Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-215-436/2007 pagal ieškovės O. V. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, tretieji asmenys S. V. ir akcinė bendrovė DnB NORD bankas, dėl draudimo išmokos bei delspinigių priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas neteisingai nustatė žalos dydį, nes vadovavosi netiksliu, neobjektyviu 2006 m. lapkričio 15 d. Nr. 06-213 ekspertizės aktu, kuris buvo sudarytas neįvertinus 2004 m. spalio 11 d. defektinio akto, o privalėjo remtis 2007 m. gegužės 25 d. patikslintu ekspertizės aktu, kadangi ekspertas A. B. , prieš sudarydamas patikslintą ekspertizės aktą, buvo įspėtas dėl baudžiamosios, administracinės atsakomybės, o teismui nenustačius tokios atsakomybės pagrindų, nėra pagrindo abejoti patikslinto akto teisingumu. Be to, negali būti vertinami eksperto A. B. 2007 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad 2006 m. lapkričio 15 d. jo ekspertizės akte nustatytas tikras žalos dydis, nes 2007 m. gegužės 30 d. buvo panaikintas A. B. turto vertintojo kvalifikacinis pažymėjimo galiojimas; draudimo taisyklių 12.1 p. numato, kad draudimo išmoka apskaičiuojama pagal draudiminio įvykio aktą (2004 m. spalio 11 d. defektinis aktas).Nepagrįstai į draudimo išmoką įskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis (toliau - PVM), kadangi toks mokestis įskaičiuojamas tik už atliktus darbus asmens, kurio veikla yra apmokestinama PVM. Byloje nėra duomenų, kad remonto darbai apskritai buvo atlikti; ieškovės amžius ir invalidumas nėra kriterijus nustatant PVM įskaitymą į draudimo išmoką, nes visus veiksmus susijusius su remontuojamu daiktu atlieka jos sūnus S. V. .Be pagrindo į draudimo išmoką įskaičiuoti socialinio draudimo, pelno mokesčiai bei remonto galimos papildomos išlaidos. Kadangi neatlikus remonto darbų nėra pagrindo mokėti tokius mokesčius bei nėra realių papildomų išlaidų susijusių su remonto darbais.Teismas neteisingai nustatė terminą, nuo kuriuo skaičiavo delspinigius. Vadovaujantis draudimo taisyklių 12.7 ir 14.4 punktais, draudimo išmoka turi būti mokama nuo momento, kuomet apeliantas gavo visą reikšmingą informaciją apie draudiminį įvykį ir nustačius draudimo išmokos dydį, o delspinigiai skaičiuojami nuo praleisto termino (7 dienos) išmokėti šią išmoką dienos. Ieškovė neturi teisės į delspinigius už laikotarpį iki draudimo išmokos dydžio nustatymo, nes ji nebendradarbiavo su apeliantu nustatant draudimo išmokos dydį. Todėl už pavėluotą tokios išmokos dydžio nustatymą atsakomybė tenka pačiai ieškovei.Turto draudimo sutartis numato, kad draudimo išmoka mokama trečiajam asmeniui AB DnB NORD bankui kol nebus padengtas įsiskolinimas pagal kreditavimo sutartį. Todėl iki įsiskolinimo padengimo (2005 m. lapkričio 10 d.) ieškovė neturėjo teisės į draudimo išmoką. Vadinasi ir delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami nuo 2005 m. rugsėjo 12 d. iki visiško kredito padengimo (2005 m. lapkričio 10 d.).Draudimo taisyklių 14.4 p. numato neprotingai dideles netesybas (0,1 procento per dieną), todėl pagal CPK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, jos turi būti mažinamos.Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovė patyrė 159 568,00 Lt nuostolių dėl statybos darbų kainų skirtumo, kadangi ieškovė nėra atlikusi remonto darbų, tai nurodo ir teismas;Apeliantas neprivalo atlyginti nuostolių dėl statybos darbų skirtumo, kadangi pagal CK 6.258 straipsnio 4 dalį, įmonė atsako tik už nuostolius, kuriuos galėjo numatyti sutarties sudarymo metu. Ieškovė neįrodė, kad apeliantas galėjo numatyti statybos darbų kainų svyravimą.Delspinigiai turi būti skaičiuojami nuo 27 099,33 Lt sumos, nes teismas neteisingai nustatė draudimo išmokos dydį (vadovavosi neteisingu ekspertizės aktu, nepagrįstai į draudimo išmoką įskaičiavo PVM bei kitus mokesčius ir papildomas išlaidas);Draudimo sutarties šalys nesusitarė, kad apeliantui praleidus draudimo išmokos mokėjimo terminą, delspinigiai skaičiuojami iki prievolės įvykdymo dienos. Todėl teismas privalėjo vadovautis bendrąja taisykle, jog delspinigiai už termino įvykdyti prievolę praleidimą, skaičiuojami iki kreipimosi į teismą dienos.Ieškovė pagal CPK 80 straipsnį neapmokėjo žyminiu mokesčiu savo prašymo dėl delspinigių priteisimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, todėl pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą, šis prašymas turi būti paliktas nenagrinėtu.

