Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. Katauskas Teisėjas V. VainiusBaudž. byla Nr. 1A-64-360/2013Teisminio proceso Nr. 1-24-3-00009-2011-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.2.; 1.1.5.1.; 2.4.6.2.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U TARTIS

2013 m. kovo 15 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko,

nuteistųjų ir nukentėjusiųjų D. P. ir E. V. gynėjams advokatams Algimantui Juciui ir Evaldui Šoriui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir nuteistųjų D. P., V. L. bei E. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės apribojimu vieneriems metams, uždraudžiant lankytis V. L. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir bendrauti su V. L. (išskyrus žalos atlyginimo klausimus);

E. V. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės apribojimu vieneriems metams, uždraudžiant lankytis V. L. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir bendrauti su V. L. (išskyrus žalos atlyginimo klausimus);

V. L. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant dalyvauti Probacijos tarnybos atliekamoje elgesio pataisos programoje bei per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nuosprendžiu priteista: iš D. P. 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. L.; iš E. V. 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. L.; iš V. L. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai D. P. ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai E. V.

Nukentėjusiosios V. L. ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo ir reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. ir E. V. nuteistos už tai, kad mušdamos sukėlė žmogui fizinį skausmą ir tuo nežymiai jį sužalojo:

T. y. 2011-04-24, apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), D. P. ir R. V., pavartodamos fizinį smurtą prieš V. L., t. y. abi tyčia sudavė rankomis eilę kartų nukentėjusiajai V. L. į įvairias kūno vietas, taip V. L. padarė daugybines įvairaus dydžio poodines kraujosruvas ant abiejų žastų ir dilbių, kairės plaštakos II-III-IV pirštų naginių ir vidurinių falangų srityse, linijinius nubrozdinimus rankose, poodines kraujosruvas krūtinės priekiniame paviršiuje, tuo V. L. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą.

V. L. nuteista už tai, kad mušdama ir kitaip smurtaudama nežymiai sužalojo žmogų bei sukėlė žmogui fizinį skausmą:

2011-04-24, apie 21.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, V. L. asmeninio konflikto metu čiupo E. V. už plaukų, pradėjo tampyti už plaukų, rovė plaukus, su šlepete mušė E. V. per pečius ir kitas kūno vietas, apdraskė krūtinę ir kaklą, taip E. V. padarė poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, poodines kraujosruvas dešinio žasto priekiniame, išoriniuose paviršiuose, kairio žasto vidiniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, linijinius bei puslankio formos odos nubrozdinimus skydinės kremzlės projekcijoje, krūtinės ląstos kairiame priekiniame paviršiuje, kairiame rieše, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, kas sukėlė nukentėjusiajai E. V. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo pačiu metu D. P. stumdė rankomis ir įspyrė jai į koją, taip D. P. sukėlė fizinį skausmą.

D. P. ir E. V. apeliaciniame skunde nurodoma, kad anksčiau nurodytais V. L. veiksmais buvo sutrikdyta tiek jų, tiek ir mažamečių vaikų psichinė ir dvasinė gerovė, todėl sukeltos pasekmės turi didelį moralinių praradimų dydį, tai turi įtakos vaikų vystymosi kokybei ir nukentėjusiųjų psichikos būsenai, savijautai. Visa tai padaryta tyčia, visiškai suvokiant savo veiksmus ir jų pasekmes.

D. P. ir E. V. teigimu, joms turi būti atlyginta atsiradusi neturtinė žala. Nors teismas nustatė kitą neturtinės žalos dydį, tačiau apeliantės dėl to neprieštarauja, nes neturi jokio noro keršyti V. L., tik siekia, kad būtų nustatyta tiesa ir atkurtas teisingumas.

