Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-12-05 · Administracinė byla Nr. P-552-177-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-2131-624/2012Sprendimas · 2012-11-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-04-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2013-04-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. P-552-177-13Nutartis · 2013-12-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-05
Bylos Nr.
P-552-177-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00323-2012-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Dalia Višinskienė
Trečiasis asmuo
VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros, VšĮ Centrinei projektų valdymo agentūrai ir UAB „Jostra“
Pareiškėjas
Ugdymo plėtotės centro
Atsakovas
Informacinės visuomenės plėtros komitetui prie Susisiekimo ministerijos
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P552-177/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00323-2012-6Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-807/2013 pagal pareiškėjo Ugdymo plėtotės centro skundą atsakovui Informacinės visuomenės plėtros komitetui prie Susisiekimo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims VšĮ Centrinei projektų valdymo agentūrai ir UAB „Jostra“ dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Ugdymo plėtotės centras (toliau – ir Centras) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Komitetas) 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. T-244 „Dėl Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2010 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. T-77 „Dėl finansavimo skyrimo projektui pagal ekonomikos augimo veiksmų programos 3 prioriteto „Informacinė visuomenė visiems“ įgyvendinimo priemonę Nr. VP2-3.1-IVPK-07-V „Elektroninio mokymosi paslaugos“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Atsiliepimas

Atsakovas Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos ir trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra (toliau – ir Agentūra) atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Jostra“ su pareiškėjo skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Įsakymą palikti galioti, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ginčas kilo dėl Komiteto Įsakymo teisėtumo, kuriuo, vadovaujantis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443, 198.2 ir 198.3 punktais, Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų, patvirtintų finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1K-173, 26 ir 28 punktais ir atsižvelgiant į 2010 m. liepos 26 d. Projekto „Suaugusiųjų švietimo programų ir objektų saugykla – elektroninių mokymosi paslaugų priemonė“, projekto kodas VP2-3.1-IVPK-07-V-01-001, finansavimo ir administravimo sutarties Nr. VP2-3.1-IVPK-07-V-01-001 bendrųjų sąlygų 9.1 punktą, Agentūros 2011 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 2011/2-12886 pateiktu pasiūlymu bei tuo, kad Agentūros projekte „Suaugusiųjų švietimo programų ir objektų saugykla – elektroninių mokymosi paslaugų priemonė“ nustatytas Europos Sąjungos finansinės paramos panaudojimo pažeidimas – Centras pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus, 25 straipsnio 2 ir 8 dalyse bei 32 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, ir į Komiteto Paramos sutarčių keitimų ir pažeidimų nagrinėjimo komisijos 2011 m. gruodžio 28 d. posėdžio protokole Nr. PSK-29 pateiktą išvadą, 1 punktu nusprendė Centro projektui „Suaugusiųjų švietimo programų ir objektų saugykla – elektroninių mokymosi paslaugų priemonė“ (projekto kodas Nr. VP2-3.1-IVPK-07-V-01-001) (toliau – ir Projektas) pritaikyti 25 procentų finansinę korekciją nuo netinkamai atlikto Techninės, programinės įrangos bei paslaugų, būtinų elektroninio mokymosi sistemos veikimui, įsigijimo ir diegimo paslaugų pirkimo (pirkimo Nr. 92782), vykdyto atviro konkurso būdu, 2010 m. gruodžio 15 d. sudarytos Projekto „Suaugusiųjų švietimo programų ir objektų saugykla – elektroninių mokymosi paslaugų priemonė“ pirkimo dalies „Techninės, programinės įrangos bei paslaugų, būtinų elektroninio mokymosi sistemos veikimui, įsigijimo ir diegimo paslaugų pirkimo“ paslaugų pirkimo sutarties Nr. F5-342(9.28) sumos ir sumažino Projektui skirtą finansavimo lėšų sumą 756 250,00 Lt, 2 punktu – atitinkamai pakeitė Komiteto 2010 m. gegužės 21 d. įsakymą Nr. T-77 dėl Projektui skirto finansavimo, 3 punktu – pavedė Agentūrai iš Centro pateikiamų mokėjimo prašymų išskaičiuoti sumą, kuria sumažintas projekto finansavimas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1K-173 patvirtintų Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų, nustatančių tvarką, kuria turi vadovautis įgyvendinančiosios institucijos, visuotinių dotacijų valdytojai, vadovaujančioji institucija, kaip nustatyta Techninės paramos administravimo ir finansavimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 780, tirdamos, nustatydamos ir ištaisydamos projekto vykdytojo padarytus pažeidimus, ir ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos, priimdamos Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443, 198 punkte nurodytus sprendimus, 26 punkte įtvirtinta, jog Rekomendacijų III skyriuje nustatyta tvarka atlikusi pažeidimo tyrimą ir nustačiusi pažeidimą, institucija ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai teikia informaciją apie nustatytą pažeidimą ir Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 197 punkte nurodytus pasiūlymus; 27 punkte numatyta, kad nustačius pažeidimą, kuris yra susijęs su viešuoju pirkimu pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą, taikomos Europos Komisijos parengtos Finansinių korekcijų taikymo dėl pažeidimų viešųjų pirkimų srityje gairės.