Teismas pagrįstai vadovavosi 2006 m. lapkričio 15 d. ekspertizės aktu, o ne 2007 m. gegužės 25 d. patikslintu aktu, nes pastarajame akte įvertinami tik tie patalpų sugadinimai, kurie paminėti 2004 m. spalio 11 d. defektiniame akte, kuriame nebuvo užfiksuoti visi turto sugadinimai, t. y. tiesiogiai nematomi pažeidimai: nesugadinto (neapdegusio) tinko dūmų kvapas, karščio pažeisti vamzdynai, vėdinimo įranga, elektros instaliacijos laidai, gesinimo metu užlieti elektros instaliacijos prietaisai, apdailos pakeitimas, statybinio laužo pašalinimas.Eksperto A. B. parodymais galima remtis, nes jie duoti dėl retrospektyvinių anksčiau įvykusių (jam dar būnant vertintoju) aplinkybių, o ne dėl naujų aplinkybių, kurioms reikia naujų kvalifikacinių žinių.Į draudimo išmoką turi būti įskaičiuotas PVM, nes turto atkuriamąją vertę sudaro pinigų suma, kuri turi būti sumokėta statybos paslaugas teikiančiam asmeniui. Kadangi į patalpų remontą kainą PVM bus įskaičiuota, tai šis mokestis yra nuostolių dalis; ieškovė nėra PVM mokėtoja, todėl negalės sumokėto PVM įtraukti į ataskaitą ar kitokiu būdu kompensuoti turėtas išlaidas.Draudimo išmoka turi būti mokama neatsižvelgiant į tai, ar draudėjas turėjo remonto išlaidų. Kadangi draudimo išmoka kartu su PVM ir yra reikalinga tam, kad būtų galima sumokėti už remonto darbus.Teismas teisingai nustatė terminą, nuo kurio apeliantas privalo mokėti delspinigius (nuo 2005 m. rugsėjo 12 d.), nes atsakovas (apeliantas) turėjo visą informaciją, reikalingą apskaičiuoti draudimo išmokos dydį. Faktas, kad apeliantas neteisingai apskaičiavo draudimo išmokos dydį, neatleidžia jo nuo pareigos mokėti delspinigius.Nepagrįstas apelianto argumentas, kad ieškovė nebendradarbiavo nustatant draudimo išmokos dydžio (ieškovė buvo pateikusi apeliantui savo žalos paskaičiavimą).Apelianto prašymas atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo CK 6.64 straipsnio 2 dalies pagrindu yra naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme.Neteisingai apeliantas nurodo, kad ieškovė neturėjo reikalavimo teisės iki skolos trečiajam asmeniui padengimo, nes draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai, todėl pagal CK 6.191 straipsnio 1 dalį ieškovė turėjo reikalavimo teisę.Netesybos nėra per didelės, nes draudimo išmoka nebegali kompensuoti ieškovės patirtų nuostolių dėl pabrangusių statybos darbų ir medžiagų.Pagal draudimo taisyklių 14.4 punktą apeliantas privalo mokėti delspinigius iki visiško atsiskaitymo, t. y. įvykdymo. Todėl delspinigiai turi būti mokami iki visiško prievolės įvykdymo.Nepagrįstas apelianto argumentas dėl neapmokėjimo ieškovės prašymo, susijusio su delspinigių priteisimu, nes nebuvo galima apskaičiuoti žyminį mokestį, kadangi buvo neaišku, kada teismas priims sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

