Vilniaus apygardos teismo nutartis

2024-01-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-81-908/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2023-10-31Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2024-01-09Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-01-09
Bylos Nr.
1A-81-908/2024
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-07950-2023-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Advokatai
Aidas Mažeika
Kategorijos
Baudžiamosios bylos Nr. 1A-81-908/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07950-2023-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.2; 1.2.25.6; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. Z. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo J. Z., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją laiduotojui Z. Z. (Z. Z.) be užstato, nustatant 2 (dvejų) metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla J. Z. atžvilgiu nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktais, 68 ir 72 straipsnio 5 dalimi, J. Z. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 1) uždraudimas 3 (trejus) metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, t. y. 2023 m. kovo 7 d.; ir 2) automobilio vertę atitinkančios sumos – 5 974 Eur – konfiskavimas.

J. Z. paskirtos kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. J. Z. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę būdama neblaivi, kai jai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: 2023 m. kovo 3 d., apie 21.20 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jos iškvėptame ore yra 3,06 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. Z. gynėjo advokato A. Mažeikos apeliaciniu skundu prašoma pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 31 d. nuosprendį ir J. Z. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 1 (vienerius) metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos.

2.1. Gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas prevencinę bausmės paskirtį, neatsižvelgė į teisingumo principo įgyvendinimą. Apeliaciniame skunde remiamasis cituojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija teisingumo principo kontekste (2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai), pažymint, kad skiriama bausmė turi būti adekvati veikai, taip pat turi būti atsižvelgta į nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo, pačios veikos padarymo metu, į nukentėjusiojo elgesį ir poziciją bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą.

2.2. Pažymima, kad uždraudimo naudotis specialia teise minimalus terminas pagal BK 68 straipsnio nuostatas yra vieneri metai, o mediana – treji metai. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad J. Z. turi nuolatinio pobūdžio darbą, teigiamai apibūdinama, turi pastovią gyvenamąją vietą, nepilnametę dukterį, gyvena su tėvais, bausta tik du kartus už nedidelį greičio viršijimą ir nėra duomenų, jog J. Z. būtų gydyta Lietuvos psichiatrinėse įstaigose ar būtų įrašyta į priklausomybės ligų centrą. Be to, po nusikalstamos veikos padarymo J. Z. nepadarė naujų nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad J. Z. viena augina trylikametę dukrą I. L., kuri mokosi (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) km atstumu nuo namų, lanko teniso treniruotes „(duomenys neskelbtini)“ akademijoje ((duomenys neskelbtini) km nuo namų) bei psichologo konsultacijas MB „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini) km nuo namų. Šios aplinkybės grindžiamos prie apeliacinio skundo pridėtomis (duomenys neskelbtini), „(duomenys neskelbtini)“ akademijos ir MB „(duomenys neskelbtini)“ pažymomis. Atkreipiamas dėmesys, kad tuo metu, kai galėjo vairuoti kelių transporto priemones, dukrą veždavo automobiliu pati J. Z., šiuo metu I. L. naudojasi viešuoju transportu, o senelis Z. Z. ją parveža retai, nes dėl garbaus amžiaus vengia vairuoti transporto priemones, ypač piko metu. Nors J. Z. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), tačiau miesto pakraštyje, o viešasis transportas, kuriuo važiuoja nemažai nuo narkotinių medžiagų priklausomų, apsvaigusių asmenų, važiuoja į buvusio taboro pusę, dėl to J. Z. dukrai nėra saugu grįžti vakarais iš treniruočių ir konsultacijų. Taigi dėl baudžiamojo poveikio priemonės nukenčia ne tik pati J. Z., bet ir jos dukra. Gynėjo įsitikinimu, J. Z. asmeninės savybės ir šeimyninės aplinkybės pagrindžia, kad jai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra per ilgas, nes bausmės tikslus galima pasiekti ir taikant minimalų terminą.

