Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad būdamas Lukiškių TI-K susirgo bronchine astma, vartoja vaistus, prašė sudaryti galimybę pateikti į bylą tai patvirtinančius dokumentus (b. l. 87-88, 92). Pareiškėjas taip pat paaiškino, jog nežinojo, kad galima kreiptis dėl pažeidimų už ankstesnį laikotarpį. Lukiškių TI-K juristų nebuvo. Nuvykęs į Alytaus pataisos namus galėjo lankytis pas juristą ir konsultuotis rūpimais klausimais. Apie tai, kad dėl pažeidimų gali kreiptis į teismą sužinojo 2014 metais, todėl ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo sužinojimo dienos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygų Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2010-07-01. Pareiškėjo teigimu, kalinimo laikotarpiu jis buvo laikomas nežmoniškomis, kankinančiomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovės atstovas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo prašo taikyti 3 metų senaties terminą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2016 m. kovo 14 d. (vokas, b. l. 4), todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2010-07-01 pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, kad ieškinio senaties terminas neturėtų būti taikomas, nes to nenustato Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – Konvencija)ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). Teigia, jog apie, kad dėl pažeidimų galima kreiptis į teismą už praėjusį laikotarpį nežinojo dėl Lukiškių TI-K administracijos ir pataisos namų aplaidumo, nes apie tai neskelbiama skelbimų lentose. Posėdžių metu paaiškino, kad apie tai, jog dėl pažeidimų galima kreiptis į teismą sužinojo tik 2014 metais, pasikonsultavęs su pataisos namų juristu, todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo sužinojimo momento. Taip pat teigė, kad būdamas Lukiškių TI-K susirgo bronchine astma.

Vertinant pareiškėjo argumentų pagrįstumą, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. EŽTT taip pat yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis - bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgiant į paminėtą EŽTT praktiką aiškinant Konvencijos nuostatas ir jų taikymą, pripažintina, kad nagrinėjamo ginčo atveju ieškinio senaties terminas gali būti taikomas vadovaujantis nacionaliniu teisiniu reglamentavimu.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų, teigdamas, kad jo kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą. Pažymėtina, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, jaučiami nepriklausomai nuo teisės aktų turinio, todėl įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą. Pareiškėjo teiginiai, kad apie savo teisių pažeidimą nežinojo dėl Lukiškių TI-K ir pataisos namų aplaidumo, nes tokia informacija skelbimų lentoje neskelbiama, nepatvirtina fakto, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau. Be to, teisės aktai laisvės atėmimo įstaigų administracijos neįpareigoja suimtųjų (nuteistųjų) supažindinti su neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančiais įstatymais ir/ar formuojama teismų praktika. Nacionaliniai teisės aktai, susijęs su neturtinės žalos atlyginimu, teismų praktika yra viešai skelbiami, todėl pareiškėjas turėjo visas galimybes susipažinti su jam aktualiu teisiniu reglamentavimu ir teismine praktika.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu teigė, kad būdamas Lukiškių TI-K susirgo bronchine astma, tačiau pagal Alytaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos 2016-09-06 medicininį pažymėjimą (duomenys neskelbtini, b. l. 106), išduotą remiantis asmens sveikatos istorija, pareiškėjas bronchine astma neserga. Lėtinis obstrukcinis bronchitas pareiškėjui diagnozuotas prieš 19 metų (b. l. 149), t. y. prieš patenkant į Lukiškių TI-K. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl sveikatos būklės nekliudė jam suprasti savo galimų teisių pažeidimo ir dėl to kreiptis į teismą.

Išdėstytų aplinkybių kontekste pripažintina, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atstovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2007-01-01 iki 2010-07-01 galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Atsakovės atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo 2,82 EUR dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Prašymas grindžiamas tuo, kad vykdydamas teismo nutartį Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurią sudaro 47 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimą nustatytinas 0,06 EUR (0,22 Lt). Lukiškių TI-K realiai patirtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra 2,82 EUR (47 x 0,06).

Teismo vertinimu, atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši Tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje (redakcija iki 2016-07-01).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovo prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija iki 2016-07-01) 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo J. J. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.