Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. Z. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad vairuotojas A. Z. pateikė teisingus duomenis apie eismo įvykį, savo paaiškinimų niekada nekeitė, tik apklaustas teismo posėdžio metu juos detalizavo. Laiko, kad atsakovė nepagrįstai eismo įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

Liudytoju apklaustas A. Z. parodė, kad 2019 m. vasario 7 d. važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, Klaipėdoje, nukreipė dėmesį į telefoną, kuris buvo ant keleivio sėdynės, pajuto, kad užvažiavo ant sniego provėžos, sumėtė, automobilį metė į dešinę pusę, kur buvo tvora, bandė išsitiesinti, matyt, instinktyviai vairą suktelėjo į kairę, kad neatsitrenktų į tvorą, ir atsitrenkė į medį. Viskas įvyko greitai ir tikslių įvykio aplinkybių neatsimena. Tikslaus greičio nežino, greičiausiai greitis buvo tarp 20 ir 50 km/h. Iškvietė policijos pareigūnus. Kadangi medis nebuvo pažeistas, protokolas nebuvo rašomas. Automobilius vairuoja 12-13 metų, yra patyręs ne vieną eismo įvykį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta Transporto priemonių draudimo sutartis (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), serija LD Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurią ieškovė kaip draudėjas įsipareigojo sumokėti draudikui draudimo įmoką, o atsakovė kaip draudikas įsipareigojo sumokėti draudėjui draudimo išmoką, apskaičiuotą draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jei įvyksta draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudiminės apsaugos laikotarpis nurodytas nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. gegužės 28 d. Draudimo sutartis sudaryta pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis. 2019 m. vasario 7 d. apie 15.45 val., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje įvyko eismo įvykis, kurio metu A. Z. vairuojamas ieškovės vardu registruotas automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į kairiojoje šalikelėje augantį medį ir buvo apgadintas. Atsakovė 2019 m. balandžio 3 d. pranešimu atsisakė ieškovei išmokėti draudimo išmoką, motyvuojant tuo, kad įvykis įvyko kitomis nei nurodė įvykio dalyvis – su draudėju susijęs asmuo - aplinkybėmis, t. y. su draudėju susijęs asmuo pateikė neteisingus duomenis apie įvykį.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas kilo dėl draudiko atsisakymo išmokėti ieškovei draudimo išmoką už eismo įvykyje apgadintą automobilį pagrįstumo. Atsakovė (draudikas) atsisakymą mokėti ieškovei draudimo išmoką grindžia tuo, kad eismo įvykis įvyko kitomis, nei nurodytos eismo įvykio dalyvio, aplinkybėmis, todėl draudikas neturi pareigos mokėti draudimo išmoką.

Draudimo teisinių santykių tarp draudėjo ir draudiko atsiradimo pagrindas – draudimo sutartis. Įstatymo draudimo sutartis apibrėžiama kaip vienos šalies (draudiko) įsipareigojimas už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis). Taigi draudimo sutarties pagrindu neigiamų turtinių padarinių, galinčių kilti draudėjui, atsiradimo rizika yra perkeliama draudikui. Draudimas gali būti privalomasis ir savarankiškas. Draudimas taikomas visiems draudiminiams įvykiams, įvykusiems po draudimo sutarties įsigaliojimo, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.996 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai šalių sudarytos Transporto priemonių draudimo sutarties pagrindu. Draudimo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės (draudiko) buvo sudaryta pagal AB „Lietuvos draudimas“ parengtas standartines sąlygas, šiuo atveju Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalis), kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis, t. y. sutartis sudaryta prisijungimo būdu, todėl draudimo sutarčiai turi būti taikomi CK 6.185-6.187 straipsniai (CK 6.992 straipsnio 1 dalis). Taigi, vertinant konkrečią draudimo sutartį, kurią sudaro tiek standartinės sąlygos, parengtos draudiko (draudimo rūšies taisyklės), tiek individualios sąlygos (draudimo liudijimas (polisas)), privalu vadovautis CK 6.992, 6.185-6.187 straipsniais, taip pat CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir būtent jų kontekste spręsti dėl šių draudimo sutarčių ir jų nuostatų galiojimo ir aiškinimo.

