- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-11
- Bylos Nr.
- e2A-1907-803/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00740-2022-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Pareiškėjas
- J. U., A. U.
- Suinteresuotas asmuo
- sodininkų bendrija „Vita“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų J. U. ir A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. U. ir A. U. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys byloje: sodininkų bendrija „Vita“ ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai J. U. ir A. U. prašė teismo nustatyti faktą, kad pareiškėjai įgyjamąją senatimi įgijo nuosavybės teises į nesuformuotą žemės sklypą sodininkų bendrijos „Vita“ plane pažymėtą Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Nurodė, kad Žemės sklypas ribojasi su pareiškėjų 2012 m. vasario 20 d. įsigytu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir SB „Vita“ plane pažymėtu numeriu „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – pareiškėjų sklypas). Į šalia pareiškėjo sklypo esantį Žemės sklypą 10 metų niekas nebuvo atvažiavęs. Iš pradžių Žemės sklypas buvo apleistas, vėliau pareiškėjai jį pradėjo tvarkyti, rinkti šiukšles, kiekvienais metais pjauti žolę. Dėl to pareiškėjai turi teisėtą ir pagrįstą lūkestį įsigyti Žemės sklypą. Valstybė visus 10 metų nesirūpino Žemės sklypu, neprižiūrėjo jo ir nesirūpino juo, kaip savininkė.
2. Suinteresuotas asmuo SB „Vita“ patvirtino, kad Žemės sklypas nuo 1992 metų buvo bešeimininkis, neprižiūrimas. Sodininkų bendrijos pirmininkas vienasmeniškai, be visuotinio bendrijos narių susirinkimo, priimti sprendimų dėl SB „Vita“ sklypų neturi įgaliojimų.
Šalies argumentai
3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) nesutiko su prašymu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjų prašymas negali būti tenkinamas dėl draudimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.69 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjų J. U. ir A. U. prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė kaip nepagrįstą.
5. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog Žemės sklypas būtų privatizuotas (įgytas kaip privati nuosavybė), todėl pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 8 punktą šis Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo tokio valdymo laiko ar kitų aplinkybių, negali būti pagrindu pripažinti nuosavybės teisės faktą įgyjamąja senatimi. Tokios išvados negali pakeisti ir pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad jie nuo 2012 m. vasario 20 d. minėtame Žemės sklype kasmet pjauna žolę, o valstybė Žemės sklypu nesirūpina.
6. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Pareiškėjai J. U. ir A. U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Teismas netinkamai taikė įgyjamosios senaties instituto sąlygas. Teismas nepagrįstai rėmėsi Nacionalinės žemės tarnybos paaiškinimais, kad Žemės sklypas priklauso valstybei. Pagal Žemės įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktą Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklauso kita įstatymų nustatytais pagrindais savivaldybių ir privačios nuosavybės teise neįgyta žemė. Pareiškėjai pateikė duomenis, patvirtinančius, kad iki pareiškimo pateikimo teismui dienos Nacionalinė žemės tarnyba Žemės sklypą vertino, kaip priklausantį konkrečiam fiziniam asmeniui. Nacionalinė žemės tarnyba buvo atsisakiusi leisti pareiškėjams įsigyti Žemės sklypą, nes jis yra paskirtas fiziniam asmeniui. Tačiau pareiškėjams pateikus pareiškimą teismui, Nacionalinės žemės tarnybos pozicija pasikeitė, ji nurodė, kad Žemės sklypas priklauso valstybei.
7.2. Per 10 metų valstybė nesirūpino Žemės sklypu, neprižiūrėjo ir juo nesinaudojo. Dėl to negalima vien tik formaliai vertinti, kad dėl šios aplinkybės pareiškėjų prašymas yra nepagrįstas. Būti nekilnojamojo turto savininkų reiškia ne tik teises, bet ir pareigas. Teismas nepagrįstai teigia, kad nėra svarbi aplinkybė, jog Lietuvą atstovaujanti institucija nesirūpino Žemės sklypu. Priešingai, būdama savininkę atstovaujančia institucija, Nacionalinė žemės tarnyba turėjo elgtis atsakingai: inicijuoti Žemės sklypo kadastrinius matavimus, įregistruoti Žemės sklypą Lietuvos Respublikos vardu, prižiūrėti ir (ar) perleisti kitiems asmenims įstatymų nustatyta tvarka. Nuo 1992 m. potvarkio, pagal kurį Žemės sklypas buvo suteiktas fiziniam asmeniui, neatlikusiam iki pabaigos privatizavimo procedūros, Nacionalinės žemės tarnyba neatliko jokiu veiksmų, kad Žemės sklypas būtų registruotas valstybės vardu.
