- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-21
- Bylos Nr.
- 1A-170-873/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16046-2017-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- V. G.
- Advokatai
- Ramūnas Mikulskas, Daiva Dereškevičienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir - BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 4 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 96 valandas per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuojant nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos. BK 72² straipsnio pagrindu V. G. skirta baudžiamojo poveikio priemonė - dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant išklausyti šią programą per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1.V. G. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. balandžio 2 d., apie 10.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė kaire ranka smūgį per veidą savo šeimos nariui – žmonai J. G., taip mušdamas sukėlė jai fizinį skausmą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2.Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir baudžiamąją bylą, nesant jo, V. G., veiksmuose BK 140 straipsnio 2 dalies numatytos nusikalstamos veikos požymių, nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Skunde teigiama, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai, prieštaringi proceso dalyvių parodymai (nukentėjusiosios pozicija), kiti duomenys, surinktų įrodymų visuma nebuvo ir nėra pakankama konstatuoti, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kad veika buvo padaryta tyčia, o asmenų duoti parodymai nepagrįstai traktuoti kaip išvestiniai ir išimtinai naudingi kaltinimo pusei, jų nepatikrinus ir nesant įrodymų, kurie juos pagrįstų.
2.2.Teismų praktikoje, neretai tapataus pobūdžio bylose, pateikiamas vertinimas, kad nustačius, jog tarp asmenų vyko abipusis konfliktas (tiek žodinis, tiek fizinis), jo metu patirti sužalojimai ginantis nuo kitos konflikto pusės neteisėtų, smurtinių veiksmų, padarytas fizinis poveikis, kuriuo padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas, nelaikytinas nusikalstama veika, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė. Nagrinėjamu atveju nei apeliantas, nei nukentėjusioji neneigė įvykusio konflikto ir abu patvirtino, jog buvo įsiaudrinę, veikiami emocijų, konfliktavo abipusiškai gestikuliuodami rankomis, šaukdami, dėl ko darytina prielaida, jog fizinis kontaktas buvo galimas, tačiau pats savaime, netgi tokį nustačius, negali būti laikomas pagrindu apeliantą nuteisti už veikimą nusikalstant.
Šalies argumentai
2.3.Teismas rėmėsi nukentėjusiosios parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kad smūgis (antausis) buvo tyčinis ir stiprus, dėl to ji juto skausmą (šie parodymai duoti kreipiantis į Bendrąjį pagalbos centrą telefonu), į liudytojų – V. O., S. S. ir A. T. parodymus, kad J. G. jiems nurodė, jog smūgis buvo tyčinis ir stiprus, į tai, kad pats kaltinamasis jiems pripažino tyčinio smūgio sudavimą. Teismas taip pat nurodė, kad pirminiame pareiškime J. G. parašė, jog jos vyras prieš ją smurto nenaudojo, apklausta liudytoja, ji paaiškino tuo, kad bijojo, jog jis bus sulaikytas, nes turėjo vykti į Suomiją. Skunde nesutinkama su teismo išvadomis, nurodoma, kad J. G. tyrimo metu skausmo pojūtį paneigė. Ji aiškiai nurodė, kad ją įskaudino apelianto galimas prisilietimas, jos atsakas į jį (kreipimasis į policiją) buvo momentinė reakcija, kad nurimus emocijoms, tokio galimo netyčinio prisilietimo ji net nelaikė smurtu. Pati nukentėjusioji patvirtino, kad jos skambučio Bendrajam pagalbos centrui metu išsakyti teiginiai buvo nulemti emocijos, pasipiktinimo, būdama toje pačioje būsenoje nukentėjusioji bendravo su atvykusiais policijos pareigūnais, tačiau bendraujant su jais neįvardijo to, kad