovės pozicija atsakovės nesutinka.

35. Teigia, kad ieškovės nurodomos aplinkybės, kad sužinojo 2016 m. iš E. Ž., nepagrindžia nei termino praleidimo, nei svarbos. Net ir darant prielaidą, kad E. A. Z. sunkiai susirgo, tai 8 metų laikotarpis negali būti pateisinamas termino atnaujinimui, be to paveldėtoja dar 2 metus delsė kreiptis į teismą be didelės pateisinamos priežasties.

36. Šioje byloje deliktas pirmiausia siejamas ne su kokiais nors neteisėtais atsakovų veiksmais, o su sandorio sąlygomis. Papildoma ieškovės nurodoma aplinkybė, jog atsakovai „apgavo ieškovą“, „pasisavino pinigus“, „sukčiavo“ yra išvestinė iš tariamai nesąžiningų sandorio sąlygų. Ieškovė nurodo, kad teisės pažeidimas šioje byloje atsirado iš nesąžiningų dviejų skirtingų sandorių, sudarytų 2006 m. sausio 30 d., sąlygų. Atlikus sandorių analizę, matyti, kad E. A. Z. pardavęs savo turto dalį už ją gavo 115 000 Lt kainą, tuo tarpu kito sandorio dalyviai (atsakovai E. S. T. ir J. Z. Š.) už tą pačią dalį gavo po 264 500 litų kainą.

37. Pažymi, kad atlikus 2006 m. sausio 30 d. sandorių analizę, matyti, jog pardavėjas pagal pirmą sandorį E. A. Z. susitarė su pirkėju UAB „Upės slėnis“, jog parduoda jam priklausančią turto dalį už 115 000 Lt, tuo tarpu pardavėjai pagal antrą sandorį, t. y. atsakovai E. S. T. ir J. Z. Š. joms priklausančią dalį parduoda už 264500 Lt. Tai reiškia, kad E. A. Z. sutarė su pirkėjui turto kainą – 115 000 Lt, atsakovai sutarė kitą kainą – 264 500 Lt. Sandoris yra šalių valios išraiška ir susitarimas dėl kitokios turto kainos pagal skirtingus sandorius yra logiškas dalykas. Kaina – tai derybų objektas ir pan., todėl tokie susitarimai nėra draudžiami įstatymo ir šalims galioja. J. E. A. Z., sudarydamas sandorį su UAB „Upės slėnis“ sutarė 115 000 Lt kainą, nors kitos šalys susitarė dėl kitokios kainos, nepaisant kainų skirtumo, toks susitarimas jos šalims turi įstatymo galią. Motyvai ir priežastys, dėl kurių šalys sutarė skirtingą kainą išeina už sandorio ribų, todėl teisiškai nereikšmingi. Kaina – tai sandorio sąlyga. Šiai dienai ji yra galiojanti ir nenuginčyta, todėl kas nors kitas negali pakeisti E. A. Z. valios laisvės, ir todėl laikytina, kad pats E. A. Z. išreiškė valią parduoti daiktą ne už kokią nors kitą kainą, bet už sandoryje nurodytą kainą. Pažymi, kad nėra delikto sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

38. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

39. Ieškovė V. Z. prašė priteisti solidariai iš atsakovių E. S. T., J. Z. Š. ir R. V. 33 306,30 Eur nuostolių. Reikalavimas kildinamas iš delikto, grindžiant jį atsakovių neteisėtais veiksmais – neatskleidžiant ieškovės mirusiam sutuoktiniui E. A. Z. priklaususio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tikrosios kainos. Nėra ginčo dėl aplinkybės, jog E. A. Z. priklausęs žemės sklypas 2006 m. sausio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė jam priklausančio sklypo dalį už 115 000 Lt (33 306, 30 Eur) kainą.

40. Ieškovė ieškinį įrodinėja ta aplinkybe, jog vėliau buvo pasirašyta antra sutartis dėl kitos dalies žemės sklypo tarp pirkėjo ir kitų sklypo (duomenys neskelbtini). dalių savininkių. Ieškovė nurodo, kad pusseserėms buvo sumokėta už parduotą žemę 115 000 Lt (33 306, 30 Eur) daugiau, t. y. 575 000 Lt (166 531, 51 Eur), o ne 133 225, 21 Eur (460 000 Lt). Sklypų kainų skirtumą 115 000 Lt (33 306, 30 Eur) ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovių, apeliuodama į tai, kad dalis ieškovės mirusio sutuoktinio parduodamo sklypo kainos buvo apskaityta paminėtu kitu sandoriu bei 33 306, 30 Eur pervesta ieškovės mirusio sutuoktinio dukteriai iš pirmos santuokos R. V.. Ginčo dėl aplinkybės, jog sklypų kainos buvo nurodytos skirtingos byloje nėra, nėra ginčo ir dėl aplinkybės, jog ieškovės nurodoma suma buvo pervesta atsakovei R. V..

41. Ieškinys, minėta, kildinamas iš civilinės deliktinės atsakomybės. Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.

