Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs apelianto Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančio viešąjį interesą atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutarties atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei, UAB „Misionierių namai“ dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir padarinių pašalinimo, tretieji asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, Vilniaus arkivyskupija, institucijos, duodančios išvadą byloje Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisija ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei, UAB „Misionierių namai“, tretiesiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, Vilniaus arkivyskupijai, institucijos, duodančios išvadą byloje Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisija ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 11 d. išduotą statybos leidimą Nr. LSNS-01-170111-00041 vykdyti statybas (duomenys neskelbtini), esančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bei įpareigoti atsakovą UAB „Misionierių namai“ sutvarkyti statybvietę pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti vykdyti statybos darbus pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 11 d. išduotą statybos leidimą Nr. LSNS-01-170111-00041 (duomenys neskelbtini), žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bei uždrausti disponuoti visais statiniais, esančiais žemės sklype (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas

Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos

Atsakovas UAB „Misionierių namai“ 2018-01-03 pateikė teismui prašymą prijungti prie bylos 2018-01-02 Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo kopiją byloje, kurioje buvo sprendžiamas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015-08-31 įsakymo Nr.JV-5582, kuriuo patvirtintas Misionierių vienuolyno statinių ansamblio, (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas, atitikimo teisės aktams klausimas.CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovas šio įrodymo apie susijusioje byloje priimtą procesinį sprendimą pateikti anksčiau galimybės neturėjo, kadangi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas priimtas po skundžiamos nutarties priėmimo. Be to, siekiant įvertinti byloje prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumą bei proporcingumo kriterijus būtina vadovauti visapusiška informacija ir apie kitose bylose priimtus procesinius sprendimus, kiek tai susiję su ieškovo ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 11 d. išduotu statybos leidimu Nr. LSNS-01-170111-00041 vykdyti statybas (duomenys neskelbtini), esančiame žemės sklype. Todėl apeliacinės instancijos teismas priima ir kartu su kita bylos medžiaga vertina naujai pateiktus atsakovo duomenis, jie, teismo vertinimu, gali būti reikšmingi tinkamam atskirojo skundo išnagrinėjimui. Bylos šalys, kurios yra Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo vartotojos, turėjo galimybę ir yra su jais susipažinusios.

Dėl būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra šios sąlygos, t. y. pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK144 str. 1 d., 145 str. 2 d.). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Skundžiama nutartimi teismas netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio reikalavimams užtikrinti, konstatavęs, jog nėra nei vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. neegzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui kaip būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga ir nėra pagrindo teigti, kad ieškovo ieškinys yra prima facie pagrįstas ir galėtų būti tenkinamas (CPK 144 str. 1 d.). Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pažeistų proporcingumo, ekonomiškumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principus.Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ieškovas nesutinka. Tai, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, ieškovas atskirąjį skundą iš esmės grindžia vien tuo, kad vykdant statybos darbus, palankaus teismo sprendimo atveju gali išaugti galimai neteisėtai pastatytų statinių griovimo darbų kaštai, o nekilnojamasis turtas perleistas tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 145 str. 2 d.). Laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, neturi būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 2-896/2014). Juo labiau, kad ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovas pareiškė ieškinį, kuriame prašoma: pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 11 d. išduotą statybos leidimą Nr. LSNS-01-170111-00041 vykdyti statybas (duomenys neskelbtini), esančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bei įpareigoti atsakovą UAB „Misionierių namai“ sutvarkyti statybvietę pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Nurodė, jog minėtas statybos leidimas išduotas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 „Dėl Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintas Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761, buvęs kodas G360K) (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano pagrindu, kuris prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčijamą nutartį iš esmės motyvavo proporcingumo, ekonomiškumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo reikalavimas uždrausti atsakovei atlikti statybos darbus yra neproporcingas, nes pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas patirs neproporcingai didelių nuostolių, t. y. atsakovui UAB „Misionierių namai“ netekus galimybės užbaigti projekto iki numatyto termino pabaigos – 2019 m. gegužės 30 d., atsakovas neteks bankų finansavimo projektui bei patirs nuostolių dėl sankcijų už sutartinių prievolių neįvykdymą. Nenustačius jokių konkrečių aplinkybių, kurios rodytų galimą atsakovo nesąžiningumą, taip pat nenustačius, kad būtų inicijuojamas išieškojimo procesas iš statinių trečiųjų asmenų (išieškotojų) naudai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pakankamo pagrindo varžyti atsakovo teisių taikant draudimą vykdyti statybos darbus ar uždrausti disponuotis statiniais, nes apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio masto laikinųjų apsaugos priemonių taikymas suvaržytų atsakovo teises labiau, nei tai reikalinga, siekiant užtikrinti apeliantui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Dėl to pritartina atsakovo argumentams, jog apeliantas neįrodė, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad neegzistuoja grėsmė būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nesant šios sąlygos, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.Neįrodžius grėsmės būsimo galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymui, dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo ar kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie šiuo atveju tampa neaktualūs. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantas nei kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei su atskiruoju skundu nenurodė kokios imperatyvios įstatymų nuostatos buvo pažeistos išduodant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 11 d. išduotą statybos leidimą Nr. LSNS-01-170111-00041 vykdyti statybas (duomenys neskelbtini), esančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovas tik apsiribojo deklaratyviais teiginiais, jog minėtas statybos leidimas yra išduotas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano pagrindu, o šis planas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir naikintinas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo teigti, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas ir galėtų būti tenkinamas. Tai patvirtino ir Lietuvos Vyriausias administracinis teismas 2018-01-02 sprendimu konstatuodamas, jog Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 „Dėl Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintas Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761, buvęs kodas G360K) (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas – teritorijos ribų planas ir paveldotvarkos projektas, tiek kiek 2014 m. gruodžio 3 d., 2015 m. sausio 6 d. ir 2015 m. birželio 26 d. informaciniuose pranešimuose nebuvo eksplicitiškai nurodyta, jog planuojama buvusios Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudos pastato teritorija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnio 1 daliai (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) ir Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079, 35 punktui (Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1309 redakcija).Ieškovo, kaip subjekto, teisinis statusas ar viešasis interesas, kaip yra akcentuojama atskirajame skunde, taip pat nesuponuoja vertinimo, jog egzistuoja reali grėsmė būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Šie skundo argumentai negali paneigti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, siekiant užtikrinti apelianto reikalavimus, nagrinėjamu atveju nenustatytos (CPK 185 str.). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo nustatytu, t. y. ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo konkrečioje byloje tikslu; jis negali būti priemone kitiems tarp šalių kilusiems ginčams spręsti ar paveikti priešingos šalies elgesį kituose šalių ginčuose.Esant išdėstytoms aplinkybėms spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jos naikinti atskirajame skunde nurodomos motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.