Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. U. (R. U.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini) SĮ „(duomenys neskelbtini)“, anksčiau neteistas, gyvenantis (duomenys neskelbtini),

kaltinamas nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 138 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Duodamas paaiškinimus teisiamajame posėdyje, teismo medicinos ekspertas V. K. (V. K.) patvirtino savo išvadas, duotas ikiteisminio tyrimo metu, ir paaiškino, kad nukentėjusiajam buvo nustatytas tik vienas šonkaulio lūžis, kuris atitiktų įvykio datai, ir šis lūžis galėjo būti padarytas tiek griūnant, tiek suduodant smūgį ranka, tačiau teismo medicinos eksperto teigimu, šeštasis šonkaulis nuo smūgio į nugarą šioje vietoje lūžti negalėjo arba smūgis buvo suduotas iš priekio. Teismo medicinos ekspertas taip pat tvirtino, kad suduodant smūgį ranka į tam tikrą vietą, gali būti matomos suduoto smūgio žymės, bet ne visada lieka kraujosruvos. Šiuo atveju nukentėjusysis apžiūros metu nurodė skaudamą vietą, tačiau matomų žymių šioje vietoje nebuvo, t.y. smūgio į nugarą sudavimo žymių nebuvo nustatyta. Be to, V. K. (V. K.) paaiškino, kad įvykio mechanizmas buvo nustatytas tik iš nukentėjusiojo žodžių, nes įvykio aplinkybių nustatymas – ne teismo medicinos ekspertų kompetencijoje, todėl išvadą jis pateikė kaip atsakymą į konkrečiai ikiteisminio tyrimo pareigūno suformuluotą klausimą.

Liudytojas V. Š. (V. Š.) teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad įvykio dieną, jis įsėdo į viešojo transporto autobusą, kuriuo taip pat važiavo liudytojo V. Š. pažįstamas vardu „S.“, bei kitas pažįstamas, su kuriuo liudytojas V. Š. susipažino neseniai – nukentėjusysis V. L., kuris buvo vadinamas „V.“. Viešojo transporto stotelėje „Psichiatrijos ligoninė“ į autobusą įlipo viešojo transporto kontrolieriai, kuriems priėjus prie jų, t.y. liudytojo V. Š., „S.“ ir nukentėjusiojo V. L., jie pasakė, kad neturi autobuso bilietų. Tada kaltinamasis R. U. visus juos išvedė iš autobuso, ir tik išlipęs iš autobuso, pradėjo liudytoją V. Š. ir „S.“ tampyti už rankovės, o pamatęs, kad nukentėjusysis V. L., pradėjo lėtai eiti į kitą pusę, kaltinamasis R. U. paliko liudytoją V. Š. ir „S.“ ramybėje, ir pribėgęs prie V. L., trenkė jam kumščiu į nugarą. Nuo smūgio „V.“ užsidengė rankomis veidą ir nugriuvo ant pilvo, vos neatsitrenkdamas į šalia įvykio vietos buvusį elektros perdavimo linijos stulpą.

Liudytojas K. G. (K. G.) teisiamajame posėdyje parodė, kad 2015 metų rudenį, tikslios datos jis pasakyti negali, nes neprisimena, jis eidamas iš poliklinikos, pamatė atvažiuojantį 31 maršruto autobusą, iš kurio asmuo, vilkintis sargo uniformą, išsitempė nukentėjusįjį V. L., kurį jis pažįsta kaip asmenį vardu „V.“, ir pradėjo daužyti kumščiais į nugarą. Nuo smūgių „V.“ nukrito ant grindinio. Liudytojas K. G. priėjo prie nukentėjusiojo pažiūrėti, gal pastarajam reikalinga kokia nors pagalba, bet jos suteikti nespėjo, nes viskas vyko labai greitai, „V.“ atsistojo ir jį iš karto nusivedė į raudoną kontrolierių autobusiuką, o vėliau atvažiavo greitoji medicinos pagalba, kuri ir suteikė „V.“ pagalbą, bet greitajai medicinos pagalbai išvažiavus, „V.“ skundėsi liudytojui K. G. skausmais šone, todėl jie kartu nuėjo į vaistinę nusipirkti vaistų nuo skausmo. Vėliau K. G. sužinojo, kad V. L. dėl jam padarytų sužalojimų kreipėsi į policiją. Iš nukentėjusiojo pasakojimų jis sužinojo, kad jį sumušė viešojo transporto kontrolieriai, kurių apranga liudytojui K. G. yra panaši į sargų.

