Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės ir Justo Namavičiaus,

uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Nomedos Urbonavičienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. K. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalyje, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. S. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, neįrodžius jo dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), taip pat jis išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto BK 124 straipsnyje, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. S. buvo kaltinamas pagal BK 124 straipsnį tuo, kad neteisėtai laikė informaciją, sudarančią valstybės paslaptį, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2021 m. sausio 6 d. eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas, turėdamas leidimą dirbti ir susipažinti su informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, būdamas susipažinęs su teisės aktų, reglamentuojančių įslaptintos informacijos apsaugą, reikalavimais, nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. pasirašytinai pasižadėjęs, nutraukus darbo (tarnybos) santykius, pereidamas į kitas pareigas, nesusijusias su įslaptintos informacijos naudojimu, visą jam patikėtą įslaptintą informaciją grąžinti už įslaptintos informacijos apsaugą atsakingam asmeniui ar vadovui perdavimo aktais, pažeidė Įslaptintos informacijos administravimo kai kurių procedūrų atlikimo (duomenys neskelbtini) 12 punktą, žinodamas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2015 m. vasario 5 d. protokolu Nr. 56-1 įslaptintai informacijai saugoti draudžiama naudoti USB sąsajas turinčias laikmenas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 19 straipsnio reikalavimus, susijusius su įslaptintos informacijos apsauga, 24 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriuo numatyta, jog įslaptinti dokumentai, žymimi slaptumo žyma „Slaptai“, saugomi tik I ar II klasės saugumo zonose, bei Įslaptintai informacijai įrašyti skirtų laikmenų administravimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 820 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo įgyvendinimo“, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos, bet ne vėliau kaip iki 2021 m. birželio 9 d., savo gyvenamojoje vietoje, adresu(duomenys neskelbtini), asmeninėje USB „Kingston“ 8 GB mėlynos spalvos dėkle esančioje laikmenoje laikė (duomenys neskelbtini) pareigūnų rengtus penkiolika dokumentų, įslaptintų slaptumo žyma „Slaptai“, kurių turinys sudaro valstybės paslaptį:

1.1. (duomenys neskelbtini);

1.2. (duomenys neskelbtini);

1.3. (duomenys neskelbtini);

1.4. (duomenys neskelbtini);

1.5. (duomenys neskelbtini);

1.6. (duomenys neskelbtini);

1.7. (duomenys neskelbtini);

1.8. (duomenys neskelbtini);

1.9. (duomenys neskelbtini);

1.10. (duomenys neskelbtini);

1.11. (duomenys neskelbtini);

1.12. (duomenys neskelbtini);

1.13. (duomenys neskelbtini);

1.14. (duomenys neskelbtini);

1.15. (duomenys neskelbtini).

2. A. S. buvo kaltinamas ir pagal BK 259 straipsnio 1 dalį tuo, kad neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, o būtent: jis, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, tiksliai nenustatytomis ikiteisminio tyrimo metu aplinkybėmis, bet ne vėliau kaip iki 2021 m. birželio 9 d., neteisėtai įgijo ir neteisėtai savo gyvenamojo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), miegamajame kambaryje esančioje drabužinėje laikė 46 plėvele dengtas tabletes „Bromazepam Lannacher 6 mg“, kurių psichotropinės veikliosios medžiagos – bromazepamo kiekis 0,276 g, iki tol, kol 2021 m. birželio 9 d. apie 6.05 val. kratos metu jas rado bei paėmė pareigūnai.

3. R. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas platinti, o būtent: R. K. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2022 m. rugsėjo 27 d., neteisėtai įgijo ir neteisėtai savo gyvenamojoje vietoje, adresu: (duomenys neskelbtini), laikė 1 plėvele dengtą tabletę „Bromazepam Lannacher 6 mg“, kurios psichotropinės veikliosios medžiagos – bromazepamo kiekis 0,006 g, ir 45 plėvele dengtas tabletes „Apaurin 5 mg“, kurių psichotropinės veikliosios medžiagos – diazepamo bendras kiekis 0,225 g, savo automobilyje „Citroen C5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė 50 ampulių injekcinio tirpalo „Relanium 5 mg/ml“ ir nuomojamame garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame garažų masyve „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 250 ampulių injekcinio tirpalo „Apaurin 10mg/2ml“ ir 300 ampulių injekcinio tirpalo „Relanium 5 mg/ml“, kurių bendras psichotropinės veikliosios medžiagos – diazepamo kiekis 6,000 g, kol 2022 m. rugsėjo 27 d. apie 8.50 val. kratų metu jas kartu su užpildytais ir dalinai užpildytais receptų blankais rado bei paėmė pareigūnai. Tokiu būdu R. K. neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas platinti.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė N. Urbonavičienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubausti laisvės atėmimu 12 metų 6 mėnesiams. A. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje, BK 124 straipsnyje, ir jam už nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, skirti 1 040 MGL (52 000 Eur) dydžio baudą, už nusikaltimą, numatytą BK 124 straipsnyje, skirti 1 050 MGL (52 500 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir skirti galutinę subendrintą bausmę – 1 100 MGL (55 000 Eur) dydžio baudą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

4.1. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad R. K. veikoje nėra būtinųjų inkriminuoto BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Ši teismo išvada vertintina kaip deklaratyvi ir nepagrįsta, be to, iš esmės yra grindžiama tik R. K. parodymais ir fragmentiškais kitais įrodymų šaltiniais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad R. K. labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų laikė neteisėtai, nes jo veikla buvo neteisėta ir nebuvo įprasta jo profesijai.

4.2. Ikiteisminio tyrimo medžiaga nustatyta, kad R. K. vykdavo pas įvairius asmenis į namus, jų namuose teikė paslaugas, susijusias su įvairiais psichikos sutrikimais, taip pat atsiradusiais dėl alkoholio vartojimo, po ilgalaikio alkoholio vartojimo ir esant sunkiam pagirių sindromui, teikė išblaivinimo, detoksikacijos lašelinėmis paslaugas. Šias paslaugas R. K. teikė neturėdamas teisės aktuose numatytos ir būtinos licencijos šioms paslaugoms teikti. R. K. konsultuodamas asmenis jų namuose bei išrašydamas jiems vaistus, vadovaujantis nurodytomis taisyklėmis, turėjo pildyti formos Nr. 025/a-LK asmens ambulatorinio gydymo statistinę kortelę.

4.3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymu (nuo 2022 m. sausio 31 d. galiojanti suvestinė redakcija) R. K. asmenų namuose teikdamas paslaugas, susijusias su įvairiais psichikos sutrikimais, taip pat ir atsiradusiais dėl alkoholio vartojimo, po ilgalaikio alkoholio vartojimo ir esant sunkiam pagirių sindromui, teikdamas išblaivinimo, detoksikacijos lašelinėmis paslaugas, neturėjo teisės teikti asmenims psichotropinių medžiagų – injekcinio tirpalo „Relanium 5 mg/ml“, injekcinio tirpalo „Apaurin 10 mg/2ml“ , „Bromazepam Lannacher 6 mg“.

4.4. Nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad gydytojo psichiatro R. K. veikla buvo teisėta ir įprasta šiai profesijai, o R. K. paaiškinimai apie tai, kad jis turėjo teisę verstis gydytojo psichiatro veikla, konsultuoti ir gydyti pacientus jų namuose, išrašyti jiems receptus ir skirti psichotropinius vaistus, yra nepagrįsti.

4.5. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas ypatingą dėmesį skiria ir nepagrįstai besąlygiškai vadovaujasi bei tiki R. K. parodymais. R. K. teisme duoti parodymai, kad kiekvienas pacientas būdavo „užreceptuotas“ ir aplankytas realiai, vertintini kritiškai kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jie paneigiami baudžiamosios bylos duomenimis. Elektroniniais ryšiais slapta kontroliuotos informacijos metu gauti duomenys rodo, kad R. K. kalbėjo su įvairiais asmenimis dėl išblaivinimo paslaugų teikimo, dėl vaistų receptų jiems išrašymo, kalbėjo dėl vaistų rūšių, receptų pasiėmimo sąlygų bei atsiskaitymų už juos. Akivaizdu, kad R. K. bendrauja ir su asmenimis, kurių net nepažįsta, nes pokalbių metu klausia, kokie yra jų duomenys, gimimo metai, atskirais atvejais pokalbių metu ne gydytojas R. K., bet asmenys patys R. K. pasako, kokių vaistų jiems reikia. R. K., neapžiūrėjęs asmenų, neįvertinęs jų būklės, nesusipažinęs su jų asmens sveikatos istorijoje esančiais įrašais apie ligas ir kitų vaistų jiems paskyrimą bei naudojimą, išrašydavo prašomus vaistus, žodžiu nurodydamas asmenims recepto kainą ir recepto atsiėmimo vietą. Atskirais atvejais akivaizdu, kad receptai buvo išrašomi kitų, o ne tų asmenų vardais, kurie skambindami jų prašydavo.

4.6. Gausia baudžiamosios bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad R. K., išrašydamas receptus asmenų namuose, kai kuriais atvejais prašomas telefonu, net nematęs asmens ir jo neapžiūrėjęs, taip pat savo automobilyje ir garaže laikydamas psichotropinius vaistinius preparatus, nesilaikė teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1429 „Dėl Reikalavimų patalpoms, kuriose laikomos į kontroliuojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų II ar III sąrašą įtrauktos medžiagos, verčiantis jų gamyba, didmenine ar mažmenine prekyba, aprašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. V-1051 „Dėl Receptų rašymo ir vaistinių preparatų, medicinos priemonių (medicinos prietaisų) ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) vaistinėse gyventojams ir popierinių receptų saugojimo, išdavus (pardavus) vaistinius preparatus, medicinos priemones (medicinos prietaisus) ir kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones vaistinėje, taisyklių patvirtinimo“). Tai paneigia teismo išvadą, kad gydytojo psichiatro R. K. veikla buvo teisėta ir įprasta šiai profesijai.