Atsiliepimas

3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro Ryčio Ivanausko atsiliepimu į apeliacinį skundą prašoma apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teigiama, kad apeliantų prašomas vienerių metų terminas iš esmės sueitų iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo, nes J. Z. specialiosios teisės sustabdymas buvo paskirtas 2023 m. kovo 7 d., dėl to, prokuroro įsitikinimu, toks trumpas terminas nebūtų teisingas, o baudžiamojo poveikio priemonė nepasiektų savo tikslų. Vien tai, jog J. Z. turi nuolatinio pobūdžio darbą, dukrą ir gyvena su tėvais, nėra pagrindas trumpinti baudžiamojo poveikio priemonės terminą, tuo labiau, kad aplinkybė, jog J. Z. du kartus bausta administracine tvarka, rodo apie polinkį nesilaikyti privalomų elgesio taisyklių.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

5. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde neneigiama, jog J. Z. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, neginčijami ir kiti nuosprendžiu išspręsti klausimai (atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – skyrimo klausimai), tačiau nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytu uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai vertino įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, ir pagrįstai pripažino J. Z. kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, taip pat pagrįstai atleido ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliaciniame skunde nesant kitų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų, teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vadovaudamasi anksčiau nurodytomis BPK 320 straipsnio nuostatomis, skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. Z. gynėjo apeliaciniame skunde.

6. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, atleidęs J. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, paskyrė jai baudžiamojo poveikio priemones, viena jų – uždraudimas trejus metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės (specialiosios teisės sustabdymo) skyrimo dienos, t. y. 2023 m. kovo 7 d.

7. BK 68 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (tarp jų ir teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką BK 281¹ straipsnyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu su bausme skiriamos tiek turtinio pobūdžio, tiek ir susijusios su uždraudimu naudotis specialiąja teise baudžiamojo poveikio priemonės. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Vertinant, ar yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones (taip pat ir nustatant priemonės terminą), atsižvelgtina į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialiąja teise, į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-25-489/2017, 2K-143-696/2017, 2K-100-648/2019). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET arba BK 281 straipsnyje nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008, 2K-599/2012, 2K-401/2014 ir kt.).

8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad J. Z. padarė nusikalstamą veiką, nes vairavo automobilį „Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi, kai jai nustatytas 3,06 promilės neblaivumas (BK 281¹ straipsnio 1 dalis), taigi, nusikalstama veika buvo padaryta naudojantis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, todėl sutiktina su apylinkės teismo sprendimu, jog net ir atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės J. Z. tikslinga skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise. Iš esmės su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinkama ir apeliaciniame skunde, tačiau juo prašoma sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės terminą iki vienerių metų. Gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas trejų metų terminas nagrinėjamu atveju laikytinas neteisingu ir neproporcingu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su tokia J. Z. gynėjo pozicija ir sprendžia, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas nustatytas tinkamai, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo reikalavimais ir remiantis teismų praktika, nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų reikalavimų.

9. Vadovaudamasis BK 68 straipsnio 2 dalimi teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Šiame kontekste pažymėtina, kad aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymas yra teismo prerogatyva (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-303/2020). Baudžiamojo poveikio priemonės laiko nustatymas yra jos, o kartu kaltininkui skiriamos bausmės, individualizavimo proceso sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Teismas, svarstydamas baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo – skyrimo ir jos taikymo trukmės klausimą, teismas turi atsižvelgti į visas tokios priemonės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o paskirta priemonė turi būti proporcinga padarytos veikos pavojingumui, taip pat kaltininko asmenybei.

10. Vertinant J. Z. padarytos, BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos, nusikalstamos veikos pavojingumą pažymėtina, kad iš byloje esančio 2023 m. kovo 3 d. neblaivumo nustatymo akto ir alkotesterio „Drӓger Alcotest 6810 Nr. AREN-0112“ kvitų matyti, jog pirmojo patikrinimo alkotesteriu metu J. Z. buvo nustatytas 3,06 promilės neblaivumo laipsnis, o antrojo – 3,15 promilės neblaivumo laipsnis (1 t., b. l. 18–19). Taigi, J. Z. iškvėptame ore nustatytas etilo alkoholio koncentracijos kiekis daugiau nei septynis kartu viršijo leistiną etilo alkoholio koncentraciją, kuriai esant asmeniui leidžiama vairuoti transporto priemones (0,4 promilės) ir dvigubai viršijo ribą, nuo kurios asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė (1,51 promilės). Šiame kontekste vertinant apeliacinio skundo prašymą sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės terminą iki vienerių metų, atkreiptinas dėmesys, kad net ir taikant administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatas, už transporto priemonių vairavimą, kai tai daro neblaivūs asmenys, kuriems nustatoma ne mažiau negu 0,41 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės, privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienerių metų ir draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių.