D. P. ir E. V. apeliaciniame skunde nurodoma, kad prašydamos V. L. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio l dalį, savo skunde apibrėžė privataus kaltinimo esmę, t. y. jos V. L. kaltino tuo, kad ji 2011 m. balandžio 24 d. vakare, apie 21 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, be jokios priežasties, matant mažamečiams vaikams, užpuolė jas – nukentėjusiąsias E. V. ir D. P. ir prieš jas pavartojo: čiupo E. V. už plaukų, rovė plaukus, tampė už plaukų galvą, pasiėmusi šlepetę ja daužė nukentėjusiąją per pečius ir kitas kūno vietas, apdraskė krūtinę, kaklą ir padarė E. V. šiuos kūno sužalojimus: poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, poodines kraujosruvas dešinio žasto priekiniame, išoriniame paviršiuose, kairio žasto vidiniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, linijinius bei puslankio formos odos nubrozdinimus skydinės kremzlės projekcijoje, krūtinės ląstos kairiame priekiniame paviršiuje, kairiame rieše, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, tuo sukeldama jai fizinį skausmą ir padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat V. L. sukėlė fizinį skausmą D. P.: stumdė ją rankomis, įspyrė į koją. Be to, tęsdama agresyvius ir bauginančius veiksmus – vartodama necenzūrinius žodžius, pasiėmusi medinį pagalį, juo mosuodama grasino susidoroti su nukentėjusiomis.

Teismas savo nuosprendyje kaltinimą iš esmės palaikė ir patvirtino, tačiau nuosprendyje nurodė: „<...> Teismų praktikoje pripažįstama, jog sužalojimams, kilusiems tarpusavio konflikto metu, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais, todėl pripažindamas visas kaltinamąsias kaltomis pagal BK 140 str. l d. teismas atsižvelgia į tai, kad teismo posėdžio metu išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad tiek D. P. ir E. V., tiek V. L. vienos kitai sužalojimus padarė tarpusavio kivirčo metu <...>“. Apeliančių teigimu, šis teismo teiginys iš esmės prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, kitiems nuosprendyje įvardytiems įrodymams.

Teismas pats įvardijo, kuo remiantis jos – D. P. ir E. V. – buvo nuteistos, t. y. nuosprendyje nurodė: „<...> Dėl D. P. ir E. V. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo teismas daro išvadą, kad jų kaltė padarius nusikaltimą yra įrodyta nukentėjusiosios V. L. parodymais, kuriuos patvirtina teismo medicinos specialisto išvada ir kitos, teismo nustatytos faktinės aplinkybės <...>“. Taigi, apeliančių teigimu, teismas, nuteisdamas jas, iš esmės rėmėsi V. L. parodymais, kuriuos patvirtina teismo medicinos išvada. Teismas šiame nuosprendyje pats pasisakė apie V. L. ir jos parodymus, nuosprendyje nurodydamas, kad: „<...>...V. L. duodama teisme parodymus nuolat painiojosi dėl įvykio detalių, duodama parodymus stengėsi konkrečiai neatsakinėti į klausimus, kurie jai būdavo nepalankūs, nukrypdavo kitais paaiškinimais nuo užduodamų klausimų. Be to, rašydama pareiškimą policijai nurodė, jog D. P. pažysta „tik iš matymo“, nuslėpdama tai, kad D. P. su jos sūnėnu N. B. eilę metų gyvena tuo pačiu adresu, kaip ir ji, beje šią aplinkybę ir teisme stengėsi nuslėpti V. L., tik priremta įrodymų, pripažino tai <...>“. Taigi iš šių aplinkybių matosi, kad V. L. bandė klaidinti tiek policijos pareigūnus, tiek ir teismą apie faktinio užpuolimo aplinkybes.

D. P. ir E. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog tą aplinkybę, jog jos buvo užpultos ir priverstos gintis, be jų parodymų, byloje yra ir jų vaikų parodymai, N. B. parodymai, A. M. parodymai. Teismo medicinos išvadoje nurodyti sužalojimai. Apeliančių teigimu, atsižvelgiant į šių įrodymų visetą, įrodyta, kad V. L. pati jas užpuolė, o jos buvo priverstos gintis.

