Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-79-954/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-01-31
Bylos Nr.: 1A-79-954/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-34243-2022-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Paštuolis, Algirdas Giedraitis, Indrė Averkienė
Nuteistasis: V. P.
Advokatai: Vitalijus Jaroščenka, Olita Remeikė

Kategorijos

1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.4Ekspertizės aktų ir specialisto išvados vertinimas
2.1.7.4.6Kitų įrodymų vertinimas
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-79-954/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34243-2022-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.7.4.6; 2.1.14; 2.4.6.1 (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 31 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Paštuolio,

sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei,dalyvaujant prokurorei Jurgitai Baltrūnienei,nuteistajam V. P., jo gynėjui advokatui Vitalijui Jaroščenkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, vietoj intensyvios priežiūros, paskirti įpareigojimai: nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti gyvenamojoje vietoje, jeigu tai nėra susiję su darbu ar gydimusi; tęsti darbą, o jo netekus, per 1 mėnesį užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.

Iš V. P. priteista J. B. 600 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 1200 eurų advokatės atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. P. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. rugsėjo 1 d., apie 20.30 val., Jonavoje ties (duomenys neskelbtini) namu, laiptų, vedančių iš „(duomenys neskelbtini)“ į (duomenys neskelbtini) g., viršuje, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su buvusia sugyventine J. B. metu, rankomis suėmė jai už abiejų žastų, tyčia juos spaudė ir, taip laikydamas nukentėjusiąją už rankų, tampė ją, nukentėjusiajai J. B. išsilaisvinus ir pradėjus bėgti, pasivijo ją prie (duomenys neskelbtini) namo, ranka suėmė jai už dešinio žasto, tyčia jį spaudė ir, taip laikydamas nukentėjusiąją už rankos, tampė ją, nukentėjusiajai J. B. vėl išsilaisvinus ir nubėgus prie (duomenys neskelbtini) namo 1-os laiptinės, čia ją pasivijo ir rankomis suėmęs jai už abiejų žastų, tyčia juos spaudė ir, taip laikydamas nukentėjusiąją už rankų, tampė ją bei pastūmė, dėl ko ji nugara atsitrenkė į sieną, po to spyrė jai ne mažiau dviejų kartų į abi šlaunis, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajai J. B. poodines kraujosruvas dešinio žasto ir abiejų šlaunų srityse taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios J. B. sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Apylinkės teismas pripažindamas nuteistąjį kaltu nurodė, kad byloje surinkti bei teisiamojo posėdžio metu ištirti duomenys, gauti įstatymo nustatyta tvarka, yra įrodymai, jie įtikinami, jų visuma patvirtina teismo nustatytas faktines aplinkybes, kaltinamojo kaltę, jų pakanka nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, abejoti jais teismas neturi pagrindo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai J. B.. Faktiniai kaltinamojo veiksmai, neabejotinai įrodo, kad jis fizinį skausmą sukėlė ir sveikatą sutrikdė tyčia, suprato savo pavojingų veiksmų pobūdį, numatė pavojingas visuomenei pasekmes ir jų norėjo.

Šalies argumentai

3. Nuteistasis V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 9 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

3.1. Skunde nurodo, kad iš įrodymų, kurie nėra saistomi kokiais nors žmogiškais ryšiais su nukentėjusiąja, matyti, kad J. B. nuo pat pradžių pateikė vieną įvykio versiją, kurią vėliau pakeitė. Skambindama Bendrajam pagalbos centrui, J. B. neigia bet kokį sudavimą, o fizinį smurtą įvardina susistumdymą. Du įrodymai - garso ir vaizdo įrašai - patvirtina, kad J. B. pirma pradėjo imtis aktyvių smurtinių veiksmų. Pirmi V. P. bandymai sulaikyti J. B., paimant ją už rankų, buvo nesėkmingi, ir jie negali būti įvardinti kaip fizinis smurtas ar smūgių sudavimas. O pirmus smūgius sudavė J. B.. Iš vaizdo įrašo matyti, kad J. B. sudavė V. P. po to, kai vaikas pasakė, kad jį mušė. Tokio fakto, kad V. P. ją tampytų suvedant durų kodą, vaizdo įraše nėra užfiksuota. Sulyginus vaizdo įrašus su J. B. ir V. P. parodymais, gaunasi, kad labiau faktines aplinkybes atitinka V. P. parodymai, taip pat, kad J. B. jam spyrė du kartus. Iš vaizdo įrašo matyti, kad pirmą kartą J. B. spyrė V. P. netoli namų. Po užpuolimo ir telefono sudaužymo įrašo tolimesnio įrašo nepavyko padaryti, tačiau nepaneigia to, kad J. B. jam galėjo spirti du kartus.

