Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Atsiliepimas

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimais į ieškinį ir į prašymą dėl ieškinio pagrindo pakeitimo, prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškovai neteko teisės ginčyti Obligacijų sutartis, kadangi patvirtino ginčo sutartis, (CK 1.79 str.). Banko bankroto byloje yra patvirtinti finansiniai ieškovų reikalavimai: R. K. – 11782,85 Eur, B. B. – 4696,84 Eur, E. L. – 1578,89 Eur, M. S. – 10080,14 Eur, J. J. - 2276,58 Eur. Be to, nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais, kaip sudaryti dėl suklydimo (CK 1.90 str.), ieškinys nėra įrodytas (CPK 12, 178 str.). Ieškovai turi įrodyti, kad suklydo iš esmės. Klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačių ieškovų neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Svarbu aiškintis ieškovų elgesį prieš ginčo sutarčių sudarymą, sudarant sutartis ir po jų sudarymo. Ieškovai savo reikalavimus iš esmės grindžia tuo, kad ginčo sutarčių sudarymo metu jie neva nebuvo supažindinti su investavimo į obligacijas rizikomis, o banko darbuotojai neva nurodė, kad obligacijos yra tokie pat indėlių draudimu apdrausti terminuotieji indėliai tik su garantuotomis fiksuotomis ir gerokai didesnėmis palūkanomis. Ieškovai nurodo neva suprato ir laikė ginčo sutartis terminuotojo indėlio sutartimis. Ieškovai taip pat nurodo, kad suklydo dėl ieškovų su banku sudarytuose sandoriuose nurodytos klaidingos informacijos, dėl kurios ieškovams neva susidarė klaidingas įspūdis, kad jų įsigytos finansinės priemonės (obligacijos) yra apdrausti indėlių draudimu, tačiau ieškinio teiginiai yra deklaratyvūs, neparemti jokiais įrodymais ir neturi nieko bendro su obligacijų platinimo AB banke SNORAS praktika. Ieškovų pozicija šioje byloje yra dirbtina. Atsakovo įsitikinimu, ginčo sutarčių sudarymo metu ieškovų valia buvo nukreipta iš esmės tik į didesnės finansinės naudos gavimą, ką iš esmės patys ieškovai ir pripažįsta. Ginčijamų sandorių sudarymo metu banko siūlomų terminuotųjų indėlių palūkanų normos už 12 mėn. indėlį buvo žymiai mažesnės nei obligacijų. Ieškovai teigia, kad banko darbuotojai jiems nurodė neva obligacijos ir terminuoti indėliai yra vienodi finansiniai produktai, kuriems galioja tas pats indėlių draudimas. Ieškovams, kaip apdairiems, protingiems ir rūpestingiems asmenims, turėjo kilti papildomų klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijas skirtumo. Nesiaiškindami, kodėl už neva tapačius produktus bankas siūlo skirtingas palūkanas, nesiaiškindami galimų su didesnę finansinę grąžą susijusių rizikų, Ieškovai pasirinko pelningesnius variantus. Kitaip tariant, ieškovai priimdami galutinį sprendimą dėl ginčo sutarčių sudarymo vadovavosi išimtinai galimybe gauti didesnę finansinę grąžą, o tai reiškia, kad jie pasielgė lengvabūdiškai ir neapdairiai. R. K. teigia, kad ginčo sutarties sudarymo dieną atvyko į banką su tikslu padėti terminuotąjį indėlį. Atsakovo nuomone, šis ieškinio teiginys negali būti laikomas tiesa. Ieškovė įnešė grynais pinigais ir iškart sudarė ginčo sutartį. Ieškovė, kaip pirmu atveju įnešdama reikalingą sumą grynais 2011-06-21 sudarė terminuotojo indėlio sutartį. Ieškovė nusprendė diversifikuoti rizikas, todėl visų savo lėšų į obligacijas neinvestavo, o investavo mažesnę dalį turėtų lėšų, t. y. 39990 Lt. Iš B. B. mokėjimo sąskaitos matyti, kad obligacijoms pagal ginčo sutartis įsigyti reikalingas sumas ieškovė įnešė grynais pinigais ir iškart sudarė ginčo sutartis. Ieškovės tikrieji ketinimai ir valia buvo nukreipti būtent į obligacijų įsigijimą. E. L. teigia, kad ginčo sutarties sudarymo dieną atvyko į banką su tikslu atsiimti iš banko pinigus. Šis ieškinio teiginys, atsakovo nuomone, yra abejotinas. Kaip matyti iš ieškovės mokėjimo