Be to, D. P. ir E. V. teigimu, teismas padarė neteisingą išvadą, kad teismo medicinos specialisto išvada gali pavirtinti V. L. parodymus dėl to, kad ji pati buvo užpulta ir sumušta jų puolamaisiais veiksmais.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino V. L. veiksmų motyvų ir tikslų.

D. P. ir E. V. teigia, kad jos neturėjo jokių motyvų ir tikslo užpulti V. L. Be to, teismas akivaizdžiai galėjo įsitikinti ir palyginti jų smulkias ir mažas kūno komplekcijas, lyginant su V. L.

Nuteistoji ir nukentėjusioji V. L. ir jos gynėjas prašo V. L. apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų ir nukentėjusiųjų D. P. ir E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios ir nukentėjusiosios D. P. ir E. V. bei jų gynėjas prašo nuteistųjų ir nukentėjusiųjų D. P. ir E. V. apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistosios ir nukentėjusiosios V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios ir nukentėjusiosios V. L. apeliacinis skundas atmestinas, o nuteistųjų ir nukentėjusiųjų D. P. ir E. V. apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl V. L. apeliacinio skundo

Nors apeliantė ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo su jais sutikti. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus tyrė ir juos vertino kaip visetą įrodymų, neatskirdamas vienų įrodymų nuo kitų, pagrįstai juos susiedamas tarpusavyje. Nesutikti su šių bylos duomenų vertinimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, nes apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą bei vadovaudamasis įstatymu išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nuteistoji V. L. 2011-04-24, apie 21.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, asmeninio konflikto metu čiupo E. V. už plaukų, pradėjo tampyti už plaukų, rovė plaukus, su šlepete mušė E. V. per pečius ir kitas kūno vietas, apdraskė krūtinę ir kaklą, taip E. V. padarė poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, poodines kraujosruvas dešinio žasto priekiniame, išoriniuose paviršiuose, kairio žasto vidiniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, linijinius bei puslankio formos odos nubrozdinimus skydinės kremzlės projekcijoje, krūtinės ląstos kairiame priekiniame paviršiuje, kairiame rieše, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, kas sukėlė nukentėjusiajai E. V. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo pačiu metu D. P. stumdė rankomis ir įspyrė jai į koją, taip D. P. sukėlė fizinį skausmą.

Nukentėjusioji ir nuteistoji D. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuosekliai parodė, kad 2011-04-24, vakare V. L. sukėlė konfliktą, pas ją į svečius atvažiavus E. V. Ji su E. V. buvo nuvažiavusios į parduotuvę, grįžus V. L. E. V. neįleido pas ją į svečius. Ji pradėjo V. L. raminti, bet pastaroji buvo agresyviai nusiteikusi ir užpuolė E. V., pradėjo ją stumdyti, tampė, daužė su šlepete, stumdė ją ir įspyrė į koją. Dėl suduoto smūgio jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Taip pat paaiškino, jog mano, kad konfliktas tyčia buvo sukeltas dėl nekilnojamojo turto, kadangi ji gyvena kartu su N. B. ir visi kartu statė minėtą namą, kurį visą nori užvaldyti V. L. Atkreiptinas dėmesys, jog analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir nukentėjusioji ir nuteistoji E. V. Aplinkybę, jog V. L. pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąsias ir nuteistąsias D. P. ir E. V., vienu ar kitu aspektu patvirtina ir tiesiogiai įvykį mačiusių mažamečių liudytojų I. A. ir L. B. parodymai. Visi minėti liudytojai patvirtino, jog būtent V. L. buvo fizinio smurto iniciatorė. Šie liudytojai, priešingai apeliantės teiginiams, davė esminėse detalėse tarpusavyje ir su nukentėjusiosiomis ir nuteistosiomis D. P. ir E. V. parodymais sutampančius parodymus apie konflikto pradžią, jo eigą bei V. L. veiksmus nukentėjusiųjų ir nuteistųjų atžvilgiu. Šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kartu su kitais teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą.

