- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-586-157/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Rasa Gudžiūnienė, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- A. M. L.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Rasos Gudžiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui A. M. L. (A. M. L.) dėl išlaidų turto išlaikymui priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. M. prašė priteisti iš atsakovo A. M. L. 43 008,57 Eur išlaidų už šalims bendrąja jungine nuosavybe priklausiusio turto išlaikymą ir išsaugojimą. Nurodė, kad šalių santuoka nutraukta Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2014 m. balandžio 30 d. Nuo 2007 m. gruodžio 7 d. iki 2014 m. birželio 1 d., kol vyko skyrybų procesas, ji išlaikė ir prižiūrėjo bendrąja jungtine nuosavybe buvusį biologinį turtą (žirgus, asilus, kumeliukus), vieno gyvulio išlaikymas jai kainavo po 300 Lt per mėnesį. Minėtu teismo sprendimu šis turtas buvo pripažintas jungtine sutuoktinių nuosavybe ir priteistas atsakovui, kuris iš ieškovės faktiškai jį perėmė 2014 m. birželio 1 d. Iki teismo sprendimo įvykdymo minėtam turtui išlaikyti ir prižiūrėti ji išleido 297 000 Lt, todėl pusę šios sumos – 43 008,57 Eur (148 500 Lt), privalo atlyginti atsakovas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.86 straipsnio 1 dalis bei 3.109 straipsnio 2 dalis). Atsakovas atsiliepime teigė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytų gyvūnų priežiūrą bei pagrindžiančių jos nurodytas išlaidas. Jo prašymu turtas buvo areštuotas siekiant užtikrinti, kad ieškovė jo neparduotų, tačiau ji žirgų neprižiūrėjo, jais nesirūpino, jie buvo laikomi labai prastose sąlygose, neleido atsakovui prisidėti prie jų išlaikymo ir priežiūros, laikydama tai savo nuosavybe, elgėsi nesąžiningai – esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, pardavė dalį turto, taip sumažindama bendrąją jungtinę nuosavybę, iš to gavo finansinę naudą, tačiau jam tenkančios dalies nesumokėjo. Atsakovas tvirtino, kad, užbaigus bylą dėl santuokos nutraukimo, ji nebeturi teisinio pagrindo kelti reikalavimų, susijusių su tokio turto išlaikymu, be to – ji neįrodė nei žirgų, kuriuos teigė išlaikiusi, kiekio, nei turėtų išlaidų dydžio, todėl ieškinys yra teisiškai nepagrįstas. Atsakovas taip pat prašė taikyti CK 3.129 straipsnyje numatytą 3 metų senaties terminą, kuris pasibaigė 2013 metais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu priėmė ieškovės A. M. atsisakymą nuo ieškinio dalies – 18 264,89 Eur išlaidų už šalims bendrąja jungine nuosavybe priklausiusio turto išlaikymą ir išsaugojimą priteisimo, bylą šioje dalyje nutraukė; patikslintą ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo A. M. L. 290 Eur išlaidų, likusioje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovui 1 953,15 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybei 54,32 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu bei grąžino iš valstybės biudžeto ieškovei 411 Eur žyminio mokesčio permokos. Atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį teismas atmetė, nes jo nurodytu pagrindu – CK 3.129 straipsnio, ieškinio senatis taikytina reikalavimams dėl kilnojamojo turto padalinimo, o nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą, kildinamą iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisės – dėl turto išlaikymui išlaidų priteisimo (CK 4.86 straipsnio 1 dalis, 1.2 straipsnio 1 dalis).Teismas nustatė, kad ieškovė A. M. ir atsakovas A. M. L. yra buvę sutuoktiniai; jų santuoka, įregistruota 2003 m. kovo 7 d., nutraukta Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7-457/2013 dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.60 straipsnis) bei išspręsti klausimai, kuriuos teismas privalo išspręsti nutraukdamas santuoką (CK 3.59 straipsnis), t. y. padalintas sutuoktinių santuokoje įgytas turtas bei atsakovui, be kita ko, pripažinta nuosavybės teisė į 8 žirgus bei 2 asilus; Šiaulių apygardos teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-20-267/2014, išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, sprendimą paliko nepakeistą. Joniškio rajono apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1030-309/2007, atsakovo prašymu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo nekilnojamą bei kilnojamąjį turtą, tame tarpe ir biologinį, leidžiant ieškovei šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant jį perduoti, keisti, dovanoti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims. Ieškovė nebuvo skirta turto saugotoja.Teismas, pagal byloje esančius Šiaulių apskrities valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos (toliau – VMVT) patikrinimo aktus už laikotarpį, už kurį ieškovė prašė priteisti turto išlaikymo išlaidas, nustatė, kad 2007-11-22 minimas turtas buvo netinkamai prižiūrimas, patikrinimo metu rastas pašarų kiekis netenkina mitybos poreikių; vėliau – kad nustatyti trūkumai šalinami, laikymo sąlygos atitinka minimalius gyvūnų gerovės reikalavimus. Teismas nustatė, kad ne visi gyvūnai buvo registruojami, tačiau šalys neginčija minėtu sprendimu priteisto biologinio turto sudėties bei kiekio – 8 žirgai ir 2 asilai.Teismas nustatė, kad ieškovė savo reikalavimą grindžia aplinkybe, jog atsakovas neprisidėjo prie jų bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise turėto turto – žirgų ir asiliukų, išlaikymo laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 10 d., kai šalys praėjo gyventi atskirai, ir iki 2014 m. birželio 1 d., kai atsakovas faktiškai perėmė šį turtą, todėl privalo atlyginti pusę ieškovo patirtų išlaidų, todėl teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas apima du laikotarpius, t. y. reikalavimą dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusio turto išlaikymo iki santuokos pabaigos ir ją nutraukus, t. y. padalijus sutuoktinių turtą. Teismas nustatė, kad santuokos nutraukimo byloje ieškinį pateikė atsakovas, kuris nurodė bendrąją jungtinės nuosavybės teise įgytą santuokinį turtą, reikalaudamas jam priteisti biologinį turtą. Atsižvelgiant į tai, kad išlaidų turtui išlaikyti buvimo faktas, jų dydis buvo žinomas užsitęsusio bylos dėl santuokos nutraukimo nagrinėjimo metu, o teismui priėmus sprendimą nutraukti santuoką, be kitą ko, išsprendė ir bendro turto padalijimo bei išlaikymo, taip pat tarpusavio turtinių prievolių klausimus (CK 3.53 straipsnis, 3.59 straipsnis), kaip tai išaiškinta ir kasacinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2009 ir kt.), – ieškovės argumentai, kad ji nežinojusi, koks turtas bus priteistas šalims ir dėl to nepareiškusi tokio reikalavimo santuokos nutraukimo byloje, atmesti kaip nepagrįsti. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė nepagrįstai naujoje byloje kelia klausimą dėl šalių bendrąja jungtine nuosavybe buvusio turto išlaikymo išlaidų priteisimo (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys).Teismas nustatė, kad pritaikius minėtas laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė neleido atsakovui rūpintis žirgais, neįleisdavo į žirgyno patalpas, iš esmės nušalindama jį nuo santuokinio turto išlaikymo ir priežiūros, nors nuo 2008 metų atsakovas dėl to teikė eilę tokių prašymų. Be to, ieškovė teismo posėdyje pati patvirtino, kad ji neleido atsakovui patekti pas žirgus, nes sprendė, kad žirgai priklauso jai, be to, atsakovas nedirbo, neturėjo pinigų ir nebūtų galėjęs jų išlaikyti – neprašė jo prisidėti prie išlaikymo, o jam atvykus – kviesdavo policiją. Teismas sprendė, kad ieškovė elgėsi nesąžiningai, nušalindama atsakovą nuo šio turto priežiūros, tai patvirtino ne tik atsakovo, bet ir liudytojų D. M., R. B., A. T. paaiškinimai.Teismas taip pat nustatė esant tikėtina, jog ieškovė, be kita ko, pati gavo pajamų, leisdama jodinėti žirgais, iš jos žinioje likusios galvijų bandos, o padalijus turtą, atsakovui teko mažesnė jo dalis, jam nebuvo sumokėta už parduotus gyvulius, nebuvo pasidalinta gautomis pajamomis. Teismas nurodė, kad padalinant turtą sprendime buvo įvertinta, jog santuokos pabaigoje bendrojoje jungtinėje nuosavybėje buvo likę tik 8 žirgai ir 2 asilai, tuo tarpu ieškovė teigė, kad faktiškai po teismo sprendimo priėmimo dienos, tai yra laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. birželio 1 d., ji išlaikė 30 vnt. gyvulių – 21 žirgą, 6 kumeliukus, 