Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Vaidai Urbanavičienei dalyvaujant pareiškėjos E. A. atstovei advokatei Virginijai Inai Bedarfienei, pareiškėjo Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei Agnei Surblienei, suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės atstovei Ramunei Matulaitytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Kauno apskrities viršininko administracijos atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. A2-245-435/2009 kuria buvo atsisakyta atnaujinti procesą pagal pareiškėjo Kauno apskrities viršininko administracijos prašymą civilinėje byloje Nr. 2-573-451/2006 pagal pareiškėjos E. A. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, Kauno miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Koch ir partneriai“ dėl juridinio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Kauno apskrities viršininko administracija 2008-04-10 kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 3-5) dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-537-451/2006, kurioje Kauno miesto apylinkės teismas 2006-07-05 priėmė sprendimą patenkinti pareiškėjos E. A. pareiškimą ir nustatė E. A. nuosavybės teisę į geležinkelio kelią Nr. 28 su iškrovimo rampa, unikalus Nr. 19/002-0308-01-3, esantį (duomenys neskelbtini), įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Prašyme nurodė, kad teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl neįtraukto į bylą suinteresuotu asmeniu Kauno apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų (CPK 366 str. 1d. 7p.). Pareiškėjas nurodė, kad pagal LR Žemės įstatymą apskrities viršininkas yra apskrities teritorijoje esančios valstybinės žemės patikėtinis, išskyrus žemę, kuri patikėjimo teise perduota kitiems įstatymų nustatytiems subjektams bei Vyriausybės nutarimais nurodytiems patikėtiniams. Žemės įstatymo 10 str. 5 d. numato, kad valstybinė žemė parduodama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Taigi, E. A. teismo sprendimo pagrindu įgijus ir įregistravus nuosavybės teisę į geležinkelio kelią Nr. 28 su iškrovimo rampa, ji įgijo teisę reikalauti sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartį ne aukciono tvarka. Be to, teismas sprendime netyrė aplinkybių, kokiu pagrindu pareiškėja valdo žemės sklypą ant kurio stovi geležinkelio kelias Nr. 28 su iškrovimo rampa, kas yra žemės sklypo savininkas. Šis žemės sklypas yra teisiškai neregistruotas. Kauno miesto apylinkės teismui išsprendus civilinę bylą, neįtraukiant Kauno apskrities viršininko administracijos į bylą suinteresuotu asmeniu, buvo nuspręsta dėl jos teisių ir pareigų susijusių su teritorijos suplanavimu bei valstybinės žemės nuoma arba pardavimu. Pareiškėjas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad E. A. teigia, jog ji sandorio būdu įgijo ginčo statinį t. y. 1993-05-27 šis statinys buvo nupirktas iš Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono butų eksploatacijos dalies (taip nurodyta teismo sprendime), todėl šiuo atveju įgyjamosios senaties institutas negalėjo būti taikomas, nes nuosavybės teisės įgijimo pagrindas buvo sandoris LR CK 4.47 str. 1 p. Šis teismo sprendimas naikintinas dar ir dėl to, kad teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą (CPK 366 str. 1d. 9p.), nes vadovaujantis LR įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 str. visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas LR teritorijoje yra LR nuosavybė. Šio įstatymo 3 str. numato, kad ankstesni sandoriai dėl 1 ir 2 straipsniuose nurodyto turto pardavimo, išnuomojimo, perdavimo ar perleidimo juridiniams ar fiziniams asmenims, išskyrus sandorius, kai turtą įgyja Lietuvos valstybė - jos įmonės, organizacijos ar valdymo institucijos, yra negaliojantys nuo jų sudarymo ar priėmimo. Taigi iš to seka, kad pareiškėjos sutartis dėl ginčo statinio pirkimo yra negaliojanti. Be to, susipažinus su civiline byla Nr. 2-573-451/2006 matyti, kad teismas vadovavosi 1993-05-27 pirkimo-pardavimo sutartimi, kurios šioje civilinėje byloje nėra.