4.7. Teismas, išteisindamas R. K. dėl 45 plėvele dengtų tablečių „Apaurin 5 mg“, kurių psichotropinės veikliosios medžiagos diazepamo bendras kiekis – 0,225 g laikymo namuose, nepagrįstai nurodė, kad tablečių galiojimas baigėsi dar 2015 m. ir tai paneigia R. K. inkriminuotą tyčinę kaltės formą, nes šios tabletės veiklioji medžiaga diazepamas tapo neveiksminga, jos poveikis baigėsi, ja svaigintis ar ją vartoti net ir gydymo tikslais tapo negalima, todėl šios tabletės neteko inkriminuoto BK 260 straipsnio nusikaltimo dalyko požymio. „Apaurin 5 mg“ gamintojas, nustatydamas šio preparato galiojimą iki 2015 m. gegužės mėnesio, atsako už šio preparato kokybę iki nurodytos dienos. Tačiau, 2015 m. gegužės mėn. pasibaigus nurodyto vaisto galiojimui nusikaltimo dalykas, veiklioji medžiaga – psichotropinė medžiaga diazepamas neišnyko, ji liko, ir tai yra neginčijamai nustatyta baudžiamosios bylos duomenimis.

4.8. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų ir selektyviai, neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus vertino nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį, teikdamas pirmenybę išteisintojo R. K. gynybinei pozicijai, suabsoliutindamas palankius kaltinamojo parodymus ir todėl be jokio pagrindo užėmė skeptišką poziciją vertindamas R. K. kaltinančius įrodymus. Šios priežastys sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą spendimą, todėl tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

4.9. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nepasitvirtino A. S. inkriminuotas BK 124 straipsnyje numatytas nusikaltimas dėl neteisėto disponavimo informacija, kuri yra valstybės paslaptis, jo veikoje nėra visų būtinų šio nusikaltimo sudėties požymių. Ši teismo išvada vertintina kaip nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad A. S. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios jo teisėtai įgytą (sužinotą) valstybės paslaptį parnešti į namus ir ten laikyti, ši informacija jo namuose atsirado dėl nerūpestingumo.

4.10. Iš A. S. parodymų, duotų apklausos teisme metu, matyti, kad jis žinojo, jog negali laikyti asmeninėje USB laikmenoje įslaptintų dokumentų. Be to, A. S., pasirašydamas 2018 m. rugpjūčio 30 d. pasižadėjimą saugoti įslaptintą informaciją, patvirtino, kad yra susipažinęs su teisės aktų, reglamentuojančių įslaptintos informacijos apsaugą, reikalavimais ir su Lietuvos Respublikos įstatymais, numatančiais atsakomybę už įslaptintos informacijos atskleidimą, praradimą, pagrobimą ar kitokį neteisėtą įgijimą, neteisėtą disponavimą įslaptinta informacija ir už kitus įslaptintos informacijos apsaugos reikalavimų pažeidimus, pasižadėjo išmanyti teisės aktų, reglamentuojančių įslaptintos informacijos apsaugą, reikalavimus ir juos vykdyti.

4.11. USB laikmeną A. S. naudojo ne tik 2018 metais, įrašydamas į ją kaltinime nurodytus valstybės paslaptį sudarančius dokumentus, bet ir sistemingai vėliau 2019 m., 2020 m., įrašydamas į šią USB laikmeną kitus su tarnyba (duomenys neskelbtini) susijusius dokumentus. Tai leidžia konstatuoti, kad A. S., 2021 m. sausio mėn. nutraukdamas darbo (tarnybos) santykius su (duomenys neskelbtini), negalėjo nežinoti apie šioje USB laikmenoje esančią valstybės paslaptį sudarančią informaciją, bei būdamas susipažinęs su teisės aktų, reglamentuojančių įslaptintos informacijos apsaugą reikalavimais, apie pareigą tokią informaciją, pereinant į kitas pareigas, nesusijusias su (duomenys neskelbtini) įslaptintos informacijos naudojimu, grąžinti už įslaptintos informacijos apsaugą atsakingam asmeniui.

4.12. (duomenys neskelbtini) pareigūnai, kaip mini A. S., ir konkrečiai A. S. nuo 2021 d. sausio 6 d., kai jo tarnybos santykiai su (duomenys neskelbtini) nutrūko: 1) negalėjo būti ir nebuvo įgalioti kriminalinės žvalgybos subjekto pareigūnai; 2) negalėjo būti ir nebuvo Kriminalinės žvalgybos telekomunikacinio tinklo (toliau – KŽTT) naudotojai, nes KŽTT skirtas kriminalinės žvalgybos dokumentams ir informacijai, žymimai slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, rengti, kaupti, keistis tarp įgaliotų kriminalinės žvalgybos subjektų ir pan.; 3) negalėjo dirbti ir nedirbo su slaptaisiais bendradarbiais, negalėjo ir neturėjo teisės disponuoti valstybės paslaptį sudarančia informacija apie slaptuosius bendradarbius.

4.13. Teismas nuosprendyje nurodė, kad A. S. teigė, jog 2021 m. sausį perėjo dirbti į kitą (duomenys neskelbtini) skyrių ir šio perėjimo metu jo turėto leidimo dirbti ar susipažinti su informacija, žymima „Slaptai“, niekas nepanaikino, nes kaip kito skyriaus vadovui pagal pareigybę jam tokio leidimo reikėjo ir toliau. Šį leidimą panaikino tik (duomenys neskelbtini) direktorius A. S. 2021 m. rugsėjo mėnesį atleidus iš tarnybos. Todėl kratos 2021 m. birželio 9 d. atlikimo metu A. S. dar turėjo minėtą leidimą. 2021 m. sausio 6 d. perkėlus jį į (duomenys neskelbtini) pareigas, jo pareigybės aprašyme nebuvo numatytas specialusis reikalavimas turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, tačiau 2021 m. sausio 7 d. (duomenys neskelbtini) jam taip pat buvo pavesta vykdyti ir (duomenys neskelbtini) funkcijas. Šios pareigybės aprašyme buvo numatytas reikalavimas turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, tačiau jam kaip (duomenys neskelbtini) nebuvo suteikti įgaliojimai vykdyti kriminalinės žvalgybos veiklą, o kartu nesuteikta ir teisė disponuoti (laikyti) valstybės paslaptį sudarančią informaciją apie (duomenys neskelbtini).

4.14. Nuo 2021 m. sausio 6 d., kai A. S. buvo perkeltas į (duomenys neskelbtini) skyrių, jo darbo santykiai su (duomenys neskelbtini) skyriumi nutrūko, jis visą jam patikėtą Kriminalinės žvalgybos skyriaus įslaptintą informaciją turėjo perduoti savo vadovui perdavimo aktais, kaip nurodo vidaus tvarką reglamentuojantys teisės aktai (duomenys neskelbtini)).

4.15. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad A. S. nenutrūkstamai išsaugojo leidimą dirbti ir susipažinti su informacija, žymima „Slaptai“, iki pat 2021 m. rugsėjo mėnesio. Tuo pačiu teismas nesivadovavo (duomenys neskelbtini) 2021 m. rugsėjo 29 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktu vertinimu, kad A. S. kratos atlikimo metu, t. y. 2021 m. birželio 9 d., neturėjo teisės disponuoti esančia laikmenose įslaptinta informacija, kadangi nebedirbo (duomenys neskelbtini), nes šis vertinimas prieštarauja VTPĮ 20 straipsnio 1¹ daliai.

4.16. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nepasitvirtino A. S. inkriminuotas BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas dėl neteisėto disponavimo psichotropine medžiaga be tikslo ją platinti konstatuodamas, kad S. namuose rastos 46 vnt. „Bromazepam Lannacher“ 6 mg tabletės priklausė ne kaltinamajam A. S., o jo uošvei G. S., kuri laikė šias tabletes S. namuose, miegamajame esančioje drabužinėje. Teismas ypatingą dėmesį skiria ir nepagrįstai besąlygiškai vadovaujasi ir tiki A. S. bei jo šeimos narių žmonos A. S. bei jos motinos G. S. parodymais. Kaltinamojo A. S. parodymai vertintini kritiškai kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, jie paneigiami baudžiamosios bylos duomenimis.

4.17. Kritiškai vertintini liudytojų G. S. bei A. S. parodymai, kadangi šios liudytojos suinteresuotos, kad A. S. būtų išteisintas, nes A. S. yra A. S. sutuoktinė, G. S. yra kaltinamojo A. S. žmonos mama. Be to, liudytojų G. S. bei A. S. parodymais remtis negalima, nes jie yra prieštaringi. G. S. nurodė, kad ji vaistus tiesiog pamiršo, tuo tarpu A. S. parodė nežinanti, jog mama tuos vaistus palikusi. Liudytojos G. S. parodymai, neva ji vaistus pirko Alytaus turgavietėje, vertintini kritiškai, nes ji negalėjo nurodyti net minimalių duomenų asmens, iš kurio turguje pirko vaistus, kurie buvo rasti pas A. S. kratos metu. Be to, bylos medžiaga nustatyta, kad G. S. kelis kartus pirko vaistus „Bromazepam Lannacher 3 mg“ vaistinėse. Todėl nelogiška ir neįtikinama, kad turėdama vaistinėje pirktus vaistus „Bromazepam Lannacher 3 mg“, ji eitų į turgų pirkti praktiškai tokių pačių vaistų „Bromazepam Lannacher 6 mg “.

5. Išteisintojo A. S. gynėjas advokatas T. Januškevičius pateikė atsiliepimą į prokurorės apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

5.1. Atkreipiamas dėmesys, kad kratos A. S. gyvenamojoje vietoje metu ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi neteisėtai įdarbinant nuteistuosius, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos) bei BK 140 straipsnio 1 dalyje (nežymus sveikatos sutrikdymas ar fizinio skausmo sukėlimas). Taigi, krata sankcionuota dėl to, kad būtų surasti daiktai bei dokumentai, turintys reikšmės minėtų nusikalstamų veikų tyrimui. Prokurorės 2021 m. birželio 3 d. prašyme dėl kratos A. S. gyvenamojoje vietoje atlikimo taip pat nenurodomi jokie ikiteisminio tyrimo duomenys, kuriais būtų grindžiamas kratos atlikimas. Ikiteisminio tyrimo metu minėtą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos 2021 m. birželio 3 d. nutartį įtariamojo A. S. gynėjas apskundė Kauno apygardos teismui, tačiau šis teismas 2021 m. liepos 8 d. nutartimi skundą atmetė. Šioje aukštesniojo teismo nutartyje taip pat nenurodyti jokie ikiteisminio tyrimo duomenys, patvirtinantys kratos atlikimo teisėtumą, motyvuojamoje dalyje iš esmės preziumuojant skundžiamos ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties pagrįstumą bei teisėtumą.

