Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko),

asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. (vaizdo konferencijos būdu) ir jo gynėjui advokatui Zigmantui Lipnevičiui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. gynėjo advokato Zigmanto Lipnevičiaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria pripažinta, kad D. J., būdamas nepakaltinamu, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas: Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (dėl namų kino „Hundai“ ir skalbimo mašinos „Bosch“); Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (dėl namų kino „Hundai“, garų surinktuvo „Hansa“, elektrinės viryklės „Dea V40M56R“ ir skalbimo mašinos „Bosch“); Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 3 dalyje (dėl telefono „Sony Xperia E4G“); Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (dėl telefono „Sony Xperia E4G“); Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 3 dalyje (dėl elektrinės viryklės „Dea V40M56R“); Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (dėl garso kolonėlės „Philips“); Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 3 dalyje (dėl kompiuterio „ASUS X53BY“); Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (dėl kompiuterio „ASUS X53BY“); Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje (dėl telefono „Samsung Galaxy S3 NEO“); Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (dėl telefono „Samsung Galaxy S3 NEO“); Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (dėl MP3 grotuvo); Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje (dėl telefono „Sony Xperia M2“); Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (dėl telefono „Sony Xperia M2“); Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje (dėl šaldytuvo „Samsung“); Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (dėl šaldytuvo „Samsung“), ir nutarta jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje – viešojoje įstaigoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje. Sveikatos priežiūros įstaiga įpareigota ne rečiau nei kartą per šešis mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą. D. J. nutarta laikyti specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje – viešojoje įstaigoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje iki įsiteisės nutartis dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo šioje byloje. Ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nutarčiai įsiteisėjus, nutarta panaikinti. Civilinio ieškovo ADB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo nutarta palikti nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. J. nustatyti tiek medicininis, tiek teisinis nepakaltinamumo kriterijai, todėl pripažino, kad baudžiamojo kodekso uždraustų veikų padarymo metu jis buvo nepakaltinamas BK 17 straipsnio nuostatų prasme ir jam turi būti taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

17. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. spalio 19 d. nutartimi pripažinta, kad D. J., būdamas nepakaltinamu, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir nutarta taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje – (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje, kuri įpareigota ne rečiau nei kartą per 6 mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą. D. J. nutarta laikyti specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje – (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje iki įsiteisės nutartis dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo šioje byloje. Ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nutarčiai įsiteisėjus, nutarta panaikinti. Civilinio ieškovo ADB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo nutarta palikti nenagrinėtu.

18. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. spalio 19 d. nutartį apeliacine tvarka apskundė asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. gynėjas advokatas Zigmantas Lipnevičius.

19. Apeliaciniu skundu asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. gynėjas advokatas Zigmantas Lipnevičius prašė panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. spalio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – nutraukti bylą. Skunde gynėjas nurodė, jog šioje byloje nebuvo įvykdytas BPK 401 straipsnio reikalavimas, tai yra nebuvo nustatyta, kas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kas klastojo dokumentus, ar D. J., pateikdamas defektinius aktus turto draudimui, žinojo, kad dokumentas suklastotas. Gynėjo nuomone, BK 182 straipsnyje ir 300 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai yra neįrodyti D. J. veikose.

20. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. spalio 19 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas aprašomojoje nutarties dalyje nurodo, kad D. J. padarė penkiolika baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, tačiau tiek analizuodamas įrodymus, tiek nutarties rezoliucinėje dalyje teismas pasisako tik dėl penkių baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų (nenurodant, dėl kurių konkrečiai penkių veikų yra pasisakoma, tik išvardijant penkis baudžiamojo kodekso straipsnius ir atitinkamas jų dalis, nenurodant jokių motyvų dėl likusių dešimties baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų vertinimo) ir tik dėl penkių veikų padarymo nusprendžia D. J. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės nustatyti ir patikrinti, kurias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas pripažintas padaręs D. J. būdamas nepakaltinamu ir jam nuspręsta taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, taigi, negali spręsti ir dėl pačių veikų padarymo fakto, ir dėl objektyviųjų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų sudėties požymių buvimo D. J. veikose. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir galimai pablogina asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, padėtį, kadangi pastarasis negali žinoti, nei kurias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas jis pripažintas padaręs, nei to, už kurių baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymą jam nuspręsta taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Apeliacinės instancijos teismas negali savo iniciatyva šio esminio baudžiamojo proceso pažeidimo ištaisyti, kadangi apeliacinis skundas dėl to nebuvo gautas, be to, pagal BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatą, D. J. padėties apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju negali pabloginti. Esant tokioms aplinkybėms ir vadovaujantis tuo, kad konstitucinės teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis yra asmens teisė į pagrįstą (argumentuotą) sprendimą, kuri suponuoja būtinybę aukštesnės, inter alia apeliacinės, instancijos teismui turėti visas procesines galimybes tinkamai išnagrinėti gautus skundus ir priimti teisingus ir pagrįstus (argumentuotus) sprendimus, o žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra būtina prielaida atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimui teismų sistema garantuoti ir skatinti, skundžiama nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