3.2. Apeliantas nurodo, kad ekspertas davė paaiškinimus teismo posėdžio metu, jog sužalojimai šlaunyse galėjo būti padaryti ne tik suduodant. Toks eksperto aiškinimas atitinka aplinkybę, kad J. B. sužalojimas galėjo atsirasti jai pačiai spiriant V. P., o šiam besiginant nuo užpuolimo.

3.3. Apeliantas pažymi, kad pirmas buvo užpultas jis iš už nugaros, kada sulaikė už rankos J. B., kad ši nesmurtautų prieš vaiką. Tai patvirtina vaizdo įrašas. J. B. sako, kad neprisimena kaip vyko apsispardymas, tuo bandydama sumenkinti savo vaidmenį šiuose veiksmuose, todėl ir V. P. galėjo neprisiminti, kad tai iš viso buvo. Liudytojų J. B. draugių parodymai vertintini kritiškai, kadangi jos prisimena, kaip V. P. sudavė smūgius, tačiau kad iš jo rankų buvo išmuštas telefonas ir nukrito ant žemės, jos neprisimena.

3.4. Skundo autorius nurodo, kad jis siekė ne sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, bet tik paimti verkiantį vaiką iš J. B., kad nebūtų smurtaujama prieš sūnų, todėl nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti padariniai, nors pagal įvykio aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, t. y. veikė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Tokią išvadą patvirtina ir teismų praktika panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407-788/2016). Pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą, ar yra asmens veiksmuose netiesioginė tyčia, paprastai aiškinamasi, ar byloje nėra nustatyta, kad tarp kaltinamojo veiksmų ir kilusių žalingų padarinių įsiterpė koks nors kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusios sveikatos sutrikdymui. Jų manymu, šioje byloje toks kitas veiksnys yra įsiterpęs, t. y. tėvo siekis iš paimti verkiantį vaiką, kuris skundžiasi, kad jį muša, iš mamos, kuri atlieka veiksmus, kad tėvas nepaimtų vaiko, ir jo neatiduoda. Esant šiam kitam veiksniui akivaizdu, jog V. P. veikė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, todėl jo veiksmuose nėra tiesioginės ar netiesioginės tyčios sutrikdyti J. B. sveikatą bei nėra nusikaltimo, nustatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Atsiliepimas

4. Atsiliepime į nuteistojo V. P. apeliacinį skundą nukentėjusiosios, civilinės ieškovės J. B. atstovė advokatė Olita Remeikė prašo apeliacinį skundą atmesti visiškai ir skundžią nuosprendį palikti nepakeistą bei priteisti iš nuteistojo nukentėjusiosios naudai visas apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą.

4.1. Nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai nebuvo priteista visa prašoma žala ir bylinėjimosi išlaidos, tačiau apeliacinio skundo ji neteikė, su nuosprendžiu sutinka. Tačiau nesutinka, kad priteista žala būtų mažinama, kadangi nukentėjusioji labai išgyveno dėl įvykio metu patirtų sužalojimų ir itin didelio emocinio streso, jaučia baimę dėl galimo pakartotinio fizinio smurto naudojimo jos atžvilgiu, neužtikrintumą dėl savo ateities, bijo eiti į lauką, tapo nervinga ir jautri, sutriko jos miegas, atsirado nuolatinis nerimo jausmas, kas tiesiogiai palietė ir jos santykius su šeimos nariais bei aplinkiniais, kai sunku susikaupti darbe. Pažymi, kad tai ne pirmas kartas, kuomet V. P. užpuola J. B., atvykęs pas sūnų beldžia į langus, grasina bei įvairiais necenzūriniais žodžiais nuolat užgaulioja, net girdint mažamečiui sūnui, nuteikinėja sūnų prieš motiną. Atkreipia dėmesį, kad nuteistasis dėl padarytos veikos visiškai nesigaili.