Draudimo rūšies taisyklėse turi būti nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai (Draudimo įstatymo 92 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis). Draudimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje numatyta, kad draudžiamasis įvykis – tai draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Iš byloje esančių AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 matyti, kad draudžiamuoju įvykiu laikomas draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (1.11. punktas), inter allia apdraustos transporto priemonės sunaikinimas ar sugadinimas dėl bet kokių staiga ir netikėtai įvykusių atsitikimų (7.1. punktas). Nedraudžiamuoju įvykiu inter allia laikomas įvykis, kai draudėjas ar su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir (ar) jo padarinius (Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 8.1.17. punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovė, remdamasi Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 8.1.17. punktu, kuomet su draudėju (ieškove) susijęs asmuo, t. y. automobilį vairavęs A. Z., pateikė neteisingus duomenis apie įvykusį įvykį, atsisakė ieškovei išmokėti draudimo išmoką.

CK 6.1012 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta draudėjo pareiga, sužinojus apie draudiminį įvykį, pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu. Jeigu draudėjas neįvykdo šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, ar draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie tokį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis).

Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis numato, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Įstatymo 98 straipsnio 8 dalyje nustatyta draudiko teisės atsisakyti mokėti arba sumažinti draudimo išmoką atsiradimo sąlyga – draudėjo padarytas draudimo sutarties sąlygų pažeidimas, taip pat šios teisės įgyvendinimo tvarką: draudikas privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Draudikui nusprendus pasinaudoti jam suteikta teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis privalo įvykdyti Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalies reikalavimus, kurie riboja galimybę piktnaudžiauti šia teise, t. y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę. Draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę. Draudiko sprendimą – atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba tik šią išmoką sumažinti ir sumažinimo dydį – turi lemti Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalyje numatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2010).

Nagrinėjamu atveju atsakovė, vykdydama materialiosios teisės normos, t. y. Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalies nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, atleidžiančias ją nuo draudimo išmokos išmokėjimo, pateikė 2019 m. kovo 25 d. AB „Lietuvos draudimas“ Žalų procesų ir kontrolės valdymo skyriaus žalų tyrimo eksperto M. S. ekspertinę pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurios išvadoje teigiama, jog vairuotojo A. Z. nurodomos aplinkybės techniniu požiūriu yra nepagrįstos, o automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tikėtina buvo sugadintas ne vairuotojo nurodomomis, natūraliai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Pažymoje nurodyta, kad atsitrenkimo į medį metu patirti automobilio sugadinimai atitinka apie 30 km/h prarastos kinetinės energijos greitį. Fotonuotraukose užfiksuotoje padėtyje automobilis po eismo įvykio galėjo atsidurti tuo atveju, jei prieš pat nuvažiavimą nuo kelio automobilio vairuotojas staigiai pasuktų vairą į kairę. Kadangi automobilis nekliudė šalikėlėje augančio kito medžio, negalima teigti, kad automobilis nuo kelio nuvažiavo palengva, vairuotojo nurodytomis aplinkybėmis – jam trumpam nukreipus dėmesį nuo kelio, automobiliui važiuojant nevaldomam. Tokia trajektorija nuvažiuoti nuo kelio automobilis gali tik vairuotojui staigiai sukant vairą į kairę, o tokio pobūdžio aplinkybių vairuotojas nenurodė.