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. sausio 29 d. nutartimi (b. l. 78-83) nutarė prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti, priteisė iš pareiškėjo Kauno apskrities viršininko administracijos 22,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė:

1. Dėl aiškios įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo klaidos. Viešosios nuosavybės teise priklausantis turtas įgyjamąja senatimi negali būti įgytas, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1993-05-27 E. A. ginčo statinius įsigijo iš Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono butų eksploatacijos dalies pagal sąskaitą faktūrą Nr. 387. LR įstatymas „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ buvo priimtas ir įsigaliojo 1991-11-28. Šio įstatymo 2 str. numato, kad visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas LR teritorijoje yra LR nuosavybė, kas reiškia, jog visas SSRS kariniams daliniams bei kitoms karinėms struktūroms priklausantis turtas esantis LR teritorijoje nuo 1991-11-28 nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Tačiau šio įstatymo 6 str. 1 d. numato, kad LR Vyriausybė tuoj pat pradeda vykdyti šį įstatymą - nustato 1 ir 2 str. nurodyto turto perėmimo tvarką ir vykdo jo perėmimą, imasi priemonių atstatyti ir apsaugoti LR, taip pat LR juridinių ir fizinių asmenų turtinius interesus, sprendžia disponavimo minėtu turtu jo naudojimo klausimus, o šio str. 3 d. - tai, jog SSRS kariniams daliniams, karinėms įmonėms, organizacijoms ir kitoms struktūroms priklausančiu butų fondu disponuoja ir jį privatizuoja rajonų, miestų savivaldybės LR įstatymų nustatyta tvarka. To pasėkoje, be kitų KAVA nurodytų vyriausybės potvarkių ir nutarimų, 1992-01-03 buvo priimtas LR Vyriausybės nutarimas Nr. 2 „Dėl buvusios TSRS gynybos ministerijos ir TSRS vidaus reikalų ministerijos butų eksploatavimo organizacijų“ kuriuo buvo nutarta likviduoti LR teritorijoje esančias buvusios TSRS gynybos ministerijos ir TSRS vidaus reikalų ministerijos butų ir komunalinio ūkio eksploatavimo dalis ir perduoti jų eksploatuojamų butų fondą, komunalines, inžinerines komunikacijas bei įrengimus, gamybines bazes, transportą, mechanizmus ir kt. (išskyrus karinės paskirties turtą) miestų, rajonų, kurių teritorijoje yra šios dalys, savivaldybėms. Teismas nustatė, kad priėmus šį nutarimą Kauno m. valdyba 1993-12-07 potvarkiu Nr. 1512-v nutarė teisiškai įregistruoti savivaldybės vardu iš Karinės butų eksploatavimo dalies gamybos bazės perimtus statinius (duomenys neskelbtini) pagal priedą (civ. b. Nr. 2-573-451/2006), tačiau ginčo statinio - geležinkelio kelio Nr. 28 su iškrovimo rampa unikalus Nr. 19/002-0308-01-3, esančio (duomenys neskelbtini), į šį sąrašą neįtraukė. Byloje esantys 2002-12-10 NTR CDB išrašas (b. l. 95-97), 2006-04-21 NTR CDB išrašas (b. l. 110-113), 2005-01-26 Kauno m. savivaldybės realios būklės nustatymo aktas (b. l. 102) bei 2005-07-20 Kauno m. savivaldybės administracijos negyvenamų patalpų H. ir O. Minkovskių g. 73, 73A, 73F patikrinimo pažyma (b. l. 98-99) patvirtina tai, kad Kauno miesto savivaldybė niekada nebuvo ginčo patalpų perėmusi, teisiškai registravusi savivaldybės vardu ar kokiu kitokiu būdu šias patalpas valdžiusi ar naudojusi. Todėl teismas konstatavo, kad ginčo statinių atžvilgiu nebuvo įvykdyti nei 1991-11-28 LR įstatymo 6 str., nei 1992-01-03 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 2 reikalavimai, kas reiškia, kad šis turtas nebuvo kokiu nors būdu perimtas iš Karinės butų eksploatavimo dalies gamybos bazės. Iki valdymo pradžios ginčo statiniai neperėjo valstybei, nes jie nebuvo registruoti nei valstybės nei savivaldybės vardu, nei kitų asmenų vardu. Savivaldybė, perėmusi aplink esantį nemažos apimties turtą turėjo žinoti, dėl kokių priežasčių ji į ginčo statinius nepretendavo, jokių pretenzijų iki bylos iškėlimo nereiškė, todėl tikėtina, kad žinojo, jog šiuos statinius valdo pareiškėja.