sąskaitos, obligacijoms pagal ginčo sutartį įsigyti reikalingą sumą ieškovė įnešė grynais pinigais ir iškart sudarė ginčo sutartį. Ieškovės tikrieji ketinimai ir valia buvo nukreipti būtent į obligacijų įsigijimą. Priešingų įrodymų ieškovė nėra pateikusi. M. S. melagingai nurodo, kad į obligacijas investuotus pinigus prieš tai laikė banke kaip terminuotą indėlį, o pasibaigus indėlio terminui ieškovui neva buvo pasiūlyta įsigyti obligacijų. Iki ginčo sutarties sudarymo dienos Ieškovas apskritai nebuvo banko klientas. Iš ieškovo mokėjimo sąskaitos išrašo matyti, kad ginčo sutarties sudarymo dieną (2011-09-20) ieškovas grynais įmokėjo į savo sąskaitą obligacijoms įsigyti reikalingus pinigus ir tą pačią dieną sudarė ginčo sutartį. Ieškovo tikrieji ketinimai buvo nukreipti būtent į obligacijų įsigijimą. Priešingų įrodymų ieškovas nėra pateikęs. Ieškinio teiginys, kad J. J. dalį į obligacijas investuotus pinigus laikė savo sąskaitoje banke neatitinka tikrovės. Pagal abi ginčo sutartis obligacijų įsigijimui ieškovė panaudojo grynais įmokėtus pinigus iš karto tą pačią dieną sudarydama ginčo sutartis. Tą pačią dieną įmokėjusi grynais ieškovė įsigijo banko išleistą indėlio sertifikatą. Ieškovės tikrieji ketinimai buvo nukreipti būtent į obligacijų įsigijimą. Priešingų įrodymų ieškovė nėra pateikusi. Ieškovė paskirstė savo investavimo rizikas bei apskritai siekį investuoti į banko leidžiamas finansines priemones. Ieškinį atsakovui ieškovai pateikė praėjus penkeriems metams ir tik po to, kai bankas buvo pripažintas nemokiu. Per šį laiko tarpą, arba bent jau iki draudžiamojo įvykio ieškovai turėjo pakankamai laiko išsamiai susipažinti su pasirašytais ir kitais banko pateiktais dokumentais (ko galima būtų tikėtis iš protingo, apdairaus ir rūpestingo žmogaus), pasikonsultuoti su specialistais, bei pareikšti bankui reikalavimą, analogišką pateiktam šioje byloje. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino sudaryti ginčo sutarčių. Net ir sudarę ginčo sutartis ieškovai turėjo pakankamai laiko detaliau išnagrinėti gautus dokumentus, pasikonsultuoti su specialistais, taip pat ir kreiptis konsultacijos į patį banką. Ieškovai šiomis galimybėmis nepasinaudojo. Ieškovai puikiai suvokė, kokias sutartis sudaro, todėl suprato visas šių sutarčių esmines ir patiems ieškovams rūpimas sąlygas arba nors ir nesuprato, tačiau turėjo visas galimybes suprasti, o būdami atidžiais ir rūpestingais privalėjo pareikalauti daugiau informacijos apie sudaromų sandorių ir terminuotųjų indėlių skirtumus. Ieškovai nebuvo suklydę iš esmės, o jeigu suklydo, tai dėl savo neatidumo ir nerūpestingumo, todėl tenkinti ieškinį pagal CK 1.90 str. pagrindo nėra. Anot ieškovų, juos suklaidino Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių: „kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalies 3 p. šešto papunkčio sąlyga: „ - siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas;“. Ieškovai teigia, kad suklydo dėl esminės ginčo sandorių aplinkybės. Anot ieškovų tokia aplinkybe laikytina tai, kad obligacijoms negalioja indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Ieškovai suklydo neva dėl to, kad banko darbuotojai jų neįspėjo apie investavimo į obligacijas rizikas, ir netgi teigė, kad obligacijos yra valstybės apdraustos indėlių draudimu. Tokia ieškovų pozicija yra visiškai nepagrįsta vien dėl to, kad ginčo sutartyse apskritai nėra jokių sąlygų, reglamentuojančių obligacijų (ne)draudimą. Atsakovo vertinimu šis ieškinio argumentas laikytinas tik jokio faktinio pagrindo neturinčia prielaida. Ieškovų reikalavimų dirbtinumą patvirtina tos aplinkybės, kad 2012-01-16, 2012-01-13, 2012-01-09, 2012-01-06 ir 2012-01-11 kreditoriaus reikalavimuose Ieškovų reikalavimai aiškiai apibūdinti (kreditoriaus reikalavimų 2, 3.1, 