Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ainoros Kornelijos Macevičienės, Virginijos Švedienės, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos)

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro Benedikto Leišio (toliau – Prokuroras) bei nukentėjusiojo V. L. (toliau – Nukentėjusysis) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. U. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015-10-22, apie 17:50 val., būdamas viešojo transporto sustojimo „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, ties pastatu (duomenys neskelbtini), vykdydamas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ viešojo transporto keleivių kontrolės kontrolieriaus pareigas, aiškindamasis aplinkybes su 31-ojo maršruto autobusu be bilieto važiavusiu V. L., tyčia sudavė pastarajam vieną smūgį dešine ranka į nugaros sritį, nuo ko nukentėjusysis V. L. nugriuvo ant žemės ir trenkėsi į šaligatvio grindinį, taip susilaužydamas kairįjį VI-ąjį šonkaulį, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 27 d. nuosprendžiu R. U. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. išteisino, teisiamojo posėdžio metu nesurinkus neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad R. U. tyčia suduodamas smūgį ranka į nugarą nukentėjusiajam V. L., jį sužalojo, padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o teismui išnaudojus visas galimybes kilusioms abejonėms ir neaiškumams pašalinti, to padaryti nepavyko.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti R. U. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir skirti 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, nustatant įpareigojimą nuo 24 val. iki 5 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu. Valstybinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį 33,03 eurų sumoje V. L. gydymo išlaidoms atlyginti tenkinti pilnai.

Prokuroras skunde nurodo nepritariantis teismo išvadai dėl to, kad liudytojų S. K., V. Š. ir K. G. parodymai vertintini kaip nepatikimi, nenuoseklūs ir prieštaringi. Analizuodamas minėtų liudytojų parodymus, teigia, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad liudytojas K. G. būtų važiavęs autobusu be bilieto kartu su V. L., V. Š. ir S. K., kadangi jis parodė ėjęs pėsčiomis. Be to, visi nurodyti asmenys apklausiami iš esmės nurodė tą pačią aplinkybę – matę, kad autobuso kontrolierius R. U. sudavė smūgį V. L. į nugarą, nuo ko pastarasis krito ant šaligatvio grindinio. Prokuroras nurodo nepritariantis ir tai teismo išvadai, kad visi minėti asmenys galėjo apkalbėti R. U., siekdami keršto jam, kadangi nukentėjusiojo konfliktas su autobuso kontrolieriumi užfiksuotas ir Bendrosios pagalbos centro skambučio garso įraše iš karto po įvykio. Atvykus medikams, V. L. buvo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ tarnybiniame transporte, ten buvo ir apžiūrimas, todėl pasak Prokuroro, jis niekaip negalėjo bendrauti V. Š. ir S. K. bei praeiviu pažįstamu K. G. ir derinti planus, kaip keršys kontrolieriui. Prokuroras dėmesį taip pat atkreipia į tai, kad pats R. U. siekė klaidinti tiek ikiteisminį tyrimą, tiek teismą, nurodydamas, neva įvykio metu autobusu važiavo jo pusbrolis su žmona, ko pastarieji asmenys nepatvirtino. Prokuroras skunde nurodo neįžiūrintis objektyvaus pagrindo V. L. nepagrįstai apkalbėti kontrolierių, juo labiau, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina specialisto išvados, liudytojų S. K., V. Š., K. G. parodymai, garso įrašo apžiūros protokolo duomenys.

Skunde Prokuroras nurodo nesutinkąs ir su teismo nuosprendyje išdėstytu argumentu dėl abejonių dėl nukentėjusiajam V. L. konstatuoto sužalojimo padarymo mechanizmo, kadangi specialisto išvadose yra vienareikšmiškai nurodyta nukentėjusiajam padarytas sveikatos sutrikdymas, specialisto nurodyti faktai grindžiami objektyviais duomenimis – medicininiais dokumentais. Pasak Prokuroro, smūgio žymių nukentėjusiojo nugaroje nebuvimas, pačio smūgio fakto nepaneigia, ką patvirtino ir specialistas apklausos metu. Pasak Prokuroro, V. L. sužalojimo padarymo mechanizmas visiškai atitinka kitus baudžiamosios bylos medžiagoje esančius duomenis apie įvykį. Teigia, kad skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir teismas R. U. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., išteisino nepagrįstai.

V. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. nuosprendį ir R. U. nuteisti už nusikaltimo padarymą. Nurodo, kad R. U. jį pastūmė, dėl ko jis pargriuvo ir susižalojo šonkaulius.

Nukentėjusysis teigia, kad nors teismas ir netiki liudytojų S. K., V. Š. bei K. G. parodymais, tačiau jie buvo įspėti dėl melagingų parodymų davimo, o K. G. net nevažiavo kartu su jais autobusu be bilieto, o praeidamas atsitiktinai pamatė, kaip kontrolierius jį pastūmė.

Skunde nurodo ir tai, kad neturėjo jokio plano prieš kontrolierių, o kadangi skaudėjo krūtinė, jis iškvietė greitąją med. pagalbą.

Nukentėjusysis nurodo, kad R. U. pats netinkamai elgėsi, pasakęs, kad autobusu važiavo jo pusbrolis su žmona ir viską matė, nors tų žmonių autobuse iš tikrųjų nebuvo. Teismas dėl to nieko nuosprendyje neparašė.

Taip pat nukentėjusysis nurodo nebuvęs girtas, o ir greitoji med. pagalba apie tai niekur neparašė. Pastarajam neaišku, kodėl teismas netiki jo parodymais. Teigia esąs paprastas žmogus, pinigų iš R. U. nenorintis, o norintis tik teisybės, kad kontrolierius būtų nubaustas už tai, ką padarė.

Teismo posėdžio metu prokuroras bei nukentėjusysis V. L. prašė tenkinti apeliacinius skundus, panaikinti apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir R. U. pripažinti kaltu pagal BK 138 str. 1 d. Išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiojo V. L. apeliaciniai skundai atmetami.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. U. išteisinimo pagal BK 138 str. 1 d. yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais, nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie yra patikimi ir teisėti, atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nurodytą įrodymų sampratą, šie faktiniai duomenys buvo tinkamai teisiškai įvertinti.

BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismas, nustatęs atskirų informacijos šaltinių nepatikimumą ar neleistinumą, negali jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio išvadų. Tokiais atvejais teismas vertina kitus byloje esančius duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, jų pakankamumą teisiamojo kaltumui nustatyti. Pažymėtina ir tai, kad, įrodinėjant asmens kaltumą, vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), taip pat draudimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis.

BK 138 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. nurodytų padarinių.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, išteisintasis R. U., apklaustas kaltinamuoju pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., nepripažino, nurodė nestūmęs nukentėjusiojo, tik matęs, kaip nukentėjusiajam susipynė kojos ir jis pargriuvo (b.l. 123-124).

Ikiteisminio tyrimo metu išteisintasis taip pat teigė nenaudojęs fizinio smurto prieš nukentėjusįjį V. L., nelietęs, nestūmęs, smūgio nesudavęs. Matė, kaip nukentėjusiajam susipynė kojos (b.l. 65-66).

Smūgio sudavimo nukentėjusiajam nepatvirtino ir kiti tą dieną įvykio vietoje dirbę viešojo transporto kontrolieriai. Teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklausta s kontrolierius A. K. paaiškino, kad nukentėjusysis V. L. bebėgdamas griuvo, paskui pats atsikėlė. Teigė aiškiai matęs, kad joks smurtas prieš nukentėjusįjį naudojamas nebuvo, liudytojas teigė labai nustebęs sužinojęs, kad V. L. kaltina R. U. sudavus jam smūgį į nugarą (b.l. 128-129).

