Šiaulių apygardos teismo nutartis

2012-03-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-142-354-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-09
Bylos Nr.
1A-142-354-2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Virginija Žindulienė, Irena Ivanovienė
Nuteistasis
A. K.
Civilinis ieškovas
G. L.
Nukentėjusysis
G. L.
Advokatai
Algirdas Zakrasas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-142-354/2012
Teismo proceso Nr. 1-75-2-00027-2011-8
Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1., 1.1.8.6.2., 1.1.8.7.3., 1.2.28.4., 2.1.15.3.3.2., 2.3.2.2.11., 2.4.6.3.4.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 9 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Virginijos Žindulienės,sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Mažeikienei,nuteistojo gynėjui advokatui Algirdui Zakrasui,nuteistajam A. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. L. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams;pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo principu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 3 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš A. K. nukentėjusiajam G. L. priteista 50 Lt turtinei žalai atlyginti ir 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo G. L. 9500 Lt civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 21 d. apie 10 val. 40 min. (duomenys neskelbtini), prie G. L. gyvenamos sodybos vartų, įrankių vagyste iš jo sodybos kaltindamas G. L., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė savo tikrą, nukentėjusiojo G. L. ginčijamą teisę, reikalaudamas įrankius grąžinti, panaudodamas fizinę prievartą sudavė nukentėjusiajam kumščiu vieną kartą į veido sritį bei kojomis spyrė ne mažiau kaip keturis kartus į įvairias kūno vietas, tuo sukeldamas nukentėjusiajam G. L. fizinį skausmą, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, apie 11.00 val., atėjęs į G. L. sodyboje esančią pavėsinę, reikalaudamas įrankius grąžinti, atsineštu diržu ir rankomis smaugė nukentėjusįjį G. L., tuo pačiu metu sudavė kumščiais ne mažiau penkių kartų į veido sritį, tuo sukeldamas nukentėjusiajam G. L. fizinį skausmą, taip savavaldžiavo panaudodamas fizinę prievartą nukentėjusiajam G. L..

Be to, A. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 21 d. apie 15 val. (duomenys neskelbtini) esančiame miesto parke, įrankių ir radiatorių vagyste iš jo sodybos kaltindamas G. L., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė savo tikrą, nukentėjusiojo G. L. ginčijamą teisę, reikalaudamas įrankius ir radiatorius grąžinti, panaudodamas fizinę prievartą sudavė nukentėjusiajam G. L. kumščiu vieną kartą į veido sritį, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo nuo suoliuko, po to sudavė rankomis ir spyrė kojomis nenustatytą kiekį kartų G. L. į įvairias kūno vietas, po to tęsdamas nusikalstamą veiką, nukentėjusiajam G. L. sudavė rankomis ir spyrė kojomis nenustatytą kiekį kartų į krūtinę ir nugarą, ir tuo nukentėjusiajam G. L. padarė kraujosruvas kairės akies vokuose, nugaros dešiniame šone, krūtinės abiejose pusėse, abiejuose žastuose, nubrozdinimus nosies nugarėlėje ir nugaros dešiniame šone, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip savavaldžiavo panaudodamas fizinę prievartą nukentėjusiajam G. L..

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. L. prašo panaikinti 2011 m. gruodžio 22 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. K. pripažinti kaltu ir nuteisti:

Žemesnės instancijos teismas

pagal BK 284 str. 1 d. (dėl 2011-07-21 viešosios tvarkos pažeidimo gatvėje prie namo vartų) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

pagal BK 284 str. 1 d. (dėl 2011-07-21 viešosios tvarkos pažeidimo gyvenamojo namo kieme) laisvės atėmimu 7 mėnesiams;

pagal BK 284 str. 1 d. (dėl 2011-07-21 viešosios tvarkos pažeidimo Pakruojo miesto parke) laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo gatvėje prie namo vartų) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

