- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-11
- Bylos Nr.
- e2-549-464/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00020-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Tomena“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-222-614/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomena“ dėl skolos ir nuostolių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Tomena“ 223 554,70 Eur skolą ir 2 319 553,05 Eur negautas pajamas, iš viso 2 543 107,75 Eur, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir UAB „Fresh market“ (toliau – ir skolininkė) buvo sudarę dvi nekilnojamojo turto nuomos sutartis dėl dviejų skirtingų objektų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Sutarčių įvykdymą ieškovei užtikrino laiduotoja, atsakovė UAB „Tomena“.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos teismas 2015-08-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5511-794/2015 iškėlė skolininkei bankroto bylą. Skolininkės bankroto administratorė 2015-11-05 informavo ieškovę apie nuomos sutarčių nutraukimą, taip pat nurodė, kad neturi galimybių operatyviai atlaisvinti patalpų. Patalpos ieškovei buvo grąžintos tik 2016-04-12. Taigi dėl skolininkės kaltės sutartys buvo nutrauktos prieš terminą, nors skolininkė įsipareigojo patalpomis naudotis iki 2023-10-04. Ieškovė dėl BUAB „Fresh market“ veiksmų iš viso negavo 2 319 553,05 Eur pajamų, o pagal sudarytą laidavimo sutartį laiduotoja (atsakovė) įsipareigojo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius.
4. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą 2 543 107,75 Eur sumai. Nurodė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, nes kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai bei ieškinyje nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad ieškinys gali būti patenkintas. Įvertinus reikalavimo dydį bei tokią aplinkybę, kad atsakovė jau atsisakė geranoriškai vykdyti laidavimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, darytina išvada, kad atsakovė gali savo sąmoningais veiksmais apsunkinti galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019-01-22 nutartimi atmetė ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
6. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimus kaip vieną iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
7. Spręsdamas dėl antrosios sąlygos, t. y. ar sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, buvimo, teismas pažymėjo, kad ieškovė jokių pagrįstų motyvų tokiai sąlygai patvirtinti nenurodė ir nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų būtinumą taikyti atsakovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, kitaip tariant, ieškovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių galimą atsakovės nesąžiningumą, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo.
8. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo, taip pat nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovės nesąžiningumą, keliantį realią grėsmę galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui, nors tik nustačius nesąžiningumą tokios priemonės, kurių prašo ieškovė, galėtų būti taikomos.
9. Teismas aptarė aktualią šiam klausimui išspręsti Lietuvos apeliacinio teismo praktiką ir nurodė, kad nei didelė ieškinio suma, nei objektyvus atsakovės negalėjimas įvykdyti finansinių įsipareigojimų neteiktų pagrindo taikyti atsakovei turto areštą, tą leistų padaryti tik ieškovės pateikti konkretūs duomenys apie nesąžiningus atsakovės veiksmus, jos ketinimus perleisti, įkeisti turimą turtą ir pan.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019-01-22 nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį, kuria atsakovės UAB „Tomena“ atžvilgiu taikyti prašytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Atsakovės finansinė padėtis yra pakankamai gera, siekiant įvykdyti galimai palankų ieškovei teismo sprendimą. Iš 2017 m. atsakovės balanso duomenų matyti, kad viso ieškovei priklausančio turto vertės (1 298 183 Eur) nepakaktų, siekiant įvykdyti galimai palankų ieškovei teismo sprendimą. Atsakovės pagrindinę turimo turto dalį sudaro mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai (1 034 634 Eur). Iš šios sumos net 727 989 Eur sudaro per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai.
10.2. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. 2017 metais atsakovė patyrė 105 417 Eur nuostolius, jos veikla yra nuostolinga, todėl atsakovė neturės galimybių vien tik iš veikloje generuojamo pelno įvykdyti ieškovės reikalavimus. Turto areštų aktų registre pateikta informacija, patvirtina, kad pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos reikalavimą yra areštuota net 722 891,58 Eur atsakovei priklausančio turto.
10.3. Aplinkybė, kad atsakovė atsisakė geranoriškai įvykdyti reikalavimą, taip pat patvirtina grėsmę galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui, teismas nepagrįstai į šį faktą neatsižvelgė.
Atsiliepimas
11. Ieškovė atsakovė UAB „Tomena“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2019-01-22 nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašo skirti ieškovei už akivaizdžiai nepagrįsto skundo pareiškimą 5 000 Eur baudą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovės pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, nes ieškovė pateikė tik vieną iš dviejų 2013-09-26 laidavimo sutarčių, todėl atsakovei nekyla pareiga vykdyti įsipareigojimus pagal antrąją 2013-09-26 laidavimo sutartį.