CPK 263 straipsnio pirmojoje dalyje suformuluoti teismo sprendimui keliami teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimai. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatas, teisinį bei faktinį sprendimo išvadų pagrindimą teismas turi pateikti motyvuojamojoje sprendimo dalyje, užtikrindamas esminių civilinio proceso principų (rungimosi, betarpiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo) įgyvendinimą. Pagal CPK 12, 178 straipsnių nuostatas, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (grindžia savo reikalavimus), o CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai, pagal CPK taisykles įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus (CPK 178 str., 185 str.), teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė motyvuotas išvadas, iš esmės tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, bei pagrįstai patenkino dalį ieškinio reikalavimų.

Dėl draudimo išmokos dydžio

Apygardos teismas teisingai ir motyvuotai konstatavo, kad ieškovei padarytos žalos ir draudimo išmokos dydis skaičiuotinas, remiantis 2006 m. lapkričio 15 d. ekspertizės akto Nr. 06-213 duomenimis, o apelianto argumentai nesudarė (ir nesudaro) pagrindo vadovautis išvadomis 2007 m. ekspertizės akto, kurį teismas tinkamai ir teisingai įvertino, o savo išvadas motyvavo sprendime (CPK 216-218 str., 185 str., 270 str.), su kuriomis sutinka ir teisėjų kolegija.

Tačiau apygardos teismas, įskaičiuodamas į priteistiną ieškovei draudimo išmoką PVM, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė nėra atlikusi namo atkūrimo (statybos) darbų ir nėra turėjusi nurodytų išlaidų, reikalingų atkurti pastatui, kurį remontuojant būtų mokamas PVM. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą. Taigi PVM sumokamas valstybei tik už jau suteiktas paslaugas, atliktus darbus ar nupirktas prekes. Beje, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai sužalotas turtas neremontuojamas, tai tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų turtui suremontuoti, vertė be PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006). Kadangi ieškovė pastato dar neremontavo (medžiagų, paslaugų nepirko), todėl, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės nuostolis dėl draudiminio įvykio, neremontuojant pastato, yra ekspertizės nustatyta statinio remonto (statybos) paslaugų ir medžiagų vertė (atkuriamoji vertė) be PVM, nes šis mokestis dar nėra ieškovės patirta žala. Dėl nurodytų motyvų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs bylos medžiagą, padarė klaidingą išvadą dėl mokėtinos draudimo išmokos dydžio.

Todėl sumažintina ieškovei priteista draudimo išmoka, atmetant reikalavimą priteisti PVM, kuris pagal UAB ,,Pastato projektas” sąmatinius skaičiavimus, (kuriais buvo remiamasi ir 2006 m. ekspertizės ataskaitoje), sudaro 46 311,99 Lt (1308,9 Lt + 1742,33 Lt + 30698,09 Lt + 2604,27 Lt + 3986,89 Lt + 2939,48 Lt +3032,03 Lt) (1 t., b. l. 36 – 62, ataskaita Nr. 2006/213). Iš nustatytos draudiminės išmokos be PVM dydžio - 252 188,01 Lt (298 500 Lt – 46 311,99 Lt) atėmus sumokėtą neginčijamą išmokos dalį – 73161,67 Lt ir draudimo sutartyje numatytą 12 000 Lt išskaitą, iš atsakovo ieškovei priteistina draudimo išmoka sudaro 167 026,34 Lt (252 188,01 Lt – 73 161,67 Lt - 12 000 Lt). Pažymėtina, kad ši teisėjų kolegijos išvada neužkerta kelio ieškovei, atlikus pastato remontą, reikalauti turėtų nuostolių (dėl PVM), neviršijant draudimo vertės.

Dėl pareigos mokėti delspinigius už neišmokėtą draudimo išmokos dalį atsiradimo momento

Pagal CK 6.71 straipsnio nuostatas, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta; jos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu.