11. Nors iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad J. Z. nėra teista (1 t., b. l. 142), tačiau pagal Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už trejus metus matyti, kad J. Z. du kartus bausta administracine tvarka už nustatyto leistino greičio viršijimą (1 t., b. l. 139–140), be to, už nustatyto greičio viršijimą ji buvo bausta ir galiojant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksui (1 t., b. l. 133). Tai leidžia spręsti, kad J. Z. negali būti laikoma itin pavyzdinga vairuotoja, kadangi matomas jos polinkis nesilaikyti Kelių eismo taisyklių nuostatų, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju ji padarė itin šiurkštų ir pavojingą naudojimosi kelių transporto priemonių taisyklių pažeidimą, kuris, be kita ko, pasireiškė pavojingu tiek pačiai apeliantei, tiek ir kitų eismo dalyvių saugumui elgesiu, nors nagrinėjamu atveju ir nebuvo sukelti pavojingi padariniai.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino pagrįstumo nepaneigia apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad J. Z. turi nuolatinio pobūdžio darbą, nepilnametę dukterį, gyvena su tėvais, o po nusikalstamos veikos padarymo nepadarė nei naujų nusikalstamų veikų, nei administracinių nusižengimų. Pažymėtina, kad šios aplinkybės, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, buvo įvertintos, sprendžiant klausimą dėl J. Z. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymėtina, kad BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, tačiau J. Z., kaip atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės, bausmė nebuvo skirta, vadinasi, jai dėl nusikalstamos veikos tenkančios neigiamos pasekmės susijusios išimtinai su baudžiamojo poveikio priemonėmis, kurios ir yra skiriamos tam, kad nubaustų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sukeltų atitinkamo pobūdžio neigiamas pasekmes ir atgrasytų nuo kitų nusikalstamų veikų darymo. Dėl to, nagrinėjamu atveju nepagrįsta spręsti, kad minėtų aplinkybių pagrindu apeliantės teisinė padėtis turėtų būti dar labiau švelninama, sutrumpinant uždraudimo naudotis specialia teise terminą.

13. J. Z. gynėjo apeliacinio skundo reikalavimas iš esmės grindžiamas poreikiu J. Z. parvežti savo nepilnametę dukterį iš treniruočių ir psichologo konsultacijų. Iš prie apeliacinio skundo pateiktų pažymų matyti, kad I. L. mokosi (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) klasėje, lanko „(duomenys neskelbtini)“ akademiją (lauko teniso treniruotes) bei psichologo konsultacijas MB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 8–10). Taigi, sutiktina, kad baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas nagrinėjamu atveju sukelia nepatogumų ne tik pačiai nusikalstamą veiką padariusiai J. Z., bet ir jos dukrai. Vis dėlto, svarbu pabrėžti, kad dėl nusikalstamos veikos kylantys nepatogumai nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui yra natūrali nusikalstamo elgesio pasekmė, apie kurią asmenys informuojami įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas sankcijas. Juo labiau, kad poreikis vairuoti transporto priemonę dėl dukters interesų egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, dėl to pati J. Z. turėjo būti suinteresuota neprarasti teisės vairuoti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde akcentuojama, jog J. Z. gyvena su tėvais, o jos tėvas, kuris už ją laidavo pirmosios instancijos teisme, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pats nurodė vairuojantis (1 t., b. l. 183). Taigi, nors apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl garbaus amžiaus J. Z. tėvas vengia vairuoti automobilį, ypač piko metu, tačiau šios aplinkybės nepaneigia baudžiamojo poveikio priemonės termino teisingumo ir proporcingumo, tačiau patvirtina, jog J. Z., net ir suvokdama teisės vairuoti turėjimo poreikį ir reikšmingumą pagal jos gyvenimo aplinkybes, pati sąmoningai pasielgė neatsakingai. Svarbu pažymėti, kad tam tikri nepatogumai negali turėti prioriteto prieš visuomenės teisę į saugų eismą, o tai, jog baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011 ir kt.).

14. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino J. Z. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes bei jos asmenybę apibūdinančius duomenis, kurių visumos pagrindu priėmė pagrįstą sprendimą nustatyti trejų metų uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminą. Pabrėžtina, kad tokio pobūdžio bylose skiriamas draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones užtikrina viešąjį interesą, taip pat ir visuomenės apsaugą nuo KET reikalavimus pažeidinėjančių vairuotojų. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojo poveikio priemonė, kurios terminas atitinka BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų vidurkį, neabejotinai atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, be to, nevaržo nusikalstamą veiką padariusios J. Z. interesų labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

15. Svarbu pažymėti ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

16. Apibendrinant, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. Z. skyrė draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones ir nustatė teisingą, proporcingą bei individualizuotą baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Dėl to, atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. Z. gynėjo advokato A. Mažeikos apeliacinis skundas nesuponuoja pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio, todėl atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. Z. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė