Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui J. J. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui Mindaugui Kabeliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau Alytaus PN) netinkamomis sąlygomis.

Asmens bylos Nr.10890 duomenys patvirtina, kad pareiškėjas J. J. į Alytaus PN atvyko 2009 m. gegužės 19 d. (b.l. 21).

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Alytaus PN pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą bei kitus reikalavimus nuo 2009 m. gegužės mėnesio. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą, turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, t.y. nuo 2009 m. gegužės 19 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 2 d. (b.l. 5).

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d. taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Taigi sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. balandžio 24 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose, kurių plotas neatitinka nustatytų higienos normų.

Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.

Dėl gyvenamojo ploto normos Alytaus pataisos namuose.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau tekste - Higienos norma HN 76:1999) 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010-04-11) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 11¹.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Laikotarpiu nuo 2011-09-02 iki 2012-04-24 pareiškėjas buvo paskirtas į 16 būrio, 160 brigadą, 4 miegamąjį, kurio plotas yra 44,57 kv.m (b.l. 22, 29). Už padarytus pažeidimus 2011-12-20 pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatorių 7 paroms, 2012-03-01 už padarytus pažeidimus pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų, 2012-04-02 už padarytus pažeidimus pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų (b.l. 24).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011-12-01 iki 2012-04-24 uždarosios zonos kamerose (baudos izoliatoriuje) praleido 36 paras: 28 kameroje - 3 paras, 4 kameroje - 8 paras, 27 kameroje – 1 parą, 3 kameroje – 7 paras, 16 kameroje - 17 parų (b.l. 104-105).

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Kadangi objektyvių duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikrame kambaryje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkretaus kambario, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Alytaus PN 16 būrio, 160 brigados, 4 miegamojo gyvenamasis plotas yra 44,57 kv.m, jame yra 16 miegamųjų vietų (b.l. 29). Padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (44,57/16) vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 2,78 kv.m. Nors atsakovo atstovas tvirtina, kad visos miegamosios vietos įvairiais laikotarpiais nebuvo užimtos bei pateikia duomenis apie 2012-04-20 šioje gyvenamojoje patalpoje užimtas miegamąsias vietas (b.l. 16-17, 30), tačiau šie įrodymai nepaneigia pareiškėjo tvirtinimo, kad bylai aktualiu laikotarpiu buvo užimtos visos ginčo gyvenamosios patalpos miegamosios vietos. Akivaizdu, kad pareiškėjui kalint 16 būrio, 160 brigados, 4 miegamajame jam nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Pataisos įstaigos kamerų tipų, baudos izoliatoriaus kameros Nr. 28 plotas 26,43 kv.m., joje 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,77 kv.m.. Atitinkamai apskaičiavus kitų Alytaus PN kamerų tipų, baudos izoliatoriaus kamerų plotus nustatyta, kad: kameroje Nr. 4 vienam asmeniui teko 3,62 kv.m. (14,48/4), kameroje Nr. 27 – 3,68 kv.m. (29,49/8), kameroje Nr. 3 – 3,67 kv.m. (29,36/8), kameroje Nr. 16 – 4,13 kv.m. (12,39/3) kv.m. (b.l. 104-105).

Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjui kalint Pataisos įstaigos kamerų tipo, baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 3, 4, 16, 27, 28 jam buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma – 3,6 kv. m.

Kita vertus, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2011-12-01 iki 2012-04-24 (4 mėn. 24 d.) pareiškėjas kalėjo Pataisos įstaigos 16 būrio, 160 brigados, 4 miegamajame pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkte nustatytą minimalią vienam nuteistajam tenkančio ploto normą. Atėmus laikotarpį, kai pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatorių (36 paras) nustatyta, kad realiai Pataisos įstaigos 16 būrio 4 miegamajame pareiškėjas gyveno 108 dienas.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent dėl mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. liepos 1 d. Alytaus PN direktorius įsakymu Nr. 1-181 patvirtino pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašą, kurio 2 punktas numato laisvalaikio leidimo organizavimo formas: fizinę kultūrą, sportą; dvasinių, religinių poreikių tenkinimą; nuteistųjų klubo, bibliotekos darbą; kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veiklą (b.l. 70-72). Byloje nustatyta, jog pareiškėjas galėjo nuteistųjų bibliotekos ar koplyčios lankymo grafiku lankytis minėtose vietose ir taip kompensuoti trūkstamo ploto daromą žalą (b.l. 73). Taigi, įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku.

