Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. M. apeliacinį skundą dėl Kl apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-398-524/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Neto“ ieškinį atsakovams S. M., AMERS LLP dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir pajų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, tretieji asmenys žemės ūkio bendrovė „Uno“, V. P. .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad 2004 m. rugsėjo 7 d. ieškovas ir apeliantas bei J. M., J. M., L. M. sudarė pajų pirkimo - pardavimo sutartį. Pagal ją ieškovas iš apelianto įsigijo 74 procentus ŽŪB „Uno“ pagrindinio kapitalo (878,38 pajinius įnašus) ir teisę reikalauti grąžinti suteiktą 700 000 Lt paskolą iš ŽŪB „Uno“. Likusieji pajai nupirkti iš kitų paminėtų asmenų. 2004 m. rugsėjo 8 d. tarp ieškovo ir apelianto sudaryta sutartis, kuri nustatė ieškovo ir apelianto santykius dėl papildomų garantijų vykdant 2004 m. rugsėjo 7 d. pajų pirkimo – pardavimo sutarties 4.3 ir 6.2 punktus. Pagal šią sutartį V. P. statybos firmos „Selka“ (vėliau - ŽŪB „Uno“) savininkas V.P., laiduodamas apelianto dalies pajų apmokėjimą pagal 2004 m. rugsėjo 7 d. pirkimo pardavimo sutarties minėtus punktus, įsipareigojo išduoti 3 mln. litų sumai įsakomąjį vekselį, kurio neapmokėjus įsipareigojo grąžinti nupirktus pajus apeliantui (sutarties 1, 4 punktai). 2008 m. lapkričio 20 d. ieškovas su apeliantu sudarė priėmimo – perdavimo aktą, pagal kurį ieškovas 2004 m. rugsėjo 8 d. sutarties 4 punkto pagrindu perdavė (grąžino) apeliantui visus pagal 2004 m. rugsėjo 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį įgytus 1186 pajus. Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla. Ieškovas pagal 2004 m. rugsėjo 7 d. sutartį sumokėjo viso 4,45 mln. litų apeliantui, dar daugiau kaip 2 mln. sumokėjo kitiems pajų pardavėjams.

Ieškovo administratorius pareiškė actio Pauliana ieškinį, kurį pirmosios instancijos teismas tenkino. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas yra tai, ar teismas pagrįstai nustatė sąlygų tokio pobūdžio ieškinio tenkinimui buvimą.

Teisminė praktika dėl skolininko sudarytų sandorių actio Pauliana pagrindu nuginčijimui būtinų sąlygų visumos iš esmės jau yra suformuota. Ją teisingai nurodo tiek ieškovas savo ieškinyje, tiek apeliantas savo apeliaciniame skunde, taigi, ginčo šalims šios sąlygos yra žinomos. Todėl apeliacinės instancijos teismas jų visumos išsamiau nekartoja ir pasisako tik dėl tų nagrinėjamoje byloje ginčytinų sąlygų (ne)buvimo, kurias kvestionuoja apeliantas savo apeliaciniame skunde.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl privalėjimo sudaryti 2008 m. lapkričio 20 d. priėmimo – perdavimo aktą (toliau- Priėmimo - perdavimo aktas).

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad 2004 m. rugsėjo 7 d. pajų pirkimo-pardavimo sutartis, ją papildanti 2004 d. rugsėjo 8 d. sutartis ir jos rezultate apeliantui išduotas vekselis suponavo ieškovui besąlygišką privalomumą sudaryti Priėmimo-perdavimo aktą.

Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Taigi, iš esmės kiekviena sutartimi šalys nustato savo teises ir prisiima atitinkamas pareigas, o sutartis šalys privalo vykdyti tinkamai (CK 6.200 str. 1 d.). Tačiau, kaip pažymėta kasacinio teismo praktikoje, CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, negali būti vertinama kaip skolininko pareiga sudaryti kokius nors kitokius sandorius siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009). Be to, šios kategorijos bylose yra konstatuota, jog skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais arba suteikti pranašumą tik vienam ar keletui jų. Vykdydamas savo pareigą sudaryti sandorį skolininkas, esantis nemokumo situacijoje, turi siekti, kad nebūtų pažeisti kitų kreditoriaus interesai. Jis turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis nepasunkintų atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir taip nepažeistų jų teisių ar interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Nagrinėjamu atveju ieškovas 2004 m. rugsėjo 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties 4.3 punktu buvo prisiėmęs prievolę atsiskaityti su apeliantu už pajus 3 mln. litų sumai 3 ha žemės sklypu, o nustatytu terminu to nepadarius – sumokėti šią sumą grynais pinigais (sutarties 6.2 p.). Prievolė atsiskaityti žemės sklypu galėjo būti atšaukta sumokėjus apeliantui 3 mln. litų (sutarties 4.3 p.). Papildoma 2004 m. rugsėjo 8 d. sutartimi, laiduojant minėtų 4.3, 6.2 punktų įvykdymą, buvo įsipareigota išduoti 3 mln. litų sumai įsakomąjį vekselį, kurio neapmokėjus įsipareigojo grąžinti nupirktus pajus apeliantui (sutarties 1, 4 punktai). Esant paminėtoms aplinkybėms konstatuotina, jog pagal sudarytas sutartis ieškovas iš esmės turėjo apeliantui 3 mln. litų piniginę prievolę, kuri pagal šalių susitarimą galėjo būti įvykdyta arba pinigais, arba perduodant apeliantui 3 ha žemės sklypą, atitinkantį 2004 m. rugsėjo 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties 4.3 punkto reikalavimus, o negalint perduoti žemės sklypo nustatytais terminais (per 48 mėn. nuo sutarties pasirašymo) prievolė turėjo būti įvykdyta sumokant grynais pinigais arba pavedimu, o savo ruožtu negalint padaryti ir to, t.y. neįvykdžius nei 4.3 punkto, nei 6.2 punktų nuostatų - grąžinti pajus. Taigi, paminėtomis sutartimis ieškovas neprivalėjo tik besąlygiškai grąžinti pajus, jų grąžinimas buvo nustatytas kaip vienas iš galimų – ir faktiškai paskutinis pagal eiliškumą - ieškovo piniginės prievolės, kuri buvo užtikrinta ir 2004 m. rugsėjo 8 d. įsakomuoju vekseliu, įvykdymo būdų.