5.2. A. S., įgyvendindamas savo kaip specialiojo liudytojo teisę, įtvirtintą BPK 82 straipsnio 3 dalyje, prokurorei pateikė 2021 m. birželio 21 d. prašymą pripažinti jį įtariamuoju. Prokurorės N. Urbonavičienės 2021 m. liepos 1 d. nutarimu prašymas atmestas, atsisakant A. S. pripažinti įtariamuoju. Taigi, A. S. proceso eigoje niekada nebuvo pripažintas įtariamuoju (netgi jam to prašant) dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios jo gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata. Ši aplinkybė taip pat teikia pagrindą manyti, jog vis dėlto ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta jokių duomenų, pagrindžiančių kratos atlikimą A. S. gyvenamojoje vietoje, o ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis, sankcionavusi šią procesinę prievartą, yra deklaratyvaus pobūdžio.

5.3. Nors pirmosios instancijos teismas, preziumuodamas kratos teisėtumą, priėmė išteisinamąjį nuosprendį, manytina, jog argumentai, pagrindžiantys kratos, kurios metu rasti ir paimti A. S. nusikalstamų veikų dalykai, neteisėtumą, papildomai patvirtintų, kad A. S. išteisintas pagrįstai.

5.4. Nepaisant to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo skundžiama ikiteisminio tyrimo teisėjos 2021 m. birželio 3 d. nutartis dėl kratos atlikimo A. S. gyvenamojoje vietoje, tačiau ikiteisminio tyrimo metu gynyba neturėjo pilnavertės galimybės susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis, pilnavertiškai ginčyti skundžiamą ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį (gynyba turėjo galimybę susipažinti tik su kratos protokolu bei ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi dėl kratos atlikimo). Ikiteisminio tyrimo metu skundžiant kratos teisėtumą, rungimosi principas nebuvo įgyvendinamas visa apimtimi. Tokia galimybė atsirado tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, turint galimybę susipažinti su visa baudžiamosios bylos medžiaga. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti A. S. namuose atliktos kratos teisėtumą bei gynybos argumentus, o ne apsiriboti tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu aukštesnysis teismas atmetė gynybos skundą dėl kratos teisėtumo.

5.5. Taip pat nurodo, kad A. S. buvo neteisėtai sulaikytas, neteisėtai paimti jo kraujo ir šlapimo mėginiai. Kalėjimo departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos pareigūnai, neturėdami teisėto pagrindo įsibrovė į A. S. namus bei naudodami psichinę prievartą suvaržė pastarojo laisvę. A. S. iš karto kategoriškai atsisakė vykti su pareigūnais į Kauno klinikas, tačiau jo bei jo šeimos narių atžvilgiu buvo naudojama psichinė prievarta, pareigūnai neišėjo iš gyvenamosios vietos, gana ilgą laiką ragino pastarąjį vis tiek vykti su jais, nurodė, jog skambins policijos pareigūnams, todėl jis vis tiek bus pristatytas į medicinos įstaigą. Net keturių pareigūnų įsibrovimas į namus, primygtinis reikalavimas vykti kartu su jais, sukėlė bauginamą situaciją, įtampą bei stresą ne tik A. S., tačiau ir jo šeimos nariams – sutuoktinei bei mažametėms dukroms, kurios pradėjo verkti. Tokiais veiksmais buvo paveikta laisva A. S. valia, jis nesipriešino sulaikymui bei vykdė pareigūnų nurodymus dėl kraujo ir šlapimo mėginių davimo. Taigi, A. S. laisvė buvo suvaržyta, jis buvo pareigūnų žinioje, jų prižiūrimas. Atkreipiamas dėmesys, kad A. S. tuo metu nebuvo pripažintas įtariamuoju, pranešimas apie įtarimą įteiktas po daugiau nei 3 mėnesių.

5.6. A. S. gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), 2021 m. birželio 9 d. atliktos kratos metu kaltinime nurodyta skaitmeninė laikmena USB „Kingston“ 8 GB nebuvo surasta bei paimta. Iš 2021 m. birželio 9 d. kratos protokolo matyti, kad minėtos kratos metu paimtos šios USB laikmenos: USB „Kingston“ 32 GB, USB „Adata“ 4 GB bei USB odiniame dėkle. Taigi, šiuo atveju nėra aišku, kurioje konkrečioje USB laikmenoje, paimtoje kratos gyvenamojoje vietoje metu, buvo patalpintas nusikaltimo dalykas – 15 dokumentų, įslaptintų slaptumo žyma „Slaptai“.

5.7. Prokurorės apeliaciniame skunde su minėta teismo išvada nesutinkama, tačiau nepateikiama jokių įrodymais grįstų argumentų, patvirtinančių A. S. tiesioginę tyčią gyvenamojoje vietoje neteisėtai laikyti nuskalstamos veikos, numatytos BK 124 straipsnyje, dalyką. Apeliaciniame skunde, argumentuojant A. S. tiesioginę tyčią dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo, dėstoma, kad pastarasis buvo susipažinęs su teisės aktais, reglamentuojančiais įslaptintos informacijos apsaugą (jog tokiai informacijai saugoti negali būti naudojamos USB laikmenos ir pan.). Iš apeliaciniame skunde dėstomų samprotavimų galima manyti, kad jei kaltinamajam buvo žinomas šis teisinis reglamentavimas, tai reiškia jis neva suvokė, jog savo gyvenamojoje vietoje skaitmeninėje laikmenoje neteisėtai laiko informaciją, sudarančią valstybės paslaptį. Pažymėtina, jog tai formalus kriterijus, kuriuo savaime negali būti objektyviai atskleidžiamas asmens tyčios turinys. Aplinkybė, kad A. S. minėtas teisinis reglamentavimas buvo žinomas (jis pats to neneigia), baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms neturi reikšmės. Iš A. S. parodymų matyti, kad, nepaisant to, jog jis pripažįsta nesilaikęs teisės aktų, reglamentuojančių įslaptintos informacijos apsaugą, reikalavimų (tarnybos reikmėms naudojo USB laikmenas), tačiau jo elgesyje nėra tiesioginės tyčios neteisėtai savo gyvenamojoje vietoje laikyti USB laikmeną, kurioje patalpinta įslaptina informacija.

5.8. Tai, kad (duomenys neskelbtini) skyriuje buvo naudojamos USB laikmenos talpinant bei rengiant dokumentus, kuriuose fiksuota įslaptinta informacija, kad tai buvo įprasta bei visiems priimtina praktika, patvirtina kiti baudžiamosios bylos įrodymai.

5.9. Pasisakant dėl prokurorės argumentų, sietinų su A. S. pripažinimu kaltu padarius BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nurodoma, kad tai, jog liudytoja A. S. yra kaltinamojo sutuoktinė, o G. S. – uošvienė, nesuteikia jokio pagrindo preziumuoti jų suinteresuotumo kaltinamojo išteisinimu bei to, kad jų parodymai neatitinka tikrovės ir turi būti vertinami kritiškai. Prokurorė nepateikė objektyviais bei pakankamais faktiniais duomenimis grįstų argumentų, kurie keltų pagrįstas abejones liudytojų A. S. bei G. S. parodymų objektyvumu.

5.10. Taigi, valstybinį kaltinimą palaikanti bei ikiteisminį tyrimą kontroliavusi prokurorė neužtikrino, kad būtų savalaikiai atlikti proceso veiksmai, kuriais būtų nustatytos psichotropinių preparatų pardavinėjimo Alytaus turgavietėje aplinkybės bei juos pardavinėjantis asmuo. Aptartas procesinis neveiklumas, dėl kurio nėra galimybės (arba tokia galimybė ypatingai menka) dabartinėje proceso stadijoje patikrinti aplinkybes dėl psichotropinių preparatų įsigijimo Alytaus turgavietėje, negali būti vertinamas A. S. nenaudai, kadangi tai būtų nesuderinama su sąžiningu baudžiamuoju procesu.

5.11. A. S. apklausos metu negalėjo nurodyti, kodėl jo kraujyje rasta bromazepamo pėdsakų, tačiau spėjo, jog per klaidą buvo sumaišęs teisėtai pagal išrašytą receptą įsigytą psichotropinį preparatą „Apaurin“ su uošvienės paliktu. Svarbu pažymėti, kad kratos metu paimtų „Bromazepam 6 mg“ bei „Apaurin 5 mg“ (2021 m. gegužės 20 d. receptą A. S. pateikė 2021 m. rugsėjo 30 d. apklausos metu) tablečių dydis, forma bei žalsvas atspalvis iš esmės identiški, todėl iš tiesų buvo reali galimybė minėtas tabletes sumaišyti.

5.12. Taip pat pažymima, kad kitas kaltinamasis R. K., kuris yra psichiatras, parodė, jog „Bromazepam“ (veiklioji medžiaga bromezapamas) bei „Apaurin“ (veiklioji medžiaga diazepamas) tabletės iš esmės analogiškos, sukelia tą patį poveikį, todėl A. S. teisėtai pagal receptą įsigijus „Apaurin“ tablečių nebuvo jokio poreikio vartoti „Bromazepam“ tabletes, tai būtų nelogiška.

5.13. Papildomai atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamojoje byloje abejonių nekeliančiais įrodymais nenustatytas A. S. gyvenamojoje vietoje laikyto „Bromazepam Lannacher 6 mg“ tabletėse esančio grynosios psichotropinės medžiagos – bromazepamo kiekis. Tikėtino pobūdžio išvada pateikta remiantis vaistų informacinėje sistemoje www.vaistai.lt pateiktais duomenimis. Specialisto išvadų skalėje „tikėtinai išvadai“ suteikiamas žemesnio lygmens patikimumas. Taigi, A. S. pareikštame kaltinime nurodytas grynosios psichotropinės medžiagos bromazepamo grynasis kiekis 0,276 g yra tik tikėtinas, kadangi specialistas neturėjo galimybės atlikti kiekybinio tyrimo.

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintieji ir jų gynėjai apeliacinį skundą prašė atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės N. Urbonavičienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, ginčijamo nuosprendžio, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį ir proceso dalyvių išsakytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, A. S. atžvilgiu priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, pagrįstai jį išteisino dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Vis tik pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir R. K. atžvilgiu, byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai, nevertino jų BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius apibūdinančių aplinkybių, numatytų įstatyme bei suformuotoje kasacinio teismo praktikoje, kontekste, dėl to padarė bylos aplinkybes neatitinkančias išvadas. Ginčijamo nuosprendžio dalis dėl R. K. išteisinimo naikinama, jo atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis.

