Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1242-555/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-19
Bylos Nr.: 2A-1242-555/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-17-3-01893-2013-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arūnas Rudzinskas (pirm.), Egidijus Tamašauskas (pran.), Virginija Lozoraitytė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Vedautos autotransportas“
Ieškovas: Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras
Trečiasis asmuo: P. N., Rusijos draudimo bendrove „VSK Strachovoj dom“
Advokatai: Gintarė Girdzijauskienė

Kategorijos

44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1242-555/2014;Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01893-2013-0;

Pirmosios instancijos teismo teisėja: Lidija Deksnienė;(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.1; 44.5.2.4.; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vedautos autotransportas“ apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-49-722/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vedautos autotransportas“ su trečiaisiais asmenimis P. N., Rusijos draudimo bendrove „VSK Strachovoj dom“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2012 m. liepos 22 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės darbuotojo Prano Norbuto vairuojama, atsakovės naudojama, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė DAF FT 95XF valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadino transporto priemones CHEVROLET SPARK, valst. Nr. WI-J8329, ir NISSAN EUROPE, valst. Nr. WT-42, transporto priemonė DAF FT 95XF valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo drausta. Eismo įvykis įvyko dėl eismo dalyvio Nr. 01 – Prano Norbuto veiksmų, dėmesio stokos. Ieškovas išmokėjo eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą kartu su administravimo išlaidomis – 10 061,35 EUR (arba 34 739,83 Lt), pateikė atsakovei pretenzijas atlyginti šias išlaidas. Atsakovė ieškovo pretenzijas patenkinti atsisakė. Nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 4 d. atsakovė apdraudė automobilį DAF FT 95XF, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) draudimu „Žalia korta“ Rusijos draudimo kompanijoje „VSK Strachovoj dom“, kuri nėra Biuro narė. Vokietijos transporto priemonių draudikų biuras raštu pranešė, kad Rusijos draudimo bendrovė „VSK Strachovoj dom“ nepatvirtino draudimo dėl negalimumo nustatyti draudimo poliso pagal prašyme nurodytą numerį, dėl to, kad draudimo polisas galioja transporto priemonei kitu valstybiniu numeriu, todėl ji sureguliavo žalos atlyginimą.

Šalies argumentai

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 34 739,83 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad eismo įvykio metu atsakovės automobilis nebuvo apdraustas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, draudimas Rusijos draudimo kompanijoje neatitinka TPVCAPDĮ reikalavimų, nes sutartis nesudaryta įmonėje, kuri Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti tokį draudimą ir yra Biuro narės. Rusijos draudimo bendrovė „VSK Strachovoj dom“ nėra ir niekada nebuvo Biuro nare. Atsakovė, transporto priemonę apdraudusi Rusijos kompanijoje, veikė savo rizika, jos atsakomybės Biuro atžvilgiu negali pašalinti tariamas TPVCAPDĮ nuostatų nežinojimas, galimai šių nuostatų ignoravimas. Rusijos draudimo bendrovės žaliosios kortelės išduodamos pagal tos šalies, kuriose jos išleidžiamos teisę, todėl jos negali garantuoti specifinių sąlygų, kurios užtikrinamos pagal ES direktyvas. Rusijos draudimo bendrovės žaliosios kortelės nesuteikia apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos, toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ 41 str. 3 ir 8 dalių reikalavimus. Rusijos draudimo bendrovė nepatvirtino draudimo apsaugos, todėl Vokietijos nacionalinis draudikų biuras suadministravo žalą. Užsienio valstybėje eismo įvykio metu patirtos žalos dydis mokamas pagal tos valstybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, todėl Lietuvos biuras nenustatinėja kitose valstybėse eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio, vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės draudikų biuro pateikta informacija. Vokietijos draudikų biuras, atlyginęs žalą nukentėjusiajam, pateikė oficialų reikalavimą ieškovui, tai yra pakankama konstatuoti tinkamą žalos administravimą ir jos atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovės 34 739,83 Lt nuostolių atlyginimo, šešis procentus metinių palūkanų nuo priteistos 34 739,83 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013-07-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 4 286,16 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisė valstybei iš atsakovės 94,18 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas konstatavo, kad Rusijos draudimo bendrovė „VSK Strachovoj dom“ nėra ir nebuvo Biuro nare, ir ieškovas neginčija, kad atsakovė buvo sudariusi draudimo sutartį su Rusijos draudimo kompanija, tačiau draudimo sutartis buvo sudaryta ne su įstatymo imperatyviai nurodytu subjektu, t. y. įmone, kuri Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuri yra Biuro narė. Atsižvelgiant į tai teismas nelaikė, kad atsakovė apdraudė transporto priemonę DAF FT 95XF valst. Nr. (duomenys neskelbtini) TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu draudimu, todėl draudimas minėtos transporto priemonės atžvilgiu eismo įvykio metu negaliojo. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, pasirinkdama Rusijos draudimo bendrovės pasiūlytą draudimo apsaugą, būdama juridinis asmuo, kuris verčiasi tarptautiniais pervežimais ir turi žinoti, koks transporto priemonių draudimas galioja, veikė savo rizika ir jos atsakomybės ieškovo atžvilgiu negali eliminuoti TPVCAPDĮ nuostatų nežinojimas, kaltės, piktavališkumo nebuvimas, sąžiningas tikėjimas, jog žaliojoje kortelėje nurodyta apsauga bus taikoma įvykus eismo įvykiui, nesiėmimas jokių veiksmų, norint nesąžiningai išvengti atsakomybės.

Atsiliepimas

Teismas rėmėsi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-2 813/2014 duomenimis, kurioje trečiasis asmuo Rusijos draudimo bendrovė „Dvadcatj pervyj vek“ pateikė atsiliepimą, jog pagal Rusijos transporto priemonių draudikų sąjungos profesinės veiklos taisykles „Žaliosios kortelės“ Biuro Tarybos reglamentą draudimo bendrovės – Biuro nariai – neatsako už nuostolių atlyginimą trečiajai šaliai draudiminio įvykio metu, jeigu privalomojo transporto priemonių valdytojų (vairuotojų) civilinės atsakomybės draudimo sutartis tarptautinėje „Žaliosios kortelės“ sistemoje buvo sudaryta Rusijos Federacijoje teisėtos registracijos neturinčioms transporto priemonėms. Nuo 2011 m. sausio 1 d. visos „Žaliosios kortelės“, išduotos jose tik nurodant transporto priemonės VIN numerį, o ne valstybinį numerį, laikomos neteisėtai išduotos. Tai reiškia, kad Lietuvos transporto priemonių, turinčių Rusijoje išduotas „Žaliąsias korteles“, jose nurodant VIN numerį, eismo įvykių metu padarytą žalą turi atlyginti patys Lietuvos vežėjai. Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir nustatęs, kad transporto priemonė DAF FT 95XF valst. Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio dieną (2012-07-22) nebuvo apdrausta įstatymų reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sprendė, kad draudiminė apsauga eismo įvykio metu minėtos transporto priemonės atžvilgiu negaliojo. Kadangi Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atlygino žalą Vokietijos nacionaliniam transporto priemonių draudikų biurui, ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Vedautos autotransportas“. Pagal civilinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės teisinius santykius, asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, įgyja į padariusį asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę (CK 6.111 str.). Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad pagal Vidaus nuostatų 12 str., už žalą, padarytą transporto priemone, kuri registruota ne toje valstybėje, kurios narys išdavė žalią kortą, atsako, ne tos transporto priemonės registracijos draudikų biuras (šiuo atveju Lietuvos), bet žalią kortą išdavusio draudiko nacionalinis draudikų biuras (šiuo atveju Rusijos), o ieškovas savo rizika prisiėmė apmokėti Vokietijos biurui žalą, kurios neturėjo pareigos apmokėti. Teismas nurodė, kad Biurų tarybos Vidaus nuostatų (toliau – Vidaus nuostatai) straipsniai kaip ir kiti teisės aktai privalo būti aiškinami sistemiškai, atsižvelgiant į kitus straipsnius, jų esmę. Biurų tarybos Vidaus nuostatų 7 str. 2 d. aiškiai nurodo, kad kiekvienas biuras įgalioja savo narius išduoti žalias kortas tik tiems jų apdraustiems asmenims, kurių transporto priemonės yra registruotos jo veiklos šalyje. Taip pat biuras gali įgalioti savo narį išduoti žalias kortas bet kurioje šalyje, kurioje nėra biuro ir tik toje šalyje registruotų transporto priemonių atžvilgiu (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 7 str. 3 d.). Tačiau biuras nesuteikia savo garantijos, jei žalia korta išduota transporto priemonei, kuri nėra teisiškai įregistruota to biuro šalyje, išskyrus atvejus, kai yra 7 str. 3 d. išvardintos aplinkybės (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 9 str.). Teismas pažymėjo, kad Vokietijos draudikų biuras, išmokėjęs žalos atlyginimą nukentėjusiajam asmeniui, užklausė draudimo polisą išdavusią Rusijos draudimo bendrovę „VSK Strachovoj dom“, o dėl jos „nereagavimo“, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 ir 5 str., pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, t. y. ieškovui, reikalavimus tapačiai nuostolių atlyginimo sumai. TPVCAPDĮ 17 str. 5 d. įtvirtinta, kad ieškovas moka išmoką dėl kitoje Europos sąjungos valstybėje narėje padarytos žalos pagal kitos Europos Sąjungos valstybės narės, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Vidaus Tvarkos taisykles, teisės aktus, jeigu kaltininkas, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra neapsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kadangi Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė DAF FT 95XF.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, galiojančiu Vokietijoje; atsakovė neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiesiems asmenims, nukentėję eismo įvykyje asmuo žalos atlyginimą gavo iš eismo įvykio vietos valstybės – Vokietijos nacionalinio draudikų biuro; tai ieškovas, Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui atsakovei priklausančia transporto priemone padarytą žalą bei su šios žalos administravimu susijusias išlaidas atlygino pagrįstai ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovės, remdamasis TPVCAPD įstatymo 17 ir 23 str. bei CPK 6.264, 6.265 str.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad nors atsakovė išreiškė abejones dėl žalos dydžio, atsakovės kaltės, tačiau nepateikė įrodymų, kad žala paskaičiuota per didelė, todėl atsakovei nepateikus priešingų įrodymų, teismui nėra pagrindo abejoti žalos dydžiu. Nustatydamas atlygintinos žalos dydį, ieškovas vadovavosi Vokietijos nacionalinio transporto priemonių draudikų biuro pateiktais oficialiais žalos dydžio paskaičiavimais. Atsakovė nepateikė jokių patikimų duomenų, patvirtinančių, jog nustatytas atlygintinos žalos dydis yra nepagrįstas, neteisingas ar neadekvatus realiam turto sunaikinimo ar sugadinimo mastui.

Teismas, spręsdamas atsakovės prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo 36 mėnesiams dėl sunkios atsakovės turtinės padėties pažymėjo, kad prašymas ir jį pagrindžiantys įrodymai teismui pateikti prieš pat bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka, todėl nebuvo galimybės sužinoti ieškovo nuomonės. Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis nustatė, kad atsakovės padėtis nelaikytina ypač sunkia, o ateityje galinčia pagerėti. Byloje esantys atsakovės turtinės padėties duomenys ir jos nurodyti įsipareigojimai, 2013 metais patirtas 801 768 Lt nuostolis nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja išimtinis atvejis, kuriam esant būtų pagrindas išdėstyti sprendimo vykdymą 36 mėnesiams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad draudimo polisas buvo galiojantis, atsakovė už transporto priemonės draudimą buvo tinkamai ir laiku sumokėjusi. Teismas, atsakovės teigimu, to neįvertino. Be to, teismas nepagrįstai nevertino ir nustatytos žalos dydžio. Atsakovės manymu ieškovas nepagrindė žalos dydžio. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė CPK 178 str., dėl ko netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigos naštą tarp proceso šalių, pažeidė CPK 185 str. normas, dėl ko netinkamai ištyrė byloje pateiktus rašytinius įrodymus, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Byloje yra pateiktas Europos žalų administravimo biuro raštas, kuriame yra nurodyta - smulkios išlaidos (25 Eur.), teismas nepagrįstai nesiaiškino, kas yra smulkios išlaidos ir ar jos susijusios su autoįvykiu. Atsakovė laiko, jog ši suma ieškovui yra priteista nepagrįstai. Tame pačiame dokumente nepagrįstai įtrauktas ir advokato atlyginimas (338,50 Eur, 446,13 Eur.), kurio negalima priskirti prie transporto priemonės remonto realių ir būtinųjų kaštų. Todėl ieškinys šioje dalyje taip pat turėjo būti atmestas. Atsakovė nurodo, kad kritiškai byloje vertintinas ir įrodymas dėl išlaidų, kuriame nurodoma, jog pateikiamas eksperto išvados originalas bei patirtos žalos sumos: a) iš visos eksperto išvados yra pateiktas tik antras išvados lapas, teismas nepagrįstai neišsireikalavo visos žalos administravimo bylos, nes vienas ekspertizės lapas išimtas iš viso ekspertizės konteksto negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje; b) kaip matyti iš vertimo, dalis teksto ties skaičiais vertimo parašyta „neįskaitoma“, todėl teismas netinkamai taikė CPK 185 str. nuostatas - netinkamai vertino įrodymų visetą, ir priskyrė šį dokumentą prie ieškovo ieškinį pagrindžiančių įrodymų visai jo neanalizuodamas. Byloje taip pat yra pateikta 2012-08-03 sąskaita, kuriame yra nurodyta „atitinkamas kelionės laikas“ - 103,21 Eur, tačiau byloje nėra pateikta nei vieno dokumento ar paaiškinimo kas ir kur keliavo, be to, kilometrai dar tame pačiame dokumente yra paskaičiuoti ir atskirai „kilometrai" - 22,56 Eur, todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas. Taip pat byloje nepateikta jokių įrodymų, kokiu pagrindu ir būdu buvo atliktas „žalos fiksavimas, žalos apskaičiavimas“ - 62,80 Eur. Be to, byloje nepateikta nei vienas įrodymas apie tai, jog sąskaitoje nurodyti darbai buvo atlikti. Atsakovė nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino ir kitų byloje esančių prieštaravimų: byloje yra pateikta sąskaita, kurioje yra atlikti nežinia kieno sumų ištaisymai ranka „žala 3660 Eur.“, šis dokumentas neatitinka byloje pateikto kito dokumento turinio, kuriame nurodyta remonto išlaidos - 5758,64 Eur. Esant tokiems prieštaravimams teismas turėjo neapsiriboti rašytiniu bylos nagrinėjimu ir bylą skirti nagrinėti žodinio proceso tvarka. Juo labiau, kad šalių paaiškinimai pagal CPK 178 str., taip pat priskiriami prie įrodinėjimo priemonių.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. liepos 22 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės darbuotojo Prano Norbuto vairuojama, atsakovės naudojama, LR registruota transporto priemonė DAF FT 95XF valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadino transporto priemones CHEVROLET SPARK, v/n WI-J8329, ir NISSAN EUROPE, v/n WT-42(t. 1, b. l. 23, 24, 46-148). Ieškovas, nustatęs, kad eismo įvykio metu atsakovės naudojama transporto priemonė nebuvo drausta, išmokėjo eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą kartu su administravimo išlaidomis – 10061,35 EUR ( arba 34739,83 Lt) (t. 1, b. l. 27, 46-47), pateikė atsakovei pretenzijas atlyginti šias išlaidas (t. 1, b. l. 28,29 ). Atsakovė atsisakė patenkinti ieškovo pretenzijas (t. 2, b. l. 13-14 ), argumentuodama tuo, jog nuo 2011-08-05 iki 2012-08-04 atsakovė buvo apdraudusi automobilį DAF FT 95XF, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 23, t. 2, b. l. 9-10) draudimu „Žalia korta“ Rusijos draudimo kompanijoje „VSK Strachovoj dom“. Vokietijos transporto priemonių draudikų biuras raštu pranešė, kad Rusijos draudimo bendrovė „VSK Strachovoj dom“ nepatvirtino draudimo dėl negalimumo nustatyti draudimo poliso pagal prašyme nurodytą numerį, dėl to, kad pateiktas draudimo polisas galioja transporto priemonei kitu valstybiniu numeriu (t. 1, b. l. 61).

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo reikalavimo teisės atlyginti regreso tvarka išmokėtą sumą, kai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis buvo sudaryta su ne Lietuvos Respublikoje registruota ir ne Europos Sąjungoje esančia draudimo bendrove ar jos filialu, registruotu Lietuvos Respublikoje, teisėtumo, priteistinų nuostolių atlyginimo dydžio.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011) ir kt.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos ji išdėstė savo atsiliepime į ieškinį ir į kuriuos išsamiai atsakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja.

Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstą išvadą dėl draudimo apsaugos negaliojimo Vokietijoje padarė remdamasis vien tuo faktu, kad atsakovės pateiktas draudimo polisas (žalioji kortelė) neatitiko Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų, t. y., kad buvo išduotas ne Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro nario.

Teisėjų kolegija nesutinka su paminėtais apeliacinio skundo motyvais ir sprendžia, kad jie yra nepagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 8, 9, 18 dalių bei 6 straipsnio 4, 6 dalių nuostatas, transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (t. y., transporto priemonių, registruotų Lietuvos Respublikoje), įprastinė privalomojo draudimo sutartis, kurią sudarius, gali būti išduodama žalioji kortelė, sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narės. To paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Pažymėtina, kad transporto priemonė DAF FT 95XF valst. Nr.(duomenys neskelbtini) eismo įvykio, įvykusio 2012 m. liepos 22 d Vokietijoje metu, buvo įregistruota Lietuvos Respublikoje, turėjo Lietuvos Respublikos nuolatinį valstybinį numerio ženklą (t. 1, b. l. 23), todėl turėjo būti apdrausta TPVCAPDĮ nustatyta tvarka.