2. Dėl asmens teisių ir pareigų nusprendimo, neįtraukus pareiškėjo Kauno apskrities viršininko administracijos į bylos nagrinėjimą. Teismui, nagrinėjant bylą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo teisminio nagrinėjimo dalykas yra LR CK 4.58-4.71 straipsniuose numatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, atvirumą ir nepertraukiamumą konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas. Tokiu būdu suinteresuotais asmenimis šioje byloje privalėjo būti patraukti tik asmenys su kurių teisėmis ir pareigomis susijusi nagrinėjama byla. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 110-114) pirmosios instancijos teismas nustatė, kad grafoje „5. Valstybės ir savivaldybių žemės patikėjimo teisė“ nurodyta, kad įrašų nėra. Taigi, žemės sklypas, kuriame yra geležinkelio kelias su iškrovimo rampa buvo teisiškai neregistruotas. Tokiu būdu teismas, neturėdamas duomenų apie tai, kad žemė, ant kurios yra ginčo statiniai kam nors priklauso patikėjimo ar nuosavybės teise, neturėjo pagrindo inicijuoti jam nežinomų asmenų įtraukimo suinteresuotais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad paskelbimas apie bylos nagrinėjimą spaudoje yra pakankamas, kadangi nebuvo jokių duomenų apie asmenis, suinteresuotus bylos išnagrinėjimo rezultatu. Be to, KAVA nenurodė, kokios jos, kaip institucijos, teisės ir pareigos buvo pažeistos priimtu teismo sprendimu ir dėl kokių KAVA teisių ar pareigų buvo nuspręsta.

Pareiškėjas Kauno apskrities viršininko administracija atskiruoju skundu (b. l. 91-93) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, prašymą dėl proceso atnaujinimo patenkinti. Nurodo šiuos motyvus:

1) Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 10 d. nutartyje Nr. 3K-3-535/2008 konstatavo, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: 1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 str.); 2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą, asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4,68, 4.70 str.); 3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 str.). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybė; 4) daikto atvirumo valdymo sąlyga (CK 4.68 str.). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 str.). Pareiškėja E. A. nurodė, kad ji sandorio būdu įgijo ginčo statinį, t. y. 1993-05-27 šis statinys buvo nupirktas iš Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono butų eksploatacijos dalies, todėl šiuo atveju įgyjamosios senaties institutas negalėjo būti taikomas, nes nuosavybės teisės įgijimo pagrindas buvo sandoris LR CK 4.47 str. 1 p. Šis teismo sprendimas naikintinas dar ir dėl to, kad teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 str. visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Šio įstatymo 3 straipsnis numato, kad ankstesni sandoriai dėl 1 ir 2 straipsniuose nurodyto turto pardavimo, išnuomojimo, perdavimo ar perleidimo juridiniams ar fiziniams asmenims, išskyrus sandorius, kai turtą įgyja Lietuvos valstybė – jos įmonės, organizacijos ar valdymo institucijos, yra negaliojantys nuo jų sudarymo ar priėmimo. Taigi iš to seka, kad pareiškėjos sutartis dėl ginčo statinio pirkimo yra negaliojanti. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Nepagrįsta Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartyje padaryta išvada, kad „iki valdymo pradžios statiniai neperėjo valstybei, nes jie nebuvo registruoti nei valstybės, nei savivaldybės vardu, nei kitų asmenų vardu“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 10 d. nutartyje konstatavo, kad „pagal VĮ „Registrų centro“ duomenis šie pastatai ir teisės į juos neįregistruotos valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes priešingu atveju būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata“.

2) Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 str. 1 d. 7 p. pagrindu. CPK 443 str. 3 d. nustatyta, kad teismas privalo šaukti dalyvauti byloje suinteresuotą asmenį, t. y. tokį su kurio teisėmis ar pareigomis susijusi byla. Tuo atveju, jei pareiškėjas pareiškime nenurodo suinteresuoto asmens, tai teismas turi vykdyti CPK 443 str. 3 d. nustatytą pareigą, jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad konkretus asmuo turi suinteresuotumą dėl byloje sprendžiamo klausimo. Jeigu sprendžiama dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į pastatus ir statinius, kurie yra valstybinės žemės sklype, tai įvertinama, ar teismo sprendimas turės įtakos žemės sklypo savininko - valstybės - ir kitų asmenų teisėms ir pareigoms. Jeigu tokios įtakos turės, tai valstybė ar įstatymų nustatyta tvarka įgaliota jai atstovauti institucija turi būti įtraukiama į civilinės bylos nagrinėjimą. Ypatingos teisenos tvarka spręsdamas klausimus, susijusios su nuosavybės teise, siekdamas išvengti klaidų ir nepagrįsto turto nusavinimo ar praturtėjimo, teismas turi būti aktyvus ir privalo imtis priemonių, kad į bylos nagrinėjimą būti įtraukti visis suinteresuoti asmenys. E. A. teismo sprendimo pagrindu įgijus ir įregistravus nuosavybės teisę į geležinkelio kelią Nr. 28 su iškrovimo rampa, ji įgijo teisę reikalauti sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartį ne aukciono tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 29 d. nutartyje Nr. 3K-3-499/2008 padarė išvadą, kad „sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo į pastatus, statinius ar įrenginius, esančius valstybinės žemės sklypuose, teismo sprendimas gali turėti reikšmės valstybės, kaip sklypo savininkės, teisėms ir pareigoms ir apskrities viršininko administracijos, kaip valstybei šiuose santykiuose atstovaujančios institucijos, teisėms ir pareigoms, todėl šie asmenys turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir teismo turi būti šaukiami dalyvauti byloje“. Todėl nepagrįsta Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartyje padaryta išvada, kad 2006-07-05 sprendimu nebuvo nuspręsta dėl KAVA teisių ar pareigų. Be to, nepagrįsta teismo išvada, kad „teismas, neturėdamas duomenų apie tai, kad žemė, ant kurios yra ginčo statiniai kam nors priklauso patikėjimo ar nuosavybės teise, neturėjo pagrindo inicijuoti jam nežinomų asmenų įtraukimo suinteresuotais asmenimis“. Apelianto nuomone tai, kad VĮ „Registrų centro“ duomenimis nuosavybės teisė į žemę, ant kurios yra ginčo statiniai, nėra įregistruota valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad ji nėra valstybės nuosavybė.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja E. A. (b. l. 99-102) prašo Kauno apskrities viršininko administracijos atskirąjį skundą atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad atskirojo skundo argumentai dėl to, kad teismas nesivadovavo LAT 2008-11-10 nutartimi Nr. 3K-3-535/2008, neapgrįsti, teismas aplinkybei dėl geležinkelio su iškrovimo rampa įsigijimo teisėtumo skyrė daug dėmesio ir padarė teisingą išvadą, kad atnaujinti procesą LR CPK 366 str. 9 p. pagrindu nėra priežasčių. Dėl kito proceso atnaujinimo pagrindo: teismas pagrįstai, vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad įrašų apie esančią valstybės ir savivaldybės žemės patikėjimo teisę nėra. Dėl LAT 2008-11-10 nutarties – vadovaujantis šioje nutartyje išdėstytais argumentais galima daryti išvadą, kad pareiškėjos valdomam daiktui buvo suėjęs 10 metų viešo nepertraukiamo valdymo terminas, skaičiuojant jį nuo 1993-05-27. Todėl vien dėl formalios priežasties, kad KAVA procese nedalyvavo, neįrodžius aiškios teisės normos taikymo klaidos, procesas byloje negali būti atnaujintas.

Suinteresuotas asmuo UAB „Koch ir partneriai“ prisidėjimu prie E. A. atsiliepimo į atskirąjį skundą (b. l. 104) prašo atskirąjį skundą atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą, palaiko pareiškėjos E. A. atsiliepime išdėstytus motyvus.

Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo patenkinti jį, panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009-01-29 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-573-451/2006. Motyvuose nurodo:

1. Apylinkės teismas padarė teisės normos taikymo klaidą, nes nesivadovavo LR CK 4.68 straipsniu, kuriame nurodyta, kad viena iš sąlygų asmeniui įgyti daiktą pagal įgyjamąją senatį yra sąžiningas daikto įgijimas (užvaldymas). Geležinkelio atšakos Nr. 28 su iškrovimo rampa valdymas yra prasidėjęs nesąžiningai. Pareiškėja E. A. įsigijimo faktą įrodinėjo 1993 m. gegužės 27 d. sąskaita-faktūra Nr. 387 ir kvitu prie kasos orderio Nr. 531149. Šiuose įsigijimo faktą patvirtinančiuose dokumentuose pardavėjas yra nurodytas Raudonosios vėliavos Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono Butų eksploatacijos dalis. Todėl manytina, kad Raudonosios vėliavos Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono Butų eksploatacijos dalis negalėjo 1993 metais parduoti geležinkelio atšaką Nr. 28 su iškrovimo rampa pareiškėjai E. A., nes vadovaujantis 1991 m. rugsėjo 11 d. ir 1992 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiais Nr. 628p ir Nr. 63 l p. bei 1992 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 869, Rusijos kariuomenės daliniai 1992 m. ir 1993 m. pasitraukdami iš Lietuvos Respublikos visus jiems priklausiusius pastatus, patalpas, objektus ir kitą turtą privalėjo perduoti Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Taip pat ir Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje 2 straipsnyje yra nurodyta, kad visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

2. Apylinkės teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 3 dalimi, kurioje yra nurodyta, kad teismas privalo šaukti dalyvauti byloje suinteresuotą asmenį, t. y. tokį, su kurio teisėmis ar pareigomis susijusi byla. Be to, teismas, kaip ir nurodė Kauno apskrities viršininko administracija atskirajame skunde, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota praktika, kad jeigu sprendžiama dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į pastatus ir statinius, kurie yra valstybinės žemės sklype, tai įvertinama, ar teismo sprendimas turės įtakos žemės sklypo savininko - valstybės - ir kitų asmenų teisėms ir pareigoms ir jeigu tokios įtakos turės, tai valstybė ar įstatymų nustatyta tvarka įgaliota jai atstovauti institucija turi būti įtraukiama į civilinės bylos nagrinėjimą, nes vadovaujamasi principine nuostata, kad savininkas turi žinoti, kas daroma su jo nuosavybe (2008 m. spalio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2008). Šiuo atveju E. A. teismo sprendimo pagrindu įgijus ir įregistravus nuosavybės teisę į geležinkelio kelią Nr. 28 su iškrovimo rampa, ji įgijo teisę reikalauti sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartį ne aukciono tvarka, todėl su Kauno apskrities viršininko administracijos teisėmis ir pareigomis civilinė byla Nr. 2-573-451/2006 yra susijusi.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Patikrinusi atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta proceso atnaujinimo instituto paskirtis ir reikšmė asmens teisių apsaugai ir pažymėta, kad šis institutas dažniausiai taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo neturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės, t. y. instancinės sistemos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. UAB „Narėpų metaliniai garažai“, bylos Nr. 3K-3-499/2008; 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007; 2007 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-380/2007; 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. K. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-303/2007; 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tomis“ v. VĮ Registrų centras, Kauno miesto savivaldybė; bylos Nr. 3K-3-58/2007 ir kt.). Šio proceso teisės instituto tikslas toks pats, kaip ir teismo sprendimų instancinės kontrolės mechanizmo – užtikrinti teisingumo vykdymą ir tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) nepažeidžia įstatymų saugomų asmens teisių ar teisėtų interesų. Kartu teismų praktika suformuota aiškinant proceso atnaujinimo institutą taip, kad jis neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. R. v. I. R., Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-403/2008; 2008 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. UAB „Narėpų metaliniai garažai“, bylos Nr. 3K-3-499/2008; 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“, UAB „Deklitas“, J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Lietgalis” v. B. J., bylos Nr. 3K-3-356/2006 ir kt.).

Viena iš proceso atnaujinimo instituto ypatybių yra ta, kad teisė kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje civilinėje byloje suteikiama ne tik tos bylos šaliai, trečiajam asmeniui, pareiškėjui, suinteresuotam asmeniui, t. y. asmeniui, kurio nenaudai priimtas teismo sprendimas (nutartis), bet ir į bylos nagrinėjimą neįtrauktiems asmenims, jeigu įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 straipsnio 1 dalis). Apeliantas, naudodamasis tokia jam įstatymo suteikta teise, prašė atnaujinti procesą byloje, kurioje Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjos E. A. prašymu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad E. A. nuosavybės teise valdo geležinkelio kelią Nr. 28 su iškrovimo rampa Nr. 19/002-0308-3, esantį (duomenys neskelbtini) įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Tarp byloje dalyvaujančių nėra ginčo, kad virš paminėti statiniai, dėl kurio valdymo nuosavybės teise priimtas Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimas, yra valstybinės žemės sklype, kurį apeliantas valdo patikėjimo teise. Pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalį vienas iš subjektų, valdančių valstybinę žemę patikėjimo teise, yra apskričių viršininkai.

Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnį valstybinės žemės sklypai gali būti parduodami aukciono tvarka ir be aukciono. Aukciono tvarka žemės sklypai parduodami bet kuriam turinčiam teisę dalyvauti aukcione asmeniui, pasiūliusiam didžiausią kainą. Be aukciono sklypai parduodami tam tikriems asmenims už valstybės nustatytą apskaičiuojamąją kainą, kuri gali nesutapti su žemės sklypo verte laisvoje rinkoje. Tai yra žemės sklypo pirkėjui palankesnės sąlygos, nes jis nesivaržo dėl teisės pirkti ir neprivalo siūlyti didesnės kainos, norėdamas įgyti teisę nusipirkti žemės sklypą. Pagal Žemės įstatymo 5 dalies 1 punktą valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jei jie užstatyti tam tikrais statiniais ar įrenginiais, o sklypo dydis pardavimui nustatomas pagal tai, kiek žemės sklypo reikia jiems eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą statinių ar įrenginių tiesioginę paskirtį. Jeigu teisme nagrinėjamos aplinkybės dėl nuosavybės teisės įgijimo, tai pirmiausia reikia teisiškai kvalifikuoti, ar konkretūs materialūs objektai yra nuosavybės teisės objektai - statiniai, pastatai, įrenginiai ar jų dalys, - ar tik jų liekanos arba kitokie likučiai, kurie neatitinka nuosavybės teisės objektams keliamų reikalavimų. Šios aplinkybės taip pat yra svarbios konkretiems daiktams įregistruoti, teisių į žemės sklypo išpirkimą sąlygoms (aukciono tvarka ar be aukciono, sklypo dydžio, kuris priklauso nuo konkretaus objekto dydžio, ir kt.). Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 7 punktą valstybinės žemės sklypų pardavimo tvarką aukcione ir be aukciono tvirtina Vyriausybė (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260, 1999 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 692). Šiuose nutarimuose ir Žemės įstatymo 10 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų pardavimo santykiuose valstybei atstovauja apskrities viršininko administracija. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į pastatus, statinius ar įrenginius, esančius valstybinės žemės sklypuose, teismo sprendimas gali turėti reikšmės valstybės, kaip žemės sklypo savininkės, teisėms ir pareigoms ir apskrities viršininko administracijos, kaip valstybei šiuose santykiuose atstovaujančios institucijos, teisių ir pareigų, todėl šie asmenys turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir teismo turi būti šaukiami dalyvauti byloje (CPK 443 straipsnio 3 dalis).

Nedalyvaujant civilinėje byloje Nr. 2-537-451/2006 suinteresuotam bylos išnagrinėjimu asmeniui Kauno apskries viršininko administracijai, nebuvo užtikrintas visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas, taip pat teismas neįvykdė CPK 443 straipsnio 3 ir 8dalyse nustatytų pareigų.

Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimu, kuriuo išspręstos Kauno apskrities viršininko administracijos teisės ir pareigos, padarytas procesinės teisės normos pažeidimas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), yra pagrindas atnaujinti procesą (CPK 365 straipsnio 1 dalis, 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Visapusiškai neišnagrinėjus bylos aplinkybių, negalima pasisakyti dėl pareiškimo pagrįstumo, todėl pareiškimas negali būti atmestas kaip nepagrįstas, aplinkybės turi būti tiriamos procese dalyvaujant visiems suinteresuotiems asmenims.

Dėl virš nurodytų argumentų naikintina teismo nutartis, atskirasis skundas tenkintinas, atnaujintinas civilinės bylos nagrinėjimas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartį panaikinti.

Atnaujinti procesą pagal pareiškėjo Kauno apskrities viršininko administracijos prašymą civilinėje byloje Nr. 2-537 -451/2006 dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą ir perduoti civilinę bylą nagrinėti iš naujo Kauno miesto apylinkės teismui.