Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ilona Jakubėnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus (toliau – ir Institucija) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 15 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. U. Institucijos 2023 m. gruodžio 15 d. nutarimu 1 000 Eur bauda nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį už tai, kad (duomenys neskelbtini) 2023 m. spalio 30 d. nuo 9.30 val. iki 13.30 val. A. U., būdamas darbdaviu, esant darbo sutarties požymiams, susitarimui dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų – darbo funkcijos (automobilio remonto darbininko), darbo apmokėjimo ir darbovietės, paklūstant nustatytai darbo tvarkai (dirbo nustatytu laiku), neužtikrino, kad E. P. 2023 m. spalio 30 d. pradėtų dirbti tik pasirašęs darbo sutartį, apie asmens darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios būtų pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies, 43 straipsnio 1 dalies nuostatas.

2. Nesutikdamas su šiuo Institucijos nutarimu, A. U. atstovas advokato padėjėjas G. R. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Institucijos 2023 m. gruodžio 15 d. nutarimą ir A. U. atžvilgiu pradėtą administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį nutraukti, priteisti A. U. naudai visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

3. Skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 15 d. nutarimu A. U. atstovo advokato padėjėjo G. R. skundas iš esmės patenkintas, panaikintas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus 2023 m. gruodžio 15 d. nutarimas nubausti A. U. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, ir administracinio nusižengimo teisena jo atžvilgiu nutraukta bei atmesta A. U. atstovo advokato padėjėjo G. R. skundo dalis, kuria buvo prašoma priteisti bylinėjimosi (gynimo) išlaidų atlyginimą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Šiaulių apygardos teismui pateiktu skundu Institucija prašo panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir palikti galioti ne teismo tvarka priimtą nutarimą.

4.1. Teigia, kad Institucijos 2023 m. gruodžio 15 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas su byla susijusias faktines aplinkybes. Nurodo, jog tai, kad darbuotojų darbas būtų legalus, turi užtikrinti fizinis asmuo ar juridinio asmens atsakingas asmuo, o nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra pagrindas administracinei atsakomybei pagal ANK 95 straipsnio nuostatas kilti. Be to, teismų praktikoje suformuluota, jog pagrindiniais įrodymais nelegalaus darbo bylose yra laikomi nelegaliai dirbančio asmens paaiškinimai bei liudytojų - pareigūnų, užfiksavusių pažeidimą, tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiu darbuotoju, parodymai, todėl, siekiant konstatuoti nelegalaus darbo buvimą, taip pat būtina nustatyti, kad buvo dirbama paklūstant nustatytai darbo tvarkai ir susitarus dėl atlyginimo. Teigia, jog A. U., vykdydamas veiklą pagal individualios veiklos pažymą, faktiškai vykdydamas darbdavio funkcijas, neužtikrino tvarkos ir leido atlikti darbus E. P., nepasirašius darbo sutarties ir apie darbuotojo priėmimą į darbą nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios, t. y. leido dirbti nelegaliai. Pažymi, kad darbuotojas savo paaiškinime aiškiai nurodė, jog surinkinėjo bagažinės instaliaciją, atliekamo patikrinimo metu dirbo vienas, vykdomo patikrinimo metu atvyko ir A. U.. Atkreipia dėmesį į tai, jog remonto darbai buvo atliekami automobiliui BMW, A. U. nepriklausančioje transporto priemonėje. Teigia, kad A. U. bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog automobilis priklauso jam, pirko iš D. B., o registruotas A. K. vardu, jog automobilio neperregistravo savo vardu. Pažymi, kad nei patikrinimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu remontuotos transporto priemonės savininko statusas nesikeitė, todėl akivaizdu, jog automobilis priklausė kitam asmeniui ir buvo remontuojamas siekiant gauti naudos.

4.2. Taip pat Institucija skunde teigia, kad, nustatant darbo atlygintinumo faktą, nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, jog dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Matyti, jog E. P. dirbo kitoje darbovietėje, E. P. draugui padėjo nuslėpti darbo santykius. Dėl to, siekdamos išvengti administracinės atsakomybės, abi šalys bando paneigti atlygintinumo faktą. Šalys susitarė dėl atliekamų darbo funkcijų ir buvo suinteresuotos įvairiais būdais jas nuslėpti. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tai, kad byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto, nes faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą, ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą (nutartis administracinėje byloje Nr. N-575-3202/11). Taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: atlyginant pinigais, natūra ar kt. (nutartis administracinėje byloje Nr. N-575-2068/11). Tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-87-895/2015). Be to, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad jeigu asmuo atlieka darbo funkcijas, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią, ir pabrėžiama, jog faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-87-895/2015).