Pareiškėjas nurodė, jog minėtu laikotarpiu bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, tačiau byloje nėra duomenų, kad Alytaus pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 str.. Minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę minėtu laikotarpiu – 108 dienas neužtikrino pareiškėjui Alytaus PN minimalios gyvenamojo ploto normos - trūko 0,32 kv. m. ploto. Tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas ir pan.). Minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimas buvo nežymus (trūko tik 0,32 kv. m. ploto), suteikia pagrindo konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo Alytaus PN sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir L. A. Teismo praktikoje (žr., pvz., L. A. Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Alytaus PN sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl kitų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose

Pareiškėjas nurodė, jog Alytaus PN baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, pataisos namuose gyvenimo sąlygos neatitiko higienos reikalavimų.

Lietuvos higienos normos HN76:2010 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas nenumato rūkymo ribojimo įkalinimo įstaigose, tačiau šio Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja rūkymo draudimą bendrojo naudojimo patalpose, kur nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Alytaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo NR. 1-275 „Dėl nuteistųjų laikymo uždaroje zonoje bei rūkymo bendro naudojimo patalpose" 1.2 punkte įtvirtintos nuostatos, kad „ skirstant nuteistuosius į kameras uždaroje zonoje, atsižvelgti į nuteistojo rašytinį pageidavimą skirti į nerūkančiųjų kamerą; nuteistieji, atliekantys bausmę rūkančių kameroje, rūko tik sanitariniuose mazguose, kuriuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, bei pasivaikščiojimų metu lauke" (b.l. 46). Pareiškėjo teiginys, kad jis baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors jis pats yra nerūkantis yra atmestinas, nes pareiškėjas uždaromas į baudos izoliatorių ar kamerų tipo patalpas eilę kartų pats (pasirašytinai) sutiko būti laikomas rūkančiųjų kameroje (b.l. 51, 53, 55, 57).

Atsakovas teismui pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2011-12-20 patikrinimo aktą Nr. PA-346, kuriame buvo konstatuota, jog Alytaus PN Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta (b.l. 43-45).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl užsikrėtimo Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga.

Pareiškėjas taip pat prašo neturtinės žalos atlyginimo, nes laikomas netinkamomis sąlygomis Alytaus PN jis užsikrėtė Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga.

LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).