Nukentėjusiosios ir nuteistosios E. V. aiškinimą apie jos sužalojimo aplinkybes iš esmės patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvadoje aprašyti nukentėjusiosios sužalojimai. 2011-04-27 Specialisto išvadoje Nr. G 577/11 (03) nustatyta, jog E. V. buvo padaryta poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, poodinės kraujosruvos dešinio žasto priekiniame, išoriniuose paviršiuose, kairio žasto vidiniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, linijiniai bei puslankio formos odos nubrozdinimai skydinės kremzlės projekcijoje, krūtinės ląstos kairiame priekiniame paviršiuje, kairiame rieše, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje (t.1., b. l. 34-35). Įvertinus nukentėjusiosios sužalojimų lokalizaciją, galimą padarymo laiką ir mechanizmą, teisėjų kolegijai abejonių nekyla, jog nukentėjusiosios ir nuteistosios patirti sužalojimai yra būtent nuteistosios V. L. suduotų smūgių tiesioginė pasekmė, ir dėl šių sužalojimų nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Nors apeliantė V. L. tvirtina, kad ji D. P. sužaloti negalėjo, nes su ja buvo kitoks kontaktas: t. y. D. P. padėjo E. V., kuri buvo ypač agresyviai nusiteikusi ir puolė ją mušti, suduodama smūgius iš nugaros pusės, todėl, apeliantės teigimu, ji jai nieko negalėjo padaryti net ir gindamasi, tačiau aukščiau nurodytų įrodymų visuma pakankama daryti pagrįstą išvadą, kad būtent V. L. sukėlė konfliktą iš asmeninių priežasčių, t. y. esant nesutarimams tarp artimųjų giminaičių dėl nekilnojamojo turto priklausomybės. Taigi teismo išvada, jog V. L. mušdama ir kitaip smurtaudama nežymiai sužalojo E. V. bei sukėlė D. P. fizinį skausmą yra visiškai pagrįsta. Pažymėtina, kad aplinkybė, kad to paties įvykio metu apeliantei V. L. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nešalina jos baudžiamosios atsakomybės už veiką, kurią ji padarė.

Teismas įrodymus įvertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimą. Šis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl BPK nustato teismui pareigą tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šių nuostatų pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

BK 140 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas siekia sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą arba nežymiai sužaloti, trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Aptarta ir byloje surinktais įrodymais nustatyta įvykių raida aiškiai atskleidžia nuteistosios V. L. nusikalstamo sumanymo turinį. Akivaizdu, kad nuteistosios V. L. pasirinktas elgesio variantas buvo tikslinis, siekiant sukelti nukentėjusiosioms ir nuteistosioms neigiamus, BK 140 str. 1 d. dispozicijoje numatytus padarinius. Analizuojant byloje esančius rašytinius įrodymus, nuteistųjų ir nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus akivaizdu, jog kaip jau minėta anksčiau, šioje byloje konfliktas kilo dėl V. L. kaltės, kadangi neabejotinai nustatyta, jog ji specialiai sukėlė konfliktą iš asmeninių priežasčių. Priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina apeliantė V. L., ji duodama teisme parodymus nuolat painiojosi dėl įvykio detalių, duodama parodymus stengėsi konkrečiai neatsakinėti į klausimus, kurie jai būdavo nepalankūs, nukrypdavo kitais paaiškinimais nuo užduodamų klausimų. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad V. L. rašydama pareiškimą policijai nurodė, jog D. P. pažįsta „tik iš matymo“, nuslėpdama tai, kad D. P. su jos sūnėnu N. B. eilę metų gyvena tuo pačiu adresu, kaip ir ji, beje šią aplinkybę ir teisme stengėsi nuslėpti V. L., tik priremta įrodymų, pripažino tai. Visa tai apeliacinės instancijos teismo manymu, aiškiai rodo jos tyčios kryptingumą.