būtų jautusi skausmą (paraudęs žandas, pasak pareigūnų, to neįrodo). Patys pareigūnai skirtingu metu davė skirtingus parodymus, galimai šią situaciją painiodami su daugybe kitų. Pirminiame pranešime (2017 m. balandžio 2 d.) pareigūnas A. T. nenurodė, jog J. G. būtų įvardijusi, jog jai sudavė tyčia, kad dėl to ji jautė fizinį skausmą ar būtų kilę kitų padarinių, to nenurodė ir 2017 m. gegužės 3 d. apklausos metu bei 2017 m. balandžio 2 d. pildytame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje, kur buvo žymimi sužalojimai (sužalojimo lentelėje pažymėtas sužalojimo kodas 05, kuris aprašytas „trenkė per veidą“, o pagal tame pačiame pranešime esančius kodų aprašus reiškia kaip sukėlęs padarinius „įdrėskimas“, kurie ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo nustatyti (b. l. 9). Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas S. S. (b. l. 43) nenurodė, jog nukentėjusioji skundėsi fiziniu skausmu. Pareigūnas nurodė matęs tik paraudusį žandą. Pareigūnas A. T. parodė, kad pats V. G. negalėjo pasakyti, koks buvo smūgis, J. G. tuo tarpu smūgio stiprumo nebuvo įvardijusi. S. S. nurodė, kad V. G., atvykus pareigūnams, pasakė, kad sudavė sutuoktinei, tačiau nestipriai. V. O. apskritai nenurodė, jog nors vienas iš konflikte dalyvavusių asmenų būtų nurodęs/prisipažinęs, kad buvo tyčia ir stipriai suduota, be to, taip pat patvirtino, jog V. G. galimą sudavimą sutuoktinei apibūdino kaip lengvą. Akivaizdu, jog teismo argumentai, kad J. G. nurodė pareigūnams, jog smūgis buvo tyčinis ir stiprus, yra paneigti aptarta bylos medžiaga. Teismas nenurodė, kodėl nesivadovavo 2017 m. balandžio 2 d. nukentėjusiosios pareiškimu raštu, kuriame ji nurodo, jog kilus konfliktui, fizinis smurtas prieš ją nebuvo naudotas (b. l. 7); apelianto paaiškinimu (b. l. 47); vyresniojo tyrėjo A. S. 2017 m. balandžio 2 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame aiškiai nurodyta, jog smurtas prieš nukentėjusiąją nebuvo naudotas, kad tą neigė pati nukentėjusioji, tyrėjo nurodymu, jog ant J. G. jokių sužalojimų nebuvo matyti. Nukentėjusioji vėliau paaiškino savo parodymų prieštaringumo priežastis, kad ji tikėjosi paguodos, kad ją užtartų, buvo emocionali, tačiau emocijoms atslūgus, susivokė, kas iš tikrųjų įvyko. Teismas visiškai nepagrįstai išskyrė viename šaltinyje užfiksuotus įrodymus, netirdamas ir negretindamas jų su byloje surinktų įrodymų visuma, paties svarbiausio šaltinio - nukentėjusiosios (kurios parodymais grįstas ir kitų įrodymų - pareigūnų parodymų turinys) parodymų kitimo kontekste.
2.4. Nurodoma, kad fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas kaip įprastas pojūtis, asmens kančia, priešingybė malonumui. Iš tikrųjų fizinį skausmą patyręs asmuo negalėtų painioti jo su kitais pojūčiais. Įvykusio konflikto, kurios nė vienas neneigė, metu tiek apeliantas, tiek nukentėjusioji gestikuliavo rankomis, fizinis kontaktas galėjo būti ir galėjo sukelti vienokius ar kitokius nemalonius pojūčius, tačiau patys savaime jie (nesant tą patvirtinančių įrodymų), negali būti laikomi fizinio skausmo sukėlimu tyčia baudžiamąja prasme.
2.5.Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo nustatyta, kad tarp apelianto ir sutuoktinės kurį laiką buvo sudėtingi tarpusavio santykiai. Vien dėl šios priežasties besąlygiškai tikėti nukentėjusiosios parodymais, kuriais ji grindė apeliantui mestus kaltinimus, negalima. Kai jų santykiai konfliktiški (kaip buvo įvykio metu), nukentėjusioji suinteresuota apeliantui kenkti, tuo tarpu kai jų santykiai stabilizuojasi, ji apeliantą apibūdina kaip atsakingą ir gerą sutuoktinį, mylintį tėvą, niekada nesmurtavusį asmenį. Tikėtina, jog nukentėjusioji kviečiant policiją apeliantą tiesiog apkalbėjo, galbūt norėjo pamokyti, kaip pati paaiškino, bijojo pačios konfliktinės situacijos, buvo labai susijaudinusi.