Teismas gali šalių nustatytas netesybas už prievolių nevykdymą arba netinkamą įvykdymą sumažinti pagrindais ir tvarka, nustatyta CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, t.y., jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, tačiau teismas gali netesybas sumažinti tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

Kolegijos nuomone, teismas, priteisdamas ieškovei šalių sutartyje nustatyto dydžio netesybas (delspinigius), nepažeidė įstatymo ir savo išvadas argumentavo sprendime.

Neturi pagrindo apelianto argumentai, jog vadovaujantis Draudimo taisyklių 12.7 p. ir 14.4 p., pareiga atsakovui mokėti draudimo išmoką atsirado ne nuo 2005 m. rugsėjo 12 d., t. y. praėjus septynioms dienoms nuo prokuratūros rašto apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą momento, o nuo tos dienos, kai, teisme gavus 2007 m. gegužės 25 d. ekspertizės aktą, buvo galutinai nustatytas gaisro metu padarytos žalos dydis, kad neišsprendus ginčo dėl žalos dydžio, nebuvo galimybės apskaičiuoti draudimo išmoką ir nustatyti teisės į delspinigius atsiradimo momento. Draudimo taisyklių 12.7 punktas atkartoja Draudimo įstatymo 82 straipsnio antrosios dalies nuostatas, kuriose numatyta, kad draudimo išmoka turi būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudiminio įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį. Teisėjų kolegijos nuomone, šis straipsnis nustato draudiko pareigą gavus/surinkus visą minėtą informaciją per konkretų terminą nustatyti (apskaičiuoti) draudimo išmoką bei ją išmokėti, t. y. sieja draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką tik su turėjimu informacijos (duomenimis), kuri leistų nustatyti (apskaičiuoti) draudimo išmokos dydį, o ekspertizės aktas – tai eksperto išvada apie atliktą tyrimą, kurio metu įvertinami duomenys, reikalingi atsakyti ekspertui į jam iškeltus klausimus. Aplinkybė, kad vyksta ginčas dėl draudiminio įvykio metu padarytos žalos dydžio, negali būti pagrindas pripažinti, kad nebuvo galimybės apskaičiuoti dydžio draudimo išmokos, kuri yra turto atkuriamoji vertė, t. y. pinigų suma, reikalinga išleisti, norint įsigyti arba iš naujo pasigaminti ar pasistatyti naują tos pačios rūšies, būklės ir kokybės turtą (Draudimo taisyklių 6.2 p.). Taigi draudimo išmoka nustatoma (apskaičiuojama) pagal būtinas išlaidas, reikalingas atstatyti sugadintą turtą, kurios dydis priklauso nuo sugadinto turto pažeidimo laipsnio, jo vertės bei statybos (remonto) darbų kaštų. Iš bylos medžiagos matyti (2 t., b. l. 4-5), kad apeliantas 2004 m. spalio 11 d. turėjo duomenis apie gaisro metu sugadintą turtą bei neginčija turtui padarytų pažeidimų. Be to, atsakovas 2005 m. gegužės 23 d. (1 t., b. l. 85) buvo apskaičiavęs draudimo išmokos dydį. Atkeiptinas dėmesys, kad ginčas dėl draudimo išmokos dydžio nereiškia, jog neatsirado pareiga išmokėti išmoką, kadangi kitaip būtų pažeistos draudėjo teisės kuo greičiau gauti kompensaciją už draudiminio įvykio metu patirtus nuostolius bei už ginčo sprendimo metu patirtus nuostolius netesybų arba palūkanų forma. Beje, draudikui nusprendus, kad jo nustatyta draudimo išmoka teisinga, jis turi teisę minėtą išmoką sumokėti draudėjui, o išsprendus ginčą dėl draudimo išmokos dydžio draudiko naudai, pastarasis neprivalėtų mokėti nei netesybų, nei palūkanų. Todėl delspinigių mokėjimas negali būti siejamas su ginčo dėl draudimo išmokos dydžio išsprendimo momentu.