Europos Komisijos parengtų Rekomendacijų dėl finansinių pataisų, taikytinų iš struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo bendrai finansuojamoms išlaidoms, kai nesilaikyta viešojo pirkimo taisyklių, nustatymo (2007 m. lapkričio 29 d. galutinė redakcija, COCOF 07/ 0037/03-ES), kurių tikslas – parengti rekomendacijas, skirtas nustatyti finansines pataisas, taikytinas pažeidimams, nustatytiems taikant Bendrijos teisės aktus dėl viešojo pirkimo sutarčių, bendrai finansuojamų iš struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo 2000–2006 ir 2007–2013 m. programavimo laikotarpiais, sudarymo tvarkos, priedo 1 dalies, kurioje numatytos sutarčių, kurioms taikomos Bendrijos viešojo pirkimo direktyvos, pažeidimai, pažeidimas Nr. 7, kuris apibūdinamas kaip neteisėti atrankos ir (arba) sutarties pasirašymo kriterijai, nustatyti įgyvendinant kvietimo teikti pasiūlymus procedūrą; apimantis atvejus, kai tam tikri subjektai negali dalyvauti konkurse dėl neteisėtų apribojimų, nustatytų kvietime teikti pasiūlymus arba atitinkamose konkurso sąlygose (pavyzdžiui, privaloma sąlyga jau turėti būstinę arba atstovybę šalyje ar regione, taip pat nustatyti per daug specifiniai, vienam subjektui palankūs techniniai standartai arba patirtis, įgyta regione, ir t. t.); už tokio pobūdžio pažeidimą rekomenduojama pataisa sudaro 25 % sutarties sumos (100 % sutarties sumos finansinė pataisa gali būti taikoma sunkiausiais atvejais, kai sąmoningai yra siekiama tam tikrus konkurso dalyvius pašalinti iš konkurso).