Tuo būdu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismo ištirtų ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma patvirtina V. L. kaltę įvykdžius jai inkriminuojamą nusikaltimą. Patikrinus bylos medžiagą matyti, kad proceso metu gauti duomenys įvertinti laikantis BPK 20 str. nuostatų. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Pripažinęs V. L. kalta pagal BK 140 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas paskyrė jai bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Skirdamas bausmę, teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, jos asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad padaryta nusikalstama veika yra tyčinis nesunkus nusikaltimas, V. L. anksčiau neteista, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas skirdamas bausmę būtent įvertino tai, kad V. L. buvo šio nusikaltimo iniciatorė.

Kolegija pažymi, kad pagal BK 55 str. asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, todėl, atsižvelgus į išdėstytą, teismas pagrįstai V. L. paskyrė laisvės apribojimo bausmę, didesnę nei sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog paskirtoji vienerių metų šešerių mėnesių laisvės apribojimo bausmė yra viena švelnesnių iš BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmės rūšių, todėl dar labiau švelninti bausmę apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

BK 48 str. numato, kad asmuo, nuteistas laisvės apribojimo bausme, privalo vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus. Pirmosios instancijos teismas V. L. paskyrė BK 48 str. 6 d. 5 p. numatytą įpareigojimą – dalyvauti Probacijos tarnybos atliekamoje elgesio pataisos programoje bei įpareigoti per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Apeliaciniame skunde V. L. teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo, neatsižvelgdamas į tai, kad ji įvykio metu buvo sužalota ir sužalojimo pasekmes jaučia iki šiol paskyrė jai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros ir kitose įstaigose. Pasak apeliantės, jos amžius ir sveikatos būklė yra kliūtis įvykdyti šį teismo įpareigojimą, nes jai pačiai reikalingas gydymas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimo momentu teismas nepreziumuoja, ar nuteistasis galės atlikti skirtą įpareigojimą. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatyto įpareigojimo, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės, vietoj jos paskirdamas BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (BK 48 str. 9 d.). Šis klausimas spręstinas nuosprendžio vykdymo proceso metu.

Kolegijos nuomone, keisti skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosioms D. P. ir E. V. iš V. L. priteistą 2000 Lt (po 1000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo sumą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais taip pat nėra pagrindo. Apylinkės teismas, spręsdamas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, t. y. pirmiausia akcentavo neturtinės žalos pasekmes, jog nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, be fizinio skausmo nukentėjusiosios ir nuteistosios patyrė dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, tačiau teismas atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, sumažino neturtinės žalos dydį nuo 20 000 Lt (nukentėjusiosios D. P. ir E. V. buvo pareiškusios civilinius ieškinius po 20 000 Lt kiekvienai) iki 2000 Lt. Teisėjų kolegija iš aptartų apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių sprendžia, kad V. L. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, netinkamai taikė CK 6.250 str. nuostatas. Pažymėtina, kad analogiškose bylose kaip neturtinės žalos atlyginimą už nusikalstamais veiksmais padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą teismai paprastai priteisia didesnes, iki 5000 Lt siekiančias sumas (kasacinės nutartys Nr. 2K-419/2008, 2K-474/2008, 2K-537/2008, 2K-412/2009, 2K-421/2009). Remiantis išdėstytu, dar labiau mažinti patenkintą nukentėjusiųjų ir nuteistųjų civilinio ieškinio dalį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje nuosprendžio dalyje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistosios V. L. nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino ją kalta pagal BK 140 str. 1 d., paskyrė teisingą bausmę, bei tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Dėl D. P. ir E. V. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla D. P. ir E. V. nutrauktina, kadangi apeliacinės instancijos teisme nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nors teismas skundžiamame nuosprendyje ir konstatavo, jog šioje byloje konfliktas kilo tik dėl V. L. kaltės, kadangi nustatyta, jog ji specialiai sukėlė konfliktą iš asmeninių priežasčių, t. y. esant nesutarimams tarp artimųjų giminaičių dėl nekilnojamojo turto priklausomybės, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai neįvertino proceso šalių santykių ir elgesio iki įvykio, jų parodymų patikimumo. Nors teismas darydamas išvadą, kad konfliktas kilo tik dėl V. L. kaltės atsižvelgė į D. P. ir E. V. parodymus, duotus tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek anksčiau policijos pareigūnams tiriant įvykį, kurie atitiko visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat į liudytojų A. M., N. B. parodymus ir įvertino tai, kad V. L. duodama teisme parodymus nuolat painiojosi dėl įvykio detalių, be to, rašydama pareiškimą policijai nurodė, jog D. P. pažįsta „tik iš matymo“, nuslėpdama tai, kad D. P. su jos sūnėnu N. B. eilę metų gyvena tuo pačiu adresu, kaip ir ji, tačiau apylinkės teismas nepagrįstai nesvarstė būtinosios ginties instituto buvimo D. P. ir E. V. veiksmuose.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties nuteistosios V. L. parodymus apie jos subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat liudytojų parodymus, nepagrįstai nustatė, kad D. P. ir E. V. kaltė padarius nusikaltimą yra įrodyta nukentėjusiosios V. L. parodymais, kuriuos patvirtina teismo medicinos specialisto išvada ir kitos, teismo nustatytos faktinės aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad D. P. ir E. V. mušdamos sukėlė žmogui fizinį skausmą ir tuo nežymiai jį sužalojo: 2011-04-24, apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), D. P. ir R. V., pavartodamos fizinį smurtą prieš V. L., t. y. abi tyčia sudavė rankomis eilę kartų nukentėjusiajai V. L. į įvairias kūno vietas, taip V. L. padarė daugybines įvairaus dydžio poodines kraujosruvas ant abiejų žastų ir dilbių, kairės plaštakos II-III-IV pirštų naginių ir vidurinių falangų srityse, linijinius nubrozdinimus rankose, poodines kraujosruvas krūtinės priekiniame paviršiuje, tuo V. L. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą.