Žemesnės instancijos teismas

pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo gyvenamojo namo kieme) laisvės atėmimu 1 metams;

pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo (duomenys neskelbtini)) laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d., prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėti švelnesnę ir A. K. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant A. K. visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Tenkinti civilinį ieškinį iš dalies ir priteisti iš nuteistojo A. K. 50 Lt turtinei žalai atlyginti bei 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde apeliantas teigia, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai kvalifikavo A. K. nusikalstamas veikas ir neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Pažymi, kad apylinkės teismas padarė klaidingą išvadą, kad A. K. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 284 str. 1 d. požymių, ir neteisingai nustatė tik du nusikaltimus, numatytus 294 str. 2 d., nes visus 3 kartus – 2011 m. liepos 21 d. apie 10:40 val., apie 11:00 val., apie 15:00 val. – A. K. prieš jį naudojo fizinę ir psichinę prievartą, savavališkai vykdydamas pripažįstamą, bet nerealizuotą tariamą savo teisę atgauti neva dingusius jo įrankius, radiatorius. Apelianto nuomone, visas nuteistojo veikas siejo vieningas sumanymas, kiekvieną kartą nuteistasis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, tai yra žinojo, kad nori prieš jį naudoti fizinę ir psichinę prievartą, savavališkai vykdant pripažįstamą, bet nerealizuotą, tariamą savo teisę, ir teigia, kad buvo padarytos trys atskiros nusikalstamos veikos, nes padarytos keliose skirtingose vietose, skirtingu laiku, skirtingomis aplinkybėmis.

Apelianto nuomone, nuteistajam nepagrįstai nebuvo inkriminuotas psichinės prievartos panaudojimas prieš jį, nes tai yra būtinas požymis, kaltinant asmenį savavaldžiavus pagal BK 294 str. 2 d. Mano, kad tyrimo metu buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kurios rodo, kad psichinės prievartos panaudojimas pasireiškė tuo, kad nuteistasis, reikalaudamas iš jo kažkokių tai įrankių, radiatorių, atvirai išsakė grasinamojo pobūdžio žodžius bei sukūrė bauginančio pobūdžio situaciją, o be to, atėjo nešinas diržu, su tikslu jį pasmaugti.

Nukentėjusysis skunde teigia, kad A. K. turi būti nuteistas dėl trijų nusikaltimų, numatytų BK 284 str. 1 d., už tai, kad (duomenys neskelbtini), prie jo tėvų gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) vartų, apie 10:40 val. (pirmas kartas), taip pat aukščiau minėtu adresu namų valdoje esančioje pavėsinėje apie 11:00 val. (antras kartas) ir miesto parke, esančiame (duomenys neskelbtini) P. M. g., apie 15:00 val. (trečias kartas), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą bet nerealizuotą teisę į sugrąžinimą dingusių kažkada tai jam įrankių, radiatorių ir, reikalaudamas juos sugrąžinti, panaudojo fizinę ir psichinę prievartą jo atžvilgiu. Teigia, kad net trijose skirtingose viešose vietose, kitų asmenų akivaizdoje, A. K. įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, t. y. tyčia suduodamas jam daug smūgių kumščiais į galvą, veido sritį, taip pat suduodamas daug smūgių kojomis į įvairias kūno vietas, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, padarydamas BK 284 str. 1 d. nurodytus nusikaltimus (nusikalstamos veikos atliktos skirtingu laiku, skirtingose vietose, visais atvejais esant skirtingoms aplinkybėms). Apeliantas skunde akcentuoja, kad nuteistasis A. K. smurtą prieš jį naudojo (duomenys neskelbtini) ir visi trys jo smurto išpuoliai buvo padaryti viešose vietose. Nurodo, kad nuteistasis smurtą visais trim atvejais prieš jį vartojo matant ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, liudytojams J. K., A. K. ir T. K., ir ten bet kuriuo metu galėjo atsirasti ir kitų asmenų, ir tokiais įžūliais veiksmais nuteistasis sutrikdė visuomenė rimtį ir tvarką, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai. Remdamasi tuo, apeliantas teigia, kad apylinkės teismas nesivadovavo BPK 20 str., 301 str., bylos aplinkybes išnagrinėjo šališkai ir neišsamiai, ištirtus įrodymus įvertino neteisingai, ir nepagrįstai A. K. nepripažino kaltu, padarius BK 284 str. 1 d. numatytas 3 nusikalstamas veikas.