Šalies argumentai
2.6. Nukentėjusiosios parodymai iš esmės kito. Nepaisant parodymų prieštaringumo, J. G. neparodė, jog susiklosčiusioje situacijoje ji būtu supratusi, jog prieš ją smurtas buvo naudojamas tyčia, t. y., kad apeliantas siekė ją sužaloti. Remiantis skunde aptartais pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu duotais paaiškinimais ir tarnybiniais pranešimais, aplinkybė, jog nukentėjusioji būtų teigusi, kad jai buvo suduota tyčia ir stipriai, nebuvo užfiksuota, tokią aplinkybę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė ir apeliantas, jo parodymai nuoseklūs. Jokiais kitais įrodymais byloje nebuvo patvirtinta, jog apeliantas būtų siekęs sužaloti nukentėjusiąją ar sukelti jai fizinį skausmą, jis neturėjo tam nei motyvo, nei priežasties, konfliktas buvo vienkartinis ir apsiribojo žodiniu santykių aiškinimusi, pretenzijų vienas kitam išsakymu. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai vėliau savarankiškai taip pat nenurodė ir nepatvirtino, jog būtų supratę, kad dėl apelianto veiksmų nukentėjusioji neabejotinai (pagal jos išvaizdą, elgesį, emocinę būklę ir pan.) būtų patyrusi skausmą ar kitus sužalojimus.
2.7. Nukentėjusiosios parodymai turinio prasme buvo prieštaringi – Bendrajam pagalbos centrui nukentėjusioji nurodė, kad „sutuoktinis ketina ją mušti“, vėliau patikslino, kad trenkė per veidą, patruliams nurodė, kad sutuoktinis sudavė jai per veidą, vėliau, tą pačią dieną atvykusiam tyrėjui nurodė, jog fizinio kontakto nebuvo, smurtas nebuvo panaudotas, tą patvirtino ir raštu (pareiškime), šie parodymai turėjo būti ypač detaliai išanalizuoti ir pašalinti visi su tuo susiję prieštaravimai. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybės abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas jas vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K-540/2013). Byloje duomenų apie tai, kad apeliantas savo veiksmais tyčia būtų sukėlęs skausmą sutuoktinei, nesurinkta.
2.8. Teismas nepasisakė dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Nors paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013; 2K- 581/2014; 2K-299-648/2015 ir kt.), teismai praktikoje šį straipsnį esant konfliktinėms situacijoms šeimoje taiko pagrįstai. Sprendžiant klausimą dėl veikos pripažinimo mažareikšme, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Pripažįstant, kad kontaktas buvo, akivaizdu, jog nukentėjusiajai nereiškiant dėl to jokių pretenzijų, nesikreipus pagalbos į medikus, šis dirgiklis daugiausia galėjo būti nemalonus, tačiau nei skausmingas, nei sukėlęs kito pobūdžio didžiulius išgyvenimus/pasekmes. Net jei nusikalstama veika buvo padaryta, nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, kad negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Nukentėjusioji nereiškė nei turtinio, nei neturtinio pobūdžio pretenzijų, bylos nagrinėjimo metu neigė smurto naudojimą jos atžvilgiu. Taikyti šį straipsnį tokiomis aplinkybėmis reikalavo ir bendrieji teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės taikymo proporcingumo principai.