3.4, 4, 5 p.), kaip kylantys būtent iš obligacijų bei nė žodžiu neužsiminama, kad ieškovai suklydo. Logiška, kad ieškovai puikiai žinodami, kad draudimo išmoka už įsigytas obligacijas jiems nepriklauso, nesikreipė į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos, o iš karto pateikė reikalavimus banko bankroto byloje. Obligacijų draudimo pagal IĮIDĮ klausimas Ieškovams nebuvo reikšmingas. Pažymėtina, kad beveik visi ieškovai pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis raštiškai atsisakė pateikti duomenis apie savo investavimo patirtį, taip patvirtindami, kad supranta, jog atsakovas neturėdamas žinių apie ieškovų finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės ieškovams yra tinkamos. B. B. Aptarnavimo sutarties priede Nr. 1-F nurodė, kad vienu jos nuolatinių pajamų šaltinių yra investavimas. Ieškovė nurodė turinti iki 1750000 Lt finansinių priemonių portfelį, taip pat pažymėjo, kad nebijanti rizikuoti dėl didžiausios gautinos grąžos, bei nurodė, kad jai priimtinas didelis rizikos laipsnis. Ieškovė taip pat nurodė turinti geras žinias apie prekyba finansinėmis priemonėmis ir kitas investicines paslaugas, akcijas, pradines žinias apie obligacijas ir kitas finansines priemones bei turinti aukštąjį išsilavinimą. Ieškovė taip pat patvirtino, kad jos investavimo į akcijas, obligacijas ir kitas finansines priemones patirtis yra virš 5 metų. Atmestini ieškovų ieškinio argumentai, jog atsakovas nesurinko informacijos apie klientų (ieškovų) žinias ir patirtį investavimo srityje, jų tikslus, taip neva pažeisdamas Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 5 d. nustatytas pareigas. Atsakovas ieškovams suteikė visą ginčijamų sandorių sudarymui būtiną informaciją ir atskleidė visą galimą riziką, todėl ieškovų nesuklaidino ir neapgavo, o ginčijami sandoriai buvo sudaryti ieškovų rizika. Ieškovai neįrodė, nei kad atsakovas tyčia juos suklaidino, nei kad siekdamas galutinio tikslo - sudaryti ginčijamus sandorius nuslėpė svarbias ginčijamų sandorių aplinkybes. „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punktu ieškovai patvirtino, kad atsakovas ieškovus informavo ir ieškovams yra žinoma, kad: „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos statymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas". Ši sąlyga patvirtina, kad atsakovas atskleidė ieškovams, jog ne visi atsakovo įsipareigojimai ieškovams yra apdrausti, o tik tie, kurie numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose. Atsakovo pareiga informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, yra įtvirtinta Indėlių draudimo įstatymo 13 str. 1 d., todėl atsakovas minėtos nuostatos tiesiog negalėjo neįtraukti į neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties tekstą. Ieškovai patvirtino, kad jie yra gavę „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“. Minėtas dokumentas buvo ne tik pateiktas ieškovams, bet ir viešai prieinamas atsakovo interneto tinklapyje. Apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas buvo talpinamas ir atsakovo interneto svetainėje, kurioje su juo pakartotinai (jeigu prarado jai įteiktą egzempliorių) galėjo susipažinti ir ieškovai. AB banko „Snoras“ 300 000 000 Lt ir 500000000 Lt obligacijų emisijų baziniuose prospektuose, be kitų rizikų, taip pat, nurodyta: „Atsiskaitymo rizika. Investuotojai, įsigydami pagal šį Prospektą leidžiamas Obligacijas, prisiima riziką, kad Bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais.“. Prospektai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos ir buvo viešai prieinami tinklapiuose www.snoras.lt ir www.crib.lt, kas atitinka Lietuvos Respublikos vertybinių popierių Įstatymo 8 ir 9 str. reikalavimus prospektų tvirtinimui ir paskelbimui. Pažymėtina, kad pagrindinė prospekto paskelbimo forma yra elektroninė. Todėl atspausdinta jo kopija klientui įteikiama turi būti tik jei jis pats to prašo. Atsižvelgiant į išdėstytą nėra pagrindo visą įrodinėjimo naštą perkelti atsakovui bei reikalauti iš jo pateikti papildomų įrodymų, kad bankas tinkamai įgyvendino FPRĮ nustatytą informavimo pareigą. Pažymėtina, kad bankas visose klientų aptarnavimo vietose platino obligacijų emisijoms skirtas informavimo skrajutes, kuriose buvo nurodyta, kad priimant sprendimą investuoti, būtinai susipažinti su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu (jame parašytais rizikos veiksniais) ir įvertinti ar ši rizika priimtina. Investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visu obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Ieškovai patyrė nuostolius ne dėl to, kad jų įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo ir dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Ieškovai neįrodė, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti apgaulės įtakoje. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad nesuvokė skirtumo tarp ginčijamų sandorių ir terminuotojo indėlio sutarties, kurių jie buvo sudarę ne vieną. Už įsigytus atsakovo vertybinius popierius - obligacijas ieškovai apmokėjo ginčijamų sandorių sudarymo dieną, kas reiškia, kad norėdami pasinaudoti atsakovo teikiamomis investicinėmis paslaugomis perdavė pastarajam pinigus, todėl Indėlių draudimo įstatymo prasme jie laikytini investuotojais. Indėlių draudimo įstatymo 2 str. 11 d. nustatyta, kad įsipareigojimais investuotojams laikomi draudėjo, teikiančio investuotojui investicines paslaugas, įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus ir (arba) grąžinti investuotojui priklausančius vertybinius popierius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas buvo mokus, vykdė visus riziką ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams, todėl ieškovai negalėjo žinoti, kad ateityje atsakovo veikla bus sustabdyta ir jam bus iškelta bankroto byla. Darytina išvada, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovai neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamus sandorius, todėl indėliu ir įsipareigojimu draudimo įsigyjamoms atsakovo obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu ginčijamu sandoriu elementu. Taigi, atsižvelgiant į jų patirtį sudarant panašaus tipo sandorius, ieškovai turėjo suvokti sudaromų ginčijamų sandorių esmę ir skirtumus nuo terminuotojo indėlio. Ieškovų teiginiai apie tai, kad jiems buvo išaiškinta, jog obligacijoms taikomas toks pats draudimas kaip terminuotiesiems indėliams, prieštarauja rašytiniams įrodymams, bei obligacijų platinimo banke praktikai. Atsakovas pažymėjo, kad standartinės sutarčių sąlygos privalomos kitai šaliai tuo atveju, jei jos tinkamai atskleistos. Obligacijų sutarčių 1.22 p. nurodyta, kad „pasirašydamas šią sutartį, INVESTUOTOJAS patvirtina, kad visos Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant Sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia INVESTUOTOJO valią. Prieš pasirašydamas sutartį, INVESTUOTOJAS patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka. INVESTUOTOJAS buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Taigi, sutarties sąlygos buvo tinkamai atskleistos, ieškovai savo valia ir noru perdavė atsakovo nuosavybėn jiems priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas atsakovo obligacijas, todėl atsakovas (bankas) kaip lėšų savininkas po bankroto nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovams. Atsakovas niekados netvirtino ir neteigė, jog terminuotų indėlių ir obligacijų įsigijimas yra tapatūs investavimo būdai. Pažymėtina, jog lyginant su terminuotų indėlių įsigijimu be išimčių visi kiti piniginių lėšų investavimo būdai yra alternatyvūs. Atsakovo naudotos frazės „alternatyva indėliui“ ar „saugus investavimo būdas“ nereiškia draudiminės apsaugos galiojimo, būtent dėl kurios ir yra iškilęs ginčas, nes saugumą galima garantuoti ir savo finansine padėtimi, ką atsakovas ir pabrėždavo pristatydamas šią finansinę priemonę. Ieškovai tik formaliai cituoja Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime Nr. 03-2 nustatytus pažeidimus banko veikloje, nesiedami šių aplinkybių su vienokia ar kitokia banko finansine būkle ir banko veiklos perspektyvomis. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – VPĮ) 6 str. 1 d. nustato, jog prospekte pateikiama informacija apie emitentą ir jo vertybinius popierius, kurie bus viešai siūlomi arba įtraukiami į prekybą reguliuojamoje rinkoje. Prospekte turi būti pateikta visa informacija, kuri, atsižvelgiant į konkretaus emitento ir jo išleistų vertybinių popierių, kurie bus viešai siūlomi arba įtraukiami į prekybą reguliuojamoje rinkoje, ypatumus, yra būtina, kad investuotojai, remdamiesi šia informacija, galėtų teisingai įvertinti emitento ir kiekvieno garanto turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir nuostolius, veiklos perspektyvas, taip pat šių vertybinių popierių suteikiamas teises. VPĮ 2 str. 10 d. apibrėžia esminį įvykį kaip su emitentu susijusį ir jam žinomą ar privalomą žinoti įvykį, informacijos apie kurį atskleidimas gali turėti didelį poveikį jo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai, o 18 str. 1 d. nustato, jog emitentas, kurio vertybiniais popieriais leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (toliau – VPK) nustatyta tvarka nedelsdamas turi pateikti reguliuojamos rinkos, kurioje prekiaujama jo išleistais vertybiniais popieriais, operatoriui, VPK ir VPĮ 28 straipsnio nustatyta tvarka viešai paskelbti, įdėti į Centrinę reglamentuojamos informacijos bazę, paskelbti savo interneto tinklalapyje informacinį pranešimą apie kiekvieną esminį įvykį. Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu bankui nebuvo pritaikytos poveikio priemonės (priežiūros institucijos taikomas poveikio priemones, tokias kaip vadovų nušalinimas, draudimas teikti tam tikras finansines paslaugas ir kt., apibrėžia Lietuvos Respublikos bankų įstatymo [toliau – BĮ] 72 str. 1 d.). Bankui buvo duoti privalomi nurodymai bei laikinai nustatyti individualūs banko veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžiai ir papildomi reikalavimai dėl banko veiklos rizikos, kaip numatyta BĮ 67 str. 2 ir 3 d., kuriose nustatyta, kad priežiūros institucija turi teisę duoti bankui raštiškus nurodymus ir laikinai bankui nustatyti individualius banko veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžius ar papildomus reikalavimus dėl banko veiklos rizikos ribojimo nustačiusi teisės aktų pažeidimus ar banko veiklos trūkumus arba jei banko veikla kelia grėsmę banko veiklos stabilumui ir patikimumui. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad Lietuvos banko nutarimo preambulėje konstatuojama, jog tokių priemonių imamasi dėl nustatytų teisės aktų pažeidimų ir banko veiklos trūkumų. Taigi, Lietuvos bankas nebuvo konstatavęs banko veiklos keliamos grėsmės banko veiklos stabilumui ir patikimumui, kas savo ruožtu reiškia, kad nutarimo priėmimo metu valstybės priežiūros institucija neįžvelgė pagrindo konstatuoti, kad banko SNORAS veikla yra nestabili ir nepatikima. Darytina išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, kad informacijos apie Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime nurodytus pažeidimus ir duotus privalomus nurodymus neįtraukimas į Prospektus neatitiko VPĮ 6 str. 1 d. numatytų reikalavimų. Be to apie Lietuvos banko nutarimą buvo skelbiama viešai. Taigi, atsakovas ieškovų neklaidino ir neapgavo (b.l. 1-19, 2 t.; b.l. 49-53, 3 t.).

