Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-06-25 · Civilinė byla Nr. 2A-1298-258/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-07-01Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-06-25Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-25
Bylos Nr.
2A-1298-258/2015
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-01320-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Zita Smirnovienė
Atsakovas
UAB „Mevex“
Ieškovas
„BTA Insurance Company“ SE
Trečiasis asmuo
A. B.
Kategorijos
  • 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1298-258/2015Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01320-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.4.; 121.14.; 121.18.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės, Zitos Smirnovienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Mevex“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE Lietuvoje veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filialą ieškinį atsakovui UAB „Mevex“ dėl žalos atlyginimo (trečiasis asmuo A. B.).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas „BTA Insurance Company” SE, Lietuvoje veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filialą, prašė priteisti iš atsakovo UAB „Mevex“ 10156,03 Lt draudimo išmoką bei 5 procentų metinių procesinių palūkanų. Paaiškino, kad ieškovas apdraudė automobilio IVECO AS440S42 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. 2012 m. vasario 10 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis VW Golf. Šio įvykio kaltininkas UAB „Mevex“ darbuotojas A. B., vairavęs UAB „Mevex“ priklausantį automobilį IVECO AS440S42 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš įvykio vietos pasišalino. Ieškovas išmokėjo 10156,03 Lt draudimo išmoką dėl apgadinto automobilio VW Golf, todėl įgijo 10156,03 Lt reikalavimo teisę į atsakovą UAB „Mevex“ (t. I, b. l. 2-3, 17).

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Mevex“ prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad Vokietijos policija nesiėmė jokių veiksmų dėl atsakovo darbuotojo patraukimo atsakomybėn, todėl eismo įvykis pagal Vokietijos įstatymus nelaikytinas pavojingu. Trečiasis asmuo nepadarė jokio pažeidimo, dėl kurio jam būtų reikėję pasišalinti iš įvykio vietos: transporto priemonę vairavo blaivus, turėjo teisę vairuoti tos rūšies transporto priemones, transporto priemonė buvo apdrausta privalomuoju draudimu, jam administracinė atsakomybė nekilo, todėl jei būtų suvokęs, kad dalyvauja eismo įvykyje, tikrai būtų sustojęs ir nustatyta tvarka užpildęs su nukentėjusiuoju eismo įvykio deklaraciją ar atlikęs kitus formalumus pagal Vokietijos teisės aktus. Tačiau kontakto tarp transporto priemonių nebuvo arba buvo toks nežymus, kad A. B. nesuprato, kad būtent dėl jo veiksmų įvyko eismo įvykis, jis nežinojo ir nesuprato, kad galėjo kliudyti kitą automobilį. Ieškovas draudimo išmoką išmokėjo remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 3 str. 1 d. numatytais pagrindais, todėl neturi teisės reikalauti iš eismo įvykio kaltininko ar už jį atsakingo asmens susigrąžinti išmokėtos draudimo išmokos (t. I, b. l. 109-111).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo UAB „Mevex“ 10156,03 Lt žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. birželio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 704,90 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filialą, naudai. Teismas nustatė, jog ieškovas kaip draudikas, sumokėjo draudimo išmoką pagal pateiktus dokumentus, remdamasis Ditcingeno autostrados policijos skyriaus pažyma apie tai, jog transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (LT), vairuotojas sukėlė eismo įvykį ir iš įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis VW Golf. Išmokėjęs draudimo išmoką, ieškovas įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 4 p., CK 6.263 str. 1 d., 6.264 str. 1 d., 6.280 str. 1 d.). Sprendė, jog atsakovo atsiliepime išdėstyti samprotavimai yra nepagrįsti, deklaratyvūs.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) UAB „Mevex“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Paaiškino, kad teismas nepagrįstai sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė CK 6.263 str. 1 d., pagal kurią kyla deliktinė atsakomybė. Ginčo atveju nėra ginčijamas žalos faktas, o tik draudiko teisė pagal TPVCAPD įstatymo 22 str. reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Ieškovas išmokėjo draudimo išmokas nesant TPVCAPD įstatymo 22 str. 1 d. ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59 p. numatytų pagrindų, todėl neturi teisės reikalauti, jog sumokėtas sumas atsakovas grąžintų. Teismas neteisingai nustatė, jog atsakovo darbuotojas pasišalino iš įvykio vietos. Vokietijos Ditcingeno autostrados policijos skyriaus policijos pažyma skirta nustatyti įvykio aplinkybes, o ne konstatuoti aplinkybes, kad jos sukeltų juridines pasekmes ir patraukti asmenį atsakomybėn. Todėl šios pažymos nepakanka išvadai, jog buvo pasišalinimas iš įvykio vietos TPVCAPD įstatymo 22 str. 1 d. 4 p. prasme. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d. numato, kad už pasitraukimą iš įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles kyla administracinė atsakomybė. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, jog iš eismo įvykio vietos pasišalinta tyčia. Trečiasis asmuo paaiškino, kad eismo įvykis padarytas esant transporto spūsčiai, todėl nei jis, nei policija, buvusi eismo įvykio vietoje, įvykio nepastebėjo ir skatino judėti greičiau. Todėl trečiasis asmuo galėjo nesuprasti, kad padarė žalos kitam eismo dalyviui ir paliko įvykio vietą nesant tyčios. Teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, kadangi jame įvertinti tik keli proceso šalių pateikti įrodymai ir argumentai (t. I, b. l. 181-183).