Dėl A. S. inkriminuoto BK 124 straipsnyje numatyto nusikaltimo

8. Pagal BK 124 straipsnį baudžiamas tas, kas neteisėtai įgijo ar perleido informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba neteisėtai laikė materialius objektus, kurių turinys ar informacija apie juos yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, jeigu nebuvo šnipinėjimo požymių. Šio nusikaltimo subjektu gali būti tik asmuo, neturintis leidimo dirbti ar susipažinti su disponuojama valstybės paslaptį sudarančia informacija, kuri jam nebuvo patikėta dėl jo tarnybos ar darbo. Be to, šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, kai neteisėtai disponuojama valstybės paslaptimi žinant, kad tai yra valstybės paslaptis, ir norint taip veikti, tačiau nesant šnipinėjimo požymių, t. y. neturint tikslo neteisėtai įgytą, laikomą ar perleidžiamą informaciją perduoti užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui.

9. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai, o būtent kratos išteisintojo A. S. namuose protokolo duomenys, 2021 m. liepos 2 d. daiktų apžiūros protokolo duomenys, liudytojų T. J., A. J. parodymai, taip pat paties išteisintojo A. S. parodymai (t. 1, b. l. 144–151, 152– 169; t. 3, b. l. 1–32, 39–49; t. 9, b. l. 164–173, 196–198, 205; t. 10, b. l. 1–6), patvirtina, kad USB atmintinėje mėlynos spalvos dėkle, kuri buvo rasta išteisintojo A. S. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), buvo informacija, kuri sudaro valstybės paslaptį. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad (duomenys neskelbtini) įsakymu dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo, A. S. kaip pretendentui į (duomenys neskelbtini) pareigas buvo išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, nurodant jo galiojimą nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2028 m. rugsėjo 24 d. (t. 3, b. l. 61–64). (duomenys neskelbtini) įsakymu A. S. nuo 2018 m. spalio 1 d. paskirtas į (duomenys neskelbtini) pareigas (t. 3, b. l. 74). 2018 m. lapkričio 23 d. jam suteikta teisė vykdant kriminalinę žvalgybą savarankiškai dirbti su (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 34). (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2021 m. rugsėjo 7 d. įsakymu atleidus A. S. iš tarnybos, 2021 m. rugsėjo mėn. (diena nenurodyta) (duomenys neskelbtini) įsakymu A. S. leidimas dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, pripažintas negaliojančiu (t. 3, b. l. 59). Pagal VTPĮ 20 straipsnio 1¹ dalį, paminėtą ginčijamame nuosprendyje, jeigu su paslapčių subjektu ar tiekėju nutraukiami darbo (tarnybos) santykiai, pasibaigia renkamų arba skiriamų į pareigas asmenų įgaliojimų laikas arba asmuo išbraukiamas iš žvalgybos pareigūnų rezervo, sprendimas panaikinti asmeniui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija nepriimamas – leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija netenka galios nuo darbo (tarnybos) santykių su paslapčių subjektu ar tiekėju nutraukimo, renkamų arba skiriamų į pareigas asmenų įgaliojimų laiko pabaigos arba asmens išbraukimo iš žvalgybos pareigūnų rezervo dienos. Tačiau, viena vertus, nagrinėjamu atveju A. S. tarnybos santykiai (duomenys neskelbtini) nenutrūko. Kita vertus, minėta teisės norma galioja tik nuo 2021 m. spalio 21 d. Tuo metu A. S. jau buvo atleistas iš tarnybos.

10. Paminėtų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. S. 2021 m. birželio 9 d., kai kratos metu buvo rastas ir paimtas USB įrenginys su valstybės paslaptį sudarančia informacija, turėjo teisę disponuoti informacija, sudarančia valstybės paslaptį, kadangi jam išduotas leidimas dirbti su įslaptinta informacija tuo metu vis dar galiojo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad disponavimas informacija, kuri yra valstybės paslaptis, yra neteisėtas tik tuomet, kai asmuo neturi legalaus, nustatyta tvarka išduoto jam leidimo dirbti ar susipažinti su ta valstybės paslaptimi, kuria jis disponuoja, o laikymo atveju objektas jam nėra patikėtas saugoti. Pasak teismo, pirmiau minėti įrodymai šias baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygas aiškiai paneigia. Su tokia išvada teisėjų kolegija nesutinka.

11. Nors A. S. 2021 m. birželio 9 d. kratos metu tebeturėjo leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, visgi tai nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad jis teisėtai disponavo pas jį rasta kaltinime nurodyta įslaptinta informacija. (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2021 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. S. skyrimo į pareigas“ A. S. nuo 2021 m. sausio 6 d. buvo paskirtas į (duomenys neskelbtini) pareigas. 2021 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) jam nuo 2021 m. sausio 8 d. buvo pavesta atlikti ir (duomenys neskelbtini) funkcijas (t. 3, b. l. 84–88, 89). Taigi, nuo 2021 m. sausio 6 d. A. S. nebegalėjo vykdyti kito (duomenys neskelbtini) struktūrinio padalinio, o būtent (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiojo specialisto funkcijų. (duomenys neskelbtini) vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nurodoma, jog tokio pareigūno paskirtis – vykdyti (duomenys neskelbtini) kriminalinę žvalgybą užkardant, atskleidžiant, tiriant ir nutraukiant nusikalstamas veikas, vykdyti įstaigos vidaus tvarkos pažeidimų prevenciją ir tyrimą (t. 3, b. l. 76). Antrojo sektoriaus saugumo valdymo skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašyme nurodoma, jog šio specialisto paskirtis – vykdyti (duomenys neskelbtini) reikalavimų laikymosi kontrolės funkcijas (duomenys neskelbtini), kontroliuoti specialistų ir jaunesniųjų pareigūnų darbą, teikti jiems praktinę pagalbą, kontroliuoti (duomenys neskelbtini) elgesį ir bausmės atlikimo režimo reikalavimų laikymąsi (t. 3, b. l. 86). Taigi, darbas (duomenys neskelbtini) skyriuje nebuvo susijęs su kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimu, todėl A. S. 2021 m. sausio 6 d. pradėjus dirbti (duomenys neskelbtini) skyriuje, jis neteko teisės dirbti disponuoti (laikyti) įslaptintą informaciją, sietiną su pirmiau vykdyta kriminalinės žvalgybos veikla. Šiame kontekste pažymėtina, kad VTPĮ 21 straipsnio 2 punktas asmeniui, kuriam yra išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba suteikta teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, numato pareigą neatskleisti, neprarasti ir neperduoti patikėtos arba sužinotos įslaptintos informacijos pašaliniams asmenims, taip pat asmenims, kurie nors ir turi teisę dirbti su įslaptinta informacija, tačiau nėra įgalioti su ja susipažinti. Minėto straipsnio 4 punktas numato pareigą vadovautis principu „Būtina žinoti“, o 7 punktas numato pareigą nutraukiant darbo (tarnybos) santykius, pereinant į kitas pareigas, nesusijusias su įslaptintos informacijos naudojimu, grąžinti už įslaptintos informacijos apsaugą atsakingam asmeniui visą jam patikėtą įslaptintą informaciją. Su šiomis pareigomis A. S. buvo supažindintas pasirašytinai 2018 m. rugpjūčio 30 d. (t. 3, b. l. 65–68). Šių įrodymų ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad 2021 m. birželio 9 d. A. S. neturėjo teisės laikyti valstybės paslaptį sudarančios informacijos, susijusios su anksčiau jo vykdyta (duomenys neskelbtini) specialisto veikla. Todėl jis atitiko BK 124 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjekto požymius, o jo veika – minėtame straipsnyje aprašytus objektyviuosius požymius.

12. Vis tik, asmuo gali būti pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką tik esant visų nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumai. Nenustačius nors vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos. BK 124 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, nustatė, kad A. S. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios jo teisėtai įgytą (sužinotą) valstybės paslaptį parnešti į namus ir ten laikyti, ši informacija jo namuose atsirado per nerūpestingumą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

13. Pagal BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą, aktualų formalioms nusikaltimų sudėtims, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. S. nurodė, kad 2018 m. pradėjus dirbti visi naudojosi USB. Buvo bendras USB, kuriuo naudojosi visi skyriaus pareigūnai. Tuo metu suprato, kad tokiu būdu pažeidžia nustatytą tvarką, tačiau kito varianto nebuvo, kadangi skyriuje buvo du kompiuteriai. Kompiuteryje informacijos palikti negalėjo. Naudodamasis USB jis stengdavosi bent pavardes ištrinti, ištrindavo ir kitą slaptą informaciją, palikdavo tik šabloną. Sistema ir nauji kompiuteriai buvo pristatyti 2020 m. ir nuo to laiko USB nereikėjo, nes kiekvienas turėjo savo paskyrą ir buvo už ją atsakingas, nebeliko būtinybės nešioti USB šablonus. Kaip šis USB atsirado jo namuose, gali tik spėlioti. Išeidamas iš (duomenys neskelbtini) susirinko visus daiktus, atidavė (duomenys neskelbtini) korteles. Tyčios išsinešti tą USB ir laikyti tikrai nebuvo, tai visiškai jam nereikalingas dalykas. Iš USB neperkėlė informacijos į kompiuterinę sistemą, kadangi nežinojo, kad dokumentai galėjo būti USB. Gal per neapdairumą jų neištrynė. (duomenys neskelbtini) pareigas pradėjo eiti 2020 m. arba 2021 m. pradžioje. Persikeldamas iš vienų pareigų į kitas jis viską perdavė, kaip reikalauja teisės aktai. Tikrino, jokių spragų nerado, bet USB galėjo likti. Nežino, ar USB perkėlė į tarnybines patalpas ar namo parsinešė. Išeidamas iš tarnybos slaptos informacijos neturėjo, tai perdavimo nebuvo, niekas net neprašė perduoti (t. 10, b. l. 1–7).