Liudytojas – (duomenys neskelbtini) - A. K., duodamas parodymus teisme, paaiškino, kad įvykio dieną jie dirbo trise – jis, kaltinamasis R. U. ir B. M.. Tikrinant viešojo transporto keleivius, važiavusius 31 maršruto autobusu, viešojo transporto stotelėje „Psichiatrijos ligoninė“, buvo nustatyti keli asmenys, važiavę be bilieto, todėl liudytojui A. K. vieną iš jų vedant į kontrolierių tarnybinį transportą, jis pastebėjo, kad kaltinamąjį R. U. yra apstoję keli asmenys, iš kurių du pasileido bėgti. Vienas iš jų, kaip vėliau sužinojo – tai nukentėjusysis V. L., bebėgdamas griuvo, tačiau pats atsikėlė ir ramiai atėjo prie kontrolierių tarnybinio autobusiuko. Visi sulaikyti asmenys, liudytojo A. K. teigimu, buvo neblaivūs. Būdamas kontrolierių autobuse, nukentėjusysis V. L. pradėjo skųstis skausmais krūtinėje, todėl jis pats išsikvietė greitąją medicinos pagalbą. Policijoje sužinojęs, kad V. L. kaltina R. U. sudavus jam smūgį į nugarą, liudytojas A. K. labai nustebo, kadangi jis aiškiai matė, kad joks smurtas nukentėjusiojo V. L. atžvilgiu naudojamas nebuvo, o jis, t.y. liudytojas A. K., aiškiai matė, kaip nukentėjusysis pargriuvo pats, bėgdamas nuo kaltinamojo R. U.. Po griuvimo, nukentėjusysis, liudytojo A. K. teigimu, labai greitai atsistojo, daugiau bėgti nebandė, todėl buvo palydėtas į kontrolierių autobusiuką, kur jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.

Liudytoja B. M. teismo posėdyje taip pat patvirtino, kad ji kartu su kitais savivaldybės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) – R. U. ir A. K., 2015 m. spalio 22 d. vakare vykdė viešojo transporto kontrolę. Autobusų keleivius tikrino kontrolieriai R. U. ir A. K., o ji pasilikusi kontrolierių tarnybiniame transporte, rašė administracinių teisės pažeidimų protokolus asmenims, kuriuos jai atvesdavo R. U. ir A. K.. Viešojo transporto stotelėje „Psichiatrijos ligoninė“ į tarnybinį autobusiuką taip pat buvo vedami asmenys, važiavę autobusu be bilieto, ir vienas iš jų, skundėsi liudytojai B. M., kad blogai jaučiasi, t.y. jam skauda ar tai šoną, ar tai nugarą, ir prašė, kad liudytoja B. M. kuo greičiau surašytų jam administracinio teisės pažeidimo protokolą. Šis asmuo kalbėjo labai tyliai, o jai rašant protokolą, pradėjo skambinti greitajai medicinos pagalbai, tačiau ji aiškiai girdėjo, kaip jis greitosios medicinos pagalbos dispečeriams sakė, kad nugriuvo, bėgdamas nuo kontrolierių. Daugiau liudytoja B. M. nieko paaiškinti negalėjo, pareiškusi, kad surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, nukentėjusįjį V. L. paleido, todėl kas buvo vėliau, liudytoja B. M. nežino.

Asmens parodymai yra duomenų apie įrodinėtinas baudžiamojoje byloje aplinkybes šaltinis, tačiau liudytojai M. T. (M. T.) ir E. T., duodami parodymus tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek teisme, nepateikė jokių reikšmingų bylai aplinkybių arba duomenų, kurie patvirtintų arba paneigtų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, todėl teismas liudytojų M. T. ir E. T. parodymų nelaiko įrodymais ir priimdamas procesinį sprendimą šioje baudžiamojoje byloje, jais nesivadovauja.

Dėl įrodymų vertinimo

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Taigi, apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kuriuos išanalizavus padaroma išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.