Be to, apeliantas teigia, kad apylinkės teismas paskyrė neteisingas bausmes ir netinkamai jas subendrino, neteisingai nustatė atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir nepagrįstai nenustatė atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Šalies argumentai

Apeliantas mano, kad apylinkės teismas negalėjo nustatyti kaltės pripažinimo A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi nuteistasis bandė kaltę versti jam, kaltindamas konflikto inicijavimu. Pažymi, kad A. K. neturi tvirtos pozicijos dėl padarytų nusikalstamų veikų, savo veiksmus teisina dideliu susijaudinimu, kas nevertintina kaip nuoširdus gailėjimasis. Teigia, kad apylinkės teismas nevertino to, kad A. K. ne iš karto pripažino savo kaltę, o apkaltino jį dėl sveikatos sužalojimo, melagingai pranešė (duomenys neskelbtini) komisariatui apie žinomai nebūtą nusikaltimą, įskusdamas jį kaip padariusį nusikalstamą. Apeliantas mano, kad nuteistasis nuoširdžiai nesigaili, jis klaidina teismą nepagrįstais teiginiais apie tai, kad, neva, jis gyvena niekur nedirbdamas ir nesimokydamas, kaip veltėdis, kad nesilaiko moralės normų, vaikšto girtas, elgiasi neadekvačiai prieš jį kaip vyresnį žmogų. Remdamasis tuo, apeliantas akcentuoja, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, kaltu prisipažino iš dalies, duodamas parodymus, savo atliktus nusikalstamus veiksmus menkino, nusikaltimu padarytos žalos neatlygino ir atlyginti nesistengė (nuo liepos mėnesio nesugebėjo ateiti atsiprašyti), todėl nėra pagrindo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

Savo skunde nukentėjusysis pažymi, kad apylinkės teismas nenustatė, jog nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė dėl viešosios tvarkos sutrikdymo, savavaldžiavimo yra tai, kad A. K. veikas padarė dėl chuliganiškų paskatų, paminant žmonių tarpusavio bendravimo normas, demonstruojant jėgos ir beprasmio smurto apraiškas (BK 60 str. 3 d.), nors nuteistasis be priežasties suduodamas smūgius jam viešosiose vietose, matant aplinkiniams, šiurkščiai pažeidė ne tik jo teises, bet ir griovė konfliktą mačiusių asmenų saugumo jausmą. Taip pat apeliantas pažymi, kad A. K. nusikaltimus padarė ir iš savanaudiškų paskatų, nes savavaldžiavimas, susijęs su turtinėmis teisėmis ir interesais, ir ši veika savaime yra savanaudiška, todėl apylinkės teismas nepagrįstai nelaikė šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia.

Nukentėjusysis savo skunde teigia, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl jam priteistinos neturtinės žalos dydžio, nustatė neteisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją, neatsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, netinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika panašiose bylose.

Apeliantas pažymi, kad A. K. tyčia, nesant jokios teisėtos priežasties, per trumpą laiko tarpą net tris kartus jį persekiojo, užpuolė, smurtavo fiziškai (buvo smaugiamas, buvo sumuštas veidas – drabužiais nepridengta kūno vieta, patyrė daug smūgių ir kumščiais, ir kojomis, buvo suduota į gyvybiškai pavojingą vietą – galvą) ir psichologiškai, grasino susidoroti, kėsinosi į jo gyvybę, užgauliojo, žemino jo orumą, taip pažeisdamas ne tik jo bet ir kitų asmenų privatumą (tai mačiusių liudytojų), netikėtais veiksmais sukėlė nesaugumo ir baimės jausmą, o suduodamas kumščiais į veidą galvą, spardydamas, sukėlė jam ne tik fizinį skausmą bet ir pažemino orumą matant aplinkiniams.