21. Nagrinėjant bylą iš naujo Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmuose 2019 m. gegužės 16 d. priimta nutartis, kurią apeliacine tvarka apskundė asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. gynėjas advokatas Zigmantas Lipnevičius. Apeliaciniu skundu asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. gynėjas advokatas Zigmantas Lipnevičius prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. gegužės 16 d. nutartį ir priimti naujų sprendimą – bylą nutraukti.

21.1. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad šioje byloje nebuvo įvykdytas BPK 401 straipsnio reikalavimas, tai yra nebuvo nustatyta, kas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kas klastojo dokumentus, ar D. J., pateikdamas defektinius aktus turto draudimui, žinojo, kad dokumentas suklastotas. Apelianto nuomone, BK 182 straipsnyje ir 300 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai yra neįrodyti D. J. veikose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

24. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

25. Asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. gynėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo aplinkybėmis ir teismo išvadomis, teigia, kad D. J. nepagrįstai pripažintas padaręs jam inkriminuojamas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, nes, gynėjo įsitikinimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų sudėties požymių buvimo D. J. veikoje, todėl prašo bylą nutraukti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

26. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

27. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

28. BPK 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. J. padarius baudžiamojo kodekso uždraustas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje (aštuonias veikas), 182 straipsnio 3 dalyje (tris veikas), 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje (tris veikas), išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį D. J., liudytojus A. M., A. J., R. L., K. A. (U.), ekspertę N. M., pagarsino ankstesnio bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų A. J., V. K., eksperto S. R., G. B. parodymus, liudytojų J. M., R. V., K. A. (U.), G. D., V. J., R. L., A. M., S. Ž., A. J., L. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, rėmėsi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus 2016 m. gruodžio 6 d. – gruodžio 30 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) ekspertinio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 28 d. – rugpjūčio 31 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, ištyrė (išvardijo) kitus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas D. J. baudžiamąją bylą ir vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Skundžiamoje nutartyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu įrodyta, kad D. J., būdamas nepakaltinamas, padarė jam inkriminuojamas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Apeliaciniame skunde D. J. gynėjas neteisingai nurodo, kad teisme nebuvo apklaustas liudytojas A. M., kuris pirmosios instancijos teisme apklaustas buvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog D. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, todėl nagrinėjamu atveju pagrindo papildomai apklausti liudytojus nėra.

29. Kaip jau minėta, D. J. skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi pripažintas, būdamas nepakaltinamu, padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje (aštuonias veikas), 182 straipsnio 3 dalyje (tris veikas), 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje (tris veikas). BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. BK 182 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. D. J. gynėjas advokatas, apeliaciniu skundu prašydamas bylą nutraukti, nurodo, kad byloje nėra įrodymų, jog D. J. įvykdė jam inkriminuojamas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas.

30. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje D. J. nepripažino padaręs jam inkriminuojamas baudžiamojo kodekso uždraustas veikas ir nurodė, kad jis 2015 m. rugsėjo mėnesį sudarė sutartį su UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ dėl turto draudimo, todėl sugedus ar sudužus buityje naudojamiems daiktams (mobilaus ryšio telefonams, šaldytuvui, namų kinui, skalbimo mašinai ir kt.), nunešus juos taisyti ir gavus defektinius aktus jis daug kartų kreipėsi į draudimo bendrovę dėl nuostolių atlyginimo, defektinių aktų neklastojo. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos D. J. parodymus ir vadovavosi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotais liudytojų A. M. parodymais, kad D. J. MP3 grotuvo defektinį aktą, išrašytą A. J. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“, surašė ir pasirašė ne jis; A. J. parodymais, kad mobilaus telefono „Sony Xperia E4G“ defektinis aktas, išrašytas įmonės (duomenys neskelbtini), yra ne jo įmonės formos ir pasirašytas ne jo; R. L. parodymais, kad kompiuterio ASUS X53BY remonto darbų atlikimo aktas, išrašytas UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra ne jo įmonės formos ir pasirašytas ne jo; K. A. (U.) parodymais, kad gyvendama su D. J. savo vardu į draudimo bendrovę nesikreipė, D. J. vardu taip pat nepasirašinėjo, D. J. jos neprašė pasirašyti; A. J. parodymais, kad MP3 grotuvo defektinis aktas, išrašytas jo individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ yra suklastotas, jo įmonė MP3 grotuvų netaiso ir jiems aktų neišrašo; V. K. parodymais, kad dirba televizorių meistru, tačiau į namus remontuoti televizorių nevažiuoja, televizoriai turi būti pristatomi į darbo vietą, į (duomenys neskelbtini) rajoną nėra važiavęs, T. B., kaip meistro, nežino, byloje pateiktas ne jų įmonės kvitas; J. M. parodymais, kad D. J. ir UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. rugsėjo 17 d. sudarė gyventojų turto draudimo sutartį, per visą draudimo sutarties galiojimo laikotarpį iš D. J. gauti pranešimai dėl sugadinto turto ir draudimo bendrovėje iš viso registruoti 36 įvykiai - 8 įvykių administravimas nebaigtas ir sustabdytas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo dėl pateiktų D. J. galimai suklastotų dokumentų, kuriuos jis pateikė draudimo bendrovei, siekdamas gauti draudimines išmokas, iš minėtų 36 įvykių išskirtini 10 įvykių, dėl kurių draudimo bendrovei kilo įtarimas, kad D. J. galimai sukčiaudamas, siekdamas gauti draudimines išmokas, pateikė draudimo bendrovei suklastotus dokumentus, kurių metu gavo išmokas, o bendrovė dėl to patyrė nuostolius; R. V. parodymais, kad UAB (duomenys neskelbtini) techniko pareigose dirba A. J. ir S. Ž., o A. P. ir M. B. įmonėje nedirba ir jai tokie asmenys nėra žinomi, D. J. kreipėsi į jų įmonę tris kartus, tai yra 2015 m. rugpjūčio 12 d., 2016 m. gegužės 23 d. ir 2016 m. birželio 16 d. dėl trijų skirtingų įrenginių – „Samsung 9301“, „ZTES 203“ ir „Sony Xperia M2Aqua“; G. D. parodymais, kad jo darbo pobūdis - elektrinių buities reikmenų taisymas, buities prietaisus taiso dažniausiai vykdamas pas klientus į namus, dirba vienas ir tokių asmenų kaip A. B., T. B. nepažįsta, pagal telefoninį iškvietimą buvo nuvykęs remontuoti skalbyklę, elektrinę viryklę ir gartraukį į (duomenys neskelbtini) kaimą (duomenys neskelbtini) rajone, pas ką tiksliai buvo negali pasakyti, atlikęs remonto darbus surašė defektinį aktą dėl elektrinės viryklės, kuri buvo nepataisoma ir šiame akte pats pasirašė savo vardą ir pavardę. Dėl skalbyklės ir gartraukio – juos suremontavęs surašė pinigų priėmimo kvite, kokie buvo gedimai šių prietaisų ir nurodė detalių pakeitimo kainą bei atliktų remonto darbų kainą. Klientui paprašius davė savo verslo liudijimo kopiją, kuri jam buvo reikalinga pateikti su defektiniu aktu ir pinigų priėmimo kvitu draudimo kompanijai, draudimo išmokai gauti, kada vyko pas šį klientą, nebepamena; V. J. parodymais, kad jis remontuoja šaldytuvus, taisyti buitinės technikos nuvykus pas klientą į namus – (duomenys neskelbtini) kaimą (duomenys neskelbtini) rajone, nėra tekę, nepamena, kad būtų į jį kreipęsis koks tai klientas daug kartų ir prašęs, kad jam išrašytų buitinių prietaisų patikros aktus dėl to, kad jam reiktų tokius dokumentus pateikti į draudimą dėl išmokų gavimo; S. Ž. parodymais, kad UAB (duomenys neskelbtini) dirba techniko pareigose ir jo darbo funkcijos yra mobiliųjų telefonų taisymas, tačiau 2016 m. birželio 28 d. jis jokių aktų nepasirašinėjo, kadangi nedirbo, atostogavo, apie 2016 m. birželio 28 d. buitinių prietaisų patikros surašymą jam niekas nėra žinoma; L. V. parodymais, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, jam pateikto prekės išdavimo akto jis nesurašė ir nepasirašė, akte esantis parašas nepanašus į jo parašą ir pats blankas skiriasi nuo naudojamo jų įmonėje, todėl pateiktas aktas nėra surašytas jo dirbamoje įmonėje; ir šių liudytojų parodymų pagrindu nustatė, kad D. J., pasinaudodamas gyventojų turto draudimo sutartimi ir apgaule siekdamas įgyti svetimą ADB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – draudimo išmokas – pinigus, kompiuteriu pagamino netikrus dokumentus – mobilių telefonų, buitinės technikos patikros aktus, garso kolonėlės išdavimo po remonto aktą, kompiuterio remonto darbų atlikimo aktą, MP3 grotuvo ir šaldytuvo defektinius aktus ir juos panaudojo elektroniniu paštu pateikdamas ADB „(duomenys neskelbtini)“ draudimo išmokai gauti, draudimo bendrovei pinigus dėl mobilaus telefono „Sony Xperia E4G“ sudužimo, dėl elektrinės viryklės „Dea V40M56R“ stiklo sudužimo, dėl sugedusių buitinių prietaisų – namų kino „Hundai“ ir skalbimo mašinos „Bosch WFK2830“, dėl sugedusio nešiojamo kompiuterio ASUS X53BY pervedus į jo banko sąskaitą, apgaule savo naudai įgijo svetimą ADB „(duomenys neskelbtini)“ turtą - draudimo išmokas – pinigus, o draudimo bendrovei kilus įtarimų dėl pateiktų dokumentų - mobilių telefonų „Samsung Galaxy S3 Neo“, „Sony Xperia M2“ patikros aktų, šaldytuvo „Samsung“ defektinio patikros akto netikrumo bei apgaulingo pranešimo apie draudiminį įvykį, ir pinigų neišmokėjus, savo naudai pasikėsino įgyti svetimą ADB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – draudimo išmokas – pinigus.