Be to, nepagrįstas ir apelianto motyvas, kad ieškovė neturi teisės į delspinigius iki galutinės draudimo išmokos dydžio nustatymo teisme dienos, kadangi ji nebendradarbiavusi, atsisakydama dalyvauti žalos nustatyme bei nepateikdama atsakymo į atsakovo 2005 m. spalio 21 d. raštą Nr. 09.01-10-383.

Minėta, kad ginčas dėl draudimo išmokos dydžio neįtakoja draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo momento. Atsakovas 2005 m. gegužės 23 d. buvo apskaičiavęs draudimo išmokos dydį, o 2005 m. rugsėjo 5 d. gavęs pranešimą iš prokuratūros apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, jog nuo 2005 m. rugsėjo 5 d. atsakovas turėjo visą informaciją, numatytą Draudimo taisyklių 12.7 punkte, ir nuo 2005 m. rugsėjo 12 d. atsakovui atsirado pareiga mokėti draudimo išmoką, o praleidus šį terminą, ir pareiga mokėti delspinigius nuo neatsiskaitytos sumos (Draudimo taisyklių 14.4 p.). Nereikšminga aplinkybė - ieškovės neatsakymas į 2005 m. spalio 21 d. raštą Nr. 09.01-10-383, nes atsakovo pareiga mokėti draudimo išmoką atsirado anksčiau negu buvo išsiųstas šis raštas, kadangi tuo metu jau turėjo būti įvykdyta prievolė išmokėti draudimo išmoką, o ne klausiama nuomonės dėl draudimo išmokos dydžio. Juo labiau, kad atsakovas jau 2005 m. gegužės 23 d. buvo apskaičiavęs draudimo išmokos dydį.

Nepaneigia teismo išvadų ir apelianto argumentas, kad Draudimo sutartis buvo sudaryta trečiojo asmens naudai, todėl pagal CK 6.1006 straipsnio nuostatas, ieškovė iki atsiskaitymo su Banku pagal Kredito sutartį neturėjusi teisės nei į draudimo išmoką, nei į delspinigius.

CK 6.191 straipsnio pirmosios dalies nuostatomis, jeigu sudaręs sutartį asmuo išlygo, jog iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, tai prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis arba nelemia prievolės esmė. Draudimo sutarties 8.1 punktas numato, kad draudimo išmokos mokamos Bankui kol nebus padengtas įsiskolinimas pagal Kredito sutartį. Tačiau nėra numatyta, jog draudėjas neturi reikalavimo teisės iki naudos gavėjas patenkins savo kreditorinį reikalavimą iš draudimo išmokos. CK 6.1006 straipsnis nustato draudėjo teises bei apribojimus pakeisti draudimo sutartyje numatytą naudos gavėją kitu asmeniu, o šioje byloje nėra ginčo nei dėl naudos gavėjo asmenybės, nei dėl jo keitimo kitu asmeniu, todėl minėtas straipsnis negali būti taikomas sprendžiant ieškovės teisės į draudimo išmokos ir delspinigių atsiradimo momento. Aplinkybė, kad naudos gavėjas (Bankas) nereiškė atsakovui reikalavimų dėl delspinigių, negali būti pagrindu pripažinti, kad atsakovas tinkamai įvykdė prievolę ieškovės atžvilgiu, kadangi Banko ir ieškovės nesieja tokie ryšiai, kuomet vienam iš minėtų asmenų tinkamas prievolės įvykdymas galėtų reikšti tinkamą prievolės įvykdymą ir kito asmens atžvilgiu. Dėl minėtų motyvų nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovės teisę į draudimo išmoką bei delspinigius už neišmokėtą draudimo išmokos dalį nuo 2005 m. rugsėjo 12 d.