Skunde G. L. teigia, kad apylinkės teismas turėjo padaryti išvadą, jog jis nuteistojo buvo mušamas viešose vietose iš chuliganiškų, savanaudiškų paskatų, dėl ko patyrė pažeminimą ir nesaugumo jausmą. Mano, kad teismas turėjo konstatuoti, jog dėl nuteistojo veiksmų, atitinkančių BK 294 str. 2 d. nusikaltimo požymius, buvo padaryta didelė žala jo teisėms ir teisėtiems interesams ir apylinkės teismui neturėjo iškilti abejonių, kad jis dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą kitų įvykyje dalyvavusių asmenų akyse, psichologinį stresą, išgyveno stiprų fizinį skausmą, nepatogumus (po sužalojimo gydėsi, nelankė futbolo treniruočių, neturėjo galimybės dalyvauti varžybose, nelankė mokyklos). Teigia, kad jis tik atsitiktinumo dėka nebuvo pasmaugtas, po suduotų smūgių į veidą ir į atskiras kūno vietas, po įvykio daugiau kaip savaitę negalėjo normaliai gyventi, skausmą kentė gan ilgą laiką, nepatogumus jaučia ir dabar, buvo apribotos bendravimo galimybės, galimybės užsiimti norima veikla. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo nepagrįstai nutrauktas, o dėl konflikto miesto parke buvo pradėtas jo atžvilgiu, todėl nuolat jautė nerimą, galvodamas, kad A. K. liks nenubaustas.

Žemesnės instancijos teismas

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, atsižvelgęs į susiklosčiusią teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose (kasacinės bylos Nr. 2K-645/2007, 2K-36/2008, 2K-122/2008; Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. lapkričio mėn. 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-836-168-2011; Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. spalio mėn. 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-943-376-2011; Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo mėn. 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1000-495-2010 ir t. t.), remdamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliantas daro išvadą, jog jam priteistas neturtinės žalos dydis yra aiškiai per mažas.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą Pakruojo rajono apylinkės prokuratūros prokurorė prašo nukentėjusiojo G. L. apeliacinį skundą atmesti, o Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 22 d. nuosprendį palikti nepakeistą, nes jis yra pagrįstas ir teisėtas.

Atsikirtime nurodoma, kad A. K. savo veiksmais nepadarė veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., kadangi jo tyčia nebuvo nukreipta į nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą. Prokurorė tvirtina, kad nuteistasis pažeidė įstatymų nustatytą tei­sių įgyvendinimo tvarką, pasirinko tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų.

Be to, atsikirtime pažymima, kad aplinkybė, jog tarp A. K. pirmojo epizodo padarytų nusikalstamų veikų (2011-07-21 apie 10.40 val. ir 11.00 val.) yra 20 min. laikotarpis, nepaneigia jo vieningo tikslo, nes nuteistojo padaryti veiksmai buvo adekvatūs siekiamam tikslui, buvo jungiami vieningos tyčios – savavališkam, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savo tikros, nukentėjusiojo G. L. ginčijamos, teisės vykdymui (kasacinė nutartis Nr. 2K-548/2011).

Prokurorė pažymi, kad priteisti civiliniai ieškiniai (50 Lt civilinis ieškinys turtinei ža­lai ir 500 Lt civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam G. L.) yra teisėti ir pagrįsti.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nuteistasis A. K. prašo G. L. apeliacinį skundą atmesti ir Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Atsikirtime nuteistasis teigia, kad apeliantas, vertindamas jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, vadovavosi tik subjektyvia savo nuomone, išvedžiojimais ir prielaidomis, ir nori, kad teismas tuo vadovautųsi.

Be to, A. K. tvirtina, kad teismas aiškiai nurodė, kuo remdamasis nustatė ir priteisė turtinę ir neturtinę žalą, o faktų apie nuolatinius grasinimus ir grasinimą atimti gyvybę nebuvo, todėl teismas jų ir neaptarė. Pažymi, kad apeliantas nori sudaryti įspūdį, jog tik jis vienas yra nukentėjęs nuo konflikto, tačiau ir jam pačiam taip pat buvo padarytas nesunkus kūno sužalojimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė, nuteistasis A. K. ir jo gynėjas prašė atmesti apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kritikuodamas skundžiamą nuosprendį, nukentėjusysis apeliaciniame skunde teigia, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamą bylą, klaidingai nusprendė, jog nuteistojo A. K. veiksmuose nėra trijų nusikaltimų, numatytų BK 284 str. 1 d., požymių. Dėl tokių argumentų pirmiausia kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje net nesvarstė A. K. kaltės klausimo pagal BK 284 str. 1 d., todėl atitinkamai nedarė jokių išvadų dėl to.

Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 str. 1 d. yra įtvirtinta nuostata, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal subjektus ir pagal dalyką, kurį sudaro faktinis ir teisinis nagrinėjamos bylos turinys. Iš bylos duomenų (21; 59 b. l.) matyti, kad pranešimuose apie įtarimą A. K. pranešta, jog jis įtariamas dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 294 str. 2 d. Tokia veikų teisinė kvalifikacija nurodyta kaltinamajame akte (99–102 b. l.) ir pagal paminėtus Baudžiamojo kodekso straipsnius byla perduota nagrinėti teisme (104 b. l.). Pagal BPK 219, 255, 256 str. kaltinamasis aktas yra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme išeities pozicija. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, negali pakeisti veikos kvalifikacijos bei pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, sunkinantį kaltinamojo teisinę padėtį. Prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, kuris pasunkintų kaltininko teisinę padėtį, gali pareikšti tik prokuroras ir kiti asmenys, tarp jų nukentėjusysis, nurodyti BPK 256 str. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pakeisti A. K. pareikštą kaltinimą, papildomai jam inkriminuojant tris nusikalstamas veikas pagal BK 284 str. 1 d., nukentėjusysis neprašė. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytų taisyklių ir apeliacinės instancijos teismui nėra teisinio pagrindo svarstyti A. K. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d. klausimo.

Be to, kolegija pažymi, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tuo atveju, kai pri­si­de­da tos pa­čios nu­si­kal­stamos veikos epi­zo­dai, iš es­mės pa­si­kei­čia nu­si­kals­ta­mų veiks­mų ap­im­tis, nu­si­kal­stamos veikos pa­da­ry­mo lai­kas, vie­ta, bū­das ir panašiai, jei­gu tai tu­ri įta­kos vei­kos kva­li­fi­ka­ci­jai, baus­mei ar ki­taip su­var­žo tei­sia­mo­jo tei­sę į gy­ny­bą (mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 32 „Dėl teis­mų prak­ti­kos tai­kant Bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­so nor­mas, nu­sta­tan­čias teis­mi­nio nag­ri­nė­ji­mo ri­bas (BPK 279–282 str.)“ 7 punkto 2 dalis).

Remiantis tuo, kas paminėta, kolegija dar sykį konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva negalėjo pridėti kaltinamajam dar vieną tos pačios nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., epizodą – inkriminuojamą vieną tęstinę nusikalstamą veiką išskaidant į du atskirus nusikaltimus, kaip negalėjo papildomai inkriminuoti dar vieną objektyvią aplinkybę – A. K. psichinės prievartos naudojimą nukentėjusiojo G. L. atžvilgiu. Vadinasi, ir šiuo atveju apylinkės teismas, taikydamas Baudžiamojo proceso įstatymą, klaidos nepadarė.

Kita vertus, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo. Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Šiuo atveju matyti, kad A. K. 2011-07-21 apie 10.40 val. prie nukentėjusiojo sodybos vartų ir tą pačią dieną apie 11.00 val. to paties nukentėjusiojo sodyboje, savavališkai vykdė savo tikrą, tačiau nukentėjusiojo D. L. ginčijamą, teisę, reikalaudamas grąžinti įrankius, panaudojo fizinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu. Paminėtos aplinkybės, kurių savo skundu neginčija ir apeliantas, neduoda pagrindo teigti, kad 2011-07-21 apie 11.00 val. A. K., atlikdamas veiksmus, atitinkančius BK 294 str. 2 d. dispoziciją, iš esmės perėjo prie kitos nusikalstamos veikos, nes jo analogiškas veikimas aiškiai buvo sąlygotas vieningos tyčios, nukreiptas prieš tą patį asmenį ir sekę veiksmai laiko atžvilgiu nebuvo nutolę nuo pirmųjų. Todėl nėra pagrindo manyti, kad 2011-07-21 apie 11.00 val. A. K. atlikti neteisėti veiksmai yra atskiras nusikaltimas.