Teisėjų kolegija konstatavo, kad, atsižvelgęs į minėtą teisinį reglamentavimą, atsakovas ginčijamu įsakymu galėjo pritaikyti 25 % sutarties sumos finansinę korekciją tuo atveju, jei projekte „Suaugusiųjų švietimo programų ir objektų saugykla – elektroninių mokymosi paslaugų priemonė“, vykdant viešąjį pirkimą, būtų nustatytas Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimas (ar pažeidimai), susijęs su neteisėtų atrankos ir (arba) sutarties pasirašymo kriterijų nustatymu įgyvendinant kvietimo teikti pasiūlymus procedūrą ir apimantis atvejus, kai tam tikri subjektai negali dalyvauti konkurse dėl neteisėtų apribojimų, nustatytų kvietime teikti pasiūlymus arba atitinkamose konkurso sąlygose. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad atitinkamai tokiu aspektu ir turi būti vertinamas Agentūros 2011 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. 2011/2-12886 nurodytas faktinis ir teisinis ginčijamo administracinio akto pagrindimas, t. y. ar Centras viešojo pirkimo objektui nustatė užaukštintus, nepagrįstus ir neproporcingus pirkimo objektui kvalifikacinius reikalavimus, tuo pažeisdamas Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus ir 32 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, o apibūdindamas pirkimo objektą, nurodydamas konkrečius įrangos, operacinės sistemos formatų tipus, prievadų apjungimo technologiją, neužtikrino konkurencijos ir diskriminavo kitus gamintojus ir jų tiekėjus, tuo pažeisdamas Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 ir 8 dalyse nustatytus reikalavimus, o taip pat ar dėl nustatytų apribojimų, kurie neatitinka Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų, tam tikri subjektai negalėjo dalyvauti konkurse.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į viešojo pirkimo tikslus Centro viešojo pirkimo sąlygų 5 skyriaus 5.2 punkto 2 lentelės 18 punkte nustatytas reikalavimas negali būti laikomas neproporcingu. Nei skunde teismui, nei apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų dėl to, kad aptariamas reikalavimas yra neproporcingas. Apeliacinio skundo argumentas, kad viešojo pirkimo metu suinteresuoti tiekėjai ir dalyviai negalėjo žinoti, jog perkamos prekės ir paslaugos trečios kategorijos informacinės sistemos sukūrimui ir tinkamam funkcionavimui, teisėjų kolegijos manymu, nepaneigia tos aplinkybės, kad viešojo pirkimo tikslas buvo įsigyti prekes ir paslaugas informacinės sistemos, klasifikuojamos kaip trečios kategorijos informacinė sistema, sukūrimui ir tinkamam funkcionavimui. Taip pat teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ta aplinkybė, jog reakcijos į problemą ir jos sprendimo laikai nėra aptarti su konkurso laimėtoju sudarytoje pirkimo sutartyje, savaime nepatvirtina šio pažeidimo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad viešojo pirkimo sąlygų 5 skyriuje nustatyti tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai, 5.2 punkto 2 lentelės, numatančios ekonominės ir finansinės būklės ir profesinio pajėgumo reikalavimus, 20.1, 20.2, 20.3, 20.4, 20.5, 20.6 punktuose specialistams nustatytų ne mažesnės kaip 5 ir 3 metų patirties reikalavimai yra tikslūs ir aiškūs, atsižvelgiant į viešojo pirkimo dalyką, be papildomų duomenų ar argumentų nėra pagrindo teigti, kad jie neproporcingi. Ta aplinkybė, kad minėti reikalavimai nėra minimalūs, teisėjų kolegijos teigimu, negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip galinti riboti konkurenciją. Nėra aišku, kiek rinkos dalyvių, norinčių dalyvauti viešame pirkime, objektyviai negalėjo atitikti šio reikalavimo. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad byloje pateikti įrodymai, jog keletas rinkos dalyviui keliamos viešojo pirkimo sąlygos nesudarė kliūties jame dalyvauti.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ta aplinkybė, jog pirkimas nebuvo suskaidytas, kas Agentūros teigimu būtų sudaręs galimybę tiekėjams, kurie gali pateikti tik techninės specifikacijos 2.19-2.21 punktuose numatytus reikalavimus atitinkančią įrangą, nėra pagrindas pripažinti perkančiąją organizaciją pažeidus Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, kadangi viešuoju pirkimu buvo siekiama per trumpą laiką įsigyti pakankamai sudėtingą produktą, kurį sudaro visas kompleksas priemonių ir techninių sprendimų, turinčių užtikrinti tinkamą elektroninio mokymosi sistemos veikimą, tiekėjas turėjo užtikrinti šios sistemos palaikymą, todėl perkančioji organizacija, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo neskaidyti pirkimo.

Dėl viešojo pirkimo sąlygų priedo Nr. l Techninė specifikacija 2.8 punkto, kuriame nustatyti reikalavimai LAN komutatoriams L2 lygio 24 portų, lentelės eilutėje Nr. 7 nurodytas reikalavimas EtherChannel technologijai (nenurodant žodžių „arba lygiavertis“), kuri priklauso Cisco Systems gamintojui ir naudojama jo gaminamuose komutatoriuose kaip prievadų apjungimo technologija, teisėjų kolegija nustatė, kad technologijos pavadinimas – EtherChannel – susijęs ne tik su konkrečiu prekės ženklu, bet tam tikru bendro pobūdžio kriterijumi, todėl teigė, kad potencialiam tiekėjui, kuriuo šiuo atveju galėjo būti tik patyręs IT srities profesionalas, toks reikalavimo technologijai apibūdinimas nebūtų kliūtis dalyvauti pirkime. Teisėjų kolegija laikėsi nuostatos, kad aptariamas reikalavimas nesudarė Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimo, kuris užkirto kelią tam tikriems subjektams dalyvauti konkurse.

Dėl to, kad Centro viešojo pirkimo sąlygų priedo Nr. l Techninė specifikacija 3.1.2 punkto Sisteminė programinė įranga lentelės eilutėje Nr. 2 yra nurodytas operacinės sistemos tipas – komercinė Unix tipo operacinė sistema, tačiau neįrašyti žodžiai „arba lygiavertis“, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog apibūdinimas „komercinė Unix tipo operacinė sistema“, kaip teigiama Finansų ministerijos užsakymu pateiktoje IT eksperto konsultacijoje bei neapibrėžia konkretaus produkto, o tik nurodo to produkto pobūdį / tipą – operacinių sistemų grupę, siekdami įgyvendinti šį reikalavimą tiekėjai galėjo pateikti daugiau nei 10 skirtingų gamintojų produktus, taip pat kad prielaida taikyti finansinę korekciją dėl COCOF 07/ 0037/03-ES priedo 1 dalies pažeidimo Nr. 7 yra tik tuo atveju, jei tam tikri subjektai realiai negalėjo dalyvauti pirkime, teisėjų kolegijos vertinimu, toks reikalavimų apibūdinimas negali būti laikomas Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimu, sudarančiu prielaidas taikyti finansines korekcijas.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Centrinė projektų valdymo agentūra kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-807/2013.