7.3. Valstybę atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos neveikimas neturėtų būti pateisinamas ir aiškinamas, kaip teisėtas ir pagrįstas. Tuo tarpu pareiškėjai nuo pat nuosavybės teisių į jiems priklausantį žemės sklypą įsigijimo momento ne tik ieškojo būdų įsigyti Žemės sklypą, bet ir jį prižiūrėjo. Teismas neįvertino ir nepasisakė, kodėl bylai nėra reikšmingos aplinkybės, kad pareiškėjai Žemės sklype kiekvienais metais pjovė žolę, rinko šiukšles, tai yra nesuformuotu Žemės sklypu rūpinosi kaip savo, tai pat, kad pareiškėjai ne kartą kreipėsi į sodų bendrijos pirmininkus, siekdami išsiaiškinti, ar yra įregistruota nuosavybės teisė į Žemės sklypą, ar mokami sodų bendrijos mokesčiai. Sodų bendrijos pirmininkė atsiliepime į pareiškimą patvirtino, kad nuosavybės teisės į Žemės sklypą yra neregistruotos, sodų bendrijos mokesčiai nėra mokami.
7.4. Vien tik formalus įgyjamosios senaties instituto sąlygų taikymas iš esmės apriboja pareiškėjų, kaip nekilnojamojo turto savininkų teises. Teismas turi diskrecijos teisę nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos, jeigu tai yra konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamai pagrindų nukrypti nuo teismų suformuotos įgyjamosios senaties sąlygų taikymų praktikos. Teismas turėjo taikyti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, leidžiančius nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Taigi valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Pagal Žemės įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktą Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklauso kita įstatymų nustatytais pagrindais savivaldybių ir privačion nuosavybėn neįgyta žemė. Žemės sklypas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. liepos 14 d. potvarkiu Nr. 883p „Dėl sodų sklypų pardavimo“ buvo skirtas S. M. bei suprojektuotas ir pažymėtas sodininkų bendrijos „Vita“ suplanavimo projekte (generaliniame plane), tačiau nebuvo privatizuotas. Dėl to liko valstybės nuosavybe.
8.2. Pagal teismų praktiką CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Taigi vien aplinkybė, kad teisės į daiktą (sodo sklypą) neįregistruotos valstybės vardu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad daiktas nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Darytina išvada, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas užkerta kelią įsigyti valstybei priklausantį Žemės sklypą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų.
Šalies argumentai
8.3. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad jiems pateikus pareiškimą teismui, Nacionalinės žemės tarnybos pozicija pasikeitė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. liepos 14 d. potvarkis Nr. 883p „Dėl sodų sklypų pardavimo“ buvo administracinis aktas, pagal kurį buvo patvirtinta teisė įsigyti valstybinės Žemės sklypą iš valstybės. Tačiau S. M. Žemės sklypo neprivatizavo, todėl Žemės sklypas liko valstybės nuosavybe.
8.4. Imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją. Teismas pagrįstai nurodė, kad valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo tokio valdymo laiko ar kitų aplinkybių, negali būti pagrindu pripažinti nuosavybės teisės fakto įgyjamąja senatimi. Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad jie nuo 2012 m. vasario 20 d. Žemės sklype kasmet pjauna žolę, o valstybė Žemės sklypu nesirūpina, negali pakeisti šios išvados.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
9. Byloje kilo ginčas dėl teisės į žemės sklypą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjai 2012 m. vasario 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo žemės sklypą SB „Vita“ (el.b., l. 6-7). Šalia pareiškėjams priklausančio sklypo yra Žemės sklypas, kuris nėra suformuotas, SB „Vita“ plane pažymėtas numeriu (duomenys neskelbtini) (el.b., l. 8). Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. liepos 14 d. potvarkiu Nr. 883p. „Dėl sodų sklypų pardavimo“ buvo numatyta parduoti SB „Vita“ esantį sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) S. M. (el.b., l. 13-14). Duomenų, kad S. M. būtų sumokėjęs už jam paskirtą Žemės sklypą, byloje nėra (el.b., l. 11-12), nuo SB „Vita“ įsteigimo 1992 m. Žemės sklypas nebuvo prižiūrimas, nuo 2014 m. niekas nesikreipė į SB „Vita“ dėl bendrijos nario mokesčio (el.b., l. 27).
10. Pareiškėjai 2020 m. sausio 30 d. pateikė Nacionalinei žemės tarnybai prašymą dėl Žemės sklypo privatizavimo. Nacionalinės žemės tarnyba 2020 m. vasario 26 d. pareiškėjų prašymo netenkino, nurodydama, kad Žemės sklypas pagal Vilniaus rajono valdybos 1992 m. liepos 14 d. potvarkį Nr. 883p. yra skirtas kitam asmeniui. Kadangi pareiškėjams Žemės sklypas nebuvo skirtas iki 1995 m. gegužės 18 d., todėl Žemės sklypas negali būti parduotas pareiškėjams (el.b., l. 9-10). Pareiškėjai, remdamiesi aplinkybe, kad siekdami, jog Žemės sklype nebūtų piktžolių ir kitų kenkėjiškų augalų, nuo 2012 m. vasario 20 d. pradėjo tvarkyti Žemės sklypą, pjovė kiekvienais metais žolę, rinko šiukšles, tai yra rūpinosi juo, kaip savu, 2022 m. kovo 28 d. pateikė teismui pareiškimą dėl nuosavybės teisės į Žemės sklypą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Dėl pareiškėjų teisės įgyti Žemės sklypą pagal įgyjamąją senatį pagrindų
11. Daikto įgijimo pagal įgyjamąją senatį pagrindus reglamentuoja CK 4.68-4.71 straipsniai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
12. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta esminė aplinkybė, kad Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. liepos 14 d. potvarkiu Nr. 883p. teisė įsigyti Žemės sklypą buvo suteikta S. M., kuris šios teisės neįgyvendino. Pagal Žemės įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktą Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklauso kita įstatymų nustatytais pagrindais savivaldybių ir privačion nuosavybėn neįgyta žemė. Taigi pagal Žemės įstatymo nuostatas pripažintina, kad faktiškai Žemės sklypas priklauso valstybei.
13. Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
15. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė tik į tuos daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso nuosavybės teise. Vadinasi, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso ne tik nuosavybės teise, bet ir kitu teisiniu pagrindu, kuris yra pakankamas pripažinti, kad valstybė arba savivaldybė turi daugiausia teisių į daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).
16. Aptarta kasacinio teismo suformuota praktika patvirtina, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti faktai, jog Nacionalinės žemės tarnyba nesirūpino Žemės sklypu, jo neprižiūrėjo, neįregistravo valstybės nuosavybės teisių į jį, nepaneigia valstybės nuosavybės teisių į Žemės sklypą ir dėl to nesuteikia pareiškėjams teisės įgyti nuosavybės teisių į Žemės sklypą pagal įgyjamąją senatį. Pripažintina, kad įstatymai visiems žemės sklypų savininkams nustato vienodą atsakomybę už savo nuosavybės nepriežiūrą. Dėl to pareiškėjai savo pažeidžiamas teises ir interesus dėl neprižiūrimo šalia jiems nuosavybės teise priklausančio sklypo esančio Žemės sklypo gali ginti kitais CK įtvirtintais savininko teisių gynimo būdais.
17. Pareiškėjai taip pat nepagrįstai remiasi aplinkybėmis, kad jie daugiau nei dešimt metų prižiūrėjo ir tvarkė Žemės sklypą kaip savo, siekė išsiaiškinti, ar yra įregistruotos nuosavybės teisės į Žemės sklypą, o asmuo, kuris galėjo (turėjo) teisę valdyti Žemės sklypą, tokia teise nepasinaudojo.
18. Pagal CK 4.70 straipsnio 1 dalį asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų.
19. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Vadinasi, sprendžiant dėl daikto valdymo teisėtumo, turi būti vertinama, ar valdymo įgijimo pagrindas yra tapatus kuriam nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir tik dėl susiklosčiusių specifinių aplinkybių asmuo netapo daikto savininku, taip pat ar daikto valdymas nebuvo įgytas pažeidžiant teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).
20. Kasacinis teismas pažymėjo, kad CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).
21. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai iš esmės nenurodė jokio CK 4.23 ir 4.47 straipsniuose nurodyto Žemės sklypo įgijimo pagrindo. Byloje esančios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai 2020 m. sausio 30 d. pateikė Nacionalinei žemės tarnybai prašymą dėl Žemės sklypo privatizavimo, taigi suprato, jog nėra pagrindų, pagal kuriuos jie būtų galėję įsigyti nuosavybės teises į Žemės sklypą, be to, pats Žemės sklypas nuo pat 1992 m. buvo skirtas kitam asmeniui. Pažymėtina, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2020 m. vasario 26 d. atsisakymą tenkinti pareiškėjų prašymą pareiškėjai turėjo teisę skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau tokia savo teise pareiškėjai nepasinaudojo. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas, ar pareiškėjai turi teisę pagal pirkimo-pardavimo sutartį įsigyti Žemės sklypą iš Lietuvos valstybės ir ar Nacionalinė žemės tarnyba privalo parduoti pareiškėjams Žemės sklypą, tačiau vertinama, ar yra pagrindas nustatyti pareiškėjų nuosavybės teisės į Žemės sklypą įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas.
22. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
23. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi aptarta kasacinio teismo suformuota praktika, sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog jie savanoriškai ilgiau kaip dešimt metų tvarkė ir prižiūrėjo šalia jų sklypo esantį Žemės sklypą, nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos bei pripažinti, kad susiklosčiusi teisinė situacija prieštarautų protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams. Be to, skundžiamas teismo sprendimas neatima iš pareiškėjų galimybės siekti įsigyti Žemės sklypą iš valstybės pagal pirkimo-pardavimo sutartį.
Dėl procesinės bylos baigties
24. Apibendrinus išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. Suinteresuotas asmuo nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese atlyginimo, nepateikė teismui duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl to bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamoje byloje nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
netenkinti pareiškėjų J. U. ir A. U. apeliacinio skundo.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.