Be to, pažymėtina, kad atsakovui Priėmimo - perdavimo aktu grąžinti ne tik pajai, kurie buvo įgyti 2004 m. rugsėjo 7 d. pirkimo pardavimo sutartimi iš atsakovo, bet ir pajai (26 proc.), kurie buvo įgyti iš kitų šioje sutartyje nurodytų asmenų, t.y. dalis pajų, kurie atsakovui anksčiau apskritai nepriklausė, taigi, ir neprivalėjo būti grąžinti bet kuriuo atveju, juo labiau, kai apeliantas negrąžino ieškovui nei dalies šio sumokėtų pinigų. Taip pat pažymėtina ir tai, kad Priėmimo –perdavimo akto sudarymo metu dar tebegaliojo Lietuvos Respublikos laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas, pagal kurio 3 straipsnio nuostatas apeliantas būtų buvęs paskutinėje mokėjimų gavėjų eilėje. Tuo tarpu iš 2009 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditoriniai reikalavimai ieškovui, matyti, kad pagal šį įstatymą aukštesnėje eilėje esančiam VSDFV Klaipėdos skyriui įmonė buvo skolinga beveik 50 000 Lt, o Klaipėdos valstybinei mokesčių inspekcijai – net beveik 800 000 Lt (t. 1, b.l. 92-93).

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas CK 6.66 straipsnio reikalavimų kontekste Priėmimo-perdavimo sandorio su atsakovu neprivalėjo sudaryti, o aukščiau nurodytomis sąlygomis - juo labiau.

Dėl perduotų pajų vertės.

Apeliantas įrodinėja, kad grąžintų pajų vertė iš esmės atitiko ieškovo skolinio įsipareigojimo apeliantui dydį, kurį, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė (apelianto teigimu, ieškovo skola atsakovui yra daugiau kaip 1,6 mln. litų, o ne 773 600 Lt kaip nurodė teismas). Todėl, jo manymu, ieškovo padėtis, adekvačiai atsiskaičius su apeliantu, ne tik nepablogėjo, bet netgi pagerėjo, nes buvo padengtas didžiausias ieškovo skolinis įsipareigojimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo ir su šiais apelianto argumentais.

Konstatavus Priėmimo-perdavimo akto sudarymo neprivalomumą, vienokia ar kitokia grąžintų apeliantui pajų vertė, o taip pat ir konkretus ieškovo skolinio įsipareigojimo apeliantui dydis esminės reikšmės neturi, nes tiek esant mažesnei pajų vertei, tiek esant apelianto (ar ieškovo) nurodomam ieškovo skolos dydžiui tai per se neeliminuotų galimybės tenkinti pareikštą ieškinį, nes akivaizdu, kad esant reikalui pajai (kokia bebūtų jų vertė) galėjo būti parduoti rinkoje ir atitinkamai tenkinami visų, o ne vieno kreditoriaus reikalavimai. Kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, jog ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Be to, teisėjų kolegija apskritai nesutinka su apelianto teiginiais, kad pagal 2004 m. rugsėjo 8 d. sutartį skolą buvo privalu grąžinti pajais ne konkrečiai procentine išraiška, o tam tikra verte, atitinkančia skolos pinigais vertę, nes tokio pobūdžio sąlyga, susiejanti pajų grąžinimą su jų verte ir skolos dydžiu, šioje sutartyje niekaip nėra aptarta. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Priėmimo-perdavimo akte ir nėra niekaip fiksuota pajų vertė, todėl neaišku kaip šio sandorio šalys galėjo įvertinti pajų vertės adekvatumą ieškovo skolos dydžiui. Juo labiau, kad apskritai turto vertės nustatymo pažyma, kuria pajai įvertinti 1 880 000 Lt suma ir kuria iš esmės remiasi apeliantas, yra surašyta tik po pajų perdavimo – 2008 m. lapkričio 21 d. (t. 1 b.l. 145-146).