Dėl pareigos mokėti delspinigius už neišmokėtą draudimo išmoką pasibaigimo momento

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad apygardos teismas be pagrindo priteisė ieškovės naudai delspinigius už laikotarpį nuo ieškinio teisme padavimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, kad teismas, savo sprendimu pripažinęs, jog Draudimo sutartimi šalys nesusitarė dėl draudiko pareigos mokėti delspinigius už neišmokėtą draudimo išmokos dalį iki visiško prievolės įvykdymo dienos, privalėjo vadovautis bendrąja taisykle, kad delspinigiai už termino įvykdyti prievolę praleidimą skaičiuotini iki kreipimosi į teismą dienos.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė delspinigius už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

CK 6.185 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Nagrinėjamoje byloje Draudimo sutartis buvo sudaryta prisijungimu būdu pagal apelianto (draudiko) parengtas standartines sąlygas, nurodytas Draudimo taisyklėse, kurių 14.4 punktas nustato, kad draudikas laiku pagal savo įsipareigojimus neišmokėjęs draudėjui išmokos moka pastarajam delspinigius po 0,1 proc. nuo neatsiskaitytos sumos už kiekvieną dieną. Aiškinant minėtą Draudimo taisyklių (kurios yra draudimo sutarties dalis) nuostatą, kurioje tiesiogiai nenurodomas terminas iki kurio draudikas privalo mokėti delspinigius, turi būti vadovaujamasi sutarčių, sudarytų prisijungimo būdu, aiškinimo taisyklėmis (CK 6.992, 6.185-6.187, 6.193 str.). CK 6.193 straipsnio ketvirtoji dalis nustato, kad abejojant dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Kolegijos nuomone, teismas padarė teisingą išvadą, nes Draudimo taisyklių 14.4 punktas turi būti suprantamas kaip nustatantis draudiko pareigą mokėti delspinigius nuo neatsiskaitytos draudimo išmokos sumos už kiekvieną dieną iki prievolės įvykdymo dienos.

Todėl teismas, patenkindamas ieškovės reikalavimą, turėjo pagrindo skaičiuoti delspinigius už termino įvykdyti prievolę pažeidimą ir po ieškinio padavimo.

Negali būti pagrindu palikti minėtą prašymą nenagrinėtu ir aplinkybė, kad reikalavimas priteisti delspinigius nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos iki teismo sprendimo nebuvo apmokėtas žyminiu mokesčiu. CPK 80 straipsnio pirmosios dalies 1 punktas nustato, kad kiekvienas ieškinys yra apmokamas žyminiu mokesčiu, kuris turtiniuose ginčuose nustatomas pagal ieškinio sumą, o CPK 85 straipsnio pirmosios dalies 1 punktas numato, kad ieškinio suma bylose dėl pinigų išieškojimo nustatoma pagal išieškomą sumą. Nagrinėjamoje byloje žyminis mokestis yra sumokėtas už prašomą priteisti draudimo išmokos dalį bei delspinigius nuo 2005 m. rugsėjo 12 d. iki ieškinio teisme padavimo dienos (2006 m. sausio 4 d.), o prašymas priteisti delspinigius nuo ieškinio teisme padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo nebuvo apmokestintas žyminiu mokesčiu, kadangi nebuvo galimybės apskaičiuoti visos delspinigių sumos, nuo kurios mokėtinas žyminis mokestis (CPK 86 str. 1 d.). Todėl šis klausimas buvo išspręstas priimant teismo sprendimą (CPK 270 str.).