Su tokia apylinkės teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutikti negali. Kadangi iš to seka, kad D. P. ir E. V. sukėlė konfliktinę situaciją ir tyčia sužalojo nukentėjusiąją ir nuteistąją V. L.

Baudžiamasis įstatymas nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ir t. t., tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad įvykio dieną tarp D. P., E. V. ir V. L. įvyko konfliktas dėl to, kad nukentėjusiosioms grįžus iš parduotuvės, V. L., stovėdama prie namo durų, užrėmusi duris, jų neįleido į namus. Pasak nukentėjusiosios D. P., ji nuo 2004 metų gyvena tame pačiame name su N. B., konfliktas buvo sukeltas tyčia dėl nekilnojamojo turto, kadangi visi kartu statė namą, kurį visą nori užvaldyti V. L. Iš esmės šį faktą pripažino ir pati nuteistoji V. L., teigdama, kad ji neleido E. V. užeiti į namo vidų dėl to, kad sirgo D. P. dukra. Taigi faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad V. L. pirma pradėjo konfliktą. Anksčiau aptartais įrodymais (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, specialisto išvada ir t.t.), nustatyta, kad nuteistoji V. L. neįleidusi nukentėjusiųjų į namus, nukentėjusiajai D. P. spyrė į koją, tuomet nutvėrė nukentėjusiąją E. V., pradėjo ją tampyti po teritoriją, nepaleisdama jos. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiosios parodė, jog besigindamos galėjo grybštelti V. L. ir pan. Nuteistoji griebė nukentėjusiajai E. V. už plaukų, ji, kad nepargriūtų, įsitvėrė į V. L. megztinį. D. P. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad V. L. ją mušė per nugarą.