4.2. Atsiliepimo autorės teigimu, nuosprendyje konstatuotas V. P. nusikalstamas elgesys visuomenei nepriimtinas nei moralės, nei teisės požiūriu, jis savo nusikalstamais veiksmais sukėlė neturtinę žalą nukentėjusiajai, savo veiksmais išgąsdino savo mažametį sūnų bei kartu buvusias nukentėjusiosios drauges ir jų mažamečius vaikus, sukėlė šiems asmenims nepageidaujamus dvasinius išgyvenimus, pažemino ir įbaugino ne tik nukentėjusiąją, bet ir mažametį sūnų, todėl turi būti konstatuota jo kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo ir taikomos visos teisinės pasekmės.

4.3. Taip pat nurodo, kad nesutinka, jog V. P. padarytas nusikaltimas būtų pripažinti mažareikšmiu, kadangi jis veikė tiesiogine tyčia, norėjo taip veikti, o byloje nėra jokių galinčių tai paneigti įrodymų. Jo tyčiniai veiksmai yra įrodyti nukentėjusiosios parodymais, nukentėjusiajai padarytų sužalojimų specialisto išvada bei kita bylos medžiaga.

4.4. Atstovės teigimu, nuteistasis turi atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą. V. P. įvykdyta nusikalstama veika pripažintina žeminančia nukentėjusiosios asmeninį orumą, pažeidžianti jos teisę į asmens neliečiamybę ir saugumo jausmą, todėl turi būti užtikrinamas tinkamas bei adekvatus nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgiant į liekamuosius nusikalstamos veikos padarinius – nukentėjusiosios patiriamą nuolatinį nerimą, sutrikusį miegą, jaučiamą baimę lankytis viešose vietose, būti vienai namuose, paveiktą nukentėjusiosios gyvenimo saugumą bei tuo apsunkintą bendravimą su aplinkiniais, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 10 dalimi, 109 straipsniu, nukentėjusiajai pagrįstai priteista 600 Eur neturtinė žala.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuteistasis V. P. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu jo veiksmuose buvo nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, prašo jį išteisinti, kadangi jo veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino V. P. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

7. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

8. Nuteistasis V. P. kaltės nepripažino. Duodamas parodymus teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme parodė, kad stabdė J. B., jog ji per prievartą netemptų vaiko – vieną kartą paėmė jai už vienos rankos ties žastu. Gal ir suspaudė, gal sukėlė jai fizinį skausmą, nes ji tampėsi, spardėsi, keikėsi, tačiau už rankos paėmė norėdamas išsiaiškinti, kas atsitiko, kodėl vaikas yra tampomas ir dėl ko jis verkia. Kai nukentėjusiąją paleido, ji tempėsi vaiką per prievartą link namų, o jis ėjo šalia ir filmavo, nesekė paskui. J. B. tempė vaiką į laiptinę prievarta, jis filmavo ir klausė vaiko, ar jį mušė. Jis atsakė taip. Tada buvo sudaužytas jo telefonas – L. trenkė jį į sieną, telefonas iškrito. Nuteistasis pažymėjo, kad pripažįsta tik tai, kad vieną kartą paėmė nukentėjusiąją už rankos, kad sustabdytų ir išsiaiškintų, kodėl ji smurtą vartoja prieš sūnų. Daugiau jokių veiksmų jos atžvilgiu neatliko, smurto nevartojo.