31. Netikėti minėtų liudytojų parodymais ir jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme buvo iš esmės nuoseklūs ir vienodi, pirmosios instancijos teisme parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog liudytojai galėjo apkalbėti D. J., apkaltinti jį nusikalstamų veikų padarymu ar turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, liudytojų A. M., A. J., R. L., K. A. (U.), A. J., V. K., J. M. (J. M.), R. V., G. D., V. J., S. Ž., L. V. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai ADB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo užfiksuoti duomenys, tarp D. J. ir UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. rugsėjo 17 d. sudarytoje gyventojų turto draudimo sutartyje užfiksuoti duomenys, ADB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų dokumentų - įrenginio techninės patikros, buitinių prietaisų patikros aktų, defektinių aktų, prekės išdavimo po remonto akto, remonto darbų atlikimo akto kopijose užfiksuoti duomenys, 2017 m. sausio 3 d. apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad apžiūrėtas kompiuterio, paimto kratos metu iš įtariamojo D. J. buto, sisteminis blokas „ASUS ICC ACC-4“ bei DVD diske esantys 29 failai, kuriuos atidarius matyti įvairūs defektiniai patikrų aktai, surašyti įmonių ir fizinių asmenų dėl įvairių buitinių prietaisų gedimų su asmenų pasirašytomis pavardėmis, vardais ir parašais, tarnybiniuose pranešimuose, Lietuvos teismo ekspertizės centro (duomenys neskelbtini) skyriaus rašte užfiksuoti duomenys, Lietuvos teismo ekspertizių centro specialisto išvada. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią, kad D. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje (aštuonias veikas), 182 straipsnio 3 dalyje (tris veikas), 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje (tris veikas), todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