2 asilus, 1 asiliuką. Teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimus, kad ji neregistravo gyvulių prieauglio, taip pat VMVT patikrinimo aktus, kuriais ji buvo įpareigota sutvarkyti registrą, tačiau to nepadarė, – priėjo išvados, jog, realizavusi turtą, kuris liko neįvertintas teismo sprendimu, ji galėjo turėti papildomų pajamų. Teismas nustatė, kad pagal ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus bei paaiškinimus, jos pateiktas išlaidų biologinio turto vienetui išlaikyti paskaičiavimas yra nepagrįstas (CPK 178 straipsnis), be to – pasibaigus jungtinei sutuoktinių nuosavybei (CK 3.100 straipsnio 4 punktas) – nebėra pagrindo spręsti bendrosios nuosavybės turto išlaikymo klausimo, todėl šioje dalyje už laikotarpį iki 2014 m. balandžio 30 d. ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad padalinus turtą, jis tapo asmeninės nuosavybės teise valdomu turtu, todėl ieškovei išlaikius atsakovo turtą laikotarpiu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2014 m. balandžio 30 d.) iki 2014 m. birželio 1 d. bei byloje nesant įrodymų, kad jis prie to būtų prisidėjęs, jos reikalavimas dėl išlaidų priteisimo už nurodytą laikotarpį tenkintinas.Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie pašarų gyvuliams įsigijimą, jų vertę, konkrečių paskaičiavimų apie turėtas faktines išlaidas; įrodinėdama išlaidų dydį, rėmėsi: nedetalizuota jos pačios sudaryta pažyma dėl išlaikymo dydžio; Lietuvos žokėjų klubo prezidento 2014-06-29 pažyma, kurioje nurodyta lenktyninio žirgo išlaikymo kaina; Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto skyriaus vedėjos I. K. pažyma apie arklių išlaikymo išlaidas 2009-2010 metais, kuri, be kita ko, neatitinka dokumentams keliamų reikalavimų, nėra registruota, neaišku, kokiu tikslu buvo paruošta ir teismui pateiktas neoriginalus dokumentas. Teismas nustatė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog žirgai buvo lenktyniniai, todėl nebuvo pagrindo remtis išlaidomis lenktyniniams žirgams išlaikyti. Teismas, nustatydamas išlaidų dydį tokio turto išlaikymui, atsižvelgė į ieškovės teiginius, jog žirgų, asilų išlaikymas jai kainuodavo kas mėnesį po 300 Lt kiekvienam vienetui, kad žirgų mitybai ji naudojo avižas, šieną, morkas, burokus, druską, retkarčiais ant avižų berdavo vitaminus kasdien žirgui sušerdavo po 2 kibirus avižų, tokias pat lėšas sunaudodavo ir asilų mitybai, tai yra išleido – apie 1 397 Lt, imant ieškovės nurodytą 1 tonos avižų kainą – 500 Lt; atsakovo teiginius, jog 8 žirgams bei 2 asilams išlaikyti užtenka 1 tonos avižų, maždaug 2-3 kg per dieną, jei jie nedirba (avižų kaina 250 Lt už toną), o asilui užtenka šieno bei žolės, kai ganosi lauke; liudytojos D. M. parodymus, jog žirgui išlaikyti užtenka 100 Lt per mėnesį, o asilui perpus mažiau (0,5 tonos šieno užtenka 8 žirgams savaitei, rulono kaina 15 Lt); oficialiai skelbiamus duomenis apie avižų pardavimo kainą 2014 m. pavasarį – 99,92 Eur/t (345 Lt / t) bei į tai, kad ginčo laikotarpiu gyvuliai jau buvo ganomi pievose, todėl jų išlaikymas tuo laikotarpiu buvo pigesnis, įvertino ir tai, kad asilų mitybai pagrindinis maistas yra šienas, žolė, o pagal enciklopedinius duomenis didžiąją žirgo mitybos raciono dalį taip pat sudaro stambieji pašarai (žolė, šienas), – todėl pritaikęs protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus, sprendė, kad ieškovei atlygintinos išlaidos nustatytinos 290 Eur per mėnesį 8 žirgų ir 2 asilų išlaikymui laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. birželio 1 d. ir priteisė tokią kompensaciją (CK 6.249 straipsnis). Likusią ieškinio dalį atmetė kaip neįrodytą (CPK 178 straipsnis). Teismas, vadovaudamasis CPK 87, 88, 93, 98 straipsnių nuostatomis, atitinkamai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė prašo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo 42 718,57 Eur; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas neteisingai sprendė, kad ieškovė negali kelti reikalavimo dėl išlaidų, patirtų šalių bendrąja jungtine nuosavybe buvusiam turtui išlaikyti, kad toks ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2011 yra nurodęs, kad santuokos nutraukimo