Taigi neabejotinai įrodyta, kad nuteistoji V. L. pirmoji puolė nukentėjusiąsias E. V. ir D. P., o kadangi nuteistoji V. L. buvo pradėjusi realų ir pavojingą, nukentėjusiųjų E. V. ir D. P. sveikatoms, kėsinimąsi, todėl pagal BK 28 straipsnio 1 dalies normas jos įgijo teisę į būtinąją gintį. Kolegijos nuomone, nukentėjusiosios tik gindamosis nuo nuteistosios V. L. puolimo ir siekdamos išvengti dar galimų smūgių, galėjo padaryti jai specialisto išvadoje konstatuotą nežymų sveikatos sutrikdymą. Būtina pažymėti, kad joks pavojus nei nuteistajai, nei jos nuosavybei negrėsė, nukentėjusiosios prieš ją jokių smurtinių veiksmų nebuvo pradėjusios naudoti, todėl nebuvo jokio pagrindo ginti savo nuosavybę, kaip tai teigia apeliantė V. L. savo apeliaciniame skunde.

Svarbu ir tai, kad nuteistoji pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog leido jai nuosavybės teise priklausančiame name gyventi nukentėjusiajai D. P. su jos sūnėnu N. B. ir pripažino, kad konflikto dieną nukentėjusioji D. P. su dukra jos name gyveno teisėtai. Taigi visi faktiniai bylos duomenys liudija, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog nukentėjusiosios

D. P. ir E. V. tyčia sužalojo V. L. Nukentėjusiosios smurtinius veiksmus atliko tik įgyvendindamos savo teisę į būtinąją gintį, nes nuteistoji V. L. buvo pradėjusi realų ir pavojingą jų sveikatoms kėsinimąsi, ir šie nukentėjusiųjų veiksmai atitinka protingos gynybos ribas. Kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pati V. L. elgėsi provokuojamai ir be jokio pagrindo nepraleido nukentėjusiųjų įeiti į namus. Tuo tarpu nukentėjusiųjų veiksmai buvo nukreipti atremti agresyviai nusiteikusios ir jas puolusios V. L. smurtinius veiksmus, siekiant išvengti žalos savo sveikatai.

Taigi kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp D. P., E. V. ir V. L. kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties nuteistosios V. L. parodymus apie jos subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, daro išvadą, jog D. P. ir E. V. nuteistajai V. L. sukėlė fizinį skausmą ir tuo nežymiai ją sužalojo padarė ne tyčia siekdamos V. L. sužaloti, o gindamosis nuo pastarosios pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors nukentėjusiųjų ir nuteistųjų veika formaliai ir atitinka BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai, nenustatyta, jog savo veiksmais susidariusioje situacijoje D. P. ir E. V. būtų peržengusios būtinosios ginties ribas. Todėl D. P. ir E. V. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 1 d. negalima, nes nustatyta BK 28 str. 2 d. numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Apylinkės teismas šių bylos aplinkybių tinkamai neįvertino ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors tokiu atveju privalėjo nutraukti bylą BPK 3 str. 1 d. 9 p. numatytu pagrindu.

BPK 115 straipsnis reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimą teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį, tačiau nereglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimo nutraukus bylą baudžiamąją atsakomybę šalinančiais aplinkybių pagrindais, taip pat ir BK 28 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.269 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Šiuo atveju nustatyta, kad dėl žalos padarymo D. P. ir E. V. nekaltos, kalta pati V. L., todėl priteisti civiliniai ieškiniai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios V. L. advokatas prašė iš D. P. ir E. V. priteisti 400 Lt turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Šis prašymas atmestinas, kadangi baudžiamoji byla D. P. ir E. V. nutraukta.

D. P. ir E. V. advokatas prašė iš D. P. ir E. V. priteisti 2000 Lt turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Pinigų priėmimo kvitas (b. l. 143-144) patvirtina, kad D. P. ir E. V. už advokato pagalbą apeliaciniame procese sumokėjo 2000 Lt. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiųjų turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydis yra pagrįstas, ir apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 106 str. 2 d., iš nuteistosios V. L. nukentėjusiųjų D. P. ir E. V. naudai priteisia 2000 Lt (po 1000 Lt) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu,

nutaria:

V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 19 d. nuosprendį dalį panaikinti ir baudžiamąją bylą D. P. ir E. V. nutraukti.

V. L. civilinį ieškinį atmesti.

Iš V. L. D. P. ir E. V. priteisti 2000 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nutartis neskundžiama.