- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-26
- Bylos Nr.
- I2-14405-780/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04401-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė ,,ME Transportas“
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė ,,ME Transportas“, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 61-64), kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024-07-30 sprendimą Nr. 24S178039 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo (toliau – ir Sprendimas).
Skunde pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje gyvena nuo 2018 metų laikino leidimo gyventi pagrindu ir visą minėtą laikotarpį dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „ME Transportas“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Paaiškino, kad 2024-06-15 Migracijos departamentui pateikė prašymą pratęsti leidimą laikinai gyventi, tačiau 2024-07-30 atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas, atsakovo vertinimu, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei tuo, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjui tik 7 mėnesius buvo mokamas UAB „ME Transportas“ tarpininkavimo rašte sulygtas darbo užmokestis, o likusį laiką pareiškėjui mokamas darbo užmokestis buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikoje nustatytas minimalusis mėnesinis atlyginimas. Pareiškėjas su šiais atsakovo argumentais nesutinka.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai vertino vien pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio dydį, tačiau nevertino jo gaunamų komandiruotpinigių, kurie yra darbo užmokesčio dalis. Laikotarpiu nuo 2023 m. sausio mėnesio pareiškėjui buvo išmokėta iš viso 20125,55 Eur pajamų, įskaitant komandiruotpinigius, taigi, jo mėnesinės pajamos buvo pakankamos ir atitiko teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjo vertinimu, teisinis reguliavimas, nustatantis užsieniečių darbo sąlygas Lietuvos Respublikoje, nustato finansinį apribojimą, kurio neįgyvendinus konstatuojama užsieniečio darbo neatitiktis reikalavimams, ne tik gaunamam darbo užmokesčiui, o visoms iš darbo santykių gaunamoms lėšoms. Pusę pareiškėjo darbinių pajamų sudarė komandiruotpinigiai, todėl jie turėjo būti įvertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Papildomai pažymėjo, kad Lietuvoje gyvena ir dirba jau šešerius metus ir jo darbo sąlygos per šį laikotarpį nesikeitė, o leidimai laikinai gyventi buvo pratęsiami. Akcentavo, kad visą darbo laikotarpį turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje, todėl Sprendimas yra nepagrįstas ir tuo pagrindu naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 73-76). Paaiškino, kad 2022-08-03, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu. Pareiškėjui 2022-08-05 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760167049, galiojantis iki 2024-08-05.
Atsakovas, patikrinęs duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018-10-02 yra įdarbintas UAB „ME transportas“, tačiau jam tik 7 mėnesius po leidimo laikinai gyventi pakeitimo (2022-08-05) buvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi keitimo ir darbdavio tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1230,98 Eur. Pažymėjo, kad pareiškėjui teikiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte. UAB „ME Trasportas“ pateikė atsakovui paaiškinimą tik apie pareiškėjui mokėtą darbo užmokestį 2023 metais, kuriame nurodė, jog pareiškėjui mokamas darbo užmokestis už faktiškai dirbtą laiką pagal suminę darbo laiko apskaitą, tačiau patikrinimo metu atsakovas nustatė, kad pareiškėjui 2024 m. sausio – birželio mėn. buvo mokamas mažesnis nei nustatyta MMA darbo užmokestis (74,56 – 885,4 Eur). Pareiškėjo darbdavys nenurodė priežasčių, dėl kurių darbuotojui šiuo laikotarpiu nebuvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą Sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo negaunamo tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio.
Akcentavo kad UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (tarp jų – kai duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; kai užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje). Šie UTPĮ įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, taigi, nėra nustatyta jokių išimčių dėl jų netaikymo. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog dienpinigiai ir išmokos, skirtos su komandiruote susijusioms faktinėms kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidoms kompensuoti, neįeina į darbo užmokesčio sąvoką, todėl atsakovas pagrįstai vertino tik pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį. Pareiškėjas nepateikė jokių kitų dokumentų, kurie patvirtintų, jog jis turi pakankamai lėšų pragyvenimui.
Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių UTPĮ nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui 12 mėnesių negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovo nuomone, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „ME Transportas“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašė pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 122-126). Nurodė, kad Sprendimas priimtas neįvertinus visų pareiškėjo darbo santykių aplinkybių.