Be to, kas paminėta, apeliantas kritikuoja ir teismo nuosprendį bausmės skyrimo dalyje. Pasak nukentėjusiojo, apylinkės teismas nepagrįstai nustatė A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, ir nepagrįstai nelaikė nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis to, kad jis veikė dėl chuliganiškų ir iš savanaudiškų paskatų. Kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais.

Tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu A. K. visiškai pripažino visas įtarimais ir kaltinimu jam inkriminuotų nusikaltimų aplinkybes (22–23; 58; 60; 114–116 b. l.). Teisiamajame posėdyje nuteistasis ne sykį akcentavo apgailestavimą dėl savo elgesio, atsiprašė nukentėjusiojo ir pareiškė, kad norėtų susitaikyti su juo, sutiko atlyginti žalą – 1000 Lt, tačiau G. L. kategoriškai pareiškė: ,,...nesitaikysiu su kaltinamuoju...“ (116 b. l.). Iš to, kas paminėta, galima daryti neabejotiną išvadą, kad A. K. kritiškai įvertino savo elgesį, pripažino savo kaltę, rodė gerą valią nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau pastarasis to nepripažino. Nukentėjusiojo skundo teiginiai, kad A. K. neturi tvirtos pozicijos dėl padarytų nusikaltimų, kad teisina savo veiksmus dideliu susijaudinimu, yra grįsti išskirtinai apelianto subjektyvia nuomone ir neįtakoja sprendimo dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kaip ir tai, kokią nuomonę A. K. deklaravo apie nukentėjusiojo gyvenimo būdą (nesimoko, nedirba, yra veltėdis, elgiasi neadekvačiai prie vyresnį žmogų ir pan.). Tai, kad A. K. su pareiškimu kreipėsi į policiją dėl to, jog 2011-07-21 apie 15 val. konflikto metu nuo nukentėjusiojo suduotų smūgių nukentėjo ir pats, patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą (151–152 b. l.), negali būti traktuojamas kaip melagingas pranešimas apie įvykį ar savo kaltės neigimas, nes toks faktas iš tikrųjų buvo, ko neneigė nei apklausiamas G. L. (40 b. l.).

Dėl to, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi dėl to (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. K. du kartus, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė pripažįstamą, tačiau nukentėjusiojo ginčijamą, teisę, ir, panaudodamas fizinę prievartą, reikalavo G. L. grąžinti įrankius ir radiatorių, nes manė, kad pastarasis juos yra pavogęs. Taigi, akivaizdu, kad A. K. stimulas nusikalstamai elgtis buvo pripažįstama jo teisė susigrąžinti pavogtus daiktus, o ne siekis priešpriešinti save aplinkiniams ar bet kokiu būdu gauti turtinės naudos. Vien tai, kad A. K. savavaldžiavo viešoje vietoje, nerodo jo egoistinių siekių – veikimo dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų, todėl nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 60 str. 1 d. 3 p.), kaip skundu prašo nukentėjusysis.

Skirdamas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę, apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė (BK VIII skyrius). Teismas įvertino tai, kad A. K. padarė du tyčinius apysunkius nusikaltimus (BK 11 str. 4 d.), kad turi galiojančių administracinių nuobaudų (65 b. l.). Taip pat atsižvelgė į teigiamai A. K. asmenį apibūdinančius duomenis, kad teisiamas pirmą kartą, dirba, nuteistojo šeimoje auga trys nepilnamečiai vaikai, ir į tai, kad nustatyta A. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Visos aptartos ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės nerodo padidinto A. K. asmens pavojingumo visuomenei, todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui skirti kaltininkui BK 294 str. 2 d. sankcijoje numatytas mažesnes už vidurkį laisvės atėmimo bausmes, kurias dalinio sudėjimo būdu subendrinus (BK 63 str. 1 d., 4 d.), subendrintos galutinės bausmės vykdymą atidėti (BK 75 str.).

Kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta, skunde apeliantas nenurodė, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, kaip prašo nukentėjusysis, nėra teisinio pagrindo.

Iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad nukentėjusysis nesutinka ir su apylinkės teismo sprendimu civilinio ieškinio klausimo išsprendimo dalyje. Skundu apeliantas prašo iš nuteistojo priteisti 50 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino nukentėjusiojo G. L. pareikštą civilinį ieškinį (42–49 b. l.) padarytos turtinės žalos atlyginimo dalyje ir priteisė iš A. K. visą prašomą 50 Lt padarytos turtinės žalos sumą. Nukentėjusysis savo skunde nenurodė jokių argumentų dėl prašomos priteisti turtinės žalos atlyginimo, todėl nėra pagrindo svarstyti šį klausimą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas iš esmės įvertino neturtinės žalos turinį atitinkančias aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.). Apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo, įvertino tai, kad dėl nusikalstamų smurtinių nuteistojo veiksmų apeliantui nežymiai buvo sutrikdyta sveikata (39 b. l.). Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad A. K. ne sykį smūgiavo nukentėjusiajam į įvairias kūno vienas, tarp jų į galvą, kad G. L. teko kęsti skausmą, patirti eilę kitų negatyvių dvasinių išgyvenimų – pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, stresą ir pan. Taip pat nėra pagrindo abejoti, kad G. L. dėl jam padarytų sužalojimų (kraujosruvos kairės akies vokuose, nugaros dešiniajame šone, krūtinės abiejuose pusėse, abiejuose žastuose, nubrozdinimai nosies nugarėlėje ir nugaros dešiniame šone) buvo apribota galimybė gyventi įprastu gyvenimo ritmu (bendrauti, lankyti futbolo treniruotes ir pan.). Ir visgi, įvertinus tiek padarytų sužalojimų mastą, tiek pačių nusikaltimų pobūdį, nėra pagrindo konstatuoti, kad G. L. būtų patyręs itin stiprius ir ilgalaikius neigiamus išgyvenimus, sukėlusius neatstatomus negatyvius padarinius, įtakosiančius jo gyvenimo kokybę ateityje. Tiesa, apeliaciniame skunde nukentėjusysis teigė, kad skausmą kentė ilgai, nepatogumus jaučia ir dabar, ir tuo pačiu pažymėjo, kad – ,,...savaitę negalėjau normaliai gyventi...“.

Kolegija, įvertinusi paminėtas ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas neturtinės žalos klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, mano, kad neturtinės žalos atlyginimo suma apeliantui turi būti didesnė, tačiau ne tokio dydžio, koks nurodomas apeliaciniame skunde. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepakankamai dėmesio skyrė A. K. nusikalstamo elgesio dinamikai, kuomet tą pačią dieną jis tris kartus, su laiko pertraukomis, naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, rankomis ir kojomis suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas apeliantui, vadinasi, ir skausmą, ir kitas neigiamas emocijas G. L. teko išgyventi irgi tris kartus per vieną dieną. Dėl to kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta nukentėjusiajam atlygintina neturtinės žalos suma – 500 Lt, visgi, nėra proporcinga apelianto patirtų neigiamų emocijų, išgyvenimų trukmei ir mastui, tuo labiau, kad nuteistojo nusikalstama veika buvo kėsinamasi ir į vieną iš labiausiai įstatymais saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. Kolegijos nuomone, priteistina neturtinė žala turi būti padidinta iki 3000 Lt. Todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto neturtinės žalos atlyginimo klausimo (BPK 328 str. 4 p.).

Atsakydama į kitus apeliacinio skundo argumentus kolegija pažymi, kad teisminė praktika neturtinės žalos atlyginimo srityje, kai padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas, nėra vienoda ir nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į bylos aplinkybes, padarinius, nuteistojo turtinę padėtį ir kt. Tai matyti ir iš Lietuvos Aukščiausio Teismo nutarčių (baudžiamos bylos Nr. 2K-645/2007, 2K-36/2008, 2K-122/2008), kurias savo skunde mini apeliantas. Nukentėjusiojo prašymas priteisti jam vienokią ar kitokią sumą neturtinei žalai atlyginti neįpareigoja teismo būtinai jį tenkinti, nes tik teismas vykdo teisingumą ir tik jis sprendžia, kokį sprendimą priimti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.,

nutaria:

pakeisti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendį:

nukentėjusiajam G. L. iš A. K. priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 3000 Lt.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Nijolė MatuzevičienėTeisėjos Irena IvanovienėVirginija Žindulienė