Dėl pirmenybės atsakovui suteikimo.

Klaipėdos apygardos teismas ieškovui dėl nemokumo bankroto bylą iškėlė 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi (t. 1 b.l. 9). Taigi, nėra jokio pagrindo abejoti, kad ir Priėmimo – perdavimo akto sudarymo metu ieškovas jau buvo nemokus. Juo labiau, kad pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo pateiktas teismui dar anksčiau – jau po dviejų savaičių po šio akto sudarymo. To fakto, kad ieškovas turėjo kitų kreditorių, neneigia ir pats apeliantas, tai patvirtina ir minėta bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo. Akivaizdu ir tai, kad net nepriklausomai nuo to, ar pajų vertė yra tokia, kaip nurodyta turto vertės nustatymo pažymoje (beveik 1,9 mln.) ar didesnė (kaip mano ieškovas), ji bet kuriuo atveju yra pakankamai didelė. Todėl nemokaus ieškovo atsiskaitymas tik su apeliantu, juo labiau, dar ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nustatytą eiliškumą akivaizdžiai liudija apie pirmenybės apeliantui prieš kitus kreditorius suteikimą.

Dėl šalių sąžiningumo ir restitucijos taikymo.

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad sandorių šalių nesąžiningumą privalo įrodyti ieškovas, išskyrus atvejus, kai nesąžiningumas preziumuojamas (CK 6.67 str.). Kita vertus, bet kuriuo atveju sandorio šalys, siekdamos pagrįsti savo sąžiningumą ir paneigti priešingos šalies argumentus ir įrodymus, turi teisę ir pareigą teikti savo argumentus ir įrodymus (CPK 12, 178 str.).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju ieškovo teiginiai bei pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek Priėmimo - perdavimo aktą pasirašiusios šalys, tiek pajų įgijėjas pagal 2009 m. sausio 15 d. pajų pirkimo pardavimo sutartį AMERS LLP ginčijamuose sandoriuose vertintini kaip nesąžiningi, yra pagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai bei prie jo pateiktas ŽŪB „Uno“ pajų registravimo žurnalo lapo kopija šios išvados nepaneigia.

Priėmimo perdavimo akto šalių nesąžiningumui konstatuoti - net ir preziumuojant šiuo sandoriu buvus geranoriškus šalių ketinimus nepažeisti kitų kreditorių teisių ir adekvačiai sugrąžinti skolą apeliantui - iš esmės pakaktų vien jau aukščiau minėtos aplinkybės, kad visi įgyti pajai buvo grąžinti anksčiau negu buvo nustatyta jų vertė. Akivaizdu, kad nenustačius pajų vertės iki jų grąžinimo apeliantui nė viena iš šalių, net ir nesant ginčo dėl skolos dydžio, negalėjo įvertinti prievolės įvykdymo adekvatumo, taigi, negalėjo įvertinti ir kaip tai atsilieptų galutiniam jų atsiskaitymui bei kitų kreditorių interesams. Be to, ir kitos aplinkybės leidžia pripažinti, kad šalys buvo nesąžiningos: prievolė atsiskaityti pinigais apeliantui nebuvo vykdoma, taigi, apeliantas turėjo suvokti, kad įmonės finansinė padėtis yra bloga, bei dėl to pasidomėti kitų įmonės kreditorių buvimu; Priėmimo perdavimo aktas pasirašytas prieš dvi savaites iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, kas leidžia pagrįstai manyti, kad šalių veiksmai galėjo būti suderinti; apeliantui grąžinti visi įmonės įgyti pajai, t.y. net ir tie, kurie buvo įgyti ne iš apelianto ir pakankamai skubiai perleisti kitam atsakovui. Pažymėtina, kad apeliantas ir bylos nagrinėjimo eigoje elgėsi nesąžiningai –ilgą laiką apskritai neminėjo, kad jis pajus yra perleidęs kitam atsakovui, ir teigė netgi priešingai – pirmosios instancijos teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones savo 2009 m. spalio 13 d. atskirajame skunde jis nurodė, kad areštuojant pajus buvo pažeisti jo interesai, nors pagal pateiktą sutartį su AMERS LLP matyti, kad ji sudaryta dar 2009 m. sausio 15 d. Pažymėtina, kad AMERS LLP jos atžvilgiu priimto nepalankaus sprendimo, kuriame padarytos išvados ir apie šio atsakovo nesąžiningumą, nekvestionuoja. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių sandorių šalių nesąžiningumą.

Esant tokioms aplinkybėms ir konstatavus sandorių negaliojimą CK 6.66, 6.307 straipsniuose nustatytais pagrindais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją tarp sandorių šalių ir grąžino pajus ieškovui (CK 6.145 str. 1 d., 6.146 str., 6.307 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad pagal 2009 m. sausio 15 d. atsakovų sudarytą pajų perleidimo sutarties nuostatas ginčai, kylantys iš šios sutarties, nėra teismingi Lietuvos teismų jurisdikcijai, nes, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiami jokie ginčai tarp šios sutarties šalių ir iš bylos duomenų nematyti, kad koks nors ginčas tarp šių šalių apskritai yra kilęs.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.