14. Išteisintojo A. S. parodymus dėl dokumentų, rastų minėtame USB, nenaudojimo iš dalies patvirtina (duomenys neskelbtini) pateiktas atsakymas į pirmosios instancijos teismo paklausimą, taip pat 2021 m. liepos 2 d. įslaptintų dokumentų apžiūros protokolas (t. 3, b. l. 1–32; t. 9, b. l. 205). Jie patvirtina, kad kaltinime nurodyti dokumentai, kuriuose esanti informacija sudaro valstybės paslaptį, buvo sukurti 2018 m. spalio – gruodžio mėnesiais, o paskutinį kartą peržiūrėti (t. y. bent kartą peržiūrėta ir redaguota) 2019 m. Taigi, šie dokumentai nebuvo peržiūrimi ar kaip nors redaguojami laikotarpiu, kai išteisintasis A. S. jau nebeturėjo teisės disponuoti su kriminaline žvalgyba siejama įslaptinta informacija. Be to, du iš penkiolikos kaltinime nurodytų dokumentų, apžiūros protokole sunumeruoti eilės numeriais 7 ir 8, buvo gauti iš nepaskirstytosios atminties, t. y. jie iš USB laikmenos buvo naudotojo ištrinti ir apžiūros metu atkurti. Paminėtina ir tai, kad A. S. namuose buvo rastas ne vienas nešiojamas atminties įrenginys, tačiau USB, kuriame buvo rasta įslaptinta informacija, nebuvo kaip nors pažymėtas ar išskirtas iš kitų. Šių aplinkybių visuma patvirtina A. S. parodymus, kad jo tyčios išsinešti USB ir laikyti nebuvo, jam tai visiškai nereikalingas dalykas, USB su įslaptinta informacija jis galėjo parsinešti namo atsitiktinai, nežinojo, kad dokumentai galėjo būti USB, galimai jų neištrynė per neapdairumą. Tokiu būdu nustačius, kad kaltinime nurodyti dokumentai buvo perkelti į USB atmintinę ir peržiūrimi tuo metu, kai A. S. dar turėjo teisę dirbti ir susipažinti su dokumentuose nurodyta įslaptinta informacija, siejama su kriminaline žvalgyba, šie dokumentai nebuvo naudojami, peržiūrimi nuo 2019 m., o 2021 m. birželio mėnesį namuose rastas USB neišsiskyrė nei laikymo sąlygomis, nei žymėjimu ar kitomis specialiomis detalėmis, darytina išvada, kad byloje liko nepaneigta, jog A. S. USB atmintinę su joje esančia informacija parnešė namo ir ten laikė neidentifikuodamas, kad šioje atmintinėje, naudotoje prieš dvejus metus, yra slapti duomenys. Tuo pačiu nėra patikimai įrodyta, kad jis suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad A. S. perkėlus iš (duomenys neskelbtini) skyriaus į kitas pareigas, jis privalėjo ir galėjo elgtis rūpestingai ir peržiūrėti visas turimas laikmenas, o rastą įslaptintą informaciją sunaikinti arba perduoti atsakingiems asmenims, tačiau to nepadarė. Visgi įstatymo leidėjas baudžiamosios atsakomybės pagal BK 124 straipsnį esant neatsargiai kaltės formai nenumatė.

15. Išteisintasis A. S. taip pat neneigia supratęs, kad rasti dokumentai su įslaptinta informacija negalėjo būti perkeliami į USB laikmeną. Be to, įslaptinti dokumentai, žymimi slaptumo žyma „Slaptai“, saugomi ir tvarkomi I ar II klasės saugumo zonoje, tad negalėjo būti laikomi A. S. namuose. Tokiu būdu buvo nesilaikyta (duomenys neskelbtini); Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2015 m. vasario 5 d. protokolo Nr. 56-1, nustatančio, kad įslaptintai informacijai saugoti draudžiama naudoti USB sąsajas turinčias laikmenas; VTPĮ 19 straipsnio, 24 straipsnio 2 dalies 1 punkto, Įslaptintai informacijai įrašyti skirtų laikmenų administravimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 820 “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo įgyvendinimo“, reikalavimų. Visgi, kaip minėta, pirmiau aptarti duomenys įrodo, kad kaltinime nurodyti dokumentai į USB laikmeną buvo įrašyti dar tuo metu, kai A. S. turėjo teisę disponuoti su kriminaline žvalgyba siejama įslaptinta informacija, todėl paminėti jo veiksmai savo laiku galėjo būti vertinami tik kaip administracinis nusižengimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 555 straipsnyje. Jame numatyta teisinė atsakomybė už įslaptintos informacijos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimą, kuris sukėlė arba galėjo sukelti grėsmę įslaptintos informacijos saugumui. Tačiau pagal ANK 39 straipsnį, administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos.

16. Apibendrindama nurodytus įrodymus ir argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. S. pagal BK 124 straipsnį išteisintas pagrįstai, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl A. S. inkriminuoto BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo

17. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas besąlygiškai vadovavosi A. S., jo sutuoktinės A. S. ir jos mamos G. S. parodymais, todėl nepagrįstai išteisino jį neįrodžius jo dalyvavimo BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padaryme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai išteisino A. S. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

18. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. S. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), 2021 m. birželio 9 d. atliktos kratos metu buvo rastos ir paimtos 46 plėvele dengtos tabletės „Bromazepam Lannacher 6 mg“, kurių psichotropinės veikliosios medžiagos bromazepamo kiekis 0,276 g. Viso baudžiamojo proceso metu išteisintasis teigė, kad rastos tabletės priklausė jo sutuoktinės A. S. mamai G. S., ir šios aplinkybės byloje yra nepaneigtos.

19. Išteisintasis A. S. apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad G. S. dažnai lankėsi jų namuose, likdavo nakvoti, atvykdavo į mėnesį po kelis kartus, apsistodavo vaikų arba jų kambaryje. Ji savo daiktus laikė pas juos, niekas nesureikšmino to, kad ji laikė ir tabletes, svarbiausia buvo, kad jas laikė saugiai nuo vaikų – miegamajame drabužinėje aukštai spintoje. Savo asmeninius vaistus, „Apaurin“ įprastai jis laikydavo vaistinėlėje. Pastaruosius vaistus vartojo dėl prastos būsenos, alkoholio vartojimo. Galimai galėjo išgerti ir „Bromazepam“. Kaip vaistai susimaišė su uošvienės, negali paaiškinti. Nežino, ar G. S. „Bromazepam“ buvo išrašyti gydytojo (t. 10, b. l. 1–7). Išteisintojo sutuoktinė liudytoja A. S. apklausiama pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog „Bromazepam“ vaistai priklausė jos mamai G. S., kuri dažnai lankydavosi jų namuose, ji veždavo mamą pas gydytojus. Dar kratos atlikimo dieną pareigūnas nurodė, kad paima vaistus, į tai jos vyras A. S. pasakė, kad pareigūnas paima jos mamos vaistus. Tuo metu mamos jų namuose nebuvo, ji buvo tuos vaistus pamiršusi. Savo vaistų mama nelaiko jų vaistinėlėje, o laiko juos spintoje, aukštai lentynoje. Buvo mamai pasakiusi, kad yra palikti vaistai, nes ji klausė, ar yra vaistai (t. 9, b. l. 178–185). Liudytoja G. S. taip pat nurodė teismui, kad lankėsi pas dukrą namuose, atsiveždavo visokių vaistų, juos buvo palikusi spintoje. Buvo pamiršusi savo vaistus jų namuose, tačiau savo namuose turėjo dar vieną dėžutę „Bromazepam“ vaistų. „Bromazepam“ vaistus 2021 m. žiemą yra pirkusi turguje, jų taip pat jai yra išrašęs gydytojas. Pas dukrą paliko „Bromazepam“, kurį pirko turguje. Ten pirko 2 dėžutes, vieną pasiliko namuose, o kitą buvo atsivežusi. Dėžutėje buvo gal 30 tablečių, ji jau buvo praimta. Kiek vartoti, visą tabletę ar pusę, žiūrėjo pagal savijautą, jeigu geriau – tai pusę (t. 9, b. l. 178–185). Taigi, išteisintojo sutuoktinė ir jos mama patvirtino A. S. nurodytą kratos metu rastų vaistų jų namų spintoje atsiradimo versiją. Be to, byloje esantis (duomenys neskelbtini) klinikų 2023 m. gegužės 23 raštas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina G. S. lankymąsi pas gydytojus (duomenys neskelbtini) 2021 m. vasario 10 d., 2021 m. kovo 9 d., 2021 m. kovo 19 d., 2021 m. kovo 20 d., 2021 m. kovo 24 d. (t. 4, b. l. 3), o kartu ir A. S. teiginius, kad ji dažnai veždavo mamą G. S. pas gydytojus, tad ji galėjo lankytis ir jų namuose.

20. Be to, byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad G. S. turėjo teisę įsigyti A. S. namuose rastus vaistus pagal jai išrašytą receptą. VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Pirminės sveikatos priežiūros centro pateikta G. S. ligos istorija patvirtina, kad jai 2021 m. kovo 25 d. elektroniniu receptu buvo išrašyti vaistai „Bromazepami“ 30 tablečių, 3 mg stiprumo, 2021 m. balandžio 1 d. išrašyta 60 tablečių, 3 mg stiprumo, 2021 m. balandžio 29 d. – 30 tablečių, 3 mg stiprumo, 2021 m. birželio 10 d. – 90 tablečių, 3 mg stiprumo (t. 3, b. l. 184). Visi išrašyti vaistai buvo įsigyti jų išrašymo dieną, išskyrus 2021 m. birželio 10 d. išrašytus vaistus, kurie įsigyti 2021 d. birželio 11 d. (t. 3, b. l. 191). Taigi, šie objektyvūs įrodymai patvirtina, kad G. S. turėjo teisę įsigyti ir įsigijo vaistus „Bromazepami“ ir nuo jų įsigijimo galėjo šiuos vaistus turėti iki pat 2021 m. birželio 9 d., kai A. S. namuose buvo atlikta krata. Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad A. S. namuose rastos tabletės buvo 6 mg stiprumo, o G. S. išrašytos tik 3 mg stiprumo tabletės, tačiau Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pateikė informaciją, jog pacientei galėjo būti išduotas 6 mg stiprumo tabletės, nepaisant to, kad pagal recepte nurodomą stiprumą išrašyta išduoti 3 mg stiprumo vaistus, išduodant per pus mažesnį tablečių kiekį (t. 3, b. l. 198). Be to, ir pati G. S. nurodė, kad vaistus, įvertinusi savo savijautą, gerdavo po visą arba pusę tabletės. Taigi, vien tai, kad pas A. S. buvo rastos didesnio stiprumo tabletės, nepaneigia, kad jos galėjo priklausyti G. S..