Apeliantė teigia, kad transporto priemonę DAF FT 95XF valst. Nr.(duomenys neskelbtini), transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu eismo įvykio metu buvo apdraudusi Rusijos draudimo bendrovėje „VSK Strochovoj dom“. Šį faktą, atsakovės teigimu, patvirtina draudimo polisas, kuriame pateikiama informacija apie draudimo apsaugos galiojimo laiką nuo 2011-08-05 iki 2012-08-04 (t. 2, b. l. 9-10). Bylos įrodymai patvirtina, kad Rusijos draudimo bendrovė „VSK Strochovoj dom“ nėra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė (t. 2, b. l. 32-33), o transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės duomenimis eismo įvykio dieną nei vienas draudikas – Biuro narys nebuvo sudaręs draudimo sutarties dėl transporto priemonės DAF FT 95XF valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, kad byloje nustatyta svarbi aplinkybė, jog Rusijos draudimo kompanija nepatvirtino draudiminės apsaugos atsakovės naudojamai transporto priemonei (t. 1, b. l. 61). Esant byloje nustatytoms aplinkybėms ir aptartam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija sprendžia, kad transporto priemonė DAF FT 95XF valst. Nr.(duomenys neskelbtini) eismo įvykio dieną (2012-07-22) nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl laikytina, kad draudimas transporto priemonės DAF FT 95XF valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu eismo įvykio metu negaliojo.

TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad Biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Pažymėtina, kad eismo įvykio valstybės draudikų biuras (šiuo atveju Vokietijos transporto priemonių draudikų biuras), eismo įvykių metu padarytas žalas administruoja savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, žalos dydžio nustatymą, nuostolių atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais. Pažymėtina, kad nustatydamas atlygintinos žalos dydį, ieškovas vadovavosi Vokietijos transporto priemonių draudikų biuro pateiktais oficialiais žalos dydžio paskaičiavimais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atlygintinos žalos dydžio nepagrįstumą turi įrodinėti žalos dydį ginčijantis asmuo, nagrinėjamu atveju – apeliantė UAB „Vedautos autotransportas“. Žinodama, kad jos darbuotojas P. N., 2012 m. liepos 22 d. Vokietijoje vairuodamas transporto priemonę DAF FT 95XF valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rikiuodamasis kliudė kitą eismo dalyvį, kuris po to susidūrė su trečiuoju eismo dalyviu (t. 1, b. l. 56-59 ), padarė eismo įvykį, apeliantė, būdama juridiniu asmeniu, kuriam taikomi aukštesni elgesio standartai, turėjo būti aktyvi ir domėtis jos darbuotojo vairuojama transporto priemone padaryta žala, jos dydžiu, teikti argumentuotus paaiškinimus kompetentingoms Vokietijos institucijoms, tačiau to nepadarė. Vertindama priteistinos žalos dydį, teisėjų kolegija negali remtis atsakovės argumentais, kuriais abejojama priteistos žalos dydžiu, kadangi atsakovė (apeliantė) nepateikė į bylą jokių patikimų duomenų, patvirtinančių, jog nustatytas atlygintinos žalos dydis yra nepagrįstas, neteisingas ar neadekvatus realiam turto sugadinimo mastui. Šalių rungimosi procese principas lemia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Kaip pasisakyta kasacinio teismo praktikoje, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008, ir kt.). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimt civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Pažymėtina, kad apeliantė turėjo galimybę pasinaudoti įrodinėjimo teise, t. y. aktyviai dalyvauti procese ir pati teikti užklausimus Vokietijos kompetentingoms institucijoms ir netgi nuo ieškovo pretenzijos pateikimo iki teismo sprendimo priėmimo tam turėjo pakankamai laiko, tačiau įrodinėjimo pareigas vykdė netinkamai, procese buvo pasyvi, todėl jos apeliacinio skundo argumentai dėl duomenų nepakankamumo sprendimui priimti laikytini nepagrįstais.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui atlyginus žalą Vokietijos transporto priemonių draudikų biurui, ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Vedautos autotransportas“.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia byloje priimtame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų teisinių išvadų ir nesudaro CPK nustatytų pagrindų naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija LozoraitytėArūnas RudzinskasEgidijus Tamašauskas