Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Ieškinyje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2020 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. XI11-3143 „Dėl Šiaulių universiteto reorganizavimo prijungimo prie Vilniaus universiteto būdu" priėmė sprendimą nuo 2021 m. sausio 1 d. reorganizuoti Šiaulių universitetą prijungimo prie Vilniaus universiteto būdu. Šiaulių universitetas buvo reorganizuotas į Vilniaus universiteto Šiaulių akademiją. 2021-09-02 Turto patikėjimo teisės sutartimi Nr. 7223 pastatas adresu (duomenys neskelbtini), buvo perduotas valdyti, naudoti ir disponuoti juo Vilniaus universitetui. 2021 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus universiteto Šiaulių akademija (toliau - Akademija) sudarė terminuotą laikotarpiui nuo 2021-09-01 iki 2021-09-30 apgyvendinimo paslaugų teikimo sutartį nr. (duomenys neskelbtini) su A. V. (toliau - Gyventojas arba Atsakovas). Šią sutartimi Akademija įsipareigojo suteikti apgyvendinimo paslaugas valdomame bendrabutyje sutartyje nustatytu laikotarpiu, o Atsakovas įsipareigojo naudotis teikiama paslauga sutartyje sulygtomis sąlygomis ir mokėti sutartyje nustatyta mokestį. Šios sutarties pagrindu Atsakovui buvo suteiktos gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), kambario Nr. (duomenys neskelbtini). 2021 09 29 Atsakovas pateikė prašymą dėl sutarties pratęsimo 1 mėnesio laikotarpiui, t.y. iki 2021 m. spalio 31 d. Prašymas buvo užregistruotas ir Atsakovui buvo leista gyventi patalpose dar vieną mėnesį, t.y. iki spalio mėn. 31 d. Tačiau, dar nepasibaigus pratęstam terminui, 2021 10 21 Akademijos darbuotoja informavo Atsakovą, kad sutartis su Atsakovu pasibaigs spalio 31 d. ir daugiau nebus pratęsta, o A. V. privalo išsikraustyti iš patalpų iki spalio 31 d. Tačiau Atsakovas to nepadarė ir toliau gyvena jam skirtose patalpose. Gavęs pranešimą apie tai, kad sutartis nebus pratęsta, Atsakovas pradėjo elgtis neadekvačiai, t.y. nuolat reiškė nepagrįstą nepasitenkinimą kitais bendrabučio gyventojais, nuolat kėlė reikalavimus VU ŠA vadovams ir bendrabučio darbuotojams vykdyti nepagrįstus reikalavimus, sukurdamas įtampą ir bendrabučio darbuotojų persekiojimą, darydamas įrašus be darbuotojų ir kitų bendrabučio gyventojų (studentų) sutikimo. Tokį Atsakovo elgesį patvirtina pateikti bendrabučio vedėjai studentų skundai. Kadangi Atsakovas neatlaisvina užimamų patalpų geranoriškai, Vilniaus universitetas priverstas kreiptis į teismą dėl jo iškeldinimo. Savininko nuosavybės teisės turinį sudaro valdymas, naudojimasis jam priklausančiomis patalpomis, disponavimas jomis (CK 4.37 str. 1 d.). Nuosavybės teisė yra absoliuti, savininkas ją gali ginti nuo bet kokio pažeidimo (CK 4.98 str.) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog pagal CK 4.98 str. savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 str.). CK 4.98 str., kuriame įtvirtintas vienas iš savininko teisių gynimo būdų - negatorinis ieškinys, nurodyta, jog savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1. Kad jis yra turto savininkas bei, 2. kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, Atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 07 09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-344/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 04 26 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-189/2011). Ginčo objektas yra valstybės nuosavybė, o VU valdo ginčo objektą patikėjimo teise. Vadovaujantis CK 4.37 str. 1 d., nuosavybės teisė apibūdinama kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybės teisiniai santykiai yra absoliutiniai, t.y. aiškiai apibrėžiamas tėra tik vienas asmuo - turintis nuosavybės teisę į tam tikrą objektą, tuo tarpu bet koks kitas asmuo nuosavybės teisiniuose santykiuose laikomas įpareigota šalimi, turinčia pasyviąją pareigą nedaryti nieko, kas galėtų sutrukdyti savininkui įgyvendinti savo nuosavybės teisę. Nuosavybės teisės absoliutumas tuo pačiu reiškia, jog ši teisė gali būti varžoma tik įstatymo ar įstatymo pagrindu - teismo (CK 1.2 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 05 15 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-86/2014). Be to, būtent savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą, jo dalis ar tik konkrečias teises į jį (CK 4.37 str. 2 d). Atsakovas iki šiol be teisinio pagrindo naudojasi patalpomis adresu (duomenys neskelbtini). Tuo yra pažeidžiamos Ieškovo, turinčio teisę valdyti, naudoti ginčo objektą bei juo disponuoti patikėjimo teise, teisės. Abi negatorinio ieškinio aplinkybės yra įrodytos, todėl vadovaujantis CK 4.98 str. prašo iškeldinti Atsakovą iš valstybei priklausančio ginčo objekto su visu jam priklausančiu turtu. Tarp Atsakovo ir Akademijos buvo sudarytas atlygintinas, dvišalis sandoris, t.y. buvo sudaryta atlygintinų paslaugų sutartis dėl Atsakovui apgyvendinimo paslaugos patalpose adresu (duomenys neskelbtini) suteikimo. Civilinio kodekso 6.716 str. 1 d. yra pabrėžta, kad paslaugų sutartimi paslaugų teikėjas įsipareigoja pagal kitos šalies užsakymą suteikti tam tikras nematerialaus pobūdžio ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o kita šalis įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Tarp Atsakovo ir Akademijos sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, kadangi paslaugų teikėja yra verslo subjektas - juridinis asmuo, kuris pagal sudarytą sutartį įsipareigojo suteikti Atsakovui sulygtas paslaugas, o Atsakovas yra fizinis asmuo, kuris sudarė sutartį savo asmeniniams poreikiams tenkinti, ir už suteiktas paslaugas sumokėti sutartą kainą. Tarp šalių buvo sudaryta terminuota apgyvendinimo paslaugų teikimo sutartis. Akademija, el. paštu informavo Atsakovą apie sutarties pasibaigimą 2021 m. spalio 31 d., terminui suėjus sutartis pasibaigė. Atsakovas turėjo išsikelti iš patalpų iki spalio 31 d., tačiau to nepadarė iki šiol. Dėl minėtų neteisėtų Atsakovo veiksmų kyla jo civilinė atsakomybė. CK 6.245 str.1 d. civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti padarytus nuostolius ar sumokėti netesybas (bauda, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius ar sumokėti netesybas. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutarties 20 punkte yra nurodyta, jog Gyventojas, neišsikėlęs iš kambario pasibaigus ar nutrūkus Sutarčiai, moka 20 eurų dydžio baudą už kiekvieną dieną iki išsikėlimo iš bendrabučio kambario dienos. VšĮ Vilniaus universitetas prašo teismo priteisti iš Atsakovo ieškovui 760 Eur dydžio baudą, skaičiuojant nuo 2021 11 01 iki ieškinio padavimo dienos.