- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-11
- Bylos Nr.
- e2S-41-589/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26166-2025-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Dambrauskaitė
- Pareiškėjas
- S. Z.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 3.1.14.8.3Atsisakymas priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos
- 3.4.6.2Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas
- 3.3.2.5Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.6.3Pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
- 3.3.2.7Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. Z. (S. Z.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-41795-842/2025 pagal pareiškėjo S. Z. prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas S. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. S. R. (E. S. R.) yra pareiškėjo prosenelis, ir priteisti iš suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškime pareiškėjas nurodė, kad ketina gauti leidimą gyveni Lietuvos Respublikoje, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto ar 50 straipsnio 1 straipsnio 1 punkto pagrindu, arba atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, remdamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėjo prosenelis E. S. R. buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., ką aiškiai patvirtina pareiškėjo turimi dokumentai. Tačiau Migracijos departamentas atsisakė pripažinti, kad pareiškėjo prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi pasigedo dokumento, kuriame būtų aiškiai nurodytas giminystės ryšys tarp pareiškėjo ir E. S. R.. Kadangi Migracijos departamentas atsisakė pripažinti, kad E. S. R. yra pareiškėjo prosenelis, pareiškėjas prašo teismo nustatytų šį juridinę reikšmę turtinį faktą. Nustačius šį faktą, pareiškėjas įgys teisinį pagrindą Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti ir (ar) leidimui gyveni Lietuvos Respublikoje gauti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. spalio 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo S. Z. prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Šalies argumentai
4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė teismui duomenis apie jo prašymo išduoti leidimą nuolat gyvento Lietuvoje išnagrinėjimą. Minėtas prašymas atmestas, kadangi Migracijos departamentas konstatavo, jog nepateikti Lietuvos Respublikos pilietybę įrodantys dokumentai, o pateiktas E. S. R. pasas, su kuriuo nėra jokio giminystės ryšio. Toks sprendimas nelaikytinas sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė Migracijos departamento sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, jog pareiškėjo pateikti duomenys ir (ar) dokumentai nėra pakankami nustatyti faktus, reikalingus pilietybei atkurti. Iš pateiktų duomenų iš viso nėra aišku, ar pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje gavimo, ar dėl pilietybės atkūrimo. Nesant pateiktų duomenų, kad pareiškėjas įgyvendino privalomą ikiteisminę ginčų sprendimo tvarką – t. y. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl pilietybės atkūrimo ir Migracijos departamentas priėmė sprendimą, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka nustatyti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytas faktines aplinkybes, pareiškėjo pareiškimą atsisakoma priimti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
6. Atskiruoju skundu pareiškėjas S. Z. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 3 d. nutartį ir priimti nagrinėjimui pareiškėjo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
7. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su skundžiama nutartimi. Pažymi, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 14 d. rašto nuorašą, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų giminystei su Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiu asmeniu pagrįsti. Pareiškėjo pateiktas Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 14 d. raštas visiškai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, todėl nėra jokių kliūčių pareiškėjo ir E. S. R. giminystei nustatyti teismo tvarka. Pareiškėjo keliamą klausimą buvo bandoma išspręsti ikiteismine tvarka, tačiau Migracijos departamento pozicija rodo, kad giminystės nustatymas įmanomas išimtinai teismo tvarka. Teismui pateiktas Migracijos departamento raštas yra vienintelis pareiškėjo turimas Migracijos departamento sprendimas, kuris pareiškėjui buvo asmeniškai įteiktas Migracijos departamento aptarnavimo centre. Jokių kitų Migracijos departamento sprendimų dėl savo prašymo pareiškėjas negavo, jų neturi ir todėl negali pateikti.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
8. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal pareiškėjo S. Z. atskirajame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.
9. Apeliacijos dalyką pagal atskirojo skundo argumentus sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
10. Pareiškėjo S. Z. nesutikimas su skundžiama teismo nutartimi iš esmės grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas neįgyvendino privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos, todėl nepagrįstai atsisakė priimti jo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
11. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjo prašymu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos rašytiniais įrodymais, skundžiamos nutarties motyvais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą.
12. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį ir CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis).