4.3. Apeliantas skunde teigia, kad byloje šalys susitarė dėl atliekamo darbo (mašinos remonto), atliekamas darbas įvardijamas kaip pagalba draugui, vengiant įteisinti darbo santykius. Nurodo, kad pagal pateiktus paaiškinimus dėl nelegalaus darbo nustatyta, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl darbo sutarties sąlygų (mašinos remonto darbai), tačiau toks susitarimas nebuvo įteisintas darbo sutartimi. Atkreipia dėmesį į tai, kad teisės aktai nenumato galimybės tartis dėl darbo su draugais, senais pažįstamais ir dėl šios priežasties nesudaryti darbo sutarties, ir prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią. Teisės aktuose įtvirtintos teisės normos, suteikiančios galimybę įdarbinti asmenis pagal terminuotą darbo sutartį nepilnam darbui, todėl paaiškinimas, kad dirbantis asmuo „...neturėtų laiko kada dirbti pas apeliantą...“, yra niekinis. Taip pat nurodo, jog teismas nutarime pripažino, kad darbinės funkcijos buvo atliekamos patikrinimo dieną, tačiau tik kelias valandas, dėl ilgesnio dirbto darbo fakto šalys nepasisakė, siekdamos išvengti administracinės atsakomybės, tačiau darbinių funkcijų atlikimo faktas konstatuotas, dėl to kaltas asmuo turėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Teigia, jog šiuo atveju yra visi nurodyti nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyvieji požymiai, t. y. E. P. 2023 m. spalio 30 d. realiai dirbo A. U., vykdančio veiklą pagal individualios veiklos pažymą, naudai - atliko mašinos remonto darbus, su juo nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis ir nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie jo priėmimą dirbti. Tai, kad paprašius dirbti, su E. P. nebuvo aptartas darbo užmokesčio klausimas, taip pat tai, jog jis yra A. U. draugas, senas pažįstamas, išvados dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimo nekeičia. Tai nėra esminis nelegalaus darbo požymis, svarbiausia yra tai, jog dirbo tokį nuolatinio pobūdžio darbą, už kurį privalo būti mokamas atlyginimas.

5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą A. U. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-04-15 nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad darbo sutartis turi esminių požymių, kurie ją skiria nuo kitų sutarčių, t. y.: 1) darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, t. y. jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją, tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės), nes civilinių sutarčių esmė - šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu; 2) atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N-575-3332/2009, N-575-454/2012, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002, kasacinė nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942-2018). Teigia, kad, remiantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taip pat teismų praktika, nors nelegalus darbas ir yra suprantamas kaip atlygintinis darbas, kas nurodyta net ir pačiame nutarime, nagrinėjamoje byloje visiškai nėra jokių įrodymų apie tai, kad E. P. dirbo pas jį atlygintinai. Pažymi, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui negali būti perkelta pareiga įrodyti savo nekaltumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-10-628/2020). Dėl to Institucija nagrinėjamoje byloje turi pareigą įrodyti visas E. P. nelegalaus darbo pas jį sąlygas. Pažymi, kad to Institucija apeliaciniu skundu net neginčija. Taip pat Institucija apeliaciniame skunde visiškai nekelia jokio ginčo dėl jo ir E. P. santykių, t. y., jog jie yra seniai pažįstami draugai. Taip pat teigia, kad Institucija neginčija ir to, jog E. P. 2023-10-30 vilkėjo jam pačiam priklausančius rūbus, o ne darbo drabužius. Pažymi, kad teismas nutarime nustatė, jog jokie bylos įrodymai nepatvirtina, kad kokiu nors kitu laiku, nei 2023-10-30, E. P. būtų dirbęs jo paprašytas. Tai taip pat apeliaciniu skundu neginčijama. Pažymi, jog Institucija net neginčija to, kad jo vykdoma individuali veikla net nėra transporto priemonių remontas/ardymas. Tačiau Institucija vis tik laikosi pozicijos, jog E. P. pas jį dirbo nelegaliai. Teigia, kad tokia Institucijos pozicija visiškai yra nepagrįsta, motyvuojama vien tik subjektyviomis Institucijos interpretacijomis. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog tarp jo ir E. P. buvo paslėptas susitarimas dėl atsiskaitymo už darbą, tačiau koks konkrečiai atlyginimas tarp šalių buvo sutartas, kokia tvarka ir kokiu periodiškumu jį buvo sutarta mokėti, piniginis ar ne tas atlyginimas buvo, Institucija nei nurodė, nei įrodinėjo. Taigi, byloje visiškai nėra jokių įrodymų apie atlygintinumą, kaip darbo teisinių santykių požymį.