Paaiškino, kad tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas darbo sutartyje apibrėžtas darbo funkcijas atlieka išimtinai komandiruočių metu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnio 3 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-29 nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“, darbuotojo su darbo santykiais susijusias pajamas sudaro darbo užmokestis ir dienpinigiai. Atsakovas turėjo atsižvelgti į dienpinigių dydį, kadangi tai yra su darbo santykiais susijusios darbuotojo pajamos, kurios yra privalomai išmokamos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka ir dažnu atveju net viršija darbo užmokesčio dydį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad dienpinigių paskirtis yra kompensuoti su komandiruote susijusius nepatogumus, kurie įstatymo leidėjo nėra apibrėžti, o jų mokėjimas nepriklauso nuo to, ar yra nustatyta kompensacijos paskirtis. UAB „ME Transportas“ nuomone, atsakovo atsisakymas gautus dienpinigius vertinti kaip užsieniečio pragyvenimo šaltinį yra neteisingas ir nelogiškas.
Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas darbo santykių metu (per 76 mėnesius) gavo 78773,80 Eur pajamų, bendras pajamų dydis ir jų santykis su darbo laikotarpiu visiškai atitinka UTPĮ reikalavimą, kad užsienietis turėtų pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje.
Dėl gaunamų pajamų nereguliarumo pažymėjo, kad tolimųjų tarptautinių pervežimų srityje darbuotojų darbas organizuojamas reisais, kurių trukmė yra nuo 2 iki 3 mėnesių. Atsižvelgiant į sunkias darbo sąlygas, darbdavys darbą organizuoja tokiu būdu, kad tarp reisų būtų daromos pertraukos, kurių trukmė – nuo 1 iki 2 mėnesių. Pareiškėjas darbo santykiais su įmone susijęs ilgą laiką (6 metus), darbo metu jis nuolat gauna darbo pajamas, o laikotarpiai, kada darbo funkcijos neatliekamos, kartojasi sistemingai ir yra susiję poilsio tarp reisų suteikimu.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2024-07-30 sprendimo Nr. 24S178039, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (b. l. 65-68), teisėtumo ir pagrįstumo.
Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis (b. l. 16), nuo 2018-10-02 laikino leidimo gyventi pagrindu gyvena Lietuvoje ir dirba UAB „ME Transportas“ (b. l. 16, 90, 94, 106). Pareiškėjui 2018-04-13 buvo išduota nacionalinė viza, o 2018-10-02, 2020-08-13 ir 2022-08-05 buvo išduoti leidimai laikinai gyventi darbo pagrindu (UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p., 44 str. 1 d. 3 p.) (b. l. 67).
Paskutinis leidimas gyventi pareiškėjui buvo išduotas pagal 2022-05-05 pareiškėjo prašymą Nr. 2205-LLGK-0352 (b. l. 92-96) dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, kuriame pareiškėjas nurodė, kad ketina dirbti UAB „ME Transportas“ už šios įmonės tarpininkavimo rašte Nr. 20220505-060543 (b. l. 97-100) sulygtą darbo užmokestį - 1230,98 Eur. Migracijos departamentas prašymą patenkino ir 2022-08-03 priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024-08-05, kuris pareiškėjui buvo išduotas 2022-08-05 (b. l. 18).
Migracijos departamentas, patikrinęs duomenis apie pareiškėją Sodros informacinėje sistemoje (b. l. 101-106), nustatė, kad pareiškėjui UAB „ME Trasportas“ tarpininkavimo rašte Nr. 20220505-060543 nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (1230,98 Eur) buvo mokėtas tik už 2022 m. gruodžio mėn., 2023 m. kovo - liepos ir gruodžio mėn. (iš viso 7 mėn.). Tuo tarpu 2022 m. lapkričio mėn. ir 2023 m. lapkričio mėn. (2 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis, beveik atitinkantis nurodytą prašyme ir tarpininkavimo rašte (1180,8 –1221,12 Eur), 2023 m. vasario mėn. (1 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis atitinkantis MMA (1034,31 Eur), 2022 m. spalio mėn., 2023 m. sausio mėn., 2024 m. sausio – birželio mėn. (8 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis, mažesnis už MMA (67,84 – 885,4 Eur), 2022 m. rugsėjo mėn. išmokėta tik 1,18 Eur, suma prilyginama 0, o 2022 m. rugpjūčio, 2023 m. rugpjūčio – spalio mėn. (iš viso 5 mėn.) darbo užmokestis nebuvo mokėtas.
Įvertinęs į šiuos duomenis, atsakovas padarė išvadą, kad UAB „ME Transportas“ tarpininkavimo rašte sulygtas darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas ne visą įdarbinimo laikotarpį, o tik 7 mėnesius nuo leidimo laikinai gyventi pakeitimo (2022-08-05), todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą.
Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, kadangi po leidimo laikinai gyventi pakeitimo iš viso 8 mėnesius (iš jų 6 pastaruosius mėnesius) pareiškėjui buvo mokėtas mažesnis nei 1 MMA darbo užmokestis, o 5 mėnesius iš viso nebuvo mokėtas darbo užmokestis. Jokių kitų gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negauna. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui ne visa įdarbinimo laikotarpį buvo mokamas sulygtas darbo užmokestis, o dalį laikotarpio jis įmonėje faktiškai nedirbo ir darbo užmokesčio apskritai negavo, atsakovas sprendė, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais.
Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, t. y. jei duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas), taip pat jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021-10-13 nutarimu Nr. 834 „Dėl 2022 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ patvirtinta, kad 2022 metais MMA sudaro 730 eurų. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022-10-07 nutarimą Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“, 2023 metais MMA sudarė 840 eurų, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023-06-28 nutarimą Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 2024 metais MMA sudaro 924 Eur.
Iš Sprendimo turinio matyti, kad spręsdamas, ar pareiškėjas turi pakankamai pragyvenimo lėšų, Migracijos departamentas vadovavosi Sodros informacinės sistemos duomenimis apie pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį. Pareiškėjas šių duomenų neginčija, tačiau argumentuoja, kad į jo gaunamas pajamas atsakovas neįskaičiavo dienpinigių, todėl padarė nepagrįstą išvadą apie pareiškėjo realiai gaunamo darbo užmokesčio dydį.
Teismas visų pirma pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą išaiškinimą (2023-04-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023), nors Lietuvos Respublikos darbo kodekso 139 straipsnyje, kuriame yra išvardytos darbo užmokesčio sudėtinės dalys, nėra tiesiogiai įvardyta, kad į darbo užmokestį yra įskaitomi darbuotojui mokėtini dienpinigiai, tačiau taip pat nėra nustatyta, kad dienpinigiai nėra įskaitomi į darbo užmokestį. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 139 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nurodyta, kad darbo užmokesčio sudėtine dalimi yra pripažįstama papildoma darbo užmokesčio dalis, mokama, be kita ko, pagal kitas darbo teisės normas. Todėl nustatant, kokios darbdavio darbuotojui mokamos išmokos gali būti laikomos sudėtine darbo užmokesčio dalimi, turi būti vertinamos ir kituose tokius teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytos išmokos.
Vadovaujantis 1996-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau - Direktyva) 3 straipsnio 1 dalies c punktu, komandiruojamiems darbuotojams, be kita ko, turi būti garantuotos komandiravimo valstybės teisės aktuose ir (ar) kolektyvinėmis sutartimis ar arbitražo sprendimais, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais arba yra kitais atžvilgiais taikomi pagal 8 dalį, nustatytos darbo sutarties sąlygos dėl minimalių užmokesčio normų. Direktyvos 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pagal šią direktyvą minimalaus darbo užmokesčio dalimi yra laikomi komandiruotpinigiai, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas. Taigi, pagal Direktyvoje, reglamentuojančioje komandiruojamiems darbuotojams taikomas garantijas dėl darbo sutarties sąlygų, išdėstytą reguliavimą, dienpinigiai (komandiruotpinigiai) gali būti vertinami dvejopai – kaip minimalaus komandiruojamam darbuotojui mokamo darbo užmokesčio dalis arba kaip darbdavio mokama suma, atliekanti komandiruojamo darbuotojo kelionės, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidų kompensavimo funkcijas. Tuo atveju, jeigu darbuotojui mokėti dienpinigiai neatliko jo išlaidų kompensavimo funkcijos ir buvo įskaitomi į minimalų komandiruojamam darbuotojui mokėtą darbo užmokestį, dienpinigiai turėtų būti įtraukiami ir skaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį. Kasacinis teismas akcentavo būtinybę įvertinti konkrečiu atveju darbuotojui mokėtų dienpinigių paskirtį, t. y., ar dienpinigiai (komandiruotpinigiai) buvo mokami siekiant kompensuoti faktines turėtas su komandiruote susijusias kelionės, buto ir maisto išlaidas, ar buvo mokami kaip papildomos su darbo teisiniais santykiais susijusios pajamos (tokiu atveju jie įskaitomi į mokėtą darbo užmokestį).
Šiomis kasacinio teismo išvadomis vadovaujasi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) naujausioje savo praktikoje analogiško pobūdžio situacijose (žr. 2024-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1946-822/2024). LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad tokiais atvejais Migracijos departamentas turi pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gaunamais dienpinigiais.