2.9. Skunde nurodoma, kad dėl to paties įvykio jam buvo pritaikyta atsakomybė iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo – 2017 m. balandžio 2 d. vyresnysis tyrėjas A. S., atvykęs į įvykio vietą, išklausęs sutuoktinių paaiškinimus bei susipažinęs su pareiškimo ir jo paaiškinimo turiniu, surašė įspėjimą, kuriame nurodė, jog oficialiai įspėja jį už tai, kad jis 2017 m. balandžio 2 d., apie 10.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), namuose sukėlė šeimyninį konfliktą su savo žmona J. G. mažamečių vaikų akivaizdoje. Įspėjimu jam išaiškinta atsakomybė, kad grasinus fiziniu susidorojimu, ar naudojus smurtą prieš savo žmoną J. G. ar mažamečius vaikus, jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK, aptartas galimų inkriminuoti BK straipsnių turinys, BK numatyta atsakomybė už juos. Šiuo įrodymu patvirtinus, jog konflikto metu nebuvo naudotas smurtas, tuo pačiu buvo paneigti ir bet kokie kaltinimai dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo, atsakomybė jam pritaikyta remiantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatomis – jis buvo įspėtas. Dėl šios priežasties baudžiamoji atsakomybė dėl to paties įvykio, tačiau konstatuojant kitas aplinkybes (fizinio skausmo sukėlimą), tapo negalima. Pagal BK 2 straipsnio 6 dalį niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Pareigūno surašytą įspėjimą, šiuo atveju, pagal analogiją gretinant su administracine atsakomybe, reikia atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą praktiką, remiantis kuria tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę yra įmanomas tik baudžiamas procesas, administracinė nuobauda negali būti skiriama (nebent ji paskiriama dėl klaidos ar nesant aiškiai nustatytoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms). Dvigubo baudimo draudimo principas yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnyje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad terminas „dvigubas baudimas“ taikomas ir kalbant apie administracinio poveikio priemones ir nuobaudas (Nr. 2K-322/2003), kokiomis šiuo atveju turėtų būti laikomas ir jam 2017 m. balandžio 2 d. surašytas oficialus įspėjimas, kuris buvo surašytas nesant aplinkybių, rodančių, jog galimai buvo padaryta nusikalstama veika. Apeliantas mano, kad galiojant minėtam įspėjimui ikiteisminis tyrimas dėl to paties įvykio negalėjo būti pradėtas, o jis negalėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už veiksmus, kurie anksčiau minėtu įspėjimu, jį surašant, iš esmės nebuvo įvertinti kaip nusikalstami.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiosios atstovė nurodė, kad kaltinamojo veika atitinka visus BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, nukentėjusioji apibūdino vyro elgesį kaip sukėlusį jai labai didelį emocinį šoką, ji nesitikėjo tokio elgesio iš vyro pusės, toks elgesys ją šokiravo, nes visa tai buvo atlikta vaikų akivaizdoje, anksčiau ji smurto iš vyro nėra patyrusi. Nurodė, kad nukentėjusioji pretenzijų dėl fizinio skausmo sukėlimo neturi, žala yra nedidelė, prašo tyrimą nutraukti. Prokurorė prašė skundą atmesti .
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmestinas
4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai, prieštaringi proceso dalyvių parodymai (nukentėjusiosios pozicija), kiti duomenys, surinktų įrodymų visuma nebuvo ir nėra pakankama konstatuoti, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kad veika buvo padaryta tyčia, o asmenų duoti parodymai nepagrįstai traktuoti kaip išimtinai naudingi kaltinimo pusei, jų nepatikrinus ir nesant įrodymų, kurie juos pagrįstų. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, su tokiu teiginiu nesutinka, daro išvadą, jog apeliantas pats liudytojams, trims policijos pareigūnams, pripažino atlikęs nurodytą veiksmą, nukentėjusioji, nuosekliai teigusi, jog sutuoktinis jai sudavė smūgį į veidą, tik po 2017 m. balandžio 19 d. pateikto prašymo tyrimą nutraukti, nes ji su sutuoktiniu susitaikė, pradėjo švelninti savo parodymus.
Žemesnės instancijos teismas
4.1. V. G. 2017 m. balandžio 2 d. paaiškinime nurodė, kad įvyko eilinis konfliktas jam atvykus švęsti 2 metukų gimtadienio, konflikto metu jie apsižodžiavo. Konfliktas įvyko vaikų akivaizdoje. Prieš žmoną jis nenaudojo jokio fizinio smurto (b. l. 53). Apklausos įtariamuoju 2017 m. gegužės 17 d. metu V. G. aiškino, kad vėl kilus ginčui ir jau esant nestabiliai žmonos emocinei būsenai, t. y. ji šaukė, gestikuliavo rankomis, verkė, jis stovėjo nuo žmonos apie 1 metro atstumu, abu kalbėdami gestikuliavo rankomis, besiginčijant emocinėje būsenoje jis galėjo pirštų galiukais paliesti žmonos skruostą ar kaklą. Tyčios suduoti žmonai neturėjo. Mano, žmona galėjo pajusti nemalonius pojūčius nuo jo prisilietimo (b. l. 59). Teisme V. G. paaiškino, kad ginčas peraugo į emocinį konfliktą. Garsiai kalbėjo, gestikuliavo rankomis. Jis kliudė žmonos kaklą ar veidą. Tuo metu žmona kažin ką pajuto ir iškvietė policiją. Specialiai, tyčia netrenkė ( b. l. 122).