21. Pati G. S. nurodė teismui, kad vaistus, kuriuos ji paliko pas A. S. namuose, įsigijo ne pagal išrašytą receptą, o turguje, 2021 m. žiemą. Prokurorės teigimu, šie G. S. parodymai vertintini kritiškai, kadangi ji negalėjo tiksliai nurodyti šių vaistų įsigijimo turguje aplinkybių, negalėjo bent minimaliai apibūdinti asmens, iš kurio galėjo įsigyti vaistus. Vertindama šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme G. S. į prokurorės klausimą dėl šių aplinkybių (prašymą apibūdinti asmenį, iš kurio buvo įsigytos tabletės) neatsakė, nes šį klausimą teisėjas pašalino kaip nesusijusį su bylos aplinkybėmis (t. 9, b. l. 181). Taigi, liudytojos G. S. parodymų išsamumas dėl prokurorės minėtų vaistų įsigijimo aplinkybių nepriklausė nuo pačios G. S. ir nepaneigia liudytojos parodymų patikimumo. Be to, net ir nenustačius tikslių minėtų tablečių įgijimo aplinkybių, byloje lieka nepaneigta, kad jų radimo vietoje jas laikė ne A. S., o G. S.. Taip pat, įvertinus aptariamų G. S. teisėtai vartotų tablečių panašumą, nėra paneigta ir tai, kad A. S. nesuvokė namuose esant galimai neteisėtai įgytų psichotropinių medžiagų.

22. Pirmiau padarytas išvadas atitinka ir pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos J. M. parodymai. Ji patvirtino išrašiusi receptus G. S., taip pat nurodė, kad vaistai „Bromazepami“ įsigyjami tik su receptu, išrašant elektroninį receptą arba griežtos apskaitos raudoną receptą (t. 9, b. l. 178–185). Taigi, A. S., neturinčio jam išrašyto recepto, aptariamo vaisto įgijimas buvo ribojamas. Išteisintasis R. K., kuris buvo išrašęs A. S. receptą „Diazepami 5 mg“ vaistams, patvirtino, kad A. S. buvo išrašęs receptą, tačiau ne „Bromezapami“ tabletėms, šių vaistų jis neišrašinėja. Taip pat vaistų „Bromazepam“ palikti A. S. naudoti namuose negalėjo, kadangi šių vaistų namuose klientams nepalieka, palieka diazepamą (t. 10, b. l. 1–7). Taigi, byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, jog A. S. įgijo jo namuose rastus vaistus „Bromazepam“.

23. Aptartų įrodymų visetas patvirtina, kad G. S. lankėsi A. S. ir A. S. namuose, ji teisėtai vartojo jai išrašytus „Bromazepam“ vaistus, turėjo teisę juos įsigyti ir laikyti. Be to, kaip minėta, A. S. parodymai patvirtina, jog dar kratos metu A. S. nurodė jai, kad pareigūnas paima jos mamos vaistus, taigi nuo pat vaistų paėmimo ir viso baudžiamojo proceso metu A. S. nuosekliai tvirtino, jog vaistai priklausė G. S.. Nors prokurorės skunde nurodoma, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos 2021 m. liepos 29 d. išvadoje Nr. T-N 1350/2021(01) konstatuota, jog A. S. kraujyje (mėginys paimtas 2021 m. birželio 10 d.) rasta pėdsakų diazepamo, pėdsakų nordazepamo, pėdsakų bromazepamo (t. 3, b. l. 161), tačiau A. S. nurodė pats vartojęs ir kitus vaistus „Apaurin“. Be to, kraujo mėginys buvo paimtas praėjus dienai po kratos atlikimo ir vaistų paėmimo, todėl nurodytos aplinkybės nėra pakankamos patvirtinti, kad A. S. vartojo būtent jo namuose rastus „Bromazepam“ vaistus.

24. Byloje surinkti įrodymai nepaneigia A. S. nurodytų aplinkybių, kad rastus vaistus įgijo ir name laikė ne jis, o jo sutuoktinės A. S. mama G. S., kuri šiuos vaistus pati paliko jų namuose ir iki jų radimo kratos metu jie buvo G. S. žinioje. Kratos metu A. S. iš karto atpažino, jog tai ne jo naudojami vaistai. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo patikimais įrodymais pagrįstai išvadai, jog A. S. tyčia vaistus įgijo ir laikė savo žinioje namuose, suvokdamas, kad neteisėtai disponuoja jų sudėtyje esančia psichotropine medžiaga. Byloje surinktų įrodymų nepakanka pirmiau minėtoms abejonėms, jog šie vaistai buvo įgyti ir laikyti būtent A. S., pašalinti.

25. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą bei pagrįstai sprendė, jog surinktų įrodymų nepakanka nustatyti, kad A. S. tyčia neteisėtai įgijo ir laikė 46 plėvele dengtas tabletes „Bromazepam Lannacher 6 mg“, kurių psichotropinės veikliosios medžiagos bromazepamo kiekis 0,276 g, ir tokiu būdu padarė BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai šių teismo išvadų nepaneigia.

26. Išteisintojo A. S. gynėjas atsiliepime į skundą pateikė argumentus dėl A. S. namuose atliktos kratos, taip pat jo sulaikymo bei kraujo, šlapimo tyrimų atlikimo teisėtumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), todėl atskirai dėl gynėjo atsiliepimo argumentų nepasisakys. Teisėjų kolegija pirmiau aptartas išvadas padarė įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, taip pat ir šių įrodymų gavimo teisėtumą. Esminių BPK pažeidimų, suvaržiusių įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, nenustatyta. Krata išteisintojo A. S. gyvenamojoje vietoje buvo sankcionuota ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. birželio 3 d. nutartimi, įvertinus prokurorės prašyme ir 2021 m. birželio 3 d. Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo tyrėjo A. R. tarnybiniame pranešime nurodytus duomenis (t. 1, b. l. 144–151). Duomenų apie gynėjo nurodomą A. S. faktinį sulaikymą ir naudotą psichinę prievartą siekiant paimti kraujo ir šlapimo mėginius nėra. Iš pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolo matyti, kad šis procesinis veiksmas buvo atliktas esant A. S. sutikimui, tai patvirtina jo parašas protokole. Jokių pastabų protokole apie jo atžvilgiu naudotą neleistiną prievartą nenurodė nei pats A. S., nei kiti dalyvę pareigūnai bei medicinos įstaigos darbuotojai (t.3 , b. l. 157–160).

Dėl R. K. inkriminuoto BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo

27. R. K. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai savo gyvenamojoje vietoje laikė 1 plėvele dengtą tabletę „Bromazepam Lannacher 6 mg“, kurios psichotropinės veikliosios medžiagos – bromazepamo kiekis – 0,006 g, ir 45 plėvele dengtas tabletes „Apaurin 5 mg“, kurių psichotropinės veikliosios medžiagos – diazepamo bendras kiekis – 0,225 g, taip pat savo automobilyje „Citroen C5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė 50 ampulių injekcinio tirpalo „Relanium 5 mg/ml“ ir nuomojamame garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame garažų masyve „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 250 ampulių injekcinio tirpalo „Apaurin 10 mg/2ml“ ir 300 ampulių injekcinio tirpalo „Relanium 5 mg/ml“, kurių bendras psichotropinės veikliosios medžiagos – diazepamo kiekis – 6,000 g. Ginčijamu nuosprendžiu nustatyta, kad kaltinimo dalis dėl vaistinių psichotropinių preparatų –„Bromazepam Lannacher 6 mg“ (1 tabletė) ir „Apaurin 5 mg“ (45 tabletės) laikymo nepasitvirtino, kadangi byloje nenustatytos aplinkybės, paneigiančios R. K. pateiktą versiją dėl šių vaistų priklausymo A. P., su kuria R. K. kartu gyveno nurodytame bute iki jos mirties 2021 m. spalio 24 d. (t. 9, b. l. 28). Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

28. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymais, patvirtinančiais asmens suvokimą apie jo žinioje laikomas psichotropines medžiagas, gali būti šių medžiagų suradimo aplinkybės, duomenys apie tai, kad kaltininkas žinojo, kokios tai medžiagos, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-604/2014). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme išteisintasis R. K. nurodė, kad jo namuose rastos tabletės buvo jo mirusios draugės, šiuos vaistus jis pats jai ir išrašė, ne viską po jos mirties namuose peržiūrėjo, todėl tabletės liko (t. 9, b. l. 155–158). Taigi, R. K. iš esmės patvirtina žinojęs, kad su juo kartu gyvenusi A. P. iki jos mirties vartojo vaistus, kurių veiklioji medžiaga priskiriama psichotropinėms medžiagoms, kadangi pats šiuos vaistus jai ir išrašė. R. K. žinodamas, kad A. P. vartojo tokius vaistus, jai mirus šių vaistų neišmetė, o toliau juos laikė. Be to, bute atliktos kratos protokolo duomenys patvirtina, kad visi vaistai buvo rasti vienoje vietoje, kambaryje buvusioje spintoje, tai yra vietoje, kur laikomi ir asmeniniai R. K. daiktai (t. 6, b. l. 167–170). Krata buvo atlikta 2022 m. rugsėjo 27 d., o A. P. mirė dar (duomenys neskelbtini). Taigi, R. K., žinodamas, kad A. P. turėjo ir vartojo minėtus vaistus, kaip gydytojas psichiatras suprasdamas, kad tokius vaistus gali turėti ir laikyti tik asmenys, kuriems šie vaistai buvo paskirti pagal gydytojo receptą, o šių vaistų veiklioji medžiaga yra psichotropinė, per metų laikotarpį šių vaistų nesunaikino, iš savo gyvenamosios vietos nepašalino, tad po A. P. mirties toliau laikė juos savo žinioje.