Atsiliepimas

Ieškovas „BTA Insurance Company” SE, Lietuvoje veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filialą, atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškino, kad Vokietijos Ditcingeno autostrados policijos pažyma patvirtina aplinkybę, kad atsakovo vairuotojas sukėlė eismo įvykį ir po to pasišalino iš eismo įvykio vietos. Tai, kad vairuotojas yra nenubaustas administracine tvarka nereiškia, kad atsakovas gali išvengti civilinės atsakomybės (t. I, b. l. 193-194).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas).

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo atsakovo UAB „Mevex“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

Apeliacinis skundas grindžiamas įrodinėjimu, kad Vokietijoje 2012 m. vasario 10 d. eismo įvykio metu transporto priemonę IVECO AS440S42 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusiam atsakovo UAB „Mevex“ darbuotojui A. B. dėl pasišalinimo iš eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas automobilio Volkswagen Golf, vietos, administracinė atsakomybė nekilo, automobilis buvo apdraustas, todėl atsakomybę dėl žalos atlyginimo turi prisiimti ne atsakovas, o draudimo bendrovė.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Tuo tarpu TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. yra išvardinti savarankiški pagrindai, kuriems atsiradus draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę reikalauti sumokėtos dėl padarytos žalos sumos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Vienas iš šių pagrindų yra kai atsakingas asmuo pasišalina iš įvykio vietos (1 d. 4 p.). Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 795) 59.4 p. įtvirtinta analogiška nuostata, suteikianti draudikui teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų pasišalinęs iš įvykio vietos atsakingas už žalos padarymą asmuo. Išvardintose teisės aktų nuostatose nenustatyta, kad pasišalinimas iš įvykio vietos turi būti tyčinis. Todėl aplinkybė, kad atsakovo darbuotojas (vairuotojas) už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos nebuvo nubaustas administracine tvarka nepaneigia draudiko teisės reikalauti išmokėtos draudimo išmokos. Civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje gali būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar asmeniui buvo taikyta administracinė atsakomybė. Vienu veiksmu gali būti padaroma žala skirtingoms vertybėms, kurias saugo ir gina skirtingos teisės šakos: administracinė, baudžiamoji, civilinė, darbo teisė. Atitinkamai asmeniui už tą patį veiksmą gali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis Nr. 3K-3-108/2014). Administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Tuo tarpu civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 str. 2 d.).