byloje gali susiklostyti išimtiniai teisiniai santykiai, todėl likę neišspręsti turtiniai sutuoktinių klausimai nagrinėtini atskiroje byloje. Nagrinėjamu atveju, ieškovė nereiškė reikalavimo dėl turto išlaikymo išlaidų priteisimo ir šis klausimas santuokos nutraukimo byloje negalėjo būti išspręstas, nes tam nebuvo teisinio pagrindo; jis turi būti nagrinėjamas atskirame procese, nesiekiant proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje. Laikotarpiu nuo santuokos nutraukimo bylos pradžios iki 2014 m. birželio 1 d. ieškovė išlaikė 8 arklius ir 2 asilus, kurie tik teismo sprendimu minėtoje byloje buvo pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; tokio turto išlaikymo išlaidos nebuvo įtrauktos į dalintino turto balansą ir šiuo klausimu teismo sprendimo santuokos nutraukimo byloje nėra. Nepagrįsta teismo išvada, jog pati ieškovė nesuteikė galimybės atsakovui prisidėti prie turto išlaikymo. Atsakovas objektyviai negalėjo rūpintis gyvūnais, nes nuo 2007-03-12 iki 2007-07-13 jis buvo kardomajame kalinime, iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo (tai yra iki 2009-11-26) jam buvo uždrausta lankytis žirgyne. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė gavo ekonominę naudą iš žirgų laikymo, o nustatydamas šio turto išlaikymo išlaidų dydį, nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią atsakovo kviestų liudytojų parodymams, o ne ieškovės pateiktiems įrodymams: VMVT patikrinimo aktams, kurie pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią; Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto skyriaus vedėjos paskaičiavimams apie vidutines arklio (ne žirgo) sąnaudas 2009-2010 metais; Lietuvos žokėjų klubo pažymai; liudytojos A. T. parodymams. Faktą, kad ieškovė turtu rūpinosi, jį prižiūrėjo ir išlaikė, patvirtina ir Joniškio rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria šio turto saugojimas buvo pavestas ieškovei, o taip pat aukščiau paminėti įrodymai.
Atsakovas atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.Teisėjų kolegija, pirmiausiai pažymi tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog Joniškio rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7-457/2013 nutraukė 2003 m. kovo 7 d. įregistruotą sutuoktinių A. M. ir A. M. L. santuoką, dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.60 straipsnis) bei padalino santuokoje įgytą turtą, tame tarpe – atsakovui pripažino nuosavybės teisę į 8 žirgus bei 2 asilus (CK 3.59 straipsnis). Šis sprendimas įsiteisėjo Šiaulių apygardos teismui 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi minėtą sprendimą palikus nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-20-267/2014). Ieškovės teigimu pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad ji neturi pagrindo reikalauti, jog jai būtų atlygintos išlaidos dėl šalių bendrąja jungtine nuosavybe buvusio turto išlaikymo, nes teismas, priimdamas spendimą santuokos nutraukimo byloje, negalėjo išspręsti šio klausimo, – turto išlaikymo išlaidos nebuvo įtrauktos į dalintino turto balansą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2011).Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį apeliantės argumentą, visų pirma pažymi tai, kad jos nurodyta kasacinio teismo nutartis nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes joje išspręstas šalių ginčas susiklostė esant visiškai kitokiai faktinei bei teisinei situacijai (ratio decidendi), kuomet vienos iš šalių (atsakovo) prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ar bylų sujungimo, buvo atmestas (jis buvo pareiškęs atskirą ieškinį teisme dėl turto padalijimo sutarties nuginčijimo), taigi santuokos nutraukimo bylą nagrinėjantis teismas, netinkamai pritaikęs procesines normas, priėmė sprendimą, kuriuo išsprendė ir bendro sutuoktinių turto padalijimo klausimą. Taigi toje santuokos nutraukimo byloje nebuvo išspręsti visi turtiniai sutuoktinių klausimai. Antra, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai ir aiškiai išdėstė nagrinėjamų teisinių santykių reglamentavimą ir pagrindė savo išvadas dėl apribojimo atskiroje byloje reikšti reikalavimus, kurie jau yra išnagrinėti bei