Agentūra prašo atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais. Agentūra nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-507/2009, kurioje konstatuota, kad kompetentingų valstybės ir savivaldybių institucijų reikalavimu perkančioji organizacija privalo pateikti kvalifikacijos reikalavimų pagrindimą. Agentūros manymu, teismas netinkamai taikė ir aiškino Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, perkeldamas Komitetui ir Agentūrai įrodinėjimo naštą nuo perkančiosios organizacijos, kuri neįrodė, kad jos nurodyti per aukšti, neproporcingi reikalavimai iš tiesų atitiko pirkimo objekto sudėtingumą. Tuo pačiu netinkamai buvo aiškinti vidaus reikalų ministro 2007 m. liepos 11 d. ir 2008 m. spalio 27 d. įsakymai. Agentūra pažymi, jog tiekėjų atrankai pirkimo metu taikytas kvalifikacijos reikalavimas pats savaime nesudaro pagrindo laikyti / klasifikuoti, kad pirkimo objektas priskirtinas trečiai informacinių sistemų kategorijai, kuriai perkančiosios organizacijos teigimu priskirtinas pirkimo objektas. Agentūra pabrėžė, kad vadovaujantis minėtais įsakymais, priskyrimo tam tikrai kategorijai reikalavimus turi tenkinti pats pirkimo objektas, o ne pirkimo metu tiekėjų atrankai taikyti kvalifikacijos reikalavimai. Agentūra taip pat atkreipia dėmesį, kad perkančiosios organizacijos sudarytoje pirkimo sutartyje Nr. F5-342(9.28) nustatytos reakcijos į problemą sąlygos pažeidžia trečiai kategorijai apibrėžtus reikalavimus. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, šios aplinkybės paneigia tai, kad pirkimo tikslas buvo įsigyti prekes ir paslaugas informacinės sistemos, klasifikuojamos kaip trečios kategorijos informacinė sistema, sukūrimui ir tinkamam funkcionavimui. Agentūra remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-22/2008 ir pabrėžia, kad apeliaciniame skunde įrodė ir pagrindė, jog objekto svarba nebuvo ypatinga. Agentūra darė išvadą, kad teismas netinkamai taikė teismų praktiką vertinant pernelyg aukštų kvalifikacijos reikalavimų proporcingumą pirkimo objektui. Agentūra atkreipė dėmesį, kad teismas pripažino, jog tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai nebuvo minimalūs, tačiau padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą (Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 2 dalies) nekonstatuodamas, jog buvo padarytas Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimas. Agentūra atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-389/2007 ir daro išvadą, kad imperatyvių Viešųjų pirkimų įstatymo principų pažeidimas reiškia, jog pareiškėjui turėjo būti pritaikyta finansinė korekcija. Be to, perkančiosios organizacijos reikalavimas specialistams nustatyti ne mažesnį kaip 5 ar 3 metų darbo patirties reikalavimai akivaizdžiai pažeidžia Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, 3 straipsnio 1 dalį, už kurių pažeidimą pareiškėjui turėjo būti pritaikyta finansinė korekcija. Agentūra tvirtindama, kad buvo netinkamai aiškinama Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostata, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2310/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinę bylą Nr. 3K-3-507/2011. Agentūra taip pat nurodo, kad teismas netinkamai aiškino Viešųjų pirkimų įstatymo 25 straipsnio 2, 8 dalių nuostatas, nes neįvertino, kad techninė specifikacija buvo išimtinai pritaikyta tam tikrų gamintojų konkretiems modeliams, taip tik šiems gamintojams sudarant palankiausias sąlygas pateikti savo produktus pirkime. Agentūra pažymi, kad kitų gamintojų modeliai neatitiko techninių reikalavimų, todėl konkurencija buvo negalima, pirkimo objekto apibūdinimas yra diskriminacinio pobūdžio, varžo galimų tiekėjų konkurenciją. Agentūros atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011 ir pažymi, kad teismo teiginys, jog žodžiai „ar lygiavertis“ nebūtini, akivaizdžiai patvirtina, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Ugdymo plėtotės centras atsiliepimu į prašymą atnaujinti procesą prašo netenkinti Agentūros prašymo atnaujinti proceso ir atsisakyti atnaujinti procesą.