Vadovaujantis nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei LVAT praktika, spręstina, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo gautas pajamas, privalėjo išsiaiškinti papildomas aplinkybes dėl pareiškėjo gautų dienpinigių paskirties, jų dydžio, taip pat įvertinti, ar prie gauto darbo užmokesčio pridėjus dienpinigių sumą, gautos pajamos viršija 1 MMA, ar ne.
Byloje pateikto 2023-11-07 Priedo prie darbo sutarties Nr. 4428 (b. l. 36-45) 8.1 punkte numatyta, jog sutarties šalys susitaria, kad komandiruotės metu pareiškėjui bus mokami nustatyto dydžio dienpinigiai, o pagal 8.2 punktą, avansas (numatyti dienpinigiai ir su komandiruote susijusios išlaidos) prieš komandiruotę išmokamos ne vėliau kaip per keturias dienas nuo komandiruotės pradžios. Paaiškinimuose, kuriuos bendrovė teikė atsakovui iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, taip pat nurodyta, kad dienpinigiai ir (komandiruotpinigiai) ir su komandiruote susijusių išlaidų kompensavimas pareiškėjui buvo mokamas atskirai (b. l. 20). Taigi, pareiškėjo darbo sutartyje esant aiškiai atskirtoms dienpinigių ir su komandiruote susijusių išlaidų sąvokoms, teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priskaičiuoti ir mokami dienpinigiai Direktyvos prasme yra laikomi darbo užmokesčio atitinkamoje užsienio šalyje dalimi.
Iš byloje pateiktų pareiškėjo darbdavio UAB „ME Transportas“ duomenų (Priedai prie pažymos Nr. DP_000025351, Nr. DP_000025353 ir Nr. DP_000025367, 2024-10-09 Pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. 789504-2014A (b. l. 148-151, 157-159) bei Sodros informacinės sistemos duomenų (b. l. 101-106) matyti, kad pareiškėjui 2022 m. buvo išmokėta 8442,99 Eur dienpinigių ir 7720,72 Eur darbo užmokesčio, 2023 m. - 8 051,72 Eur dienpinigių ir 6900,58 Eur darbo užmokesčio; 2024 m. (sausio – birželio mėn.) – 1334,00 Eur dienpinigių ir 2310,03 Eur darbo užmokesčio.
Atsižvelgiant į šiuos duomenis, matyti, kad pareiškėjo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis su dienpinigiais 2022 metais buvo 1346,97 Eur, o 2023 metais – 1246,02 Eur, taigi, atitiko tiek darbdavio tarpininkavimo rašte sulygtą darbo užmokesčio dydį (1230,98 Eur), tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto MMA dydį. Vis dėlto, 2024 metais (vertinant pirmuosius du ketvirčius) vidutinis pareiškėjo darbo užmokestis per mėnesį net ir su dienpinigiais sudarė tik 607,33 Eur, taigi, neatitiko tarpininkavimo rašte sulygto darbo užmokesčio ir nesiekė 2024 metams nustatyto MMA dydžio (924 Eur).
Pažymėtina, kad atsakovas nurodė per MIGRIS komunikaciją pateikęs pareiškėjo darbdaviui prašymą paaiškinti, dėl kokių priežasčių nuo 2024-01-01 iki 2024-05-31 pareiškėjui nebuvo išmokamas tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti darbo užmokestis, tačiau kaip matyti iš byloje esančio UAB „ME Transportas“ paaiškinimo (b. l. 19-21), kurį ji teikė atsakovui, bendrovė pateikė duomenis tik apie pareiškėjui mokėtą darbo užmokestį 2023 metais ir nepaaiškino, dėl kokių aplinkybių 2024 m. jam nebuvo mokamas sulygtas darbo užmokestis.
Teismas pažymi, kad UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
Aprašo 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Nurodytų teisės aktų visuma, leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.
Teismas atkreipia dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ numatytų reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (LVAT 2023-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014).
Nagrinėjamu atveju nors ir pripažintina, kad atsakovas pakankamai išsamiai neištyrė pareiškėjo individualios situacijos už ankstesnį laikotarpį, t. y. neįvertino visų jo gaunamų su darbo santykiais susijusių pajamų (dienpinigių) 2022-2023 metais, šis procedūrinis pažeidimas nepaneigia Sprendimo teisėtumo ir atitikties materialiosioms UTPĮ nustatytoms teisės normoms. Išanalizavęs bylos medžiagą ir įvertinęs pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį (įskaitant dienpinigius), teismas iš esmės sutinka su Migracijos departamento vertinimu, jog pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas (kai užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (35 straipsnio 1 dalies 5 punktas), nes pakankamo darbo užmokesčio pareiškėjas negauna nuo 2024 metų pradžios.
Trečiasis suinteresuotas asmuo teismui nurodė, kad tolimųjų reisų vairuotojų darbo užmokesčio nereguliarumas susidaro dėl to, kad dėl sunkių darbo sąlygų, jų darbas organizuojamas tarp reisų darant pertraukas. Pertrauka suteikiama darbuotojo iniciatyva, kai jis pateikia apmokamų ar neapmokamų atostogų prašymą. Pertraukų trukmė – nuo 1 iki 2 mėnesių. Laikotarpiais tarp reisų, jei tai nėra apmokamos atostogos, darbuotojui darbo užmokestis nemokamas.
Teismas pažymi, kad tiek pareiškėjo teisė pasinaudoti neapmokamomis atostogomis, tiek darbdavio teisė organizuoti darbą pasirinktu būdu nėra iš esmės kvestionuojama ir neigiama, tačiau šiuo atveju turi būti atkreipiamas dėmesys į specifinę pareiškėjo teisinę padėti, t. y. jog jis yra užsienietis, Lietuvoje gyvenantis laikino leidimo pagrindu išimtinai darbo tikslais, todėl turi laikytis ne tik darbo santykius reguliuojančių teisės aktų, bet užsieniečių teisinę padėtį reguliuojančio UTPĮ.
Teisėjų kolegija akcentuoja, jog LVAT praktikoje dėl analogiškų argumentų laikomasi pozicijos, kad, nepaneigiant asmens teisės į nemokamas atostogas, reikšminga aplinkybe turi būti pripažįstama tai, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022, 2024-01-31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024, 2024-05-29 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024).
Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjui 2024 metų sausio-liepos mėnesiais, iš viso net šešis mėnesius iš eilės iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, buvo mokamas vidutinis darbo užmokestis (įskaitant dienpinigius), kuris yra mažesnis ne tik už tarpininkavimo rašte nurodytą užmokestį, bet ir už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA, yra pagrindas konstatuoti, kad buvo sistemingai nevykdomos įstatymu nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks nuolatinis iš įstatymo kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas nei specifiniu darbo įmonėje organizavimu, nei teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu.
Pareiškėjas skunde teigia, kad darbdavys jam per 2023 m. metus išmokėjo tarpininkavimo rašte nurodytą ir net didesnį atlyginimą, tačiau ši aplinkybė savaime nepatvirtina, kad pareiškėjui 2024 metais net šešis mėnesius negaunant bent vieną MMA atitinkančio vidutinio darbo užmokesčio, jis turėjo pakankamai lėšų pragyventi.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas turėjo pareigą visą laiką laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. ne tik 2023 metais, bet ir 2024 metais, t. y. iki 2024-08-05. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti sąlygų, pagal kurias išduotas leidimas laikinai gyventi, UTPĮ nenumato.
Spręsdama, ar šiuo atveju ginčijamu Sprendimu buvo taip pat pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog LVAT praktikoje dėl UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, jog prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį, buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., LVAT 2023-10-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024-07-10 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024).
Atsižvelgiant į dominuojančią LVAT praktiką dėl šio UTPĮ nustatyto pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju atsakovas byloje nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau prašymo pateikimo metu buvo aišku, jog numatytas mokėti darbo užmokestis negalės būti mokamas ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, juolab, kad pareiškėjo 2022 m. ir 2023 m. gautas darbo užmokestis reikalavimus atitiko, o situacija pasikeitė tik 2024 m. Vadovaudamasis bendruoju protingumo principu, teismas vertina, kad pareiškėjas apie 2024 metais įvykusius jo darbo užmokesčio pasikeitimus negalėjo žinoti ar jų iš anksto numatyti 2022 metais, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (pakeitimo). Todėl teismas sprendžia, kad skundžiamame Sprendime nurodytas leidimo panaikinimo pagrindas - UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) - buvo pritaikytas nepagrįstai, tačiau tai nesudaro pagrindo šį Sprendimą naikinti, nes kitas Migracijos departamento nustatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas (asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) yra pritaikytas teisingai ir yra pakankamas leidimui laikinai gyventi panaikinti.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.
Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (LVAT 2011-06-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalimi 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.