Kauno apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus vyriausiosios darbo inspektorės R. B. (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. gegužės 6 d. nutarimo G. K. (toliau – G. K.) administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Institucijos apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Remiantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Kaip nustatyta ANK 569 straipsnyje, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.

6. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant pateikto apeliacinio skundo motyvus, jų kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo pagrįstumą ir objektyvumą visų pirma pažymėtina, kad ginčo dėl G. K. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 150 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjamu atveju nėra, todėl plačiau šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Institucijos apeliaciniame skunde keliami klausimai, susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu, tačiau tuo pagrindu ginčijant tik apylinkės teismo padarytą galutinę išvadą, jog byloje surinktų įrodymų nepakanka G. K. kaltei dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, pagrįsti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad vertindamas nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo sudėties objektyviuosius požymius, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai neatsižvelgė į paties G. K. dar ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei liudytojo A. L. A. išdėstytas vertinamo įvykio aplinkybes. Tuo vadovaudamasi, Institucija prašo pripažinti G. K. kaltu ir nubausti jį pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį.

7. Tačiau, aukštesnysis teismas, patikrinęs Kauno apylinkės teismo atliktą byloje surinktų įrodymų vertinimą ir teisės taikymą, sutinka, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų G. K. kaltei pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį pagrįsti, o tai yra pakankamas teisinis pagrindas nutraukti jo atžvilgiu pradėtą administracinio nusižengimo bylos teiseną, nesant šio administracinio nusižengimo požymių. Nesutikti su Kauno apylinkės teismo motyvais bei naikinti apylinkės teismo nutarimą vadovaujantis vien tik Institucijos apeliaciniame skunde išdėstytu faktinių aplinkybių vertinimu, teisinio pagrindo nėra. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir išsamiai išdėstė priimto nutarimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taigi jokių esminių procesinių pažeidimų bylos nagrinėjimo metu nepadarė. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi Institucija, nesudaro pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nutarimo panaikinimui.

8. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, jog nelegalaus darbo sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Teismų praktikoje pažymima, kad siekiant darbą vertinti kaip nelegalų būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, tai yra, darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.

9. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad E. P., paprašytas savo draugo G. K., padėjo jam keletą kartų atlikti tam tikrus darbus namo statybų aikštelėje, vertinamu atveju nėra. To neneigė nei E. P., nei G. K.. Tačiau, įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, pagrįstai manytina, kad tokia E. P. veikla buvo ne tęstiniai ir atlygintiniai darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo, o tik pažįstamų susitarimas dėl konkretaus darbo atlikimo savitarpio pagalbos pagrindu, ką visiškai pagrįstai skundžiamame nutarime konstatavo ir apylinkės teismas.

10. Pritariant apylinkės teismo išvadoms pažymėtina, kad apklausiamas teismo posėdžio metu E. P. parodė, kad jis tik kelis kartus G. K. padėjo iškrauti pastolius ir juos sumontuoti bei išmontuoti, pažymėdamas, kad jokių kitų darbų G. K. darbo vietoje – statybvietėje, jis neatliko. Taip pat liudytojas paaiškino, kad už pastolių pakrovimą ir sumontavimą jam nebuvo atlyginta, kadangi jis tik padėjo savo draugui G. K. paprašytas pagelbėti. Kadangi jie yra draugai, kiek ankščiau G. K. yra padėjęs jam, teikdamas konsultacijas dėl buto remonto darbų. Analogiškas aplinkybes patvirtino ir G. K.. Nors Institucija apeliaciniame skunde remiasi G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, pagal kuriuos E. P. padėdavo G. K. prie namo statybos darbų, kas, Institucijos vertinimu, paneigia E. P. parodymus, tačiau, aukštesniojo teismo manymu, vien tik šių duomenų G. K. kaltei pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį pagrįsti nepakanka. Įvertinus G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų visumą, visiškai aišku, kad nors G. K. ir nurodė, jog E. P. jam „padėdavo prie namo dirbti“, tačiau kokiais konkrečiais E. P. veiksmais ši pagalba pasireiškė, jis nedetalizavo. Tuo tarpu E. P. neneigiant, jog jis padėjo G. K. prie komentuojamo namo pastatyti pastolius ir juos išmontuoti, nepaneigtina išvada, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu G. K. kalbėjo būtent apie šiuos E. P. darbus, jokių statybos darbų, apie kuriuos kalbama Institucijos apeliaciniame skunde, neminėdamas.

11. Priešingos išvados apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti ir A. L. A. rašytiniame paaiškinime užfiksuoti duomenys, kad E. P. jo namo statybose atliko ne tik pastolių montavimo ir išmontavimo darbus, bet ir maišė cemento skiedinį, klijavo polesterolą ant namo sienų (b. l. 25). Vertinant šiuos A. L. A. paaiškinimus visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu šis liudytojas apklaustas nebuvo, o tiek E. P., tiek G. K. kategoriškai neigė, jog E. P. atliko kokius nors kitus statybos darbus komentuojamoje statybvietėje. Kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių aptartas A. L. A. rašytiniame paaiškinime išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nėra. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo metu pagal G. K. pareiškimą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimos pastolių vagystės. Sprendžiant iš G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, dėl pastolių vagystės jis įtaria būtent A. L. A.. Esant šiems duomenims, akivaizdu, kad dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo tarp G. K. ir A. L. A. šiuo metu yra susiklostę konfliktiniai santykiai, kuriuose neabejotinai galimas A. L. A. suinteresuotumas nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos baigtimi. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi vieningos pozicijos, jog bylose, kai tarp asmenų yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Atsižvelgiant į tokią teismų praktiką, A. L. A. rašytiniame paaiškinime išdėstytų duomenų nepatvirtinus nei vienam teismo posėdžio metu apklaustam proceso dalyviui, remtis vien tik jo teiginiais ir jų pagrindu pripažinti G. K. kaltu jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padaryme, nėra pagrindo.

12. Atsižvelgdamas į aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vertinamu atveju Institucija nepateikė neabejotinų duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad G. K. organizavo namo rekonstrukcijos darbus, kuriuos atliko E. P. tęstinai ir atlygintinai, taip pažeisdamas DK 42 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

13. Šios išvados kontekste svarbu paminėti, kad kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Tuo tarpu administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai.

14. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu teisės taikymu ir pritaria jo priimtam procesiniam sprendimui nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną, nesant G. K. veiksmuose administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, požymių. Institucija surašiusi administracinio nusižengimo protokolą, apeliaciniame skunde nepateikė nei vieno argumento, dėl kurio galima būtų abejoti pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistu kaip teisėtas ir pagrįstas, o Institucijos apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 6 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus vyriausiosios darbo inspektorės R. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.