Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-621-280/2016 pagal pareiškėjo R. M. pareiškimą dėl skolininko pakeitimo vykdomojoje byloje, suinteresuotas asmuo – V. Č., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo pakeisti skolininką vykdomojoje byloje pagrįstumo.Pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti vykdomojoje byloje Nr. 0089/05/01324 skolininkę K. Č. gamybinę-komercinę įmonę „Kolis“ į naują skolininkę – V. Č.. Pareiškėjas nurodė, kad skolininkės K. Č. gamybinės-komercinės įmonės „Kolis“ savininkas K. Č. 2014 metais mirė, o jo įmonę paveldėjo V. Č.. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. rugpjūčio 11 d. antstolis M. A. surašė išieškojimo negalimumo aktą ir priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo.V. Č. su pareikštu prašymu nesutiko, nurodydama, kad miręs jos sutuoktinis K. Č. nėra skolininkas pagal Panevėžio apygardos teismo sprendimą ir jo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą, todėl ir jo įpėdiniai negali būti skolininkais. Be to, V. Č. yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kolis“ dalyvė ir nėra atsakinga už UAB „Kolis“ prievoles.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2016 m. spalio 5 d. nutartimi R. M. prašymą pakeisti skolininkę vykdomojoje byloje Nr. 0089/05/01324 atmetė.Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo 2005 m. birželio 6 d. išduotame vykdomajame rašte civilinėje byloje Nr. 2-172-2005 atsakove ir skolininke yra nurodyta gamybinė-komercinė įmonė „Kolis“, o K. Č. nėra ir nebuvo įrašytas skolininku bei nėra jokių duomenų, kad įmonės skolų išieškojimas būtų nukreiptas į K. Č. turtą. Teismas pažymėjo, kad vykdomoji byla užbaigta antstolio M. A. surašyto 2016 m. rugpjūčio 11 d. išieškojimo negalimumo akto pagrindu, nurodžius, jog UAB „Kolis“ turto neturi, įmonėje tik vienas samdomas darbuotojas, įmonė veiklos nevykdo, pajamų negauna.Teismas konstatavo, kad kadangi vykdomajame rašte nėra skolininko K. Č., tai jo įpėdinė taip pat negali būti įtraukta skolininke. Teismo vertinimu, nėra pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo skolininkę UAB „Kolis“ pakeisti nauja skolininke V. Č., nes nors ji ir paveldėjo įmonę „Kolis“, ją pertvarkė į UAB „Kolis“, skola priteista ir išieškoma iš pačios įmonės, o ne iš jos savininko ar dalyvio.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas R. M. atskirajame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo prašymą tenkinti. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:Teismas skolininkės pakeitimą klaidingai kildino iš paveldėjimo teisės, nurodydamas aplinkybę, kad K. Č. niekada nebuvo įrašytas į vykdomąjį raštą kaip skolininkas. V. Č. paveldėjo įmonę, taigi tapo jos dalyve, faktiškai valdė ją (keitė juridinio asmens pavadinimą, teisinę formą) ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.50 straipsnį tapo atsakinga už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles, jei prievolėms įvykdyti neužtenka paties juridinio asmens turto. Individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. kai įmonė neturi pakankamai turto, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas.Nepaisant to, kad 2015 m. kovo 31 d. V. Č. savo sprendimu pakeitė gamybinės-komercinės įmonės teisinę formą į uždarąją akcinę bendrovę (ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį), pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalį, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal tokio juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos juridinio asmens teisinės formos įregistravimo.Teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 kaip precedentu. Minėtoje byloje buvo skundžiami antstolio veiksmai, kai jis, be teismo sprendimo, nukreipė išieškojimą į neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turtą ir tokiu būdu buvo pakeistas teismo sprendimas, o vykdymo veiksmai atlikti be vykdomojo dokumento. Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.Suinteresuotas asmuo V. Č. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Vykdomajame rašte nesant įrašo, kad išieškoma iš K. Č., V. Č. negali būti laikoma skolininke paveldėjimo teisės pagrindu. Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 2 d. sprendimu skola BŽŪB „Tėviškė“ (kuri vėliau buvo perleista R. M.) yra priteista tik iš K. Č. gamybinės-komercinės įmonės „Kolis“ (dabar UAB „Kolis“), savo ruožtu šios įmonės savininkas K. Č. minėtame procese nei kaip atsakovas, nei kaip trečiasis asmuo nedalyvavo, jam jokių reikalavimų šioje byloje reikšta nebuvo, iš jo, kaip iš fizinio asmens, teismo sprendimu jokios pinigų sumos nebuvo priteistos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai ieškovas, laisvai disponuodamas savo procesinėmis teisėmis, byloje reikalavimą atlyginti nuostolius pareiškia pagrindiniam skolininkui (įmonei), nereikšdamas jo subsidiariajam skolininkui (įmonės savininkui), teismas pagal aptartas teisės normas turi teisinį pagrindą priteisti iš įmonės patirtus nuostolius dengiant įmonės skolą, tačiau, nesant pareikšto reikalavimo, teismas neturi teisinio pagrindo spręsti dėl nuostolių atlyginimo iš įmonininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad antstolis negali subsidiariai nukreipti išieškojimo į individualios įmonės savininko turtą, jei įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu išduotame vykdomajame rašte individualios įmonės savininkas nėra įrašytas skolininku, jis nebuvo įtrauktas toje byloje dalyvaujančiu asmeniu ir teismo sprendime nespręsta dėl jo teisių ir pareigų. Pagrindas išduoti vykdomąjį dokumentą buvo 2005 m. gegužės 2 d. sprendimas, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai skolininke įvardijama tik K. Č. gamybinė-komercinė įmonė „Kolis“, o vykdomasis dokumentas K. Č. atžvilgiu pagal minėtąjį teismo sprendimą negalėjo ir negali būti išduotas. K. Č. nebūnant subsidiariai atsakingam už įmonės skolas pagal teismo sprendimą, šios atsakomybės ir iš jos kylančių pareigų negalėjo paveldėti ir V. Č..Suinteresuotas asmuo V. Č., galėtų atsakyti už pertvarkomo neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre, tik tokiu atveju, jei ji būtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta subsidiariai arba asmeniškai atsakinga už pertvarkomo asmens prievoles. Vien faktas, kad V. Č. yra pertvarkyto juridinio asmens (UAB „Kolis“) dalyvė, negali būti laikomas teisiniu pagrindu pakeisti skolininkę vykdomojoje byloje Nr. 0089/05/01324 į V. Č..Teismo paminėtoje kasacinio teismo byloje ratio decidendi iš esmės sutampa, todėl pirmosios instancijos teismo argumentacija šiuo klausimu buvo teisinga bei tinkama.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta pakeisti skolininką vykdomojoje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas.Apelianto įsitikinimu, suinteresuotas asmuo V. Č., paveldėjusi K. Č. gamybinę-komercinę įmonę „Kolis“ ir šiuo metu esanti jos dalyve, pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį ir CK 2.104 straipsnio 2 dalį tapo atsakinga už šio juridinio asmens prievoles, kai joms įvykdyti nebeužtenka pačios įmonės turto, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pakeisti vykdomojoje byloje Nr. 0089/05/01324 skolininkę K. Č. gamybinę-komercinę įmonę „Kolis“ į dabartinės UAB „Kolis“ dalyvę V. Č..Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus ir nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su pareiškėjo R. M. pozicija.Kaip pagrįstai nustatyta byloje ir ko neginčija pats apeliantas, savo reikalavimo teisę jis kildina iš Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-172/2005, kuriuo ieškovei BŽŪB „Tėviškė“ iš atsakovės K. Č. gamybinės-komercinės įmonės „Kolis“ buvo priteista 240 892,67 Lt skola ir 6 proc. dydžio procesinės palūkanos.Apeliantas atskirajame skunde neginčija ir to fakto, kad pirmiau nurodytos bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu, šios įmonės (skolininkės) savininkas K. Č. procese nei kaip atsakovas, nei kaip trečiasis asmuo nedalyvavo, ir teismo sprendimu jokios sumos iš K. Č., kaip neribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio, nebuvo priteistos, todėl jam (K. Č.) nebūnant subsidiariai atsakingam už jo įmonės skolas pagal teismo sprendimą ir tokio įrašo nesant vykdomajame rašte, V. Č., kaip K. Č. įpėdinė, negalėjo paveldėti ir nepaveldėjo pareigos atsakyti už įmonės neįvykdytas skolas.Savo ruožtu, pati V. Č., kaip dabartinė įmonės (skolininkės) dalyvė, galėtų savo turtu atsakyti už įmonės skolas pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį tik tuo atveju, jei jos prievolė subsidiariai ar asmeniškai atsakyti kreditoriui savo turtu už įmonės skolas būtų nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar kitu vykdytinu dokumentu, kuris yra pagrindas išduoti vykdomąjį dokumentą. Tačiau, priešingai nei interpretuoja apeliantas, pati savaime aplinkybė, kad V. Č. šiuo metu yra įmonės, iš kurios buvo vykdomas skolos išieškojimas ir kurios turto nebeužtenka pareiškėjo reikalavimui patenkinti, dalyvė, nėra pakankama pakeisti skolininkę (įmonę) į suinteresuotą asmenį V. Č. CPK 596 straipsnio pagrindu.Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad iš individualios įmonės veiklos atsiradusių prievolių pobūdžio, asmenų, atsakingų pagal šias prievoles, bei jų atsakomybės atsiradimo pagrindų nustatymas nepatenka į vykdymo proceso apimtį, nes šie klausimai yra tiesiogiai susiję su teisių ir pareigų nustatymu ir gali būti išspręsti tik nagrinėjant konkrečią bylą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012).Be to, nors apeliantas teisingai pažymėjo, kad individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, jog toks individualios įmonės ir jos savininko teisinis reglamentavimas nereiškia, kad, individualiai įmonei neturint turto, atsakyti pagal jos prievoles, ar tokią įmonę likvidavus, turi jos savininkas savaime, kai nėra teismo sprendimo ar kito vykdytino dokumento priteisti iš savininko jo įmonės skolas. Nesant pareikšto reikalavimo, teismas neturi teisinio pagrindo spręsti dėl nuostolių atlyginimo iš įmonininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2015).Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo sprendimo priėmimo ir vykdomojo rašto išdavimo metu suinteresuotas asmuo V. Č. nebuvo įmonės, iš kurios buvo priteista skola, dalyvė ir joks sprendimas dėl K. Č. gamybinės-komercinės įmonės „Kolis“ (šiuo metu UAB „Kolis“) skolos priteisimo iš V. Č. nei tada, nei šiuo metu nėra priimtas, todėl materialieji teisiniai santykiai tarp išieškotojo bei V. Č. nėra susiklostę ir pagrindo pripažinti suinteresuotą asmenį skolininke apelianto nurodomoje vykdomojoje byloje nėra.Įvertinęs pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl skolininkės pakeitimo, priėmė teisingą ir teisėtą procesinį sprendimą, o vien tik ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas papildomai pasirėmė kasacinio teismo išaiškinimais dėl antstolio (o ne teismo) negalėjimo nukreipti išieškojimą į įmonės savininko, kuris nebuvo nurodytas vykdomajame rašte, turtą, nėra pakankama skundžiamai nutarčiai pakeisti ar panaikinti.Kadangi atskirasis skundas yra atmestas, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsniu, suinteresuoto asmens pateiktais 363 Eur bylinėjimosi išlaidų faktą ir dydį pagrindžiančiais įrodymais bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą 8.16 punktu, priteisia suinteresuotam asmeniui V. Č. iš pareiškėjo R. M. 308,76 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui V. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 308,76 Eur (tris šimtus aštuonis eurus 76 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinė instancijos teisme, atlyginimą.