4.2. Kitų objektų apžiūros 2017 m. gegužės 2 d. protokole ( b. l. 33), perklausius 2017 m. balandžio 2 d., 10.04 val., garso įrašą, gautą iš Bendrojo pagalbos centro, užfiksuotas J. G. pranešimas: „aš, šita, norėjau informuoti apie smurtą, mane vyras atėjo mušti“, į klausimą „tai jus mušė ar tik bandė mušti“, atsakymas – „jisai man trenkė per veidą, stipriai‘, į klausimą „jums bus medikai reikalingi, greitoji“, atsakymas – ‚ne“. Į operatoriaus klausimą „o mažų vaikų yra pas jus namie dabar“, atsakymas – „mes šventėm vaikų gimtadienį dvejų metų, du vaikučiai“.
4.3. Kaip matyti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos mobilios kuopos 1-ojo būrio vyriausioji patrulio A. T. 2017 m. balandžio 2 d. tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, policiją kvietė J. G.. Įvykio vietoje nustatė, kad kilus konfliktui su vyru, jis jai trenkė per veidą, šaukė ant jos, priekaištavo, kad nesirūpina vaikais. J. G. paaiškino, kad atėjus vyrui, jis pasidarė agresyvus, stumdė ją, susiginčijus sudavė per veidą, įvykį matė nepilnamečiai vaikai. Grafoje „anksčiau buvę smurto artimoje aplinkoje atvejai“ nurodyta – buvo, į pareigūnus nesikreipė. Grafoje „nepilnametis vaikas (-ai), tapęs (-ę) smurto artimoje aplinkoje liudininku (-ais) ar gyvenantis (-ys) aplinkoje, kurioje buvo smurtauta – Aistis, 2015-04-01, Lukas, 2015-04-01. Smurtu įtariamas asmuo įvykio vietoje paaiškino: konflikto metu sudaviau žmonai per veidą. Dėl šio įvykio į 2 PK buvo pristatytas V. G. ( b. l. 8-9).
4.4. J. G. 2017 m. balandžio 7 d. apklausos liudytoja protokole nurodyta, kad 2017 m. balandžio 2 d. bute keturiese šventė vaikų gimtadienį. Eilinio barnio metu vyras netikėtai jai savo kairiąja ranka sudavė vieną kartą per dešinį skruostą. Ji juto fizinį skausmą, bet daugiau buvo šokiruota tokiu vyro poelgiu. Jo sudavimą matė berniukai, tas ją dar labiau šokiravo. Po vyro sudavimo mėlynės nei nubrozdinimų nebuvo, tik paraudęs buvo skruostas. Dėl sužalojimo į medikus nesikreipė ir nesikreips. Po sudavimo iš karto paskambino bendruoju pagalbos telefonu ir pranešė apie įvykį. Labai greitai atvyko policijos pareigūnai. Ji atidarė policijos pareigūnams buto duris, verkė. Atvykusiems policijos pareigūnams pranešė, kad jai vyras sudavė ranka į veidą. O atvykusiam tyrėjui, rašydama pareiškimą, nurodė, kad vyras bandė suduoti smūgį, nes bijojo, kad jis nebūtų sulaikytas kažkuriam laikui. Vyras turėjo vykti šių metų balandžio 3 dieną į komandiruotę, į H., ji turėjo vykti kartu su juo. Į kelionę vyko kartu, šiuo metu yra susitaikę, pretenzijų jam dėl suduoto smūgio neturi (b. l. 21).