29. Kasacinės instancijos teismo praktikoje neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas aiškinamas kaip šių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl narkotinių medžiagų laikymas tampa baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai šios medžiagos atsiranda kaltininko žinioje. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymo veikos inkriminavimui įtakos neturi ir tai, kad neteisėtai laikytos medžiagos kaltininkui nepriklausė, jei nustatyta, kad jis suvokė, jog jo turimos medžiagos yra narkotinės ar psichotropinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-131/2008, Nr. 2K-185/2010, Nr. 2K-162/2011 ir kt.). Taigi, pirmiau minėtos aplinkybės ir argumentai patvirtina, kad kratos metu rastas psichotropines medžiagas R. K. sąmoningai laikė savo žinioje, suvokdamas šių medžiagų pobūdį, o tuo pačiu savo veiksmų pavojingumą, ir norėdamas taip veikti. Savo ruožtu pirmosios instancijos teismo išvados, kad nėra nustatyti subjektyvieji BK 260 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, yra nepagrįstos ir neatitinkančios kasacinio teismo suformuoto neteisėto narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymo požymio aiškinimo.

30. Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje taip pat nurodė, jog R. K. namuose rasti vaistai buvo pasibaigusio galiojimo, todėl veiklioji medžiaga tapo neveiksminga, jos poveikis baigėsi, tokiu vaistu svaigintis ar jį vartoti net ir gydymo tikslais tapo negalima, todėl šios tabletės neteko inkriminuoto BK 260 straipsnio nusikaltimo dalyko požymio. Teisėjų kolegija, sutikdama ir su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, sprendžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Gamintojo nurodoma vaistinio preparato galiojimo pabaiga iš esmės siejama su jo saugumu bei kokybe ir nereiškia, kad jo sudėtyje esanti veiklioji medžiaga, priskiriama narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms, išnyko. Baudžiamajai atsakomybei kilti neteisėtai disponuotos draudžiamos psichotropinės ar narkotinės medžiagos poveikis, jos veiksmingumo lygis nėra reikšmingas. Šiuo atveju svarbu yra medžiagos įtraukimas į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 (su pakeitimais ir papildymais) patvirtintus Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus bei medžiagos kiekis, taip pat tai, ar šia medžiaga disponuota teisėtai.

31. Apeliantė taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad R. K. garaže ir automobilyje rastas psichotropines medžiagas laikė gydymo tikslais, kaip gydytojas turėdamas teisę šias medžiagas įgyti ir turėti. Nesutikimą su nurodytomis išvadomis prokurorė sieja išimtinai su R. K. gydymo veiklos neteisėtumu. Vertindama pateiktus argumentus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad R. K. pareikštas kaltinimas nėra siejamas su jo vykdytos medicininės veiklos teisėtumu, todėl, neperžengiant kaltinime apibrėžtų ribų, ginčijamame nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas vertinamas BK 260 straipsnio 3 dalies požymių ir kaltinime nurodytų aplinkybių kontekste.

32. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme išteisintasis R. K. parodė, kad kaip privatus gydytojas dirba nuo 1987 metų, turėjo leidimą gydyti pacientus namuose. Gydo pacientus jų namuose po alkoholio vartojimo. Tokį gydymą galima teikti ir be lašelinių, bet praktiškai reikalinga psichiatrinė pagalba raminamaisiais, psichotropiniais vaistais. Jo taikomas gydymas buvo kaip mini stacionarinis gydymas, palikdavo pacientams paruoštuose švirkštuose vaistų ir Diazepamo, taip dirbo daug metų. Pasikeitus situacijai ir keičiantis psichotropinių vaistų išrašymo tvarkai, šiuos vaistus leista išrašyti tik elektroniniais receptais. Neplanavo jungtis prie bendros sistemos, todėl pradėjo keisti savo gydymo taktiką, taip pat pasiliko šių vaistų atsargas. Žino, kad yra vaistų laikymo tvarka, tačiau jos nesilaikė. Paciento vardu išrašydavo vaistus po jo gydymo. Pas pacientą vykdavo pasiėmęs vaistus iš atsargų. Receptą išrašydavo popierinį, išrašydavo tam asmeniui, pas kurį atvykdavo, jam reikalingą kiekį vaistų. Pacientas atsiskaitydavo už paslaugą, o jis atsiskaitydavo už vaistus (t. 9, b. l. 155–158). Taigi, paties išteisintojo parodymai patvirtina, kad jis suvokė savo žinioje, kaip pats nurodo – atsargoje, laikantis psichotropines medžiagas. R. K. patvirtino kaupęs psichotropines medžiagas (vaistus) po to, kai sužinojo apie tai, jog nebeturės galimybės šių vaistų teisėtai išrašyti popieriniu receptu. Tokių savo veiksmų nelegalumą ir mastą jis suprato, neneigė kaip gydytojas supratęs ir žinojęs, jog pažeidžia tokių vaistų laikymo tvarką. Išteisintojo teiginius bei tai, kad suprato laikantis labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos ir tai darantis neteisėtai, patvirtina ir kitos objektyvios aplinkybės. Didžioji dalis pas R. K. rastų vaistų buvo laikomi ne jo darbo vietoje, o garaže, automobilio bagažinėje. Iš garaže ir automobilyje atliktų kratos protokolų matyti, kad didelis psichotropinės medžiagos kiekis buvo akivaizdus – vaistai buvo laikomi maišuose, sportiniame krepšyje, juose buvo patalpintas didelis kiekis įvairių vaistų pakuočių (t. 5, b. l. 137–149). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės yra pakankamos nustatyti visus BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius – yra įrodyta, kad rastos psichotropinės medžiagos buvo laikomos R. K. žinioje, jis suprato, kad garaže ir automobilyje neteisėtai laiko psichotropines medžiagas, jas kaupė sąmoningai, nes dėl pasikeitusios tvarkos nebegalėjo teisėtai išrašyti aptariamų vaistų receptų. Kartu tai leidžia pripažinti, kad R. K. labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos laikė veikdamas tiesiogine tyčia – jis sukaupė ir laikė psichotropines medžiagas suvokdamas savo veiksmų pavojingumą ir norėdamas taip veikti. Taigi, nustatyti R. K. veiksmai atitinka BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius.

33. Ginčijamu nuosprendžiu nustatyta, kad R. K. psichotropines medžiagas laikė teisėtai, kadangi dėl vykdomos veiklos – gydytojo psichiatro praktikos, turėjo teisę įgyti ir laikyti psichotropines medžiagas. Su tokia išvada teisėjų kolegija nesutinka.

34. Byloje surinkti įrodymai iš tiesų patvirtina, kad R. K. turėjo teisę verstis gydytojo psichiatro veikla, taip pat turėjo teisę išrašyti receptus vaistams. Šias aplinkybes patvirtina Valstybinės akreditavimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys, kuriais nustatyta, kad R. K. nuo 2009 m. birželio 10 d. yra išduota licencija Nr. MPL-14976, kurioje nurodyta jo kvalifikacija – gydytojas psichiatras, o remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. V-601 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) gydytojas psichiatras turi teisę verstis gydytojo psichiatro praktika, rašyti receptus, pagal kompetenciją konsultuoti pacientus, turi pareigą tirti, diagnozuoti ir gydyti ligas, būkles bei psichikos ir elgesio sutrikimus. Nors apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kuriais nesutinkama, kad R. K. turėjo teisę užsiimti pacientų gydymo namuose veikla, taip pat nurodoma, jog receptai pacientams buvo išrašomi neteisėtai, t. y. jų išklausius telefonu ir su jais tiesiogiai nesusitikus, tačiau pateiktu kaltinimu neteisėtas vertimasis gydytojo psichiatro veikla R. K. nėra inkriminuojamas.

35. Net ir vykdydamas profesinę veiklą R. K. neturėjo teisės laikyti labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos. Jis tai darė pažeisdamas nustatytas vaistų laikymo taisykles (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-750 patvirtinto Narkotinių vaistinių preparatų ir specialiųjų receptų blankų laikymo ir įtraukimo į apskaitą asmens sveikatos priežiūros įstaigose specialiųjų reikalavimų aprašas). Nors ginčijamame nuosprendyje nurodoma, kad šie pažeidimai automatiškai nelemia neteisėto narkotinių preparatų disponavimo BK 260 straipsnio prasme, tačiau tokiomis išvadomis pirmosios instancijos teismas sumenkino disponavimo psichotropinėmis medžiagomis tvarkos laikymosi svarbą ir tokių pažeidimų pavojingumą. Nesilaikant nustatytos disponavimo psichotropinėmis medžiagomis, šiuo atveju vaistų, laikymo ir jų apskaitos vedimo tvarkos kyla didelė rizika nekontroliuojam psichotropinių medžiagų, taip pat ir sukeliančių priklausomybę, plitimui ir naudojimui. Nagrinėjamu atveju nemažiau svarbi aplinkybė yra ir tai, kad nurodomi vaistai R. K. žinioje atsirado jam pačiam neteisėtai įgijus naudojamus vaistus, t. y. išrašant receptus naudojant kitų asmenų vardus bei pavardes ir pačiam, pagal savo paties išrašytus receptus, juos įsigyjant vaistinėje. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. K. nurodė, kad pas pacientus atsiveždavo vaistus, kuriuos laikė atsargoje (t. 9, b. l. 155–158), o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tokius vaistus jis įsigijo įvairiose vaistinėse pagal savo paties išrašytus receptus, receptus šių vaistų įsigijimui rašė savo pacientų, kuriuos gydo, vardais (t. 9, b. l. 22–27). Taigi, tokiu būdu R. K. nesilaikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintų 2002 m. kovo 8 d. Receptų rašymo ir vaistinių preparatų, medicinos priemonių (medicinos prietaisų) ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) vaistinėse gyventojams ir popierinių receptų saugojimo, išdavus (pardavus) vaistinius preparatus, medicinos priemones (medicinos prietaisus) ir kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones vaistinėje, Nr. 112 taisyklių, kadangi receptas buvo išrašomas ir vaistas atsiimamas paties R. K., po ko nebuvo skiriamas būtent tam asmeniui, kurio vardu buvo išrašomas receptas, o likdavo R. K. žinioje, vėliau vaistus perduodant kietiems jo gydomiems asmenims. Tokiu būdu R. K. neteisėtai įgijo ir, nesilaikydamas nustatytų tokių vaistų laikymo taisyklių, neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos.