42. Nagrinėjamu atveju ieškovė žalą kildina iš esmės iš sutartinių santykių, kas pagal bendrą taisyklę negali būti taikoma. Aplinkybių, patvirtinančių, kad egzistuoja įstatymo norma, kuri šiems teisiniams santykiams leistų taikyti deliktinę atsakomybę, ieškovė neįrodinėja. Tuo tarpu Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-687/2015). Pažymėtina, kad pačios žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties ieškovė neginčija, t. y. nekvestionuoja joje išreikštos E. A. Z. valios.

43. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, bei įrodinėjimo dalyką, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovei neginčijant paties sandorio, tačiau apeliuojant į jo nesąžiningumą, nurodant, kad jo kaina buvo apskaityta kita sutartimi, t. y. iš esmės kildinant žalą iš sandorių, kurie neginčijami, nėra pagrindo spręsti, kad yra pagrindas taikyti deliktinę atsakomybę sutartinių santykių pagrindu bei kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, dėl ko kiti ieškovės nurodomi argumentai dėl galimai atsakovių panaudotos apgaulės, neatskleidžiant tikrosios sklypo kainos E. A. Z. bei perleidžiant dalį lėšų minimo asmens dukteriai, šioje byloje nėra teisiškai reikšmingi ir savaime neįrodo ieškovei padarytos žalos.

Dėl ieškinio senaties.

44. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu spendimu ieškinį atmetė taikydamas trejų metų ieškinio senatį (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

45. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato Civilinis kodeksas bei kiti įstatymai (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

46. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti arba ginčijami. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo pateikimo, jei nenustatoma svarbių priežasčių jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), yra pagrindas ieškinį atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis).

47. Pirmosios instancijos teismas taikydamas ieškinio senatį nustatė, kad ieškovė savo mirusio sutuoktinio teisių pažeidimą sieja su 2006 m. sausio 30 d. įvykusiais sandoriais. Ieškovė teigia, kad jos sutuoktinis E. A. Z. iki pat savo mirties apie antrojo sandorio, sudaryto tą pačią dieną (2006 m. sausio 30 d.) sudarymo aplinkybes nesužinojo, o faktinės aplinkybės patvirtina, kad teisminės gynybos jis nesikreipė. Teismas vertino, kad per nurodytą laiko tarpą kiekvienas pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, manydamas, kad toks buvo.

48. Apeliacijos instancijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties termino objektyvusis momentas yra 2006 m. sausio 30 d., kada E. A. Z. turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, ir tai padarė, kadangi objektyvių duomenų apie tai, kada E. A. Z. sužinojo apie savo teisių pažeidimą byloje nėra, o šalys šias aplinkybes įrodinėjo skirtingai. Pirmos instancijos tesimas pagrįstai nustatė, kad E. A. Z. apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti praėjus protingam laiko tarpui nuo sandorių sudarymo, tačiau ne vėliau kaip iki mirties datos. Kolegijos nuomone, priešingu atveju, jei senaties termino pradžia būtų skaičiuojama ne nuo tiesioginio teisinių santykių dalyvio sužinojimo apie įvykusį teisė pažeidimo momento, o nuo jo teisių perėmėjų subjektyvaus suvokimo apie teisės pažeidimą, būtų paneigtas ieškinio senaties tikslas užtikrinti teisinių santykių stabilumą.

49. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Be kita ko, kaip teisingai, pažymi atsakovių atstovas, šioje byloje apskritai nėra nustatyta aplinkybių, jog E. A. Z. sudaryto žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sandorio kainą būtų vertinęs kaip neatitinkančią jo valios ar laikęs kad jo teisės yra pažeistos. Įvertinus tai, kad E. A. Z. savo teisių gryninimo šioje byloje nurodytu pagrindu neinicijavo, kaip pirmosios instancijos teismas nustatė, beveik aštuonerius metus. Darytina išvada, jog ginčijamu teismo sprendimu pagrįstai taikytas ieškinio senaties terminas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme.

50. Apeliantė taip skundžia teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, kuria iš ieškovės V. Z. atsakovės E. S. T. naudai priteista 1 815 Eur suma ir atsakovės R. V. naudai priteista 2 000 Eur suma. Nurodo, kad priteistos išlaidos neproporcingos atliktam darbui, procesiniai dokumentai iš esmės panašūs, nebuvo teikiama didelės apimties įrodymų.

51. Pagal bendrą taisyklę pralaimėjusi šalis apmoką bylinėjimosi išlaidas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.2. už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikomas koeficientas - 2,5.

52. Remiantis statistikos departamento pateikta informacija vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) trečią ketvirtį sudarė 935,70 Eur bruto, taigi pagal rekomendacijas priteistina suma neturėtų viršyti 2 339, 25 Eur sumos. Nagrinėjamu atveju atsakovių naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomendacijose nurodytų bylinėjimosi išlaidų dydžių už atsiliepimų į ieškinį parengimą. Be kita ko, pažymėtina ir tai, jog buvo rengiami ne tik atsiliepimai į ieškinį, bet ir kiti procesiniai dokumentai (atsiliepimas į atskirąjį skundą ir kt.), taip pat atstovai dalyvavo teismo posėdžiuose, taigi nėra jokio pagrindo išvadai, jog priteistos neproporcingos ir per didelės bylinėjimosi išlaidos.

53. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54. Atmestus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantei nepriteistinos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Ramunė MikonienėRūta PetkuvienėRenata Volodko