4.5. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji paaiškino, kad buvo supykusi ant vyro, kad nešventė balandžio 1 d., nutaikė progą išsakyti, kas jai ant širdies. Susipyko, buvo labai įsiaudrinę. Buvo fizinis kontaktas, pajautė ant veido. Kumščiu nesmūgiavo, prisilietimą pajuto. Jai tai buvo labai nemalonu, Jai buvo emocinis šokas. Atvykus policininkams ji neprisimena, kokiais žodžiais pasakė. Kad vyras ją kliudė – sakė. Jie rėkavo, įžeidinėjo vienas kitą, priekaištavo, ji liepė išeiti iš namų, vyras galėjo labai įsižeisti. Ji pajuto prisilietimą, vyras išdrįso prisiliesti. Ji norėjo, kad pagarbiau žiūrėtų į ją. Ji diplomatė, dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. Suvokė, ką veikia policininkai, jie braižė schemą. Ji suprato, kad gali pasitikėti pareigūnais. Konflikto metu gestikuliavo ir vyras užkliudė ją ranka. Vėliau policijoje ji suprato, kad turi vertinti situaciją. Ji jau nebuvo šoke, gal penkis kartus tikslino savo parodymus policijoje. Situacijos esmė – prisilietimas, tai nebuvo smurtas. Situacijos vertinimas keitėsi su laiku. Tuo momentu jai atrodė, kad ją nuskriaudė, o vėliau ne (b. l. 123).
4.6. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2017 m. balandžio 4 d. pranešimu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai pranešta, kad nagrinėjama ikiteisminio tyrimo medžiaga dėl to, jog 2017 m. balandžio 2 d., apie 10.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), prieš pranešėją – J. G. jos vyras V. G. panaudojo fizinį smurtą matant mažamečiams vaikams ( b. l. 24).
4.7. A. T. apklausos liudytoju 2017 m. gegužės 3 d. protokole užfiksuota, kad aiškinantis kilusio konflikto ir smurto požymius V. G. prisipažino trenkęs savo žmonai į veidą, tačiau kokio stiprumo buvo smūgis, pasakyti negalėjo. Jo pasakymą apie suduotą savo žmonai smūgį girdėjo kolegos. V. G. buvo susinervinęs (b. l. 47). Pirmosios instancijos teisme A. T. nurodė (b. l. 123), kad moteris paaiškino, jog vaikų akivaizdoje vyras sudavė jai per žandą. Žandas buvo paraudęs. Sakė, kad trenkė specialiai. Susipyko dėl vaikų ir vyras trenkė jai. Rašydamas kodą jis galėjo suklysti.
4.8. S. S. apklausos liudytoju 2017 m. gegužės 3 d. protokole užfiksuota, kad J. G. nurodė V. G., paaiškino, jog žodinio konflikto metu vyras jai sudavė delnu į dešinės pusės skruostą. J. G. pokalbio metu buvo susijaudinusi, nuolat verkė, matėsi paraudęs dešinės pusės žandas. Aiškinantis V. G. jiems pasakė, kad trenkė nestipriai vieną smūgį savo žmonai į veidą. Jo pasakymą girdėjo kolegos (b. l. 49). Teisme S. S. paaiškino, kad kai atvyko nurodytu adresu, pamatė G., G. ir 2 nepilnamečius vaikus. G. paaiškino, kad įvyko žodinis konfliktas ir vyras sudavė delnu per veidą. Jis pats patvirtino, kad sudavė, sakė, kad pas žmoną buvo isterika ir jis nestipriai sudavė per veidą. Kai bendravo su nukentėjusiąja, jos veidas buvo paraudęs. Viena veido pusė buvo daugiau paraudusi. Normaliai bendravo, buvo adekvati ( b. l. 124).
4.9.V. O. apklausos liudytoju 2017 m. birželio 29 d. protokole užfiksuota, kad paklausus V. G., jis patvirtino, jog sudavė delnu savo žmonai J. G. per veidą, per skruostą, vieną smūgį, norėdamas taip ją nuraminti. Pokalbį girdėjo J. G., ji patvirtino, kad vyras jai sudavė ir jai skaudėjo, tačiau vyras nenorėjo klausyti, kad nuo jo suduoto lengvo smūgio žmonai galėjo būti sukeltas fizinis skausmas. J. G. pokalbio metu buvo susijaudinusi, nuolat verkė, matėsi paraudęs dešinys žandas (b. l. 52). Pirmosios instancijos teisme V. O. parodė, kad atvykus, atidarė nukentėjusioji. Tėvas atvyko aplankyti vaikų, tarp jo ir žmonos įvyko žodinis konfliktas ir vyras sudavė žmonai delnu per veidą. V. G. pasakė, kad žmonai prasidėjo isterika, nusprendė ją nuraminti suduodamas per žandą. Jie abu pripažino smurtą. Kol laukė tyrėjo, jie nusprendė pakeisti savo parodymus ( b. l. 123).