13. Teismas, gavęs procesinį dokumentą (ieškinį ar pareiškimą), be šio dokumento formos ir turinio atitikties proceso įstatymo nustatytiems reikalavimams, ex officio (liet. pagal pareigas) privalo patikrinti, ar nėra esminių procesinių kliūčių pradėti civilinę bylą pagal pateiktą procesinį dokumentą. CPK 137 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti atsisakymo priimti ieškinį (ar kitą procesinį dokumentą, kuriuo inicijuojamas civilinės bylos pradėjimas) pagrindai. Šių pagrindų sąrašas yra baigtinis, o tai reiškia, kad teismo atsisakymas pradėti (iškelti) civilinę bylą pagal pateiktą procesinį dokumentą gali būti grindžiamas tik pirmiau nurodytoje proceso įstatymo normoje įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-690/2018).
14. Nustatęs, kad asmuo kreipėsi į teismą nesilaikydamas privalomos ginčo išankstinės nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos ir ja dar galima pasinaudoti, teismas atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
15. Šiuo atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, užpildydamas specialią formą „Užsienietis turi teisę atkurti LR pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo (UTPĮ 53 str. 1 d. 1 p. arba 2 p.)“. Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 14 d. minėtą prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad nepateikti Lietuvos Respublikos pilietybę įrodantys dokumentai, yra pateiktas E. S. R. pasas, su kuriuo nėra jokio giminystės ryšio.
16. Šie byloje nustatyti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas Migracijos departamente buvo inicijavęs administracinę procedūrą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, o ne administracinę procedūrą Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, kaip kad sprendė pirmosios instancijos teismas.
17. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja ĮUTP, kurio 53 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios leidimą nuolat gyventi išdavimą, 1 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.
18. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio, reglamentuojančio Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis apibrėžia, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.
19. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. CPK 445 straipsnyje yra nurodyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.
20. Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Pilietybės įstatyme yra imperatyviai nustatyta privalomoji ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, tačiau nepagrįstai šioje proceso stadijoje sprendė, kad pareiškėjas neįgyvendino privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiai išvadai padaryti pareiškėjo su prašymu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateikti duomenys šioje proceso stadijoje nėra pakankami.
21. Kaip minėta, pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, užpildydamas specialią formą „Užsienietis turi teisę atkurti LR pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo (UTPĮ 53 str. 1 d. 1 p. arba 2 p.)“. Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 14 d. minėtą prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad nepateikti Lietuvos Respublikos pilietybę įrodantys dokumentai, yra pateiktas E. S. R. pasas, su kuriuo nėra jokio giminystės ryšio. Tuomet pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. S. R. yra pareiškėjo prosenelis.
22. Pačiame prašyme dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nėra išsamiai paaiškinta, kada pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kreipėsi į Migracijos departamentą, kokius dokumentus teikė kartu su šiuo prašymu, ar buvo įpareigotas teikti papildomus dokumentus ir ar juos pateikė ir pan. Kadangi šiam klausimui (ar pareiškėjas laikėsi privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos) teisingai išnagrinėti yra svarbu nustatyti, ar 2025 m. rugpjūčio 14 d. raštu, kurio nuorašą pareiškėjas pateikė su prašymu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, Migracijos departamentas konstatavo, kad „nėra pakankamai dokumentų“, byloje būtina gauti Migracijos departamento atsiliepimą su išsamiais paaiškinimais apie vykusios administracinės procedūros dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo eigą, jos nagrinėjimo metu pareiškėjui nustatytus įpareigojimus pateikti papildomus dokumentus, priimtą sprendimą (-us) (įskaitant tarpinius), taip pat apie tai, ar tie patys dokumentai, kaip kad pateikti su prašymu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, buvo vertinami administracinės procedūros metu, ar minėta administracinė procedūra laikoma baigta ar nebaigta.
23. Apibendrindamas tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tuo atveju, jei procesinio dokumento priėmimo stadijoje iš prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turinio ir jo priedų nebuvo aišku, ar yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai atsisakyti priimti procesinį dokumentą, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti terminą prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo trūkumams pašalinti (CPK 110 straipsnis, 115 straipsnio 2 dalis), o ne atsisakyti jį priimti.
Dėl bylos procesinės baigties
24. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, netinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl skundžiama nutartis naikintina ir prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
25. Kiti atskirojo skundo teisiniai argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo S. Z. prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.