Dėl delspinigių dydžio

Neturi pagrindo apelianto argumentas, kad teismo priteistas delspinigių dydis 0.1 proc. per dieną, numatytas Draudimo taisyklių 14.4 punkte, yra neprotingai didelis, todėl turėjo būti mažinamas iki 0,02 proc. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymuose išdėstyti kriterijai, pagal kuriuos teismas gali mažinti netesybų dydį, ir teismų praktikos suformuluotos taisyklės sudaro pagrindą išvadai, jog sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų priteisimo konkrečiu 0,02 proc. tarifu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007). Formuojant praktiką dėl konkrečių netesybų dydžių, kiekvienu atveju atsižvelgiama į tokius kriterijus: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007). Nagrinėjamoje byloje teisė į delspinigius grindžiama draudimo sutarties pažeidimu, kurioje numatyta draudimo suma – 688 494 Lt. Draudimo sutartis pripažįstama fiduciariniu sandoriu, kurio esmė grindžiama jo dalyvių tarpusavio pasitikėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2005). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad draudikas, būdamas stipresnioji sutarties šalis ir oferentas sudarant sutartį, vienašališkai pasiūlo savo sąlygas kontrahentui (draudėjui), jokiu būdu nereiškia, kad draudikas sutarties vykdymo metu galėtų išaiškinti sutarties sąlygas tokia linkme, jog būtų pakeisti draudiko išankstiniai, sutartyje numatyti įsipareigojimai. Kuomet draudikas išaiškina palankiai draudėjui draudimo sąlygą, tačiau įvykus draudiminiam įvykiui, tą pačią sąlygą aiškina kitaip, sau palankiu būdu, tai vertinama nesąžiningu spaudimu draudėjui, kaip silpnesniajai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1150/2003). Taigi atsižvelgiant į didelę draudimo sutarties vertę (688 494 Lt), ginčo šalių sutartinių santykių pobūdį bei į tai, kad nuo prievolės pažeidimo (2005 m. rugsėjo 12 d.) praėjo didelis laiko tarpas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė mažinti delspinigių dydį, numatytą Draudimo taisyklių 14.4 punkte, kuris nėra neprotingai didelis. Tačiau, turint omeny, kad ieškovei neatlikus sugadinto turto remonto darbų, jos patirti atlygintini nuostoliai - draudiminė išmoka mažintina nurodyta 46 311,99 Lt dydžio PVM suma, dėl ko sumažėja ir ieškovei priteistinų delspinigių dydis, skaičiuotinas nuo priteistinos 167 026,34 Lt draudimo išmokos už laikotarpį nuo 2005-09-12 iki sprendimo priėmimo dienos – 2007-10-09, kuris sudaro 126 438,93 Lt (167 026,34 (Lt)x 0,001 x 757 (d.); CK 6.256 str. 2 d.).

Negali būti pagrindu atsisakyti pripažinti ieškovei teisę į draudimo išmoką bei jos teisę į delspinigių dydį, numatytą Draudimo taisyklių 14.4 punkte, ir apelianto argumentas, jog nėra duomenų, kad apdraustas turtas vis dar priklauso ieškovei nuosavybės teise ar kad minėtą turtą ruošiamasi atkurti; juolab kad apeliantas nepateikė priešingų įrodymų. Be to, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 16 punktas nustato draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką asmeniui, turinčiam teisę į minėtą išmoką. Aplinkybė, kad apdraustas turtas draudimo išmokos mokėjimo momentu gali ir nepriklausyti draudėjui, automatiškai nereiškia, kad draudėjas neturi teisės į draudimo išmoką Draudimo įstatymo 80 straipsnio prasme, o minėto įstatymo nuostatos nenustato draudėjui pareigos panaudoti draudimo išmoką apdraustajam turtui atkurti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Dėl nurodytų motyvų pakeitus apygardos teismo sprendimą, perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios instancijos teisme, be to, išspręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme (CPK 79 str., 93 str., 96 str., 302 str.).

Atsižvelgiant į ieškovės patenkintų ir atmestų reikalavimų dydį, teismo sprendimu priteista iš atsakovo žyminio mokesčio valstybei suma sumažintina iki 6869 Lt, be to, turint omeny, kad apeliacinio skundo ginčo suma – 325 362,77 Lt, iš ieškovės atsakovo naudai proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai priteistina dalis - 1 800 Lt žyminio mokesčio išlaidų, atsakovo turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 79 str., 93 str., 96 str. 1 d., 302 str.). Be to, atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis apeliacinio skundo reikalavimų nepatenkinti, iš atsakovo priteistina į valstybės biudžetą 23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.; 2 t., b. l. 120).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. sprendimą.

Sumažinti teismo sprendimu priteistą iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovei O. V. draudimo išmoką iki 167 026,34 Lt (vieno šimto šešiasdešimt septynių tūkstančių dvidešimt šešių litų 34 centų), delspinigius iki 126 438,93 Lt (vieno šimto dvidešimt šešių tūkstančių keturių šimtų trisdešimt aštuonių litų 93 centų), o valstybei žyminio mokesčio išlaidas iki 6869 Lt.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „PZU Lietuva“ į valstybės biudžetą 23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės O. V. atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai 1800 Lt išlaidų, turėtų dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.