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimais į pareikštą ieškinį ir į pareiškimą dėl ieškinio pagrindo pakeitimo, prašė juos atmesti, bei nurodė iš esmės tapačius atsakovo atsiliepime išdėstytiems argumentams motyvus. Taip pat pažymėjo, kad prie ieškinio nėra pridėtų dokumentų įrodančių, kad 2011-11-24 ieškovai ieškinyje nurodomas pinigų sumas laikė banke pagal indėlio ar banko sąskaitos sutartį. Draudžiamo įvykio dieną ieškovai jau buvo savo valia perdavę bankui pinigus, skirtus apmokėti už įgyjamas obligacijas, t.y. neturėjo reikalavimo teisių į šias pinigines lėšas. Taigi, jie neturi teisės į indėlio draudimo išmokas už įgytas banko obligacijas pagal IĮDĮ. Šiuo konkrečiu atveju ieškovai, įgydami obligacijas, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jiems priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Todėl bankas yra jiems perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas. Tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Tai, kad obligacijos nėra draudimo objektas, yra expressis verbis įtvirtinta teisės akte – IĮIDĮ, kurio nežinojimas, negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovų valios trūkumą, sudarant ginčo sutartis. Pačiose ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Banko obligacijos, dėl kurių šioje byloje kyla ginčas, yra skolos vertybiniai popieriai, todėl patenka į Indėlių direktyvos 7 str. 2 d. bei I priedo 12 p. numatytas išimtis. Kadangi ieškovų ginčo sutartimis įsigyti vertybiniai popieriai nėra draudžiami indėlių draudimu (tiesiogiai numatyta teisės aktuose), ieškovų teiginiai apie tai, kad atsakovas juos suklaidino, neatskleidė visos su sandorių rizika susijusios informacijos yra atmestini. Tai, kad ieškovai suprato sudarantys ne įprastą terminuoto indėlio sutartį, o vertybinių popierių įgijimo sutartį, patvirtina faktas, jog sudarydami ginčo sutartis, tuo pačiu metu, jie sudarė ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurios nebūna sudaromos pasirašant terminuoto indėlio sutartį. Ieškovų niekas nevertė skubėti pasirašyti sutartis, jie turėjo neribotą galimybę susipažinti su jų sąlygomis iki pasirašymo bei išsiaiškinti obligacijų, kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas pagal IĮIDĮ. Šiuo atvejus pažymima, kad bet kuris protingas ir atidus asmuo priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų ar nesuvokęs sandorio esmės. Ieškovai neįrodė, jog ginčijamas sutartis sudarė suklydimo įtakoje, todėl ieškinys turi būti atmestas. Ieškovams su atsakovu sudarant ginčijamas sutartis esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir atsakovo mokamos palūkanos. Ieškovai, sudarydami ginčo sutartis, suprato arba privalėjo suprasti, kad didesnes palūkanas už obligacijas (lyginant su banko siūlomomis palūkanomis už terminuotus indėlius) jie gauna dėl padidintos rizikos, kadangi didesnes palūkanas už vertybinius popierius atsakovas galėjo pasiūlyti klientams todėl, kad nereikėjo mokėti draudimo įmokos indėlių ir investicijų draudimui, ir sutaupomos lėšos galėjo būti mokamos klientams. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas / netaikymas banko obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris būtų lėmęs ieškovų valią sudaryti sutartis. Aplinkybė, kad obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimas, tapo svarbi tik po to, kai buvo sustabdyta atsakovo veikla, t. y. ši aplinkybė neegzistavo sutarčių sudarymo metu. Ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad indėlių sertifikatai ar obligacijos yra draudžiami indėlių draudimu. Be to, ieškovai klaidingai teigia, kad jų suklydimas pasireiškia tuo, kad jie manė, kad obligacijos yra apdraustos įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios ir bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Dar daugiau, visi be išimties ginčo sutartyse nurodomi dokumentai (aprašai, prospektai, galutinės sąlygos ir t. t.) buvo patalpinti ir viešai prieinami atsakovo interneto tinklapyje, todėl ieškovai galėjo su jais susipažinti naudodamiesi internetu. Ieškovai sutartyse patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos jiems suprantamos, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Todėl pasirašydami ginčijamas sutartis, ieškovai turėjo matyti nuorodas į standartines sąlygas, kas reiškia jų akceptavimą. Kitaip tariant, net jeigu tokios standartinės sąlygos ir nebūtų pateiktos ieškovams, ši aplinkybė negali būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis. Atsakovo nuomone, ieškovai privalo įrodyti, jog atsakovas pažeidė minėtose teisės normose nurodytas pareigas, o ne atsakovas įrodyti, jog tų teisės normų nepažeidė. Kadangi ieškovai buvo ilgalaikiai banko klientai ir jame laikė savo santaupas terminuotų indėlių pavidalu, vėliau vykdė investicinę veiklą, bankas neturėjo tikslo „pritraukti“ ieškovų pinigines lėšas, nes ieškovai ir taip savo lėšas laikė banke. Bankas neturėjo motyvo klaidinti ieškovus, teikti jiems melagingą informaciją. Be to, byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovo darbuotojai tyčia klaidintų ieškovus. Priešingai - darbuotojai privalėjo kelti kvalifikaciją, išklausyti mokymus apie banko finansines priemones, o mokymo medžiagoje buvo aiškiai išdėstyta, jog obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog atsakovo darbuotojai klaidino ieškovus ir siekė pritraukti pinigines lėšas priklausančias jiems. Atsakovas atskleidė ieškovams su sutarčių sudarymu susijusias rizikas. Atsiliepimuose taip pat pažymima, kad ieškovų prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms, o patikslintame ieškinyje ieškovų minimas nutarimas nelaikytinas esminiu sandorio elementu, egzistavusiu ginčo sandorių sudarymo metu, nes jis nepatvirtina, kad tuo metu bankas buvo nemokus. Kitą vertus, apie nutarimą buvo skelbiama viešai, todėl bankas nenutylėjo reikšmingos sandoriui informacijos, o tai, jog bankas po minėto nutarimo priėmimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo (b.l. 81-88, 1 t.; b.l. 36-44, 3 t.).

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas A. M. prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Nurodė, kad visi 5 ieškovai pirko obligacijas už grynuosius pinigus. Ieškovai paskirstė riziką – daugiau ar mažiau puse sumos paliko indėliuose, kitą dalį investavo, metinių palūkanų dydžio skirtumas buvo žymus. Visi ieškovai pripažino, kad nesusipažino su sandorių sąlygomis, su prospektu, tai nurodoma aplinkybė, kad bankas neva neįtraukė reikšmingų aplinkybių, netenka prasmės. Neatitinka tikrovės ir informacija, kad nei vienas ieškovas neturėjo investavimo patirties, pav. ieškovė B. B. anketoje nurodė, kad ji investuoja nuolat, ji yra profesionali administratorė, kelių įmonių vadovė. Sandoriai turi būti vertinami laikotarpio, kurio metu buvo sudaryti sandoriai, perspektyvoje. Pažymėjo, kad beveik visi ieškovai anketoje nepateikė duomenų apie save, todėl sutiko prisiimti didesnę investavimo riziką, ieškovai pasirinko pelningesnį variantą, galimai ieškovai suklydo dėl banko veiklos perspektyvų, bet ne dėl sandorio esmės. Draudimo ar nedraudimo faktas tampa reikšmingas įvykus draudiminiam įvykiui, dabar sandorius ieškovai analizuoja šiandienos prespektyvoje. Bankas nesutinka, kad netinkamai vykdė Vertybinių popierių rinkos įstatymo nuostatas.

Atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovė E. T. prašė ieškinį atmesti 6+55+procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais ir motyvais, nurodė, kad atsakovas nepažeidė IĮID įstatymo, o ieškovai ieškinio neįrodė. Ieškovai buvo paskirstę riziką, visi gavo draudimo išmokas.