36. Pirmosios instancijos teismas R. K. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį atsižvelgęs ir į tai, kad dėl R. K. vykdomos profesinės veiklos, psichotropines medžiagas jis laikė gydymo tikslu, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį negalima. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutikti nėra teisinio pagrindo. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsakomybė kyla vien tik už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu. Tikslas jas platinti, nors ir inkriminuotas nagrinėjamu atveju, nėra šio nusikaltimo sudėties būtinasis subjektyvusis požymis. Todėl jo nenustatęs pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti išteisinamojo nuosprendžio. Be to, net ir nustatydamas, kad vaistai buvo laikomi gydymo tikslais, šių aplinkybių teismas be pagrindo nevertino kaip pagrindžiančių tikslą platinti, nes kaip platinimas yra vertinamas bet koks neteisėtas draudžiamų medžiagų perdavimas kitam asmeniui.

37. Pats R. K. viso proceso metu tvirtino psichotropines medžiagas (vaistus) laikęs tikslu gydyti. Tai, kad R. K. atvykdavo pas asmenis į namus ir teikdavo gydymo paslaugas, taip pat išrašydavo vaistus, patvirtina ir byloje surinkti įrodymai. 2022 m. rugsėjo 27 d. kratos metu R. K. automobilyje „Citroen C5“ buvo rasti ir paimti iš dalies ir pilnai užpildyti receptai, neužpildyti receptų blankai, viso 83 lapai, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu, taip pat rasti kasos pajamų orderiai, iš dalies užpildyti pajamų orderiai, užrašai (t. 5, b. l. 131–136, 151–161). 2023 m. birželio 6 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad ikiteisminio tyrimo metu į interneto portalą Google.lt suvedus telefono numerį, kuriuo naudojasi R. K., rasti 5 internetiniai puslapiai, kuriuose matomi skelbimai apie gydytojo R. K. teikiamas (duomenys neskelbtini) gydymo paslaugas (t. 5, b. l. 102–105). Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti pokalbiai su galimais R. K. pacientais, kurių metų jie prašo išrašyti jiems vaistų, nurodo pasireiškiančius simptomus (nemiga ir pan.), o R. K. nurodo, su kuo susisiekti norint atsiimti receptą, klausia ar nori, kad jis atvyktų į namus, nurodo teikiamų paslaugų kainas (t. 5, b. l. 49–55, 73–78). Taigi, neabejotina, kad vaistus, kurių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos, R. K. laikė vykdydamas atliekamą medicininę veiklą, tačiau pirmiau minėtos aplinkybės, t. y. tai, kad vaistai buvo laikomi neteisėtai, patvirtina, kad ketinimas tokius vaistus perduoti kitiems asmenims, net ir gydymo tikslais, yra laikymas platinimo tikslu BK 260 straipsnio 3 dalies prasme. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes daroma išvada, kad R. K. labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų laikė savo žinioje turėdamas tikslą jas platinti. Kartu pažymėtina, kad ir R. K. namuose laikytos psichotropinės medžiagos, kurios bendrai su R. K. automobilyje ir garaže laikytomis medžiagomis sudaro labai didelį kiekį, nustatytos R. K. veiklos kontekste taip pat vertinamos kaip medžiagos, kurios buvo laikomas tikslu jas platinti.

38. Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų įrodymų visetas, tai yra išteisintojo R. K. parodymai, kratos protokolų duomenys (t. 5, b. l. 131–135; t. 6, b. l. 128–131, 167–170; t. 7, b. l. 3–6), apžiūros protokolų duomenys (t. 5, b. l. 151–161; t. 6, b. l. 11–14, 20–26, 59–69, 135–141, 171–174; t. 7, b. l. 23–29), Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2022 m. spalio 25 d. rašte nurodyti duomenys (t. 7, b. l. 65–68), elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo duomenys (t. 5, b. l. 14–35, 49–55, 73–78), apžiūros protokolo duomenys (t. 5, b. l. 102–105) patvirtina R. K. pareikštą kaltinimą, todėl jis pripažįstamas kaltu padaręs BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką esant šioms aplinkybėms:

R. K. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2022 m. rugsėjo 27 d., neteisėtai įgijo ir neteisėtai savo gyvenamojoje vietoje, adresu: (duomenys neskelbtini), laikė 1 plėvele dengtą tabletę „Bromazepam Lannacher 6 mg“, kurios psichotropinės veikliosios medžiagos – bromazepamo kiekis 0,006 g, ir 45 plėvele dengtas tabletes „Apaurin 5 mg“, kurių psichotropinės veikliosios medžiagos – diazepamo bendras kiekis 0,225 g, savo automobilyje „Citroen C5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė 50 ampulių injekcinio tirpalo „Relanium 5 mg/ml“ ir nuomojamame garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame garažų masyve „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 250 ampulių injekcinio tirpalo „Apaurin 10mg/2ml“ ir 300 ampulių injekcinio tirpalo „Relanium 5 mg/ml“, kurių bendras psichotropinės veikliosios medžiagos – diazepamo kiekis 6,000 g, kol 2022 m. rugsėjo 27 d. apie 8.50 val. kratų metu jas kartu su užpildytais ir dalinai užpildytais receptų blankais rado bei paėmė pareigūnai. Tokiu būdu R. K. neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas platinti.

Dėl R. K. skirtinos bausmės

39. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2–3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

40. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog R. K. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, 260 straipsnio 3 dalis). Nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia. R. K. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jis yra dirbantis, psichiatrinėse gydymo įstaigose negydytas, priklausomybės ligų centre neregistruotas, beveik pensinio amžiaus, anksčiau neteistas, 4 kartus baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, karantino reikalavimų pažeidimus (t. 9, b. l. 29–32, 41–43, 47, 50). Prokurorė apeliaciniu skundu R. K. prašo skirti BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmės vidurkį atitinkančią bausmę. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą yra numatyta tik reali laisvės atėmimo bausmė nuo 10 iki 15 metų. Vis tik teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgus į paminėtas R. K. charakterizuojančias ir nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl yra pagrindas R. K. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta, bausmę.

41. Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-40-648/2020 ir kt.). Nusikaltimo pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai. Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviesiems požymiams, t. y. padarytos veikos pobūdžiui, padariniams, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms, tačiau taip pat reikšmingi ir subjektyvūs požymiai – kaltė, tikslas, motyvai. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-1073/2018).

42. Nagrinėjamu atveju nors R. K. pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo už tai, kad laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas platintini, tačiau šios nusikalstamos veikos pavojingumas bei žalingumas visuomenei, atsižvelgiant į veikos padarymo būdą, motyvus, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis nusikalstamų veikų pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Psichotropines medžiagas R. K. įgijo neteisėtai, tačiau šiuos vaistus teisėtai platinančioje įstaigoje – vaistinėje. Jis yra licencijuotas gydytojas psichiatras ir vaistus, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos, laikė tikslu šiuos vaistus panaudoti padedant į jį besikreipiantiems žmonėms palengvinti jų nerimo, streso simptomus, išblaivinti. Taigi, vaistai neteisėtai platinti ne siekiant suteikti asmenims galimybę svaigintis ar sukelti jiems priklausomybę. Be to, pats R. K. nurodė, kad vaistus, kuriuose buvo psichotropinės medžiagos, jis laikė atsargoje ir nuvykęs pas pacientus šių vaistų jiems skirdavo ar duodavo tik reikiamą kiekį, namuose šių vaistų jiems nepalikdavo. Taigi, realiai pats R. K. nustatė kiekvienam pacientui skirtiną šio vaisto kiekį, todėl, atsižvelgiant į jo profesiją, gydytiems asmenims nebuvo skiriama vaistų daugiau nei reikalinga jų simptomams palengvinti ar numalšinti. Dėl šių aplinkybių visumos taip pat nekilo sunkūs nusikalstamos veikos padariniai, kadangi laikytų vaistų platinimas nebuvo visiškai nekontroliuojamas, vaistai skiriami pagal R. K. įvertintą paciento poreikį. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog padaryta nusikalstama veika nėra tokio sunkumo ir pavojingumo, kad būtų galima daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti skiriant tik BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Be to, vertinant R. K. asmenybės pavojingumą, taip pat nustatyta, kad sankcijoje numatytos bausmės skyrimas nėra tinkamas teisingumo principui įgyvendinti. R. K. teisiamas pirmą kartą, yra vyresnio amžiaus ((duomenys neskelbtini) m.), visą gyvenimą vertėsi gydytojo psichiatro veikla, dirbo ligoninėse, savo gyvenimą skyrė darbui su pacientais. Atsižvelgiant į jo sukauptą darbinę patirtį galima spręsti, kad vykdamas pas pacientus į namus ir skirdamas jiems vaistus R. K. turėjo pakankamai kompetencijos tinkamai įvertintini tokių vaistų skyrimo reikalingumą. Duomenų, neigiamai apibūdinančių R. K. vykdytą profesinę veiklą ar jo asmenybę, byloje nėra. Be to, R. K. turėtos psichotropinių vaistinių preparatų atsargos iš jo buvo paimtos, o pagal byloje turimus duomenis, šiuo metu tokių vaistų išrašymas yra galimas tik pagal elektroninį receptą. Tai reikšmingai riboja pakartotinės R. K. nusikalstamos veikos galimybę.

43. Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės skyrimas šiuo atveju neatitiktų ir neužtikrintų nustatytų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumos, bausmės paskirties, nebūtų proporcinga ir teisinga, aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tuo labiau, kad galimybės net iš dalies atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, nėra. Todėl, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, R. K. skirtina švelnesnės rūšies bausmė – laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros. Jos dydis bei kartu taikomas BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytas įpareigojimas bei BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė skirtini įvertinus pirmiau minėtų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumą.

Dėl proceso išlaidų

44. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad advokatės A. Grinevič valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, teiktos R. K., išlaidų suma yra 266,67 Eur (t. 10, b. l. 161–163). Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Be to, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant minėtą klausimą atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundą nagrinėta byla ir koks skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, Nr. 2K-20/2011, Nr. 2K-163/2012 ir kt.).

45. Byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal prokurorės apeliacinį skundą, prašant panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir R. K. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje buvo inicijuotas apeliacinės instancijos teismo, nepriklausomai nuo R. K. valios, nes pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas buvo būtinas. R. K. kartu su bausme skirtina finansinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonė. Įvertinusi šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nurodytų išlaidų iš R. K. nepriteisia.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. K. buvo išteisintas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir dėl to priimti naują nuosprendį.

R. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės apribojimą dviem metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, 71 straipsniu, R. K. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 15 MGL (750 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš R. K. nepriteisti.