Ieškovės prašymu byloje buvo paskirta eismo įvykio, įvykusio 2019 m. vasario 7 d., (duomenys neskelbtini) g., Klaipėdoje, ekspertizė. Teismo ekspertas E. S., atlikęs teismo paskirtą eismo įvykio ekspertizę, 2020 m. vasario 20 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados 2 dalyje nurodė, kad atlikus nustatytų šio eismo įvykio aplinkybių techninę analizę, nėra pagrindo teigti, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo A. Z. nurodytos šio eismo įvykio aplinkybės techniniu požiūriu prieštarauja civilinėje byloje nustatytiems objektyviems duomenims dėl šio eismo įvykio bei nustatytai šio eismo įvykio eigai. Tuo pačiu techniniu požiūriu nėra pagrindo teigti, kad šis eismo įvykis negalėjo įvykti automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo A. Z. nurodytomis aplinkybėmis.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 185 straipsnis nustato, kad jokie įrodymai nėra teismui privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus įstatyme nustatytą išimtį – oficialiuosius įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Šis reikalavimas taikomas ir eksperto išvados įvertinimui (CPK 218 straipsnis), ji neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014). Turi būti įvertinti visi įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant vertinimą atsižvelgiama į tų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

Minėta, šiuo atveju atsakovė savo atsisakymą įvykį pripažinti draudžiamuoju grindžia automobilio vairuotojo pateiktais neteisingais duomenimis apie įvykį, t. y. atsakovė tvirtina, kad automobilį vairavęs asmuo nurodė neteisingas aplinkybes apie automobilio greitį ir apie patį eismo įvykio kilimo mechanizmą, todėl draudimo išmoka ieškovei, kaip draudėjai, nepriklauso.

Vertinant atsakovės atsisakymo 2019 m. vasario 7 d. eismo įvykį pripažinti draudžiamuoju pagrįstumą visų byloje surinktų duomenų kontekste, matyti, kad 2019 m. vasario 8 d. prašyme išmokėti draudimo išmoką A. Z. nurodė, kad prieš susidūrimą važiavo iki 50 km/h greičiu. 2019 m. vasario 28 d. paaiškinime A. Z. nurodė, kad važiavimo greičio neatsimena, tačiau greičio apribojimų neviršijo. Apklaustas 2019 m. lapkričio 18 d. teismo posėdyje A. Z. parodė, kad tikslaus automobilio greičio nepamena, greičiausiai greitis buvo tarp 20 ir 50 km/h. Atsakovės pateiktoje 2019 m. kovo 25 d. ekspertinėje pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad atsitrenkimo į medį metu patirti automobilio sugadinimai atitinka apie 30 km/h prarastos kinetinės energijos greitį. Teismo ekspertas E. S. 2020 m. vasario 20 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados 1 ir 3 dalyse taip pat nurodė, kad vertinant iš vizualiai matomų sugadinimų požymių, automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavimo greitis atsitrenkimo į medį metu, tikėtina, buvo apie 25-30 km/h. Tačiau nurodytose ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados dalyse taip pat pažymėta, kad iš pateiktos civilinės bylos medžiagos dėl eismo įvykio tiksliai apskaičiuoti automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavimo prieš eismo įvykį greičio negalima (nes dalį turėtos kinetinės energijos automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galėjo sunaudoti judėjimo iki atsitrenkimo į medį metu). Atkreiptinas dėmesys, kad tiek atsakovės ekspertinėje pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) yra apskaičiuotas tikėtinas automobilio greitis atsitrenkimo į medį metu. Tuo tarpu automobilio vairuotojas, teikdamas paaiškinimus apie eismo įvykio aplinkybes, nurodė važiavimo greitį (iki 50 km/h), o ne greitį atsitrenkimo į medį metu. Ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) tiriamojoje dalyje nurodyta, kad važiavimo greitis ir greitis atsitrenkimo į medį metu nėra tas pats, nes iki atsitrenkimo į medį automobilis galėjo judėti su tam tikru lėtėjimu (kurio dydis priklauso nuo automobilio judėjimo režimo), t. y. iki atsitrenkimo į medį momento automobilio važiavimo greitis galėjo kiek sumažėti.