9. Iš aukščiau išdėstytų nuteistojo parodymų visumos matyti, kad V. P. kategoriškai neigia savo kaltę jam inkriminuojamo nusikaltimo, įtvirtinto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Tačiau vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/ paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visą skundo nagrinėjimui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo nurodytą įvykio versiją vertina kaip gynybinę, pasirinktą siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, kadangi šią versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. V. P. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką visų pirma patvirtina nukentėjusiosios J. B. parodymai. Nukentėjusioji viso proceso metu teigė, kad priėjusi norėjo vaiką pasiimti, tačiau V. P. nedavė, viena ranka vaiką laikė, o kita ranka ją spaudė – stūmė, kad nepaimtų vaiko. Nepamena ar suėmė už abiejų rankų, spaudė stipriai, juto fizinį skausmą. Išsilaisvinusi su vaiku pradėjo bėgti, laikė vaiką, kaltinamasis bėgo iš paskos. Pribėgęs vėl pradėjo sakyti vaikui: „tave muša, tave muša, tavo mama bloga, tokia, tokia“, pradėjo tempti vaiką, nukentėjusioji nedavė ir tada jai suėmė už abiejų rankų – žastų, juto skausmą. Draugės pradėjo ginti nukentėjusiąją, juos atskyrė. Vėl išsilaisvinusi bėgo prie laiptinės, pradėjo vesti kodą, tačiau susvaigo galva, todėl atsirėmė į duris. Jis pribėgo, neleido suvesti kodo, pradėjo tampyti, rankomis suėmė už žastų, spaudė, tada pastūmė, dėl ko nukentėjusioji atsitrenkė į sieną, V. P. toliau ją tampė, mažiausiai du kartus spyrė į šlaunis. Juto fizinį skausmą. Draugės nukentėjusiąją išlaisvino, ji surinko kodą ir įėjo į laiptinę.

11. Vertinant nukentėjusiosios parodymus akcentuotina, kad jie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nekito, esminėse detalėse dėl patirto fizinio smurto išliko nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Tai patvirtina pareiškimas apie padarytą nusikalstamą veiką, skambučio Bendrajam pagalbos centrui garso įrašas ir jo apžiūros protokolas, akistatos tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo akistatos protokole užfiksuoti duomenys bei nukentėjusiosios parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Objektyvių priežasčių spręsti, kad šiuos sužalojimus nukentėjusioji galėjo pasidaryti kitu laiku ar pati, nenustatyta, taip pat nenustatyta pagrindų šiais nukentėjusiosios parodymais netikėti. Vertinant asmens parodymus kaip patikimumus, svarbu nustatyti, kad proceso metu asmens duodami parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021). Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti nukentėjusiojo parodymais, jei jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nors nukentėjusiosios ir nuteistojo santykis yra konfliktiškas, kas įpareigoja kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu vertinti itin atidžiai, vien dėl to nukentėjusiosios parodymai savaime negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Vis tik nagrinėjamoje byloje nuteistojo kaltė yra grindžiama ne vien nukentėjusiosios parodymais.

12. Nukentėjusiosios nurodytų patirtų sužalojimų vietą ir pobūdį betarpiškai patvirtina byloje gauta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. 1xx1/2xx2(0x), kurioje nurodyta, kad J. B. poodinės kraujosruvos dešinio žasto ir abiejų šlaunų srityse išsivystė kieto buko daikto poveikyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiek smūgiuojant ranka, tiek spiriant ir suduodant mažiausiai keturis smūgius. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos specialistas Ą. S. tvirtino savo teiktą išvadą, apklausiamas papildomai nurodė, kad praėjus 6 dienoms po įvykio, jei mažesnis buvo spaudimas, jis galėjo kitame žaste išnykti. Taip susižaloti galėjo ir pati tiriamoji, taip pat spiriant į ką nors, sužalojimų laiko nustatyti negali. Kraujosruvų susidarymas yra labai individualu, priklauso nuo žmogaus.

13. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios parodymus, taigi ir nuteistojo kaltę, kaltę taip pat patvirtina liudytojomis apklaustų O. P., L. V. ir Ž. J. parodymai, iš kurių visumos, tiek kiek jos kiekviena matė įvykio detales, matyti, jog parodymai atitinka nukentėjusiosios nurodytą įvykio seką ir fizinio smurto panaudojimo pobūdį – užlipus laiptais jų viršuje jau stovėjo V. P., kuris pradėjo tą vaiką į šoną temptis, pradėjo tampyti ir nukentėjusiąją, prasidėjo konfliktas. Ant kalniuko prie (duomenys neskelbtini) namo jis ją stvėrė, puolė, paėmė už rankų žemiau pečių, tampė. L. V. atstūmė nuteistąjį nuo nukentėjusiosios. Tuomet nukentėjusioji su vaiku greitai ėjo link namo, nuteistasis pasivijo prie laiptinės ir užstojo duris, nuteistąją spardė, pastūmė. Liudytojos vėl nustūmė nuteistąjį, kad nukentėjusioji galėtų įeiti į namus. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu, ne kartą būdamos įspėtos dėl melagingų parodymų davimo ir atsakomybės, nesant nustatyto jų siekio nuteistąjį apkaltinti nepagrįstai, davė iš esmės nuoseklius ir logiškus parodymus apie joms žinomas (matytas) esmines konflikto aplinkybes. Tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų parodymuose ar ne viso konflikto matymas, nelaikytini pakankamu pagrindu atmesti jų parodymus kaip nepatikimus, nes gali būti paaiškinami patirtu stresu.

14. Nuteistąjį smurtavus prieš nukentėjusiąją ir tokiu būdu sukėlus jai skausmą taip pat patvirtina paties nuteistojo pateiktas vaizdo įrašas, kuriame akivaizdžiai matosi, jog V. P. yra suirzęs ir nusiteikęs priešiškai, jis aktyviais veiksmais ir necenzūriniais žodžiais gilina prasidėjusį konfliktą, provokuoja nukentėjusiąją, prisivijęs griebia jai už žasto, ją tampo. Iš vaizdo įrašo matosi, kad prisivijęs nukentėjusiąją prie namo laiptinės durų, nuteistasis taip pat elgiasi agresyviai, tęsia smurtinius, prieš nukentėjusiąją nukreiptus, veiksmus, vartoja necenzūrinius žodžius. Nors skunde teigiama priešingai, vaizdo įrašas nepatvirtina, kad nukentėjusioji atliko aktyvius smurtinius veiksmus ar juos pradėjo, tačiau, kaip tai teigia ir pati, gynėsi nuo V. P., stengdamasi ištrūkti ir su vaiku kuo greičiau grįžti namo, tokiu būdu užkertant galimybę konfliktui tęstis. Tuo tarpu iš vaizdo įrašo yra akivaizdu, kad V. P., nors ir nurodo siekęs išsiaiškinti vaiko verkimo priežastį, tačiau tą daro nevengdamas fizinio kontakto ir smurtinių veiksmų bei pakelto balso tono kalbantis.

15. BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai asmuo darydamas nusikalstamą veiką nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo veiksmai gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti.

16. Analizuojant situaciją nustatyta, kad nuteistojo nukentėjusiosios santykiai iki aptariamo įvykio buvo konfliktiniai, tačiau jokio smurto nukentėjusioji nuteistojo atžvilgiu nenaudojo, taip pat nenustatyta, kad nukentėjusiosios elgesys būtų provokuojančio pobūdžio. Įvertinus nuteistojo atliktus veiksmus – suėmė už žastų, juos spaudė, tampė nukentėjusiąją, pastūmė, ne mažiau dviejų kartų spyrė į šlaunis, vijosi nukentėjusiąją šiai bandant pasišalinti, provokavo konfliktą ir tęsė smurtinius veiksmus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis suvokė, jog tokiu būdu daro pavojingą veiką, numatė, kad tokiu būdu nukentėjusiajai gali būti sukeltas fizinis skausmas, ir to siekė, taigi veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, V. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios J. B. sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą. Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis ir jo gynėjas turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis vertino netinkamai. Reikia pažymėti ir tai, kad galimai tarp šalių buvusi įtampa ir kiti su šia byla nesusiję konfliktai, nulėmę nors ir spontaniškus, tačiau neteisėtus veiksmus, nepateisina nuteistojo neteisėto elgesio. Nuteistasis skunde teigia, jog nesiekė tyčia sukelti nukentėjusiajai skausmo ir padaryti konstatuotų sužalojimų, tačiau teismų praktika patvirtina, kad dažnai tokio pobūdžio nusikaltimus nulemia impulsyvus nuteisto asmens elgesys, tačiau tai kaltininko baudžiamosios atsakomybės nešalina.

17. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis atitinka jo turiniui BPK 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados išsamiai išdėstyti ir argumentuoti, teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje ir V. P. išteisinti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

18. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

19. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas V. P. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą: padaryta viena tyčinė nesunki nusikalstama veika; veika baigta; nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta; praeityje teistas, tačiau teistumas išnykęs; baustas administracine tvarka, paskutinį kartą 2023 m. vasario 27 d. 12 Eur bauda už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, bauda nesumokėta; dirba, pakaltinamas. Šių duomenų visumoje, siekdamas užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, apylinkės teismas V. P. skyrė BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą antrą pagal švelnumą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, be intensyvios priežiūros, skiriant įpareigojimus, bausmės trukmę nustatant trumpesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pagrįstai nuteistajam skyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios dydį nustatė trumpesnį nei sankcijoje numatytas vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, V. P. paskirtos bausmės nėra pagrindo keisti, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

20. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios J. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies, nukentėjusiajai priteisiant 600 (šešis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.

21. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, t. y. žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

22. Nuteistojo V. P. neteisėtais veiksmais nukentėjusiajai J. B. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata – konstatuotos poodinės kraujosruvos dešinio žasto ir abiejų šlaunų srityse, dėl ko nukentėjusioji patyrė skausmą. Dėl nagrinėjamo konflikto metu patirtų sužalojimų ir streso, kaip teisingai konstatuota apylinkės teismo, J. B. neabejotinai patyrė ne tik fizinį skausmą, tačiau ir neigiamus dvasinius išgyvenimus, nesaugumo jausmą, baimę, kad toks įvykis gali pasikartoti, tai yra neteisėti V. P. veiksmai neabejotinai sukėlė neigiamus padarinius nukentėjusiajai. Šių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajai priteista 600 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga ir nepažeidžianti nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

23. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. lapkričio 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir keisti jį nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

24. J. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma priteisti patirtų teisinių išlaidų – 423,50 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – atlyginimą, prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridedant minėtas išlaidas patvirtinančius dokumentus (2023 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija OR Nr. xx bei 2023 m. gruodžio 5 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį 423,50 Eur sumokėjimą), iš kurių matyti, kad bylinėjimosi išlaidų mokėtojas yra J. B..

25. BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Ši baudžiamoji byla išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, todėl BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu nukentėjusioji turi teisę į turėtų procesinių išlaidų atlyginimą.

26. Atsiliepimo surašymas ir pateikimas yra viena iš proceso dalyvių dalyvavimo ir savo teisių gynimo rašytiniame procese formų. J. B. turėjo teisę kreiptis į advokatą dėl profesionalios teisinės pagalbos surašant atsiliepimą, vis tik proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, be kita ko, ir advokato pagalbai, dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos.

27. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – ir Rekomendacijos) yra numatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama nustatant atlygintinų asmens patirtų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose suteiktoms teisinėms paslaugoms apmokėti dydį ir atlygintinų išlaidų rekomenduojamą maksimalų dydį. Rekomenduojamas maksimalus atlygintinų išlaidų dydis apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą, kurio pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių) (Rekomendacijų 9 punktas).

28. Įvertinus Rekomendacijų 10 punkto 10 papunktyje nurodytus koeficientus, matyti, kad prašoma priteisti suma atitinka koeficientų ribas, yra artima vidurkiui. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad J. B. atstovei advokatei bylos aplinkybės yra gerai žinomos, kadangi ji nukentėjusiąją atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, įvertinęs atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį (atsiliepimą sudaro 5 lapai) bei byloje keliamų klausimų sudėtingumą (byloje keliami klausimai nėra sudėtingi, atsiliepime iš esmės naujų aplinkybių nenurodoma), į tai, kad apeliaciniame teisme skundas išnagrinėtas vieno teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusiajai ir jos atstovei nedalyvaujant, prašoma priteisti proceso išlaidų suma mažintina iki 300 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo V. P. apeliacinį skundą.

Priteisti iš V. P. J. B. naudai 300 Eur (tris šimtus eurų) už patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Indrė AverkienėAlgirdas GiedraitisArūnas Paštuolis