5.1. Taip pat nurodo, kad Institucija nenurodė jokių argumentų, įrodymų, kurie patvirtintų, jog tarp jo ir E. P. buvo kokia nors darbo tvarka, t. y., jog E. P. turėjo paklusti kokiai nors jo nustatytai darbo tvarkai. Priešingai, byloje esantys „Messenger“ programėlės išrašai atspindi jo ir E. P. susirašinėjimus dėl derinimosi, kada pradėti dirbti būtent 2023-10-30, t. y. tarp šalių buvo draugiški santykiai, o ne iš jo pusės duodami nurodymai E. P., kada ir kur jam atvykti (ar 9 val., ar 10 val. ir pan.). E. P. kaip tik buvo sudaromos galimybės pačiam pasirinkti, kada patogiau atvykti ir padėti atlikti tam tikrą vienkartinį darbą. Vadinasi, jokio pavaldumo tarp jo ir E. P. nebuvo. Taip pat apeliaciniu skundu neįrodyta konkreti darbo tvarka, kurią jis būtų nustatęs E. P. - nei darbo grafikas, nei darbo atlikimo eiga/schema/tvarka, nei pati darbo funkcija, nei įrankių suteikimo faktas, nei disponavimo patalpomis galimybė ar pan.

5.2. Pažymi, jog, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, ,,<...> svarbiausia yra tai, kad dirbo tokį nuolatinio pobūdžio darbą <...>“, tačiau Institucija niekada taip ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų E. P. nuolatinį darbą jo naudai. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina tik tai, kad E. P. pas jį dirbo keletą valandų 2023-10-30. Pati Institucija net neginčija, jog tai nepatvirtina darbo nuolatinio pobūdžio kaip darbo teisinių santykių požymio. Teigia, kad tai, jog E. P. buvo patalpose, kurias jis naudoja savo veiklos vykdymui, ir jam padėjo atlikti tam tikrą vienkartinį darbą, neįrodo jokių kitų darbo santykiams būdingų požymių.

5.3. Nurodo, kad nors skunde teigiama, jog jis tvarkė kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę ir taip siekė sau naudos, tačiau Institucija neprašė apklausti kaip liudytojo A. K., ar jis iš jo yra užsakęs kokias nors paslaugas. Kitų aplinkybių dėl komercinių santykių tarp jo ir A. K. Institucija nei nurodė, nei įrodė. Dėl to teigia, jog aplinkybė, kad jis, padedamas E. P., 2023-10-30 remontavo transporto priemonę, norėdamas iš to gauti pajamas, išimtinai yra nepagrįstos Institucijos interpretacijos. Nesutinka su Institucijos skundo argumentu, jog asmuo negali padėti atlikti vienkartinio darbo kitam asmeniui, net jeigu jie yra draugai ar seni pažįstami. Teigia, kad jau vien iš tokių nuostatų galima suprasti, jog Institucijos nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, be to, tokia Institucijos pozicija visiškai prieštarauja teismų praktikai (Panevėžio apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-50-350/2017; Kauno apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-386-926/2021). Dėl to teigia, kad šiuo atveju tarp jo ir E. P. tiesiog buvo dviejų pažįstamų susitarimas dėl vienadienės (apskritai - keliasdešimt minučių ar valandos) pagalbos vienkartiniu atveju, tai buvo savitarpio pagalba tarp dviejų draugų, jokio tęstinumo E. P. ir jo santykiuose nėra, jokio pavaldumo ar tvarkos tarp jų taip pat nėra. Dėl to mano, kad skundžiamas nutarimas turi būti paliktas galioti be jokių pakeitimų, o apeliacinis skundas atmestas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti apylinkės teismo nutarimą, kuriuo administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį A. U. nutraukta, nesant jo veiksmuose nusižengimo sudėties, ir palikti galioti Institucijos 2023-12-15 nutarimą, kuriuo A. U. nubaustas už nelegalų darbą. Taigi, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

6.1. ANK 569 straipsnyje nustatyta, jog teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, jei teismų sprendimai yra pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-27-942/2020, 2AT-16-489/2023).