Kaip minėta anksčiau, asmens parodymai yra duomenų apie įrodinėtinas baudžiamojoje byloje aplinkybes šaltinis, o nukentėjusiojo parodymai yra viena iš parodymų rūšių, tačiau nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turintis teisėtą interesą, kad kaltininkas būtų nuteistas ir tam tikrais atvejais jam atlyginta nusikalstama veika padaryta žala, jeigu tokia buvo padaryta. Liudytojai S. K., V. Š. ir K. G., kaip nukentėjusiojo V. L. pažįstami asmenys, kurie kartu su nukentėjusiuoju taip pat buvo sulaikyti kaip asmenys, padarę administracinius teisės pažeidimus, taip pat gali būti suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, kadangi jie, siekdami savotiško keršto, gali apkalbėti asmenį, kuris sulaikė juos važiuojančius autobusu be bilieto ir inicijavo administracinio teisės pažeidimo bylų procesą. Todėl vertinant nukentėjusiojo V. L. ir suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų S. K., V. Š. ir K. G. parodymus ir pripažįstant juos patikimu įrodymu, būtina jų parodymus vertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių, ir tik nustačius, kad nukentėjusiojo asmens ir suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymai yra patvirtinti kitais neabejotinais įrodymais, galima padaryti išvadą dėl šių įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti. Tačiau baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo V. L. ar liudytojų S. K., V. Š. ir K. G. nurodytas aplinkybes. Jų parodymai apie įvykio aplinkybes yra ne tik nenuoseklūs ir prieštaringi, turint omenyje kiekvieno iš jų parodymus atskirai, tačiau ir prieštaraujantys vienas kito parodymams visumoje, be to, jų nurodytos smurto panaudojimo aplinkybės ir smurto pobūdis neatitinka teismo medicinos eksperto išvadai ir paaiškinimams, duotiems teisiamojo posėdžio metu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nukentėjusiojo V. L. ir liudytojų S. K., V. Š. ir K. G. parodymai apie įvykio aplinkybes kelia pagrįstų abejonių duomenų patikimumu, nes yra prieštaringi ir nepatvirtinti kitomis faktinėmis tiriamo įvykio aplinkybėmis, o kilusių abejonių teisiamojo posėdžio metu nėra galimybės pašalinti, todėl nukentėjusiojo V. L. ir liudytojų S. K., V. Š. ir K. G. parodymus teismas laiko nepatikimais, ir mano, kad jie negali būti tinkamu įrodymu šioje baudžiamojoje byloje, o vien šių asmenų parodymais negalima pagrįsti apkaltinamojo teismo nuosprendžio kaltinamojo R. U. atžvilgiu.

Be to, pagrįstų abejonių kelia ir nukentėjusiajam V. L. konstatuoto sužalojimo padarymo mechanizmas. Nors teismo medicinos specialistas – ekspertas V. K. (V. K.) nukentėjusiajam konstatavo kairiojo VI-o šonkaulio lūžį, kuris buvo padarytas vienu trauminiu poveikiu, paveikus kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai griūnant, ir padarė prielaidomis grįstą išvadą, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas „galimai nukentėjusiojo nurodytu laiku, t.y. 2015-10-22,... ir galėjo būti padarytas ikiteisminio tyrimo pareigūno užduotyje specialistams nurodytomis aplinkybėmis <...>“, tačiau, duodamas paaiškinimus dėl savo išvadų teisme, teismo medicinos specialistas – ekspertas V. K. (V. K.) tvirtino, kad jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusiajam V. L. buvo suduotas smūgis į nugarą, byloje nėra, t.y. smūgio į nugarą sudavimo žymių nebuvo nustatyta, be to, teismo medicinos ekspertas teigė, kad šeštasis šonkaulis nuo smūgio į nugarą nukentėjusiajam lūžti šioje vietoje negalėjo, todėl teismas daro išvadą, kad pagrįstas abejones dėl sužalojimo padarymo mechanizmo kelianti teismo medicinos specialisto - eksperto išvada, taip pat negali būti apkaltinamojo teismo nuosprendžio kaltinamojo R. U. atžvilgiu, pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs (žr. pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012; 2K-269/2013; 2K-111/2014 ir kt.), kad sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o kaltinamojo kaltė turi būti pagrįsta neginčijamais įrodymais. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, įtvirtinančiu kaltinimo ir gynybos šalių lygias teises teikti įrodymus ir ginčyti kitos šalies argumentus, tuo tarpu kaltinamojo padėtis baudžiamajame procese yra apibrėžta nekaltumo prezumpcijos principo, todėl jis atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą gali tik tuo atveju, jeigu jo kaltė nusikalstamos veikos padarymu yra neginčijamai įrodyta. Kadangi teisiamojo posėdžio metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis R. U. (R. U.) tyčia suduodamas smūgį ranka į nugarą nukentėjusiajam V. L., jį sužalojo, padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o teismas išnaudojo visas galimybes kilusioms abejonėms ir neaiškumams pašalinti, tačiau šių abejonių pašalinti nepavyko, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo kaltinamasis R. U. turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl civilinio ieškinio

Vilniaus teritorinė ligonių kasa šioje baudžiamojoje byloje (b.l. 54-57) pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė išieškoti iš kaltinamojo R. U. civilinio ieškovo turėtas nukentėjusiojo V. L. gydymo išlaidas.

Kadangi kaltinamasis R. U. turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, Vilniaus teritorinė ligonių kasos civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi ir 302 - 308 straipsniais,

nusprendžia:

R. U. (R. U.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo, išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomosios priemonės R. U. neskirti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštą 33,03 € dydžio civilinį ieškinį, palikti nenagrinėtą.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.