Pažymėtina ir tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką, transporto priemonių važiavimo greitis, jeigu jis nebuvo išmatuotas specialiai tam skirtomis priemonėmis (greičio matuokliais), o buvo subjektyviai vertinamas ir nurodomas transporto priemonės vairuotojo ar kito asmens, nėra pakankamai patikimas įrodymas. Dėl šios priežasties, turi būti įvertinta subjektyviai vertinamo ir nurodomo transporto priemonės greičio reikšmė – ar dėl šios aplinkybės iš viso paneigiamas eismo įvykis, ar eismo įvykis buvo, bet jo dalyvių aiškinimai dėl šios aplinkybės nesutampa. Jeigu nurodyta subjektyvi aplinkybė eismo įvykio nepaneigia, tai gali būti vertinama, kad eismo įvykio dalyvis dėl jos klydo. Nėra pagrindo iš eismo įvykio dalyvių reikalauti tikslumo, kuris viršija asmens gebėjimus. Faktinį klydimą dėl tokios eismo įvykio aplinkybės, kaip transporto priemonės važiavimo greitis susidūrimo metu, dėl kurios nepaneigiamas pats eismo įvykis, nėra pagrindo pripažinti draudžiamojo įvykio klastojimu ar imitavimu. Vien transporto priemonės važiavimo greičio susidūrimo metu netikslus nurodymas, kai kiti įvykio duomenys patvirtina, kad susidūrimas tikrai įvyko ir transporto priemonės buvo apgadintos jo metu, nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu ir tuo pagrindu vertinti jį kaip nedraudžiamąjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad automobilį vairavęs asmuo atsakovei pateikė neteisingus duomenis apie važiavimo greitį, nes byloje nustatytas tik tikėtinas automobilio važiavimo greitis atsitrenkimo į medį metu, kuris, minėta, gali nesutapti su važiavimo greičiu iki atsitrenkimo į medį. Tuo tarpu automobilio vairuotojas atsakovei nurodė tik viršutinę važiavimo iki atsitrenkimo į medį greičio ribą. Kadangi byloje neginčijama, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš tiesų atsitrenkė į medį, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, pripažintina, kad tikslaus važiavimo greičio nenurodymas nesudaro pagrindo 2019 m. vasario 7 d. eismo įvykio laikyti nedraudžiamuoju.

Be to, atsakovė nurodo, kad automobilį vairavęs asmuo keitė parodymus apie patį atsitrenkimo į medį mechanizmą, kas taip pat rodo jo, kaip su draudėju susijusio asmens, nesąžiningumą. Vertinant atsakovės pozicijos šiuo aspektu pagrįstumą bylos duomenimis matyti, kad 2019 m. vasario 8 d. prašyme išmokėti draudimo išmoką A. Z. nurodė, kad nukreipė dėmesį nuo kelio į telefoną ir atsitrenkė į medį. 2019 m. vasario 28 d. paaiškinime A. Z. nurodė, kad kelio danga buvo provėžuota su sniegu, tiksliai schemos nupiešti negali, nes nepamena, kaip stovėjo automobilis. Apklaustas 2019 m. lapkričio 18 d. teismo posėdyje A. Z. parodė, kad nukreipė dėmesį į telefoną, kuris buvo ant keleivio sėdynės, pajuto, kad užvažiavo ant sniego provėžos, sumėtė, automobilį metė į dešinę pusę, kur buvo tvora, bandė išsitiesinti, matyt, instinktyviai vairą suktelėjo į kairę, kad neatsitrenktų į tvorą, ir atsitrenkė į medį. 2020 m. vasario 20 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog vairuotojui nukreipus dėmesį nuo kelio į telefoną, automobilis galėjo prarasti tiesialinijinio važiavimo stabilumą, po to, vairuotojui nesuvaldžius automobilio, nuvažiuoti į kairę pusę ir atsitrenkti į pakelės medį. Ekspertizės akte teismo ekspertas E. S. pažymėjo, kad esant slidžiai kelio dangai, pasitaiko toks eismo įvykių pobūdis, kai nesuvaldytas automobilis iš pradžių nukrypsta nuo pirminės važiavimo krypties į vieną pusę, o po to nuvažiuoja nuo kelio važiuojamosios dalies į kitą pusę. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog automobilio vairuotojas draudikui nenurodė išsamių techninių nagrinėjamo įvykio detalių, t. y. nenurodė, kokius manevrus atliko, kokia trajektorija važiavo ir pan., negali būti laikoma klaidingų duomenų apie įvykį pateikimu. Šiuo atveju automobilio vairuotojas draudikui pateikė apibendrintus rašytinius paaiškinimus, kuriuose trumpai aprašytos eismo įvykio aplinkybės. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė, atlikdama eismo įvykio tyrimą ir siekdama nustatyti atsitrenkimo į medį mechanizmą, būtų uždavusi vairuotojui patikslinančius klausimus, prašiusi automobilio vairuotojo nurodyti, kokius konkrečius automobilio valdymo veiksmus jis atliko, ir pan. Laikytina, kad pasyvus ir nepakankamas pastangų įdėjimas surinkti pirminius eismo įvykio ištyrimui reikšmingus duomenis, sąlygojo atsakovės padarytos išvados dėl neteisingų duomenų apie įvykį pateikimo nepagrįstumą.