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. K. taip pat nurodė, kad V. L. bėgo į priešingą pusę nuo R. U. ir nugriuvo priekiu ant žemės kolegai nė neprisilietus. Nurodė, kad ten yra nelygu, o pažeidėjas 100 proc. buvo neblaivus (b.l. 23).

Pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta kontrolierė B. M. nurodė paties įvykio nemačiusi, tačiau paaiškino, kad kviesdamas greitąją medicinos pagalbą nukentėjusysis V. L. sakė bėgęs nuo kontrolierių ir nugriuvęs (b.l. 128).

Analogiškos aplinkybės užfiksuotos liudytojos apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokole. Papildomai liudytoja nurodė, kad kolegos jai teigė, jog bandant nuo jų bėgti nukentėjusysis užkliuvo ir pargriuvo. Nukentėjusysis jai neminėjo, kad kolegos kontrolieriai jį sumušė (b.l. 21).

Matyti, kad minėtų asmenų parodymai buvo nuoseklūs viso bylos nagrinėjimo metu, jie neprieštarauja vieni kitiems, priešingai vieni kitus patvirtina. Taip pat teisme nebuvo nustatyta aplinkybių, kurioms esant būtų pagrindas netikėti šių liudytojų parodymais.

Tai, kad nukentėjusiajam V. L. kontrolierius R. U. sudavė smūgį į nugarą, patvirtino tik su juo susiję, jo pažįstami liudytojai V. Š., S. K., K. G., nurodę, kad matė, kaip kontrolierius, pasivijęs nukentėjusįjį, smarkiai sudavė jam smūgį į nugarą, nuo kurio jis nugriuvo ant plytelių (b.l. 125-127).

Liudytoju apklaustas S. K. negalėjo paaiškinti, dėl kokios priežasties kontrolierius sudavė smūgį nukentėjusiajam į nugarą, tačiau nurodė, kad nukentėjusysis V. L. nuo kontrolierių bėgti neketino, o smūgį gavo tuomet, kai stovėjo ir pasilenkęs kažko ieškojo (b.l. 125-126).

Šie minėto liudytojo parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, kadangi V. L. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino norėjęs pasišalinti nuo kontrolierių, ėjo paskutinis, todėl pasisuko ir greitesniu žingsniu nuėjo (b.l. 124-125).

Siekiant pilnai ir objektyviai ištirti bylos faktines aplinkybes dėl asmens kaltumo ar nekaltumo, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausė išteisintąjį R. U., kuris teisėjų kolegijai patvirtino matęs nukentėjusiojo V. L. griuvimą, nuo pastarojo buvęs apie 1-2 metrų atstumu, nes vijosi, kuomet nukentėjusysis bėgo. Nurodė, kad nukentėjusysis galėjo užsikabinti už medžio šaknų. Atsikėlęs nukentėjusysis jam pretenzijų nereiškė (b.l. 211).

Taip pat apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas kontrolierius A. K. patvirtino nematęs, kad R. U. suduotų smūgį nukentėjusiajam, o pastarasis pradėjęs bėgti, netoli nubėgęs, nukrito. Taip pat nurodė, kad nei V. Š., nei S. K. negalėjo matyti smūgio, kadangi V. Š. tuo metu bėgo per gatvę ir tikrai negalėjo matyti, kas dedasi jam už nugaros, o S. K. liudytojas vedė į tarnybinį autobusiuką ir jis neatsisukinėjo (b.l. 211).

Nukentėjusysis V. L. apeliacinės instancijos teisme patvirtino paėjęs šiek tiek į šoną, kuomet išlaipintas iš autobuso ėjo link kontrolierių autobusiuko. Taip pat patvirtino, kad vienas kontrolierius ėjo su S. K., kitas su V. Š., kurie ėjo prieš jį, nusisukę nugara į jį (b.l. 210-211).

Liudytojo V. Š. parodymai apeliacinės instancijos teisme šiek tiek skyrėsi nuo pirminių parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Nors apklausiamas nurodė, kad kontrolierius R. U. pastūmė į nugarą nukentėjusįjį, tą jis pamatė atsisukęs, o šalia jo buvo moteris, kuri viską matė ir šaukė, kad žmogus nebūtų mušamas, pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė neatsimenantis, ar buvo daugiau žmonių, nes bėgo per gatvę (b.l. 226-227).

Taigi matyti, kad tiek nukentėjusiojo, tiek išteisintojo parodymai viso bylos nagrinėjimo metu buvo pastovūs, jie laikėsi savo pozicijų, tačiau nukentėjusiosios pusės keliamos versijos dėl smūgio sudavimo nepatvirtina liudytojais apklausti viešojo transporto kontrolieriaus R. U. kolegos, o pastarojo keliamą versiją, kad nukentėjusysis griuvo pats, neigia nukentėjusiojo pusės liudytojai. Netikėti nukentėjusiuoju vien dėl to, kad pastarasis galimai suinteresuotas bylos baigtimi, teismas neturėjo pagrindo, kadangi nukentėjusysis yra proceso dalyvis visada turintis interesą baudžiamojoje byloje ir vien tik ši aplinkybė nėra pagrindas nukentėjusiojo parodymus laikyti nepatikimais ar neturinčiais įrodomosios galios. Tuo pačiu nėra pagrindas ir liudytojų, pažįstamų su nukentėjusiuoju V. L. parodymus laikyti nepatikimais vien tik dėl minėtų ryšių, tačiau nagrinėjamu atveju jie pagrįstai teismo buvo pripažinti prieštaringais, kadangi jų nurodomos aplinkybės neatitinka tarpusavyje. Priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nukentėjusiojo bei su juo susijusių liudytojų parodymų nepatvirtina jokios faktinės bylos aplinkybės. Kita vertus, sutinkama su prokuroro skunde nurodomu argumentu, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam V. L. konstatuotas specialisto išvadoje Nr. G3662/15(01), tačiau tai tik patvirtina jo sužalojimo faktą, bet nepaneigia, kad padarytas sužalojimas nukentėjusiajam galimas tokiu būdu, kokį nurodo išteisintasis, t.y. griūnant pačiam nukentėjusiajam be kito asmens pašalinio poveikio.Tą aplinkybę patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas V. K., paaiškinęs, kad sužalojimo mechanizmas galimas tiek griūnant pačiam , tiek griūnant nuo suduoto į nugarą smūgio. Taip pat nurodė, kad smūgio į nugarą žymių nukentėjusiojo kūne nenustatyta (b.l. 149-150).

Apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodoma, kad išteisintasis R. U. neteisingai teismui nurodė, neva, įvykio metu autobusu važiavo jo pusbrolis su žmona, ko pastarieji asmenys nepatvirtino, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad kaltinamieji teisme nėra įspėjami, o jų parodymų teisingumą įvertina teismas, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymų nevertino ir jais nesivadovavo.

Esant tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad konstatuoti R. U. kaltumą dėl V. L. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo remiantis objektyvia ir patikima bylos medžiaga negalima. Vadovaujantis teismų praktika, apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti grindžiamos objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis. Nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, yra pamatinė, taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą, kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis. Įvertinus aukščiau nurodytų ir išanalizuotų detaliau liudytojų parodymų bei rašytinės bylos medžiagos įrodymų kontekste visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog neįrodyta, kad R. U. tyčia suduodamas smūgį ranka į nugarą nukentėjusiajam V. L., jį sužalojo, padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl jis pagrįstai buvo išteisintas.

Apibendrinus visą kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, priėmė teisingą sprendimą, t. y. išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, jog išteisintasis R. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., todėl tenkinti prokuroro bei nukentėjusiojo apeliacinius skundus ir naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. nuosprendį skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiojo V. L. apeliacinius skundus.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.