4.10.Teisėjų kolegija, nagrinėjanti skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog V. G. tyčia sudavė smūgį savo žmonai į veidą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
5. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad sąlygų taikyti BK 38 straipsnį nenustatyta – apeliantas neprisipažino padaręs nusikalstamos veikos. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nenustatyta sąlygų atleisti apelianto nuo atsakomybės pagal BK 37 straipsnį. Kaip teigia apeliantas, jis, galimai, pirštų galiukais užkliudė savo žmonos veidą, neveikė tyčia. Dėl apelianto pozicijos atitikimo bylos duomenims teisėjų kolegija jau pasisakė.
6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad veika turėtų būti vertinama kaip mažareikšmė. Kaip matyti iš nukentėjusios parodymų, jų kitimo, nukentėjusioji nurodė, kad apeliantui pretenzijų dėl žalos neturi, siekė su juo susitaikyti ( 2017 m. gegužės 30 d. apklausa, b. l. 37, 2017 m. rugpjūčio 7 d. apklausa, b. l. 39). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustato sąlygų atleisti apeliantą nuo atsakomybės pagal BK 37 straipsnį.
6.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015 pažymėta, kad pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013, pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne.
6.2. Teisėjų kolegija, vertindama aplinkybę, kad apeliantas nepripažino padaręs veikos, davė parodymus, paneigtus objektyviais duomenimis – garso įrašu, pateiktu Bendrosios pagalbos centro, policijos pareigūnų, atvykusių pagal iškvietimą, tarnybiniais pranešimais, jų apklausų pirmosios instancijos teisme duomenimis, daro išvadą, kad apelianto atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu nėra tikslingas. Apeliacinės instancijos kolegija vertina, kad, šiuo atveju, veika negali būti pripažinta mažareikšme ir dėl to, jog ji buvo padaryta matant dviem mažamečiams vaikams - 2017 m. balandžio 4 d. apie tai pranešta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai. Teisėjų kolegija pastebi, kad 2017 m. balandžio 2 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, grafoje „anksčiau buvę smurto artimoje aplinkoje atvejai“ nurodyta – buvo, į pareigūnus nesikreipė. Akivaizdu, kad asmenys, veikos padarymo metu sutuoktiniai, nesiekia iškelti į viešumą smurto naudojimo fakto, tačiau pati veika, latentinė, yra pavojinga, baustina.
7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylos duomenys yra prieštaringi, apeliantas jau buvo nubaustas, paskirtą įspėjimą vertina nuobauda. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis skundo išvadomis.
7.1. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad gavę pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą arba patys būdami to įvykio liudininkai, užfiksuoja duomenis apie smurto artimoje aplinkoje įvykį ir, nustatę nusikalstamos veikos požymius, pradeda ikiteisminį tyrimą, ir imasi priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas ikiteisminis tyrimas ir užtikrinta smurtą patyrusio asmens apsauga. Smurtą patyręs asmuo skundo neteikia. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2017 m. balandžio 4 d. pagal tarnybinį pranešimą dėl nusikalstamos veikos požymių nustatymo (b. l. 1).