7. Institucijos 2023-12-15 nutarimu A. U. buvo pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, o skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu administracinio nusižengimo teisena nutraukta. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime konkrečiai nenurodė ANK 565¹ straipsnyje įtvirtintos aplinkybės, dėl kurios administracinio nusižengimo teisena negalima ir kurios pagrindu administracinio nusižengimo teisena A. U. nutrauktina, tačiau iš pirmosios instancijos teismo argumentų dėl administracinio nusižengimo teisenos nutraukimo matyti, kad administracinio nusižengimo teisena, pradėta A. U. atžvilgiu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nutraukta ANK 565¹ straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu - padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių.

7.1. Institucija apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutarimą panaikinti ir palikti galioti Institucijos priimtą nutarimą, kuriuo A. U. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.

7.2. Administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo požymius (ANK 2 straipsnio 4 dalis).

7.3. ANK 95 straipsnio 1 dalyje nelegalaus darbo turinys neįtvirtintas, ANK 95 straipsnio 1 dalies teisės normos dispozicija yra blanketinė, nukreipiančioji – nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo sudėties, požymiai atskleidžiami kituose teisės aktuose. Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Imperatyvus reikalavimas sudaryti darbo sutartį raštu ir apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki nustatytos darbo pradžios įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalyje ir 43 straipsnio 1 dalyje, kuriose reglamentuojamos nuostatos darbo sutarties sudarymui ir darbo sutarties formai.

7.4. Darbo sutartis – darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 32 straipsnio 1 ir 2 dalys). Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 33 straipsnio 2 dalis, 42 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 34 straipsnį kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės. Darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas. Darbo sutartyje šalys nustato darbo užmokestį per mėnesį (mėnesio algą) ar už darbo valandą (valandinį atlygį) ir jis negali būti mažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą ar minimalųjį valandinį atlygį. Darbdavys ir darbuotojas taip pat susitaria dėl darbovietės, kurioje savo darbo funkciją atliks darbuotojas. Darbo funkcijos atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta. Jeigu darbuotojas neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos ar ji nėra nuolatinė, darbuotojo darboviete laikoma ta darbovietė, iš kurios darbuotojas gauna nurodymus.

7.5. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad darbo sutartis turi esminių požymių, kurie ją skiria nuo kitų sutarčių. Pirma, tai, jog darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Antra, atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N-575-3332/2009, N-575-454/2012, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-942/2020).

7.6. Teismų praktikoje nurodyta, kad tam, jog būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti: 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos: asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-25-942-2018, 2AT-27-942/2020). Kartu nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos kontekste pažymėtina, kad tai, jog darbdavys su dirbančiuoju susitarė, kad už darbą nebus mokama, arba faktiškai už darbą yra nemokama, nepaneigia darbo santykių tarp jų buvimo. Nustatant atlygintinumo faktą, nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, jog dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Atlygintinumas gali būti nustatomas vadovaujantis visais įstatymo leistinais įrodymais. Atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, galima konstatuoti, kad dirbamas atlygintinas darbas, įvertinant darbo pobūdį, jo trukmę ir pan. Tai, jog byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą, ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą; nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: pinigais, natūra ar kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N-575-2068/2011, N-575-3202/2011). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad jeigu asmuo bendrovėje atlieka darbo funkcijas, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią, pabrėžiama, jog faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-87-895/2015).

8. Byloje nustatyta, kad 2023 m. spalio 30 d. E. P. remontavo automobilį. Taigi, esminis klausimas, į kurį reikia atsakyti, sprendžiant dėl A. U. atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, yra tas, ar E. P. darbas, remontuojant automobilį BMW A. U. nuomojamame garaže, yra laikytinas darbu, kuriam taikomi darbo įstatymai.