Taigi, teismas, įvertinęs pateiktus duomenis, daro išvadą, kad atsakovė nepagrįstai 2019 m. vasario 7 d. eismo įvykį laikė nedraudiminiu. Byloje surinktų įrodymų visetas rodo, kad įvykis, kurio metu buvo apgadinta atsakovės apdrausta ieškovės vardu registruota transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra draudžiamasis įvykis. Draudžiamasis įvykis įvyko draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas spręsti klausimą dėl draudimo išmokos priteisimo.

Minėta, tarp šalių sudarytos Transporto priemonių draudimo sutarties neatskiriama dalis yra Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021. Šių taisyklių 9.1 punktas numato, kad nuostolių dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus matomus sugadinimus, atsiradusius dėl tiesioginio ryšio su įvykio priežastimi. Transporto priemonių draudimo liudijime nurodyta, kad transporto priemonės, t. y. „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remontas organizuojamas draudiko pasirinkimu, išskaitant nusidėvėjimą. Taisyklių 9.6.1.1. punkte nurodyta, kad jeigu nepateikiami transporto priemonės remonto išlaidas ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos be PVM pagal gamintojo rekomenduojamus laiko normatyvus, bet ne didesnius nei draudiko rekomenduojamo autoserviso valandiniai įkainiai, ir draudiko nurodytus keičiamų detalių ir (ar) dalių (naujų neoriginalių, naudotų, o jų nesant rinkoje, naujų originalių), atitinkančių sugadintos transporto priemonės technologijos lygį, atsižvelgiant į kainą, kuria už detales ir (ar) dalis sumokėtų draudikas.

Šiuo atveju byloje pateiktas atsakovės parengtas 2019 m. vasario 13 d. transporto priemonės techninės apžiūros aktas, kuriame nurodytos 5 remontuojamos automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dalys ir 17 keistinų automobilio dalių. Atsakovė sudarė automobilio remonto sąmatą Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nustatė, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remontas ekonomiškai tikslingas ir jo remonto vertė (įvertinant detalių nuvertėjimą) sudaro 4 052,89 Eur (be PVM).

Ieškovė į bylą pateikė turto vertintojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktą automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje transporto priemonės remonto kaštai be PVM (įvertinant detalių nuvertėjimą) nurodyti 7 635,31 Eur. Šioje turto vertinimo ataskaitoje skaičiuojant remonto kaštus nurodyta, kad keistinų dalių yra 24, o remontuotinos - 11 dalių.

CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytos įrodinėjimo priemonės, pagal kurias nustatomi faktiniai duomenys. Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pažymėtina, kad priešingai nei teigia ieškovės atstovas, turto vertinimo ataskaita neturi didesnės įrodomosios vertės, negu kiti byloje esantys įrodymai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudimo išmokos dydį nustato draudikas, atsižvelgdamas į dėl draudžiamojo įvykio atsiradusius nuostolius, draudimo sutartyje nustatytą draudimo sumą, draudimo vertę, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Nustatydamas draudimo išmokos dydį, draudikas remiasi draudėjo pateiktais duomenimis, paties surinkta informacija, ekspertų, tarp jų ir nepriklausomų, išvadomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009).

Vertinant byloje ieškovės ir atsakovės pateiktas automobilio remonto sąmatas ir jų pagrįstumą, pažymėtina, kad tiek šalių sudaryta Transporto priemonių draudimo sutartis, tiek teisės aktai numato, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas. Šiuo atveju atsakovė, gavusi prašymą išmokėti draudimo išmoką, dalyvaujant ieškovei (jos įgaliotam asmeniui), apžiūrėjo ieškovės automobilį ir 2019 m. vasario 13 d. surašė Transporto priemonės techninės apžiūros aktą, kuriame nurodė remontuotinas ir keistinas automobilio dalis. Duomenų, kad ieškovė būtų atsakovei reiškusi pretenzijas dėl į 2019 m. vasario 13 d. defektinį aktą neįtrauktų keistinų/remontuotinų automobilio detalių, nepateikta, nors vertinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini) parengta dar 2019 m. kovo 8 d., o sprendimą eismo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju ir atsisakyti išmokėti draudimo išmoką atsakovė priėmė tik 2019 m. balandžio 3 d. Per šį bemaž mėnesio laikotarpį atsakovė, esant reikalui, būtų galėjusi dar kartą apžiūrėti ginčo automobilį ir pašalinti prieštaravimus tarp savo ir ieškovės užsakymu sudarytų automobilio apžiūros aktų. Pagal teismui nurodytas aplinkybes, ginčo automobilis jau yra realizuotas. Esant tokioms aplinkybėms, įvertinant ir tai, kad ieškovės vardu registruotas automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iki nagrinėjamo įvykio ne kartą buvo patyręs eismo įvykį ir ieškovė turėjo patirties su draudimo įmonės atliekamu žalos administravimu, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog draudiko įgaliotas asmuo, po įvykio apžiūrėjęs ieškovės automobilį ir įvertinęs jo apgadinimus, nepagrįstai nenustatė poreikio keisti ir (ar) remontuoti ir kitas, 2019 m. vasario 13 d. Transporto priemonės techninės apžiūros akte nenurodytas automobilio dalis (CPK 178, 185 straipsniai).

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad Transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr. 021 numatyta draudiko prerogatyva nustatyti mokėtinos draudimo išmokos dydį, atsakovės pateiktoje sąmatoje transporto priemonės remonto kaštai apskaičiuoti pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 9 skyriuje nustatytas taisykles, t. y. 9.5 punkto (sudedant remonto darbų, dažymo darbų, dalių, dažymo medžiagų vertę bei atimant nusidėvėjimą) ir 9.6.1.1 punkto nuostatas, konstatuotina, kad bendra ieškovės automobilio remonto kaina yra 4 052,89 Eur (be PVM). Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas priteisti ieškovei ir atsakovės 3 852,89 Eur (4 052,89 Eur remonto kaštai - 200 Eur sutartyje sulygta besąlygine išskaita (Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 1.29. punktas) = 3 852,89 Eur) draudimo išmoką.

Remiantis CK 6.37 straipsniu, 6.210 straipsnio 1 dalimi ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 129 Eur žyminis mokestis, 800 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti, 700 Eur už teismo ekspertizę, 200 Eur už UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktą automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės nustatymą. Atsižvelgiant į tai, kad patenkinta 67 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovės priteistina 1 225,43 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 79 straipsnis, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 3 852,89 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 3 852,89 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. birželio 14 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 1 225,43 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovės K. Z. naudai.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.