Ginčo atveju keliamas klausimas dėl draudimo išmokos grąžinimo už didesnio pavojaus šaltiniu padarytos žalos atlyginimą. Civilinėje teisėje didesnio pavojaus šaltinis suprantamas kaip asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad dėl tam tikro objekto ar veiklos, kaip keliančių didesnį pavojų aplinkiniams, pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis (2012 m. vasario 13 d. nutartis Nr. 3K-3-13/2012). CK nuostatose įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga visiems asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nepadarytų žalos; už neteisėtus veiksmus ar neveikimą, inter alia pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymą, numatyti tam tikri teisiniai padariniai – civilinės atsakomybės taikymas. Didesnio pavojaus šaltinio valdymas sukelia valdytojui didesnę nei įprasta rūpestingumo ir atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos valdyti didesnio pavojaus šaltinį: jo valdytojas vien dėl to, kad valdo didesnio pavojaus šaltinį arba užsiima didesnio pavojaus veikla, keliančia didesnę grėsmę, privalo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų, inter alia rūpintis, kad jo valdomo didesnio pavojaus šaltinio neužvaldytų kiti asmenys. Reikalaujamas didesnio rūpestingumo ir atidumo laipsnis turėtų būti toks, kad nebūtų sudaryta prielaidų žalai atsirasti. Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuota CK 6.270 str. Pagal šios teisės normos nuostatas didesnio pavojaus šaltinio (transportų priemonių, mechanizmų ir kt.) padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (1 d.), t. y. atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą yra preziumuojama. Valdytoju nėra laikomi asmenys, didesnio pavojaus šaltinį naudojantys darbo procesui pagal darbo sutartį. Tokiu atveju valdytoju laikomas darbdavys, esantis didesnio pavojaus šaltinio savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-119/2009).

Civiliniame procese abi šalys turi vienodą pareigą teikti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą sudarančius įrodymus (CPK 178 str.). Įstatymas nėra įtvirtinęs sąlygų, kurioms esant tam tikri faktai gali būti nustatyti bei kurios sąlygos daro tokio fakto nustatymą neleistinu. Taigi fakto nustatymas galimas, jeigu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pareiškėjas pasieks tikslą – teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su bylos dalyku, egzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėje byloje 3K-3-513/2004 pabrėžia, jog bendra taisyklė yra ta, kad įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Šis principas leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo tikimybę. Šį principą būtina taikyti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos materialinį teisinį pobūdį, nes tai lemia griežtesnio ar liberalesnio įrodymų pakankamumo nustatymo kriterijų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apelianto argumentus, kad atsakovo darbuotojas eismo įvykio nesukėlė ir iš eismo įvykio nepasišalino. Vokietijos Badeno-Viurtembergo Liudvigsburgo policijos valdybos Ditcingeno autostrados policijos skyriaus 2012 m. vasario 14 d. pažyma (t. I, b. l. 22-23) patvirtina, kad 2012 m. vasario 10 d. 7.43 val. Viurcburgas-Štutgartas 585,2 km įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo atsakovo vilkikas (valst Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe. Taigi oficialiu rašytiniu įrodymu – kompetentingos Vokietijos institucijos išduotu dokumentu, atsakovo transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį yra identifikuota (CPK 197 str. 2 d.). Kaip matyti iš atsakovo darbuotojo (vairuotojo) paaiškinimų, jis neginčijo, jog nurodytoje kelio atkarpoje ir tuo metu jis vairavo atsakovo transporto priemonę (t. I, b. l. 42-43). Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti priešingai, kad šiame eismo įvykyje dalyvavo ne atsakovui priklausantis vilkikas su puspriekabe, taip pat nepateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovo darbuotojas buvo praradęs galimybę valdyti transporto priemonę. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas jam priklausančios transporto priemonės nedalyvavimą eismo įvykyje taip pat grindė atsakovo vilkiko IVECO AS440S42 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinto automobilio VW Golf ir kito automobilio VW Golf (pavyzdinio) nuotraukomis (t. I, b. l. 37). Tačiau apgadinto automobilio ir pavyzdinio automobilio aukščiai akivaizdžiai skiriasi, taip pat nėra aiški tiksli atsakovo vilkiko fotografavimo data, todėl šios nuotraukos neįrodo, kad atsakovo transporto priemone negalėjo būti padaryti nuotraukose matomi sugadinimai apgadintai transporto priemonei. Taigi apeliantas neįrodė, jog jam priklausantis vilkikas, vairuojamas atsakovo darbuotojo (trečiojo asmens), eismo įvykyje nedalyvavo, taip pat nenuginčijo didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltės prezumpcijos. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.270 str. nuostatomis, pagrįstai sprendė ir priteisė transporto priemonės draudikui iš atsakovo, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, draudimo išmoką, kurią draudikas atlygino žalą nukentėjusiajam. Kadangi pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir tinkamai taikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Rita KisielienėDanutė KutrienėZita Smirnovienė