8.1. Tiek paaiškinime, tiek ir pirmosios instancijos teisme A. U. nurodė, jog jis nusipirko sugedusį automobilį, jam buvo variklio defektas, tą automobilį susiremontavo, paprašė draugo E. P. jam padėti ir į automobilio BMW saloną sudėti komfortiškesnes sėdynes (b. l. 16, 49-53). A. U. parodymus, jog jis nusipirko automobilį su variklio defektu, pirmosios instancijos teisme patvirtino kaip liudytojas apklaustas D. B., kuris parodė, jog jis Jungtinėje Karalystėje užsiima automobilių prekyba, 2022 m. prieš Šv. Kalėdas jis A. U. pardavė automobilį BMW, kuris turėjo variklio defektą, dokumentuose, su kuriais automobilis traliuku buvo gabenamas, nurodytas A., tai yra asmuo, kuris tą automobilį vežė į Lietuvą (b. l. 68-69). Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog A. U. ir liudytojo D. B. parodymus dėl automobilio pirkimo patvirtina ir jų pateiktas susirašinėjimas per „Messenger“ programėlę (b. l. 65). Tai, kad pareigūnui, atlikusiam patikrinimą, įvykio metu buvo pateikti užsienio kalba surašyti automobilio dokumentai (b. l. 25-26), kuriuose kaip automobilio BMW pirkėjas nurodytas A. K., nepaneigia A. U. ir D. B. parodymų, jog minėtą automobilį įsigijo A. U., o A. K. tą automobilį tik gabeno į Lietuvos Respubliką. Be to, pažymėtina, kad duomenų, jog įvykio metu garaže buvęs automobilis nuosavybės teise buvo registruotas A. K. vardu, Institucija nepateikė. Dėl to nepaneigta A. U. versija, jog 2023-12-21 pratęstos nuomos sutarties su J. U. pagrindu (b. l. 60-61, 62-63) nuomojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo remontuojamas paties A. U. įsigytas automobilis. Tuo pačiu įvertinami ir liudytojo E. P. pirmosios instancijos teismui duoti parodymai, jog manė, kad automobilis yra A. U., nes matė, kaip pastarasis gal kokį mėnesį tuo automobiliu važinėjo (b. l. 75-76).

8.2. E. P., tiek 2023-10-30 rašydamas paaiškinimą, tiek byloje apklaustas kaip liudytojas, parodė, jog jis A. U. padėjo sutvarkyti automobilį – iš bagažinės pajungti papildomus laidus komfortiškoms sėdynėms. Kaip teigė, A. U. padėjo tvarkyti automobilį iš draugiškumo, nes su A. U. yra draugai apie 5-6 metus (b. l. 18-19, 75-77). Šias E. P. nurodytas aplinkybes, o taip pat ir A. U. parodymus, jog jie yra draugai, patvirtina pateiktas jų bendravimas per „Messenger“ programėlę (b. l. 46). Be to, tiek A. U., tiek ir E. P. nurodytas aplinkybes dėl pagalbos tvarkant automobilį BMW, patvirtina ir įvykio vietoje pareigūno „Body“ kamera darytas vaizdo įrašas (b. l. 57), kuriame aiškiai užfiksuota, jog E. P. nurodė padedantis draugui tvarkyti automobilį.

9. Įvertinęs šias paminėtas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog A. U. ir E. P. parodymai yra nuoseklūs, sutampantys tarpusavyje, juos patvirtina byloje surinkti įrodymai, todėl jų parodymais netikėti nėra pagrindo.

10. Be to, iš Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. U. nuo 2021-11-15 vykdo individualią veiklą, kurios kodas 453000, t. y. veiklą, susijusią su variklinių transporto priemonių atsarginių dalių ir pagalbinių reikmenų pardavimu (b. l. 64). Kaip rodo byloje surinkti duomenys, įvykio metu A. U. nevykdė deklaruojamos individualios veiklos, t. y. nevykdė variklinių transporto priemonių atsarginių dalių ir pagalbinių reikmenų prekybos, o tik remontavo įsigytą automobilį. Be to, E. P. taip pat nevykdė jokios A. U. deklaruojamos individualios veiklos – nepardavinėjo jokių transporto priemonių atsarginių dalių ir pagalbinių reikmenų, pažymint, kad E. P. nuo 2021-12-19 dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoju (b. l. 21). Šie aptarti duomenys neleidžia daryti išvados, jog tarp A. U., kaip tariamo darbdavio, ir E. P., kaip tariamo darbuotojo, buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, t. y. tarp jų nebuvo pavaldumo, nebuvo sutarta dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą, be to, toks darbas nebuvo nuolatinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teisme liudytojas E. P. nurodė, kad jis A. U. padėjo tvarkyti automobilį tik tą vieną dieną. Nors 2023-12-13 Nelegalaus darbo tyrimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 22-26) nurodyta, kad asmuo dėvėjo darbinius drabužius, patalpose sumontuotas keltuvas, matėsi daug naudotų automobilių detalių, buvo išimtas variklis iš automobilio BMW, o tai, Institucijos pareigūno nuomone, patvirtina nelegalaus darbo faktą, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, jog tiek E. P., tiek ir pats A. U. įvykio metu dėvėjo drabužius, tinkamus darbui, kas, atliekant tokio pobūdžio darbus (šiuo nagrinėjamu atveju tvarkant automobilį), objektyviai paaiškinama. Tai, kad, kaip teigiama, garaže buvo matyti daug naudotų automobilių detalių, neįrodo, jog buvo atliekamas nelegalus darbas, nes, bylos duomenimis, A. U. užsiima variklinių transporto priemonių atsarginių dalių ir pagalbinių reikmenų pardavimu. Taip pat nelegalaus darbo fakto neįrodo ir tai, kad garaže sumontuotas keltuvas. Kaip pirmosios instancijos teismui paaiškino A. U., keltuvas buvo sumontuotas tam, kad jis pats galėtų pasiremontuoti savo ar žmonos automobilį. Tokius paaiškinimus paneigiančių duomenų byloje nesurinkta. Be to, šiuo atveju pažymėtina, jog garaže nėra daug laisvos vietos, kad automobilį būtų galima remontuoti jo nepakėlus. Todėl tai, jog garaže sumontuotas keltuvas, niekaip neįrodo, kad buvo dirbama nelegaliai. Įvertinus aptartas aplinkybes, Institucijos surašytame Nelegalaus darbo tyrimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti darbo požymiai nepatvirtina, kad dirbtas darbas turėtų būti vertinamas kaip nelegalus.

11. Aukštesnės instancijos teismas taip pat atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad Institucija, kuri privalo surinkti įrodymus dėl asmens kaltumo, objektyvių duomenų, patvirtinančių A. U. pareikštą kaltinimą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nesurinko, o nelegalaus darbo tyrimo akte, o taip pat ir Institucijos apeliaciniame skunde nurodyti duomenys nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis (pvz., nenustatyta, kam iš tikrųjų priklauso remontuotas automobilis BMW, ar E. P. minėtame garaže dirbo ir kitomis dienomis, ar E. P. įvykio dieną (2023-10-30), kaip pats nurodė, turėjo laisvadienį, t. y., jam nereikėjo vykti į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pan.).

12. Pagal teismų praktiką nelegalaus darbo privalomas požymis yra atlygis už darbą, nustatant atlygintinumo faktą, nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Apeliantas skunde teigia, jog nepateikimas byloje duomenų apie atlyginimo sumokėjimą nepanaikina atlygintinumo fakto, nes faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą, ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą; nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: pinigais, natūra ar kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N575-2068/2011, N575-3202/2011). Pažymėtina, kad atlygintinumas turi būti nustatomas vadovaujantis visais įstatymo leistinais įrodymais. Šiuo nagrinėjamu atveju Institucija nesurinko objektyvių duomenų, patvirtinančių duomenų, jog A. U. ir E. P. buvo susitarę dėl atlygio už padėjimą tvarkant automobilį. Liudytojas E. P. nurodė, kad už tai, kad jis padėjo A. U. tvarkyti automobilį, jis jokio atlygio negavo. Tai, kad E. P. nurodė, kad anksčiau jis iš A. U. buvo gavęs akumuliatorių, niekaip neįrodo, kad akumuliatorius buvo duotas kaip atlygis už pagalbą tvarkant automobilį įvykio metu. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, konstatuojama, kad atlygintinumo faktas byloje neįrodytas.

13. Remiantis tuo, kad pagal byloje surinktus įrodymus nenustatyta, jog tarp A. U. ir E. P. buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai Užimtumo įstatymo ir Darbo kodekso 42, 43 straipsnių prasme, daroma išvada, kad A. U. nepadarė veikos, turinčios ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo požymių (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas). Dėl to pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus duomenis, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas) ir pagrįstai administracinio nusižengimo teiseną A. U. nutraukė. Todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kurie iš esmės tėra tik nustatytų faktinių aplinkybių ir teismų praktikos perrašymas, nepaneigiant nei vieno apylinkės teismo argumento, nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus apeliacinio skundo ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 15 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.