7.2. Kaip nurodyta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos mobilios kuopos 1-ojo būrio vyriausioji patrulio A. T. 2017 m. balandžio 2 d. tarnybiniame pranešime, 2017 m. balandžio 2 d., dirbant ekipaže V1924, kartu su vyriausiais patruliais S. S. ir V. O., 10.04 val., iš VPK OVS gavo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini) pranešėjai per veidą trenkė vyras, namuose du maži vaikai. Atvykus minėtu adresu pasitiko pranešėja J. G., kuri buvo labai susijaudinusi, nuolat verkė, matėsi, kad paraudonavęs dešinės pusės žandas. Paprašius paaiškinti J. G., kas nutiko, ji paaiškino, kad jos vyras V. G., matant jų nepilnamečiams vaikams A. G. ir L. G., pradėjo konfliktuoti, šaukti, vėliau sudavė jai per veidą. Bendraujant dėl kilusio konflikto V. G. prisipažino sudavęs per veidą savo žmonai, tačiau kokio stiprumo smūgis buvo, pasakyti negali, buvo susinervinęs. Aiškinantis kilusį konfliktą su smurto požymiais tarp V. G. ir J. G. nepilnamečių vaikų akivaizdoje nuolat kildavo barniai, šūkavimai ir priekaištavimai, todėl įtariant V. G. smurtu prieš sutuoktinę, jis buvo sulaikytas ir nuvestas į tarnybinį automobilį. J. G. rašant pareiškimą, o jam, A. T., pildant smurto artimoje aplinkoje fakto blanką, atvyko NVRS tyrėjas borto Nr.V1009, kuris bandė jiems nurodyti paleisti sulaikytą V. G., nepildyti jokio smurto artimoje aplinkoje blanko, taip pat liepė jiems išeiti iš minėto buto. A. T., vadovaudamasis Dėl policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje tvarkos aprašu, taip pat esant akivaizdžiam smurto artimoje aplinkoje faktui, priėmė sprendimą nevykdyti galimai neteisėto NVRS pareigūno nurodymo, o apie tai pranešus VPK OVS pareigūnams, V. G. buvo pristatytas aiškinimuisi į Vilniaus miesto 2 PK ( b. l. 10).
7.3.Tarnybinio patikrinimo 2017 m. gegužės 15 d. išvados Dėl Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyresniojo tyrėjo A. S. ir Viešosios tvarkos valdybos mobilios kuopos 1-ojo būrio pareigūnų veiksmų duomenimis, konstatuojama, jog aptariamu atveju Vilniaus apskrities VPK VTV MK pareigūnai teisėtai ir pagrįstai nutarė sulaikyti teisės pažeidimo padarymu įtariamą asmenį, šiuo atveju, V. G.. A. S., anot MK pareigūno A. T., tik atvykęs į įvykio vietą ir priėjęs prie jo, nieko neklausęs pareiškė, jog dėl šio įvykio jokio tyrimo nebus ir nereikia pildyti tarnybinio pranešimo. Atkreiptinas dėmesys, jog J. G. tiek MK, tiek vėliau Vilniaus miesto 3 PK pareigūnams paliudijo, jog sutuoktinis sudavė jai vieną smūgį į veidą, kas iš esmės kelia abejonių dėl NVRS pareigūno A. S. gebėjimo profesionaliai vertinti ir fiksuoti tyrimui reikšmingas aplinkybes (b. l. 13-15). Pažymėtina, kad J. G. pateikė 2017 m. balandžio 2 d. pareiškimą būtent A. S., šiame pareiškime nurodė, kad vyras bandė jai suduoti ranka (b. l. 7), nors, kaip buvo minėta, atvykusiems policijos pareigūnams ji buvo paaiškinusi apie smurtą, tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto pažymėta vieta, kur patirtas sužalojimas – dešinys žandas ( b. l. 9).
7.4. Baudžiamojoje byloje yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyresniojo tyrėjo A. S. 2017 m. birželio 2 d. įspėjimas (b. l. 60), skirtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 19 straipsnio 1 punktu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. galioja Lietuvos Respublikos policijos įstatymas, minimas Policijos veiklos įstatymas neteko galios. Tuo būdu, pareigūnas A. S. naudojosi neturinčiu teisinės galios aktu. Taip pat, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-696/2015 buvo pažymėjęs, kad įspėjimas Policijos veiklos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies prasme nėra nubaudimas. Įspėjimas yra prevencinė priemonė, taikoma policijos pareigūnų, įstatymų nustatyta tvarka, vykdant nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją. Tai prevencinė priemonė, taikoma siekiant užkirsti kelią naujų teisės pažeidimų padarymui. Taigi jos taikymas nėra kliūtis pradėti ikiteisminį tyrimą ir bausti asmenį administracine ar baudžiamąja tvarka. Atsižvelgiant į išdėstytą, apelianto argumentas dėl dvigubo nubaudimo yra nepagrįstas. Aplinkybė, kad tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto pažymėtas ne tas sužalojimo kodas ( b. l. 9), įtakos skundžiamo nuosprendžio pagrįstumui įtakos neturi, apklaustas pareigūnas paaiškino, kokius smurto požymius matė, nurodė, kad rašydamas kodą galėjo suklysti.
8. Skundžiamo nuosprendžio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.