32. D. J. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad niekas negalėjo žinoti, kaip dokumentus reikėjo taisyti, prirašyti, kad gautų draudimo išmoką ir kad jeigu D. J. būtų žinojęs, jog dokumentai negeri, tai jis jų būtų ir nepateikęs yra niekuo neparemta subjektyvi gynėjo nuomonė, kurios išreiškimu siekiama padėti D. J. išvengti atsakomybės. Nors, apelianto teigimu, D. J. lankėsi A. J. individualioje įmonėje, taip pat pas G. D. dėl mobilaus telefono, MP3 grotuvo, buitinės technikos remonto ir kai kurie D. J. drausti daiktai ir dabar neveikia, todėl, nustačius, kad jie netinkami naudoti, D. J. priklauso draudimo išmoka, tačiau šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad D. J. kompiuteriu pagaminęs netikrus dokumentus – defektinius aktus ir juos panaudojęs pateikdamas draudimo bendrovei elektroniniu paštu draudimo išmokai gauti apgaule savo naudai įgijo svetimą ADB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – draudimo išmokas – pinigus.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas D. J. pakaltinamumo klausimą, pagrįstai vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus 2016 m. gruodžio 6 d. – gruodžio 30 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 28 d. – rugpjūčio 31 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, pagal kurias D. J. baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – šizotipiniu sutrikimu, dėl kurio negalėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo visiškai juos valdyti, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir valdyti savo veiksmų (buvo riboto pakaltinamumo būsenoje); D. J. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas, dėl kurio jo elgesys yra neprognozuojamas, keliantis grėsmę sau ir kitiems, tai yra jis yra socialiai pavojingas, todėl D. J. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, jam rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, tai yra VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje (2 t., b. l. 171-175; 4 t., b. l. 109-119). Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino ir teisiamajame posėdyje apklaustos ekspertės N. M. paaiškinimus, kuriais ji patvirtino D. J. diagnozuotą psichikos sveikatos sutrikimą. Ekspertė pažymėjo, kad tiek veikų padarymo metu, tiek šiuo metu D. J. yra veikiamas lėtinio psichikos sutrikimo, negali suvokti ir valdyti savo veiksmų, todėl rekomenduoja taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, nes jo elgesys tapo neprognozuojamas, jis gali kelti pavojų sau ir aplinkiniams, o medikamentų poveikis gali būti nepakankamas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog D. J. baudžiamojo kodekso uždraustų veikų padarymo metu buvo nepakaltinamas BK 17 straipsnio nuostatų prasme ir jo atžvilgiu būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones.

34. BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad jei įrodyta, jog baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką asmuo padarė būdamas nepakaltinamas, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Remdamasis Teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis ir ekspertės paaiškinimais, teismas padarė teisingą išvadą, kad D. J. yra būtina skirti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka D. J. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jos socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. D. J. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jos teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11 ir 44 straipsnių nuostatų.

35. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, išvadą, jog D. J.padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje (aštuonias veikas), 182 straipsnio 3 dalyje (tris veikas), 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje (tris veikas) ir kad nei veikų padarymo metu, nei šiuo metu jis negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti, pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, dėl to priimta nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis, konstatuoja, kad BPK XXIX skyriuje įtvirtintos priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą reglamentuojančios normos D. J. atžvilgiu buvo pritaikytos tinkamai, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir priimdamas skundžiamą nutartį teismas laikėsi BPK 400, 401 straipsnio reikalavimų, išsprendė visus klausimus, kurie yra svarbūs priimant sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo, tenkinti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. gynėjo advokato Zigmanto Lipnevičiaus apeliacinį skundą, naikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. gegužės 16 d. nutartį ir bylą nutraukti, kaip to apeliaciniu skundu prašo D. J. gynėjas, nėra pagrindo. Todėl asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. gynėjo advokato Zigmanto Lipnevičiaus apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. gynėjo advokato Zigmanto Lipnevičiaus apeliacinį skundą atmesti.