Iš byloje esančios Asmens bylos Nr.10890 (b.l. 21) bei J. J. asmens sveikatos istorijos (b.l. 61) matosi, kad į Alytaus PN pareiškėjas buvo patalpintas 2009-05-19 ir laikytas iki 2012-04-24, ŽIV jam diagnozuota 2011-11-03 (b.l. 67). Pareiškėjui atvykus į Alytaus PN 2009-05-20 pirminės gydytojų apžiūros metu buvo nuodugniai patikrinta jo sveikatos būklė, užfiksuoti susirgimai ir paciento nusiskundimai, tačiau nėra padaryta jokios atžymos apie Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) tyrimą ir jo rezultatus (b.l. 63). Pareiškėjas nurodo, kad ŽIV Alytaus PN jis užsikrėtė dėl to, kad infekuoti asmenys buvo laikomi kartu su sveikaisiais, nebuvo užkirtas kelias narkotikų vartojimui. LR Sveikatos apsaugos ministro 2003-04-20 įsakymu Nr. V-250 patvirtintas Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi izoliuoti nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų, sąrašas, kuriame numatyta, kad nuteistieji asmenys, sergantys žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, nuo kitų nuteistųjų izoliuojami tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus elgesio direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo laikymo Alytaus PN laikotarpiu nuo 2009-05-20 iki 2012-04-24, įstaigos administracija būtų gavusi asmenų, sergančių ŽIV, rašytinių prašymų laikyti juos atskirai nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų ar būtų buvę priimta sprendimų juos izoliuoti. Iš byloje esančių duomenų matyti ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog nuteistieji, atvykę į pataisos namus, supažindinami pasirašytinai su ŽIV infekcijos plitimo galimybėmis, paskyrus nuteistąjį į būrį, jis supažindinamas su ŽIV ir kitų infekcijų plitimu. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas 2009-05-25 pasirašytinai buvo supažindintas su ŽIV viruso plitimo būdais (b.l. 58), taip pat matyti, jog būrio vadas su pareiškėju yra ne vieną kartą kalbėjęs vykdant adaptacijos programą, informavęs apie užsikrėtimo minėtomis ligomis riziką ir apsisaugojimo būdus. Ne vieną kartą tiek Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojų, tiek būrio viršininko buvo įspėtas dėl žalingo narkotinių medžiagų vartojimo (b.l. 59, 60). Asmens sveikatos istorijoje esantys duomenys leidžia tvirtinti, kad pareiškėjas vartojo narkotikus, gydytojų perspėjimų nevartoti narkotikų nepaisė (b.l. 63-69). Teismas pažymi, kad žmogaus imunodeficito viruso infekcijai atsirasti būtinos tam tikros sąlygos. Įprastinio buitinio bendravimo metu ŽIV neužsikrečiama. Užsikrečiama bendrai vartojant intravenines švirkštų adatas, švirkštus, leidžiantis narkotines medžiagas, lytiškai santykiaujant, darant tatuiruotes. Iš medicininės kortelės išrašo matyti, kad pareiškėjo užsikrėtimą ŽIV galėjo sąlygoti jo paties elgesys.

Įvertinant nustatytas aplinkybes ir visumą įrodymų, darytina išvada, jog Alytaus PN ėmėsi pakankamų priemonių stabdyti ŽIV viruso plitimą. Pareiškėjo teiginiai, kad Alytaus PN infekuoti nuteistieji laikomi kartu su sveikaisiais, kad Alytaus PN neužkirto kelio intraveniniam narkotikų vartojimui, yra deklaratyvūs ir abstraktūs, nesusieti su juo pačiu, pareiškėjas nenurodo, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais Alytaus PN pareigūnų veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos jo teisės. Teismo posėdyje į pateiktą klausimą, kokiu būdu Alytaus PN jis galėjo užsikrėsti ŽIV, pareiškėjas negalėjo atsakyti. Taigi pareiškėjo teiginys, jog ŽIV jis susirgo Alytaus PN dėl neteisėtų pataisos namų pareigūnų veiksmų (neveikimo), yra nepagrįstas ir neįrodytas. Byloje nenustatyta, kad Alytaus PN nesilaikė higienos norminių aktų, žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos, priešepideminių taisyklių reikalavimų. Nenustačius civilinės atsakomybės elementų – neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio – teisė į neturtinės žalos atlyginimą neatsiranda. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovas prašė teismą priteisti iš pareiškėjo su bylos nagrinėjimu susijusias transporto išlaidas dėl atsakovo atstovo atvykimo į teismo posėdį 2015-03-04. ABTĮ 44 str. numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, tame tarpe ir patirtų transporto išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str.). Bylos duomenys patvirtina, kad Alytaus pataisos namų atstovas Mindaugas Kabelis dalyvavo 205-03-04 teismo posėdyje (b.l. 110), todėl Alytaus pataisos namai turi teisę į transporto išlaidų, atstovui vykstant į šį teismo posėdį ir atgal, atlyginimą. 2015-03-13 pažyma apie kelionės išlaidų kompensavimą Nr. 8-3892, 2015-03-04 UAB „Lukoil Baltija“ kvitas, 2015-03-12 mokėjimo nurodymas Nr. 70 patvirtina, jog Alytaus pataisos namai dėl atsakovo atstovo atvykimo į minėtą teismo posėdį patyrė 10,01 Eur transporto išlaidų, todėl jos priteistinos iš pareiškėjo J. J. (ABTĮ 44-45 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas

nusprendė:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista J. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose sąlygas.

Pareiškėjo J. J. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti iš pareiškėjo J. J. Alytaus pataisos namams 10,01 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.