Šalies argumentai

Pareiškėjo manymu, Agentūros prašymas prieštarauja proceso atnaujinimo instituto paskirčiai ir tikslams, nes siekiama papildomo bylinėjimosi pakartotinai peržiūrint teismo nutartį. Centras pažymi, kad Agentūra prašyme nepateikė svarių įrodymų, kurie pagrįstų akivaizdų teisės aktų nuostatų taikymo ir aiškinimo pažeidimą, rėmėsi abstrakčiais teiginiais, neatsižvelgė į teismo nutarties vientisumą. Centras atkreipia dėmesį, kad Agentūra nepateikė jokio paaiškinimo, koks konkrečiai ryšys sieja teismo nutartyje nurodytus teismo motyvus ir prašyme nurodomą teismų praktiką, taip pat nepateikia jokių įrodymų kaip ir dėl kokių priežasčių teismo nutartyje pateiktas išaiškinimas nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, suformavo ją klaidinga linkme ar teismų praktika teismo nutartyje išdėstytais aspektais yra nevienoda.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, Administracinių bylų teisenos įstatymas gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra įprastinė teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kuriai esant teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimui pakanka asmens nesutikimo dėl tokio procesinio sprendimo (pvz. apeliacija). Proceso atnaujinimas yra ekstraordinarinė proceso stadija, kurios metu peržiūrimi įsiteisėję teismo sprendimai, kreiptis dėl proceso atnaujinimo galima tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Proceso atnaujinimas galimas bylose užbaigtose nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Atnaujinti procesą galima tik įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. P492-92/2012).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija, pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (pvz., EŽTT sprendimai Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą, grindžiamą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu (procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P502-119/2009, P756-153/2009, P662-143/2010 ir kt.).

Agentūra, nesutikdama su Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio, vidaus reikalų ministro įsakymų aiškinimu ir taikymu apeliacinės instancijos teismo nutartyje, prašyme atnaujinti procesą pateikia kitokį šių teisės nuostatų aiškinimą, iš esmės tik papildydama savo poziciją, išdėstytą apeliaciniame skunde ir nenurodydama pakankamų argumentų, pagrindžiančių esminių materialinės teisės normų pažeidimo egzistavimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pasisakė dėl žodžių „ar lygiavertis“ aspekto, pripažindama, jog nors minėtų žodžių neįrašymas nėra leistinas, tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo realiai užkirstas kelias pirkime dalyvauti kitiems subjektams. Iš Agentūros argumentų matyti, kad prašyme atnaujinti procesą keliamas faktinių aplinkybių vertinimo klausimas, pabrėžiama pozicija apie tai, kas buvo nagrinėjamoje administracinėje byloje įrodyta ar neįrodyta.

Pažymėtina, kad ABTĮ 153 straipsnio nuostatos nenumato proceso atnaujinimo pagrindų, susijusių su teismo atliktų bylos faktinių aplinkybių pakartotiniu vertinimu, siekiant, kad administracinė byla būtų išnagrinėta iš naujo, o jos faktinės aplinkybės būtų įvertintos kita, prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodančiai bylos šaliai naudinga linkme. Kaip minėta, administracinės bylos proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio procedūra ir negali būti naudojama kaip įprastinė bylos patikrinimo apeliacine tvarka proceso stadija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo (pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011).

Remiantis LVAT praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą grindžia nurodydamas dėl atskirų argumentų atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-507/2009, 2013 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2310/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, tačiau nepagrindžia, kuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartyje nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, ji formuojama klaidinga linkme ar yra nevienoda. Trečiasis suinteresuotas asmuo konkrečių argumentų, pagrindžiančių savo teiginius dėl nukrypimo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, nepateikia, taip pat nepagrindžia, kodėl prašyme atnaujinti procesą prie atskirų argumentų pateikiamos po vieną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys yra, jo manymu, suformavusios vieningą administracinių teismų praktiką.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiasis suinteresuotas asmuo prašymą atnaujinti procesą grindžia išskirtinai faktinių bylos aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų vertinimu nagrinėjamoje administracinėje byloje, o ne galimai skirtingu teisės normų aiškinimu ar nukrypimu nuo vieningos administracinių teismų praktikos, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla Nr. A822-807/2013. Trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl netenkintinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A822-807/2013 pagal pareiškėjo Ugdymo plėtotės centro skundą atsakovui Informacinės visuomenės plėtros komitetui prie Susisiekimo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims VšĮ Centrinei projektų valdymo agentūrai ir UAB „Jostra“ dėl įsakymo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė