- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-21
- Bylos Nr.
- 2S-1483-560/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01727-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Kreditorius
- UAB „ITM Inkasso“
- Kategorijos
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą dėl skolos priteisimo iš V. V., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius UAB „ITM Inkasso“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkės V. V. atžvilgiu, prašydamas priteisti iš skolininkės 560,68 Lt skolos, 369,32 Lt sutartinių palūkanų, 207,9 Lt kitų išlaidų – negautų pajamų, 5 proc. metinių palūkanų bei 11 Lt žyminio mokesčio.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013-06-21 nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkės V. V. atžvilgiu. Teismas nurodė, kad kreditorius be pagrindinės skolos (560,68 Lt) prašo priteisti iš skolininkės 369,23 Lt sutartinių palūkanų bei 207,9 Lt kitų išlaidų – negautų pajamų, kurias kreditorius paskaičiavo už 103 dienas, taikydamas 0,36 proc. normą per dieną nuo negrąžintos sumos. Teismo vertinimu, toks reikalavimas laikytinas aiškiai nepagrįstu, nes kreditoriaus reikalaujamos netesybos neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl netesybų priteisimo vartojimo sutartyse. Nurodė, kad priėmus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo galėtų būti pažeisti skolininko, kaip vartotojo, teisės bei interesai.
III. Atskirojo skundo argumentai
Kreditorius UAB „ITM Inkasso“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-06-21 nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad kreditorius nesutinka su skundžiama nutartimi, nes toks teismo vertinimas prieštarauja 2013-02-05 sprendimu Nr. 241-26 patvirtintai Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus pozicijai dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, taikymo, kurioje nurodyta, jog tais atvejais, kai netesybos ar kompensacinės palūkanos nepadengia kreditoriaus nuostolių dėl vartojimo kredito gavėjo vėlavimo atsiskaityti pagal sudarytą sutartį, kreditoriui išlieka teisė iš tokio skolininko reikalauti neatlygintų nuostolių dalies. Tokiu atveju nuostolius, kiek jų nepadengia netesybos ar kompensacinės palūkanos, siekiantis išieškoti kreditorius, gali kreiptis į teismą, pareikšdamas atskirą reikalavimą atlyginti nuostolius ir juos įrodyti. Pažymėjo, kad kreditorius būtent taip ir daro – negautos pajamos (kreditoriaus nuostoliai) nėra priskaičiuojami skolininkui „automatiškai“, dėl jų yra kreipiamasi į teismą ir teikiamas pareiškimas. Negautas pajamas kreditorius prašo priteisti atsižvelgdamas į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus. Be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, tik formaliai patikrina, ar pareiškimas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus bei tikrina parengtų dokumentų turinį, kartu patvirtindamas, kad pareiškimas atitinka formalius įstatymo reikalavimus, ir netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atskirojo skundo motyvai nesuponuoja pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį.
Byloje nustatyta, jog kreditorius UAB „ITM Inkasso“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininkės 560,68 Lt skolos, 369,32 Lt sutartinių palūkanų, 207,9 Lt kitų išlaidų – negautų pajamų, 5 proc. metinių palūkanų bei 11 Lt žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas pripažino kreditoriaus reikalavimą priteisti minėtą sumą aiškiai nepagrįstu. UAB „ITM Inkasso“ su tokia teismo išvada nesutinka ir ją skundžia atskiruoju skundu.
CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 str. 1 d. nurodyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d.). Pažymėtina, kad teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.), tačiau šis pagrindas taikytinas tik tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra nerealus arba materialiosios teisės normos vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu (pvz., jeigu pareiškėjas reikalauja įvykdyti terminuotą prievolę nesuėjus jos įvykdymo terminui (CK 6.34 str. 2 d.)). Atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d.), teismas turi nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės negalimas.
Pažymėtina, kad dėl supaprastinto reglamentavimo prie pareiškimo išduoti teismo įsakymą nereikalaujama pridėti jokių įrodymų (CPK 433 str. 3 d.), nors įrodymai, kuriais yra grindžiami kreditoriaus reikalavimai, turi būti aptarti pareiškime (CPK 433 str. 1 d. 5 p.). Nagrinėjamu atveju kreditorius reikalavimų dėl skolos, palūkanų ir negautų pajamų priteisimo iš skolininkės faktiniu pagrindu įvardijo 2012-03-13 vartojimo kredito sutartį Nr. SP54479, sudarytą tarp skolininkės ir UAB „Nordecum“, ir 2012-10-12 skolos perdavimo aktą, sudarytą tarp kreditoriaus ir UAB „Nordecum“.
Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nustato, kad didžiausios netesybos, taikomos vartojimo kredito gavėjui pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais, negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad kreditoriaus reikalavimas priteisti 0,36 proc. negautų pajamų per dieną yra akivaizdžiai nepagrįstas ir prieštaraujantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatoms.
Pažymėtina ir tai, jog tais atvejais, kai netesybos ar kompensacinės palūkanos nepadengia kreditoriaus nuostolių dėl vartojimo kredito gavėjo vėlavimo atsiskaityti pagal sudarytą sutartį, kreditoriui išlieka teisė iš tokio skolininko reikalauti neatlygintų nuostolių. Teismas, vertindamas prašomų priteisti netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) dydį, turi įvertinti įrodymus, kad kreditorius patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl kitos sutarties šalies neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju nėra aišku, ar nurodyta vartojimo kredito sutartimi buvo susitarta dėl negautų pajamų atlyginimo. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2008-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2011-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011; 2012-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). Negautas pajamas apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas, kurias sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Tai turi būti kreditoriaus grynasis pelnas (CK 6.249 str. 1 d.). Negautos pajamos, kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008). Numanomos (tikėtinos) išlaidos nėra priteisiamos. Kadangi tokiu atveju žala nepreziumuojama, kreditorius turi įrodyti nuostolių (negautų pajamų) atsiradimą.
Įvertinus bylos medžiagą, darytina išvada, kad kreditoriaus UAB „ITM Inkasso” pareiškime paskaičiuotos negautos pajamos yra tik tikėtinos, todėl jos gali būti priteisiamos tik įvertinus teismui pateiktus pagrindžiančius įrodymus. Iš pareiškimo turinio negalima daryti išvados, kokio dydžio kreditas buvo suteiktas skolininkei, taip pat jame nenurodyti nei skolininkės mokėtinų įmokų dydžiai, nei jų mokėjimo terminai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kreditorius pareiškime nenurodė, jog yra pakankamas pareiškimo faktinis pagrindas ir šį reikalavimą pagrindžiantys įrodymai negautoms pajamoms priteisti (CPK 433 str. 1 d. 5 p.).
Taigi, aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kreditoriaus atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.