11.2. Skolininkės bankroto administratorė 2015-11-05 pateikė ieškovei pranešimą, kuriuo ieškovė buvo informuota apie sutarčių nutraukimą, o Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 6 dalies 4 punkte nurodyta, kad jeigu per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartis (tarp jų nuomos, panaudos), iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka.
11.3. Nepagrįstas atskirojo skundo teiginys, kad atsakovė atsisakė vykdyti ieškovės reikalavimą dar iki ieškinio pateikimo teismui. Atsakovė turi teisę gintis nuo nepagrįsto ieškovės reikalavimo ir tai nėra atsakovės nesąžiningų veiksmų įrodymas.
11.4. Ieškovė, reikšdama atskirąjį skundą, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Ji yra nekilnojamojo turto nuomos srities profesionalė ir tiek nuomos sutartys, tiek jų užtikrinimas laidavimu ar kitomis prievolių užtikrinimo priemonėmis jai yra žinomas sandoris. Ieškovė neturi turtinio reikalavimo teisės į atsakovę ir ieškinį teikė visiškai nepagrįstai, siekdama įbauginti atsakovę, sutrikdyti jos normalią komercinę veiklą ir neteisėtais būdais pasipelnyti. Todėl jai skirtina bauda CPK 95 straipsnio numatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų
13. Apeliantė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prie atskirojo skundo pridėjo duomenis apie UAB „Tomena“, t. y. 2017 metų balanso kopiją, VĮ Registrų centro išrašo iš nekilnojamojo turto registro kopiją, pelno (nuostolių) ataskaitos kopiją, VĮ Registrų centro išrašo iš turto arešto aktų registro kopiją.
14. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai arba pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad tokias aplinkybes visų pirma turi nurodyti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui teikiantis asmuo.
15. Tačiau apeliantė nei teikia prašymą priimti naujus įrodymus į bylą, nei įvardija aplinkybes, kodėl šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo tik dabar, paduodant atskirąjį skundą, nenurodo, kodėl tokie duomenys neteikti pirmosios instancijos teismui kartu su jos prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei. Tokiu atveju pateiktų į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą įrodymų priėmimo klausimas nesprendžiamas.
Dėl sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių institutui taikyti
17. Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Nesant nors vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra. Pirmosios instancijos teismas laikė nustatytą preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlygą, o antrosios sąlygos – grėsmės, kad sprendimas gali būti neįvykdytas, jeigu jis būtų palankus apeliantei, nenustatė.
18. Atskirajame skunde apeliantė nekvestionuoja teismo išvadų, susijusių su ieškinio preliminariu pagrįstumu. Ir nors su tokia teismo išvada (t. y. kad apeliantės pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas) savo atsiliepime į atskirąjį skundą nesutiko atsakovė, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, kurias peržengti, išskyrus tam tikras išimtis, neleidžiama, sudaro apeliacinio arba atskirojo skundo faktiniai bei teisiniai argumentai (CPK 320 str., 338 str.). Atsakovė atskirojo skundo dėl teismo nutarties motyvų ar šios nustatytos sąlygos nėra padavusi. Tokiu atveju nėra teisinių prielaidų iš naujo spręsti, ar tuo metu, kai teismas nagrinėjo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, apeliantės ieškinį buvo galima įvertinti kaip preliminariai pagrįstą.
19. Pažymėtina tai, kad ieškinio reikalavimų pagrįstumas skundžiamoje nutartyje teismo buvo įvertintas tik laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste, išimtinai preliminariu metodu. Galutinę išvadą dėl to, ar reikalavimai yra pagrįsti ir ar ieškinys tenkinamas, teismas padaro tik iš esmės išnagrinėjęs ginčą, pagal įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ištyręs ir teisiškai įvertinęs byloje nustatytus faktus bei joje surinktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta Vilniaus apygardos teismo 2019-06-25 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-222-614/2019, kuriuo teismas ieškinį atmetė.
20. Nepagrįstais pripažintini tokie atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai identifikavo, jog grėsmė teismo sprendimo įvykdymui nekyla. Kaip matyti iš apeliantės procesinių dokumentų (ieškinio, atskirojo skundo) turinio, apeliantė tokią grėsmę sieja su dviem aplinkybėmis: atsakovės finansiniu neišgalėjimu įvykdyti galbūt jai nepalankų teismo sprendimą, atsižvelgiant į reikalavimo sumą ir atsakovės finansinę padėtį; atsakovės nenoru geruoju įvykdyti apeliantės reikalavimus.
21. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vien ieškinio sumos dydis, koks jis bebūtų, savaime negali patvirtinti būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Toks teismo vertinimas visiškai atitinka šiam klausimui pastarųjų kelerių metų Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad, sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis galėtų būti tik vienas iš daugelio kriterijų, vertinant, ar gali kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien šis kriterijus nėra pakankamas išvadai dėl tokios grėsmės neabejotinumo padaryti. Tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017, 2017-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017, 2017-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018).
22. Vadinasi, visų pirma vertintinas ne pareikšto ieškinio sumos dydis ir atsakovės finansinis gebėjimas sumokėti priteistą skolą, bet atsakovės buvęs, esamas arba ateityje galimas (prognozuojamas) elgesys sąžiningumo aspektu, atsižvelgiant į antrosios šalies (apeliantės) pateikiamus argumentus bei įrodymus, kuriais ši grindžia tokios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą. Todėl tokie atskirojo skundo argumentai, kad atsakovės finansinė padėtis yra nepakankama, siekiant įvykdyti galimai palankų apeliantei teismo sprendimą, nėra aktualūs ar patvirtinantys turto arešto atsakovei taikymo poreikį.
23. Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, ne asmens turtinė padėtis, o jo nesąžiningumas lemia tokių priemonių, kaip turto areštas, pritaikymą. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis nėra skolininko turto sukaupimas / suradimas būsimam išieškojimui. Asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti jam nepalankų teismo sprendimą ir to asmens nenorėjimas arba net ir aktyvus vengimas jį vykdyti, yra visiškai skirtingos faktinės situacijos. Patenkinus ieškinio reikalavimus, bet jų įvykdymui neužtenkant skolininko turto, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Todėl tik antrosios situacijos (spėjamo nenorėjimo, vengimo vykdyti sprendimą) atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu suvaržymai.
24. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių svarių argumentų, kurie galėtų liudyti apie tikėtiną atsakovės nesąžiningumą (apie turimus ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas, siekiant eliminuoti bet kokią galimybę ateityje iš šio turto ar piniginių lėšų įvykdyti apeliantės naudai priimtą teismo sprendimą). Apeliantė neteikė ir tokių argumentų bei juos patvirtinančių duomenų, kad atsakovė pirmiau turėjo registruojamo turto, tačiau iki bylos iškėlimo jį perleido tretiesiems asmenims, taip siekdama išvengti būsimo išieškojimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga pirmiausiai tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Taigi pati apeliantė, kuri yra suinteresuota savo teisių gynimu, privalėjo pateikti atitinkamus duomenis, pagrindžiančius galimą atsakovės nesąžiningumą (CPK 12 str.).
25. Tokia atskirajame skunde įvardijama aplinkybė, kad atsakovei buvo pateiktas reikalavimas geranoriškai įvykdyti turimus įsipareigojimus, kuriuo siūloma grąžinti skolą ir (ar) kitaip spręsti ieškovės turimų reikalavimo teisių į apeliantės klausimą, tačiau ši galimybių įvykdyti laidavimo sutartį nesudarė, nenorėjo vykdyti prievolės, patvirtina tik tai, kad atsakovė su tokiais reikalavimais nesutiko ir todėl jų nevykdė, bet anaiptol ne jos nesąžiningumą kaip sąlygą teismo sprendimo neįvykdymo grėsmei identifikuoti. Neįsiteisėjusiu teismo sprendimu, kaip pirmiau minėta, apeliantės turtinės pretenzijos atsakovei buvo atmestos kaip nepagrįstos.
26. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, nenustačius labiau tikėtino atsakovės nesąžiningumo, vien pareikšto ieškinio reikalavimo sumos atsakovei dydis ar atsakovės finansinė padėtis neteikė pagrindo teismui padaryti išvadą apie grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje būtų pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo.
27. Taigi pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė teisingai, atsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, pateikiamą Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje.
Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo
28. Atsiliepime į atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019-01-22 nutarties atsakovė UAB „Tomena“ teismo prašo skirti apeliantei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir nepagrįsto atskirojo skundo pateikimą.
29. Baudai pagal CPK 95 straipsnį už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti turi būti nustatytas dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas, pareiškiant aiškiai nepagrįstą ieškinį, teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-529-178/2018). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių atsakovės teiginius, kad apeliantė atskirąjį skundą pateikė vien siekdama piktybiškai sutrikdyti atsakovės normalią komercinę veiklą. Kadangi teisę apskųsti jam nepalankų teismo procesinį sprendimą aukštesnės instancijos teismui turi kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo, tokią teisę turėjo ir apeliantė (ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.