išspręsti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Teismas pripažino ir teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo nesutikti, kad šalių santuokos nutraukimo byloje buvo nustatyta, jog sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, todėl buvo taikytas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, reiškiantis, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė iki tol, kol jis nebus padalintas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nepasibaigs kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 1 ir 2 dalys, 3.100 straipsnis); santuokos nutraukimas – vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindų (CK 3.100 straipsnio 4 punktas), todėl, nutraukiant santuoką, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, buvo išspręstas ir bendro turto padalijimo klausimas (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis), dėl kurio iš esmės ieškovė į teismą kreipėsi iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog šioje byloje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neturi pagrindo naujoje byloje kelti klausimą dėl šalių bendrąja jungtine nuosavybe buvusio turto išlaikymo išlaidų priteisimo. Be to, pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog santuokos nutraukimo byloje ieškinį pateikė atsakovas, kuris nurodė bendrąja jungtinės nuosavybės teise įgytą santuokinį turtą, reikalaudamas jam priteisti gyvūnus. Taigi dar ir dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliantės nurodytu aptariamu argumentu, nes, priešingai, nei ji tvirtina, teismas teisingai nustatė, kad jai buvo žinoma tiek dalintino turto apimtis, tiek jo sudėtis, todėl santuokos nutraukimo byloje turėjo / galėjo reikšti tokį reikalavimą, juolab, kad santuokos nutraukimo procesas tęsėsi ilgą laiką ir, akivaizdu, jai buvo žinoma apie minimas išlaidas, jų pobūdį, dydį etc. Kaip jau minėta, Joniškio rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu šį turtą priteisė A. M. L., ieškovė toje byloje priešieškinio nereiškė, todėl šioje byloje teismas teisingai sprendė, kad ji yra praradusi teisę reikšti tokį reikalavimą naujoje byloje (CPK 279 straipsnio 4 dalis).Kaip žinoma, pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje teismas teisingai taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus ir teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju šalių santuokos nutraukimo byloje buvo išspręsti visi su bendro turto padalijimu, kompensacijomis, buvusių sutuoktinių turtinėmis teisėmis ir pareigomis, tarpusavio turtinių prievolių ir kiti klausimai. Tuo tarpu apeliantė nepateikė jokių argumentų, įrodymų, paneigiančių tokias teismo išvadas (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis).Atmesdama apeliantės argumentą, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pati ieškovė nesuteikė galimybės atsakovui prisidėti prie gyvūnų priežiūros, jų išlaikymo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šią teismo išvadą paneigiančių įrodymų apeliantė nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei teikdama šį skundą. Tuo tarpu teismas tokią savo išvadą pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, jog Joniškio rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – areštavus gyvūnus ir leidus ieškovei jais naudotis, bet uždraudus juos perduoti, keisti, dovanoti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims – ieškovė teigdama, kad dėl patiriamų materialinių sunkumų ji neišgali tinkamai išlaikyti šį turtą ir siekdama, kad būtų panaikinti teismo taikyti apribojimai, ji tuo pat metu nesutiko su atsakovo prašymu leisti rūpintis žirgais – jam perduoti saugoti šį turtą; iš viso neįleisdavo jo į žirgyno patalpas, tokiu būdu jį nušalindama nuo tokios priežiūros ir santuokinio turto išlaikymo. Teismas nustatė, jog atsakovas 2008 – 2010 metų laikotarpiu eilę kartų teikė teismui tokius prašymus, bet jie buvo atmetami būtent pačiai ieškovei nesutinkant, pastarojo pastangas slapta nuo ieškovės rūpintis gyvūnais (pašarų vežimas etc.), taip pat patvirtina byloje esantys jo paties paaiškinimai, liudytojų D. M., R. B. parodymai, video medžiaga, kuriuos teismas išsamiai įvertino byloje nustatytų aplinkybių kontekste (T 2, b. l. 134-140; T 3, b. l. 29, 30, 70). Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad atsakovas minėtu turtu rūpintis negalėjo, nes nuo 2007-03-12 iki 2007-07-13 jo atžvilgiu buvo pritaikytos kardomojo kalinimo priemonės, o iki Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio įsiteisėjimo – 2009-11-26, jam buvo uždrausta lankytis žirgyne, teisėjų kolegijos įsitikinimu, turint omenyje tiek teismo sprendime, tiek aukščiau šioje nutartyje konstatuotas faktines aplinkybes, be kita ko, apibūdinančias ieškovės elgesį dar iki baudžiamojo proceso priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu, taip pat nesuteikia pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamą teismo išvadą (CPK 178 straipsnis). Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą taip pat nurodo, jog nepagrįstai spręsta, kad ji minimu laikotarpiu yra gavusi ekonominę naudą iš žirgų laikymo, o nustatydamas šio turto išlaikymo išlaidų faktą ir dydį, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija, nesutikdama ir su šiuo argumentu, pažymi, kad, priešingai nei tvirtinama skunde, Joniškio rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepatvirtina fakto, jog saugodama nurodytą turtą ji patyrė tam tikrų išlaidų, kurias turi atlyginti buvęs sutuoktinis. Atsakovo prašymu šia teismo nutartimi buvo areštuotas nekilnojamas bei kilnojamas turtas, tame tarpe ir gyvūnai, ieškovei buvo leista juo naudotis, bet uždrausta jį perduoti, keisti, dovanoti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims. Čia pažymėtina tai, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12 straipsnis, 13 straipsnis, 17 straipsnis). Teismų praktikoje atskleidžiant šių principų esmę ir paskirtį, ne kartą yra išaiškinta, kad kiekviena šalis, laisvai disponuodama priklausančiomis procesinėmis teisėmis ir pati nustatydama įrodinėjimo dalyką, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus, savo iniciatyva nerinkdamas įrodymų ir netirdamas faktų. Taigi tuo atveju, kai viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, – teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta. Teisėjų kolegija sprendžia, jog teismo motyvai bei išvados tiek dėl minėtos ieškovės gautos ekonominės naudos, tiek dėl jos reikalaujamų priteisti išlaidų gyvūnams išlaikyti dydžio, priešingai nei tvirtina apeliantė, yra pagrįstos byloje surinktų įrodymų viseto išsamia analize – įvertinti ieškovės teiginiai bei jos pateikti įrodymai, be kita ko, ir tie, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas – VMVT patikrinimo aktai, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto skyriaus vedėjos paskaičiavimai apie vidutines arklio (ne žirgo) sąnaudas 2009-2010 metais, Lietuvos žokėjų klubo pažyma, liudytojos A. T. parodymai. Tuo tarpu skunde apeliantė nepaneigė šios teismo išvados teisingumo, tiesiog nesutikdama su sprendime atlikta, kaip jau minėta, išsamia surinktų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų aktualių faktinių ir teisinių aplinkybių analize bei jų įvertinimu. Gi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus įrodinėjimo klausimais – įrodymus vertina būtent teismas, pagal įstatymą ir vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Kaip jau minėta, šioje byloje pirmosios instancijos teismas laikėsi tiek įstatymo, tiek teismų praktikos reikalavimų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Turėdama omenyje pirmiau nurodytų taisyklių, o taip pat įrodymų pakankamumo taisyklės nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, turėjo pagrindą spręsti, jog ieškininis reikalavimas yra pagrįstas tik iš dalies, ir, kaip jau minėta, priteisti ieškovei iš atsakovo 290 Eur už 8 žirgų ir 2 asilų išlaikymą laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. birželio 1 d., o kitą ieškinio dalį atmesti. Todėl ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 12, 13, 17, 178 straipsniai, 185 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010 etc.). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, šios instancijos teisme jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą nepakeistą.